- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- e2S-1447-777/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05374-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BP Group logistics“
- Atsakovas
- V. B.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BP Group logistics“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BP Group logistics“ ieškinį atsakovui V. B. (V. B.) dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė.
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbų ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. DGKS-3666 prašo priteisti iš ieškovės atsakovui 961 Eur dienpinigių. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog darbo ginčų komisija nepagrįstai priteisė 1922 Eur dienpinigių, taikant maksimalų 100 procentų dienpinigių dydį. Teigia, jog darbo sutarties 5.2 punkte yra nustatyta, kad darbdavys turi teisę vienašališkai nuspręsti sumažinti išmokamų dienpinigių normą iki 50 procentų nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos dienpinigių dydžio normos. Nurodė, kad atsakovui apie tai buvo žinoma pasirašant darbo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 19 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės UAB „BP Group logistics“ ieškinį atsakovui V. B. (V. B.).
3. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
3.1. Nurodė, kad atsakovas prieš ieškovei kreipiantis į teismą dėl šio individualaus darbo ginčo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 17 d. sprendimu patenkino atsakovo prašymą dėl darbo užmokesčio ir kitų sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo. Pažymėjo, jog DK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu yra DK kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos DK normos, išskyrus atvejus, kai DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Teigia, jog ieškovė ieškinyje nepagrindė ieškinio teismingumo Klaipėdos apylinkės teismui.
3.2. Nurodė, kad 2018 m. liepos 3 d. tarp šalių sudarytos darbo sutarties 13 punkte šalys yra susitarusios, kad darbo ginčai dėl šio sutarties yra nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka, todėl darė išvadą, kad vadovaujantis minėta DK 3 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikoma DK 215 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje valstybėje, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 19 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodė, kad ieškovė skundžia Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą. Teigia, jog atsakovas dirbo ieškovės įmonėje ir jų darbo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas bei kiti su darbo santykiais susiję Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teigia, jog jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, todėl darė išvadą, kad ginčas tarp šalių yra nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos teisę, todėl byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
5. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindais. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-199/2011).
9. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar ją įgyvendina, laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1. Teismų praktika; 2012, 36). Todėl ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (gali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi atitinkamus įgalinimus, jeigu kreipiasi į teismą kito asmens vardu.) ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis), kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų.
10. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kadangi ieškinys neteismingas Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai formuotis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009). Kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktas). Kasacinis teismas nurodė, kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 28 punktas, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
11. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teismų precedentus dėl DK 215 straipsnio taikymo, pažymi, kad šiuo atveju atsižvelgtina į precedentus, nurodytus Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-896-642/2019; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1462-730/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-525-267/2019.
12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. DGKS-3666 patenkino pareiškėjo V. B. prašymą dėl darbo užmokesčio ir kitų sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo iš uždarosios akcinės bendrovės „BP Group Logistics“. Uždaroji akcinė bendrovė „BP Group Logistics“, nesutikdama su sprendimu, pateikė ieškinį Klaipėdos apylinkės teismui, prašydama iš dalies panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. DGKS-3666 ir priteisti iš ieškovės „BP Group Logistics“ atsakovui V. B. 961 Eur dienpinigių.
13. Atskiruoju skundu nurodoma, kad ieškovė skundžia Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą. Teigia, jog atsakovas dirbo ieškovės įmonėje ir jų darbo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas bei kiti su darbo santykiais susiję Lietuvos Respublikos teisės aktai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog 2018 m. liepos 3 d. darbo sutarties Nr. 108 13 punkte nurodyta, kad ginčai dėl darbo sutarties nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta tvarka. DK 215 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Individualaus susitarimo galimybę maksimaliai riboja darbo ginčus nagrinėjančių institucijų teritorinę jurisdikciją apibrėžiantys nacionaliniai teisės aktai ir tarpvalstybinės sutartys. Taisyklės aiškiai apibrėžia darbdavio galimybes inicijuoti darbo ginčus ir išplečia darbuotojų, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teises ir riboja šalių galimybę susitarti dėl bylos nagrinėjimo vietos, nors toks susitarimas yra galimas, tačiau tik po to, kai ginčas jau yra kilęs. Nagrinėjamu atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios aiškų susitarimą dėl ginčo pagal darbdavio reikalavimą priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismams.
14. Byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantė būtų pateikusi teismui įrodymus apie galbūt kitokią atsakovo gyvenamąją vietą nei nurodyta skundžiamojoje nutartyje. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškinys yra pareikštas atsakovui V. B., kurio nurodyta gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), todėl šiems teisiniams santykiams taikomos tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios normos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas.
15. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog DK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos darbo kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu į teismą kreipiamasi vadovaujantis CPK nuostatomis, tačiau šiuo atveju būtent Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta specialioji teisės norma dėl teismingumo, kai darbo ginčą dėl teisės teisme inicijuoja darbdavys darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje. Tokiu atveju darbdavys gali pareikšti reikalavimą darbuotojui tik toje kitoje valstybėje. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 22 straipsnyje, pagal kurį darbdavys gali pareikšti reikalavimą tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisminėse institucijose, nebent pareiškiamas priešieškinis darbuotojo inicijuotame procese.
16. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad reiškiant reikalavimą darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, teisme taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalis. Taip pat konstatuotina, jog nors apeliantė ir nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, kuo motyvuoja teikdama atskirąjį skundą, tačiau DK 231 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas.
17. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.