- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-473-453/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas, Aloyzas Kruopys (pran.)
- Nuteistasis
- M. V., Vilniaus apygardos prokuratūros
- Advokatai
- Marius Kuzminovas, Natalija Kaminskienė
- Kategorijos
- 1.2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Elvyrai Vitartienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Nikolajaus Kozliako apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš M. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 527,49 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. nuteista už tai, kad ji sunkiai sutrikdė savo mažamečio vaiko sveikatą, o būtent: 2015 m. sausio 3 d. ryte, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paėmusi už pažastų iš lovos verkiančią savo mažametę dukrą M. V., gim. (duomenys neskelbtini) ir laikydama vaiką ant rankų, iš pykčio, tyčia kelis kartus krestelėjo vaiko kūną ir galvą, dėl ko, nukentėjusiosios galvai staigiai keičiant judėjimo kryptį, o galvos smegenims dėl to staigiai keičiant padėtį kaukolės viduje, M. V. buvo padarytas kraujo išsiliejimas (ūmi hematoma) po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo pusrutulio šoniniame (smilkininės-momeninės-pakaušinės skilčių) paviršiuje su kraujosruvomis dešinės akies tinklainėje (sukrėsto vaiko sindromas), tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistoji M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi Vilniaus apygardos teismas priimdamas nuosprendį padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistoji aptardama 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatas teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino tik kaltinimo naudai, visas abejones aiškino ne nuteistosios, kaip to reikalauja įstatymas, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Neatkreipė dėmesio į byloje nustatytus prieštaravimus ir jų nepašalino. Be to, įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, neišsiaiškintos baudžiamajai bylai svarbios aplinkybės.
Nuteistoji pažymi, jog pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje ji savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog savo dukros – M. V. nepurtė. Ikiteisminio tyrimo metu ji davė melagingus parodymus, kad kratė – supurtė savo dukrą, kadangi policijos pareigūnai jai darė psichologinį spaudimą, teigdami, kad greičiau atgaus savo kitą dukrą Lėją. Tuo metu ji buvo sulaikyta, pasimetusi, nesulaukė jokios tinkamos teisinės pagalbos, nes paskirtas gynėjas pritarė policijos pareigūnų veiksmams ir taip pat įkalbinėjo ją prisipažinti. Teisme ji nurodė, kad dukrai sužalojimai galėjo būti padaryti netyčia nukritus ar sudavus jos mažametei seseriai Lėjai. Be to, teismas nustatė, kad jos dukrai sužalojimai buvo padaryti 2015 m. sausio 3 d, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog 2015 m. sausio 4 d. jai išvykstant iš namų, jos dukra M. V. jautėsi gerai. Tuo metu ją prižiūrėjo jos sugyventinis R. J., todėl yra tikimybė, kad sužalojimai jos dukrai galėjo būti padaryti ją prižiūrint R. J.. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, jog apygardos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kadangi baudžiamojoje byloje įrodymu pripažino jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, nors jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokie jos parodymai tik galėjo būti perskaityti, bet negalėjo turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės, tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, iš esmės jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra pagrindinis jos kaltę patvirtinantis įrodymas.
Nuteistoji aptardama Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio nuostatas teigia, jog teismas pažeisdamas minėtas teisės normas 2016 m. kovo 30 d. vykusiame teisiamajame posėdyje advokatui B. P. pareiškus, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga ir paprašius dviejų valandų pertraukos siekiant susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, gynėjo prašymą atmetė. Todėl procesas vyko advokatui nesusipažinus su bylos medžiaga ir nesuderinus pozicijos su ginamąja. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nutartis paskirti gynėją priimta tik 2016 m. kovo 22 d. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, toks teismo sprendimas vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.
Nuteistoji nurodo, jog apygardos teisme R. J. davė ją kaltinančius įrodymus, tai yra teigė, kad ji 2015 m. sausio 3 d. stipriai supurtė savo dukrą ir, kad tos pačios dienos vakare jis pastebėjo pablogėjusią dukros sveikatą, tačiau tai yra netiesa. Juo labiau, kad tą dieną R. J. nuo ryto vartojo alkoholinius gėrimus. Gyvendami kartu jie nuolatos pykosi dėl jo priklausomybės ir R. J. dažnai naudojo smurtą prieš ją. Nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik liudytojas H. J., bet ir pats R. J.. Kadangi jų santykiai buvo blogi, todėl jis galėjo nuteistąją apkalbėti. Nagrinėjamu atveju tikėtina, jog sužalojimai dukrai galėjo būti padaryti ją prižiūrint R. J., nes jis buvo sulaikytas įtariant jos dukros sužalojimu ir tik po to davė nuteistąją kaltinančius parodymus. Būtent tokius parodymus R. J. galėjo duoti siekdamas pats išvengti atsakomybės. Kartu pažymi ir tai, jog R. J. minėtų aplinkybių nenurodė 2015 m. sausio 4 d. greitosios pagalbos medikams, M. ligoninėje apžiūrėjusiems gydytojams bei 2015 m. sausio 9 d. vykusiame posėdyje pas vaiko teisių apsaugos specialistus. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Nuteistoji aptardama liudytojo V. M. parodymus bei apygardos teismo išvadas dėl R. J. girtumo, pažymi, jog ji ir nurodė, kad R. J. alkoholį vartojo 2015 m. sausio 3 d., o ne 2015 m. sausio 4 d. Be to, epizodiniai liudytojų J. Ž., N. Š., V. J. apsilankymai jų namuose, negali būti pagrindu nustatant tikrąją padėtį dėl R. J. elgesio. Kita vertus, teismas visiškai nevertino ne tik H. J., bet ir R. J. artimųjų A. J., K. J. parodymų apie jo piktnaudžiavimą alkoholiu, nes tai yra labai svarbi aplinkybė, nes kitą dieną po 2015 m. sausio 3 d. alkoholio vartojimo R. J. būsena negalėjo būti gera. Apygardos teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, jog policijos pareigūnai V. S. ir I. G. patvirtino, kad ji 2015 m. sausio 1 d. kvietė policijos pareigūnus, kadangi negalėjo patekti į savo namus, nes R. J. būdamas girtas užsirakinęs miegojo namuose, nors tuo metu turėjo prižiūrėti jos dukrą M.. Taigi tuo metu ilgą laiką vaikas buvo paliktas be priežiūros.
Nuteistoji pažymi, jog nagrinėjamu atveju apygardos teismas padarė įrodymų vertinimų pažeidimus, kadangi įrodymais pripažino R. J. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, nors teisme jis atsisakė duoti parodymus. Be to, liudytoja V. J. negalėjo patvirtinti mačiusi, kad nuteistoji purtė savo mažametę dukrą, nes ji negyveno kartu su ja ir jos dukromis, be to, ji tik kartą yra buvusi jos namuose. Taip pat liudytojos V. J. parodymai apie R. J. teigiamą elgesį su kita dukra Lėja negali būti vertinimai kaip patikimi, kadangi tai yra tik niekuo nepagrįsti teiginiai. Be to, liudytoja visas aplinkybes apie M. sužalojimą sužinojo iš H. J. sugyventinės, kuri tyrimo metu net nebuvo apklausta.
Nuteistoji pažymi, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje svarbūs yra liudytojo H. J. parodymai, kuriuose jis patvirtino 2015 m. sausio 3 d. vakare per Skype programą matęs M., kuri pasak liudytojo atrodė guvi ir sveika. Taigi liudytojas patvirtino jos parodymus, kad 2015 m. sausio 3 d. vakare mergaitė nebuvo patyrusi jokių sužalojimų. Taip pat minėtas liudytojas patvirtino, kad R. J. piktnaudžiavo alkoholiu, kad jų santykiai buvo įtempti, kad jis naudojo smurtą prieš nuteistąją, todėl R. J. galėjo ją apkalbėti. Be to, patvirtino ir tai, kad jo ir nuteistosios santykiai su tėvu taip pat yra blogi. Nuteistoji taip pat pažymi, jog apygardos teismas be pagrindo nevertino liudytojo V. P. parodymų, kuriuose jis patvirtino, kad po to, kai nuteistoji ir R. J. pradėjo gyventi atskirai, R. J. žadėjo pakeisti savo parodymus, jei ji jam paliks šaldytuvą. Minėtas liudytojas patvirtino ir tai, kad R. J. ją mušė. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų J. Ž., N. Š., V. N.-M. parodymai negali patvirtinti jokių aplinkybių dėl šioje byloje tiriamos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi ji su jomis bendravo labai trumpai. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad ji visada stengėsi rūpintis savo vaikais, nors dėl piniginių lėšų ir socialinių įgūdžių trūkumo ne visada tai pavykdavo padaryti tinkamai.
Nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, jog teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 878/15 (01), taip pat papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G3767/15 (01) nurodyta, kad M. V. nustatytos 3 kraujosruvos „mėlynė dešiniajame ausies kaušelyje ir pavienės hemoragijos ant kairio skruosto ir tarpuakyje“, tačiau apygardos teismas netyrė ir nesiaiškino šių sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Papildomoje išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų parų laikotarpiu, taigi jos galėjo būti padarytos ir 2015 m. sausio 4 d., jai nebūnant namuose, nes minėtą dieną išvykstant iš namų, jokių sužalojimų ant mergaitės galvytės nebuvo. Be to, teismo medikai davė tik tikėtiną išvadą, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu smegenų dešiniojo pusrutulio šoniniame (smilkininės-momemininės-pakaušinės skilčių) paviršiuje - ūmi hematoma su kraujosruvomis dešinės akies tinklainėje - „galėjo būti padaryti sukrečiant vaiko galvą ir visą jo kūną“. Juo labiau, kad papildomoje išvadoje pateikiamas galimai prieštaringas teiginys, kad sužalojimai „galėjo būti padaryti galvai staigiai keičiant judėjimo kryptį jos sumušimo momentu“. Nuteistoji pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nurodytų aplinkybių ir priimdamas skundžiamą nuosprendį į jas visiškai neatsižvelgė, todėl byloje būtina kviesti ir apklausti išvadas pateikusį specialistą J. M. P.. Kadangi tuo atveju jei sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ne sukratymo metu, bet vaikui susimušus (sumušus) galvą, tai iš esmės keistų byloje nustatytas aplinkybes. Be to, kyla ir kitų papildomų klausimų, nes susipažinus su specialisto išvadomis, susidaro įspūdis, kad buvo vertinti tik medicininiai dokumentai. Nuteistoji taip pat nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas jos ir R. J. parodymų patikrinimas vietoje, tačiau neaišku, ar specialistas vertino šiuos duomenis ir aiškinosi, ar sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis. Be to, specialistui neužduotas klausimas - ar galėjo turėti įtakos naujiems sužalojimams nustatyti senesni sužalojimai. Dar viena svarbi aplinkybė, į kurią nekreipta jokio dėmesio - ar galėjo jos dukrai sveikata taip smarkiai pablogėti praėjus beveik parai po tokių sužalojimų, kaip yra nurodyta kaltinime. Nuteistoji pažymi, jog pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas prašymas apklausti minėtą specialistą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodęs, kad specialistas negalės atsakyti į jam pateiktus klausimus, tokį prašymą atmetė. Dėl ko iš esmės buvo suvaržytos nuteistosios teisės į gynybą.
Nuteistoji aptardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo veikiant netiesiogine tyčia, taip pat aptardama netiesioginės ir tiesioginės tyčios požymius teigia, jog jeigu trauma būtų padaryta taip, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra be galo sunku suvokti ir įvertinti galinčias kilti pasekmes, tuo labiau didelį jų atsiradimo tikėtinumo laipsnį, todėl veika vien dėl to negali būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį.
Nuteistoji taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog tokio sudėtingumo byloje pirmas posėdis įvyko 2016 m. kovo 30 d., o jau 2016 m. balandžio 14 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi nuteistosios manymu teismo skuba, pagrįstų prašymų atmetimas, kelia abejonių dėl išankstinės ir šališkos teismo nuomonės susidarymo.
Nuteistoji aptardama Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl šios normos taikymo bei bausmės paskirties tikslus nurodo, jog šiuo atveju galima jai taikyti minėtas teisės normas, kadangi ji anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, šiuo metu mokosi, gerai charakterizuojama socialinių darbuotojų, vykdo visus vaiko teisių specialistų nurodymus. Be to, nukentėjusiajai dėl sužalojimo nekilo jokių sunkių, neištaisomų pasekmių, šiuo metu ji yra visiškai pasveikusi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimybės taikyti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę. Nuteistoji pažymi, kad ji nepadarė nusikaltimo, kuriuo kaltinama, bet teisingumą vykdo tik teismas. Jei ji būtų pripažinta kalta, mano, kad paskyrus jai realią laisvės atėmimo bausmę dėl anksčiau nurodytų motyvų ne tik, kad nebūtų užtikrintas, bet ir būtų aiškiai pažeistas teisingumo principas. Mano, kad bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus jai bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Nikolajus Kozliakas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir M. V. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus bei paskirti jai laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Prokuroras nurodo, jog M. V. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, kaip sunkiai sutrikdžiusi savo mažamečio esančio bejėgiškoje būklėje vaiko (dukros M. V., gim. (duomenys neskelbtini)) sveikatą. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus surinktus įrodymus, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nepagrįstai iš kaltinimo pašalino padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą (sunkus bejėgiškos būklės žmogaus sužalojimas). Savo sprendimą dėl minėto punkto pašalinimo iš kaltinimo teismas motyvavo tuo, kad nusikalstamos veikos prieš M. V. padarymo metu ji buvo mažametė, o pagal teisės doktriną mažametystė negali būti siejama su bejėgiška būkle. Prokuroras aptardamas skundžiamo nuosprendžio išvadas dėl bejėgiškos būklės konstatavimo šioje baudžiamojoje byloje nurodo, jog M. V. nusikaltimo padarymo metu buvo 7 mėnesiai, todėl akivaizdu, kad ji negalėjo nei suvokti grėsmės savo sveikatai, nei išvengti smurto, nei gintis ar aktyviai priešintis motinai, tai yra buvo bejėgiškos būklės, o M. V. suvokė tokią nukentėjusiosios būklę ir veikė ja pasinaudodama.
Prokuroras pažymi, jog nukentėjusiojo asmens mažametystė įstatymo yra nustatyta kaip atskiras nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau jis siejamas vien su nukentėjusiojo asmens amžiumi. Šis punktas inkriminuojamas kaltininkui nepriklausomai nuo nukentėjusiojo fizinės ar psichinės būklės bei galimybės pasipriešinti ar kitaip išvengti grėsmės. Kartu pažymi, kad mažametystė, kaip fizinė ar psichinė savybė, ne visada gali būti pripažįstama pakankamu pagrindu teigti, jog nukentėjęs žmogus buvo bejėgiškos būklės. Aplinkybė, kad nukentėjusioji M. V. buvo bejėgiška dėl savo amžiaus ir tai, kad to paties Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies dispozicijoje mažametystė nurodyta kaip atskiras veiką kvalifikuojantis požymis, neturėtų šalinti M. V. atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad mažametystė šiuo atveju apima bejėgiškumą ir M. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui užtenka nuorodos į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. atsikirtime į apeliacinius skundus prašo patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistosios M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. nurodo, jog ji sutinka su šioje baudžiamojoje byloje pateiktu prokuroro apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti, kadangi jis yra pagrįstas bei atitinka šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. pažymi, jog priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusio asmens mažametystė (šiuo konkrečiu atveju - kūdikystė) yra siejama su asmens bejėgiška būkle. Šią išvadą pagrindžia teismų procesiniai sprendimai, priimti nagrinėjant analogiškas ar panašaus pobūdžio bylas, kuriose nukentėjo mažamečiai vaikai (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis Nr. 1-57-256/2013; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-694- 483/2015; 1A-226/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-370/2014, 2K- 56/2013 ir kt.).
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. nurodo, jog ji nesutinka su nuteistosios M. V. apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, kadangi priimdamas nuosprendį, kuriuo pripažino M. V. kalta, Vilniaus apygardos teismas baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų nepažeidė. Teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. aptardama nuteistosios apeliacinio skundo teiginius susijusius su įrodinėjimo klausimais nurodo, jog priešingai nei teigia nuteistoji, visi bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalis), ir teismo pripažinti įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalis) buvo ištirti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes, kurias neigia nuteistoji, yra grindžiamos bylos įrodymais, kurių patikimumas ir pakankamumas buvo įvertintas. Nuteistoji nepagrįstai nurodo, jog jos kaltė yra iš esmės grindžiama vien jos pačios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymi, kad šiais nuteistosios parodymais teismas vadovavosi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus M. V. kaltę patvirtinančius įrodymus (specialisto išvadas, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, liudytojų parodymus ir kt.). Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai pažymėta, kad tiek 2015 m. spalio 14 d., tiek 2016 m. vasario 11 d. vykusių apklausų metu nuteistoji pripažino purčiusi nukentėjusiąją mažametę M. V.. Dėl savo poelgio labai gailėjosi. Savo parodymus nuteistoji pakeitė tik 2016 m. vasario 18 d., įteikus jai galutinį pranešimą apie įtarimą, nors prieš 7 dienas teigė savo kaltę pripažįstanti. Kaip pagrįstai nurodė teismas, nuteistosios pasiaiškinimas, jog save kaltinančius parodymus ji davė vien dėl to, kad tikėjosi greičiau atgauti kitą savo dukrą Lėją, yra visiškai nelogiškas ir sunkiai suvokiamas. Nesuprantama kokiu būdu savęs apkalbėjimas dėl sunkaus dukros sveikatos sutrikdymo, gali padėti atgauti kitą dukrą. Nuteistosios parodymų teisingumu verčia abejoti ir tai, jog teisme, kaip ir apeliaciniame skunde, ji pradėjo kelti daug vieną kitai prieštaraujančių įvykio versijų (mergaitę galėjo sužaloti jos sugyventinis, vyresnė dukra, ji pati galėjo nukristi bei susižaloti ir t. t.). Byloje pateiktomis specialisto išvadomis nustatyta, jog mergaitės patirti sužalojimai būdingi būtent sukrėsto vaiko sindromui. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog pirminius nuteistosios parodymus visiškai atitinka jos sugyventinio R. J. paaiškinimai bei tiek pastarojo, tiek pačios nuteistosios parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotos aplinkybės. Nuteistosios teiginiai dėl galimo R. J. girtumo 2015 m. sausio 3 d. teismo buvo motyvuotai paneigti (Darbo apskaitos žurnalas, liudytojo V. M. parodymai ir kt.). Taigi, įvertinęs šiuos aukščiau aptartus įrodymus kartu su kitais itin neigiamai nuteistąją bei jos elgesį su dukromis apibūdinančiais duomenimis (liudytojų J. Ž., V. N. – M., V. J. parodymai), teismas teisingai konstatavo, jog nukentėjusiosios mažametės M. V. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent jos mama M. V..
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. taip pat teigia, jog nuteistoji apeliaciniame skunde nepagrįstai abejoja baudžiamojoje byloje pateiktomis specialisto išvadomis, kadangi nagrinėjamoje byloje medikai vienareikšmiškai konstatavo, kad M. V. patyrė sukrėsto vaiko sindromui būdingus sužalojimus. Be to, teismo medikų buvo nustatyti ir senesni kraujo išsiliejimai po smegenų abiejų pusrutulių kaktinių-smilkininių skilčių kietuoju dangalu, kas atitinka liudytojo R. J. parodymus, kur jis teigė ne kartą matęs kaip nuteistoji kratė savo dukrą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad įstatymas nenumato teismui pareigos kviesti į teismo posėdį bei apklausti specialisto išvadą teikusį specialistą. Taigi, priešingai nei teigia nuteistoji, atmesdamas jos prašymą dėl specialisto apklausos, teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė. Pažymi ir tai, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog proceso šalies teismui pateiktų prašymų atmetimas arba nepalankus įrodymų vertinimas savaime nereiškia proceso normų pažeidimo.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistoji nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog jos veika negali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį, kadangi ji veikė netyčia. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. akcentuoja, kad nukentėjusioji mažametė M. V. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukusi 8 mėnesių, tad stipriai kratydama tokio amžiaus savo vaiką nuteistoji (kaip ir kiekvienas protingas suaugęs žmogus, o juo labiau vaiko mama) suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. nurodo, jog nuteistajai taip pat nėra jokio pagrindo skirti švelnesnę bausmę nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio sankcijoje. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog M. V. paskirta bausmė yra akivaizdžiai neteisinga. Nuteistosios įvykdyta veika yra neabejotinai labai pavojinga. Ji sunkiai sutrikdė savo mažametės dukros sveikatą. Be to, teismo medikų nustatyti ir kiti, senesni, nukentėjusiosios mažametės patirti kraujo išsiliejimai po smegenų kietuoju dangalu. Taigi, kilusios pasekmės buvo dėsningas nuteistosios veiksmų rezultatas, o tai, kad po tokių sunkių sužalojimų mergaitė pasveiko, laikytina tik laimingu atsitikimu, jokiu būdu nemažinančiu M. V. veiksmų pavojingumo. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek socialinės darbuotojos, tiek nuteistosios tėvo žmona V. J. (tam tikrą laiko tarpą gyvenusi kartu su nuteistąja ir jos dukromis) nuteistąją apibūdino itin neigiamai. Nurodė, kad ji niekada nesirūpino vaikais, nereaguodavo į jų verkimą, laiku nekeisdavo sauskelnių ir pan.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė O. M. pažymi, jog savo sužalotos mažametės dukros likimu nuteistoji pradėjo domėtis tik po nuosprendžio nagrinėjamoje byloje priėmimo. Todėl šiuo metu nuteistosios elgesys, siekiant matytis su dukra, verčia abejoti jos ketinimų sąžiningumu. Juo labiau, kad teismas skundžiamame nuosprendyje kaip vieną iš Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo priežasčių nuteistajai nurodė tai, jog ji nesirūpina vaikais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, nukentėjusiosios atstovė advokatė N. K., įstatyminė nukentėjusiosios atstovė O. M. prašė prokuroro skundą patenkinti, o nuteistosios skundą atmesti, nuteistoji prašė jos skundą patenkinti, prokuroro skundą išnagrinėti teismo nuožiūra, nuteistosios gynėjas prašė nuteistosios skundą patenkinti, o prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Nuteistoji ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį teigdama, kad apygardos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, priimdamas nuosprendį darė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nenustatė, kad bylą būtų nagrinėjęs šališkas teismas.
Apeliantė skunde neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ir nurodo, kad sužalojimai jos dukrai galėjo atsirasti dėl jos tuometinio draugo R. J. neteisėtų veiksmų (sumušimo ar sukrėtimo) arba dukteriai netyčia susimušus galvą. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad R. J., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo specialiai apkaltinti M. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu nukentėjusiajai, taip pat, kad jis pats sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Nors ikiteisminio tyrimo pradžioje R. J. buvo įtariamas sužalojęs nukentėjusiąją, tačiau jo duoti parodymai nuoseklūs, sutampa su nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais ji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, taip pat liudytojų parodymais. Liudytoja V. J. teismui parodė, kad R. J. su nuteistosios vaikais elgėsi gražiai, švelniai, prieš juos nesmurtavo, liudytojas V. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodė iš esmės tokias pat aplinkybes dėl R. J. elgesio su nuteistosios vaikais kaip ir V. J., tuo tarpu nuteistąją minėti liudytojai apibūdino neigiamai nurodydami, kad savo vaikus ji prižiūrėjo prastai, jais nesirūpino, keldavo prieš juos balsą, kartais papurtydavo ir net mušdavo (t. 1, b. l. 111-113, 116-118, t. 3, b. l. 53-54). Liudytoja J. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki nagrinėjamų įvykių M. V. apie R. J. atsiliepė teigiamai, o po jų savo poziciją pakeitė, teigė, kad bijo R. J. (t. 3, b. l. 50). Liudytoja N. Š. teismui parodė, kad nuteistoji dukromis nelabai rūpinosi, ant vaikų šaukdavo, o apie R. J. netinkamą elgesį pradėjo kalbėti jau po nagrinėjamų įvykių. Liudytojos teigimu, R. J. su nuteistosios dukromis elgėsi gražiai, buvo joms rūpestingas (t. 3, b. l. 51). Aptarti liudytojų parodymai dėl nuteistosios ir R. J. elgesio su M. V. vaikais, jų santykių, tarpusavyje iš esmės sutampa, visi liudytojai nuteistąją ir R. J. charakterizavo panašiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad R. J. vartojo alkoholį ir smurtavo prieš nuteistąją nepaneigia išvados, kad sužalojimus nukentėjusiajai padarė M. V.. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad nuteistoji taip pat piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, be to žaisdavo su savo vaikais nepaisydama jų saugumo, nekreipė dėmesio į juos kai jie susižeisdavo, o R. J. su M. V. vaikais elgėsi rūpestingai. Liudytojų H. J. bei V. P. parodymai, kitaip nei nurodoma apeliaciniame skunde, taip pat nepatvirtina R. J. kaltės, kadangi šie liudytojai davė parodymus apie R. J. ir M. V. santykius, apie tai, kad R. J. dažnai vartojo alkoholį, tačiau nenurodė reikšmingų aplinkybių susijusių su R. J. ir M. V. elgesiu prižiūrint nuteistosios vaikus, V. P. parodymais teismas nesiremia taip pat dėl liudytojo artimų santykių su nuteistąja (t. 3, b. l. 69-72).
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo nuspręsta apklausti liudytoją A. B., kadangi liudytoja V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. B. įvykio dieną parašė jai SMS žinutę ir nurodė, kad sužalojimus nukentėjusiajai padarė R. J.. Teisme apklausta Aurelija B. parodė, kad apie tai, jog nukentėjusioji išvežta į ligoninę sužinojo iš M. V., ši jai teigė, kad nukentėjusiąją sumušė R. J., tačiau plačiau apie įvykį nepapasakojo. Liudytoja paneigė rašiusi liudytojai V. J., kad nukentėjusiąją sužalojo R. J.. Teismui ji teigė, kad nagrinėjamo įvykio naktį sužinojo, kad M. V. dukra buvo sužalota, todėl parašė V. J. SMS žinutę, kurioje pasiteiravo apie nukentėjusiosios būklę, buvimo vietą. Kaip matyti, liudytoja apie tai, jog nukentėjusioji buvo sužalota sužinojo iš M. V., o taip pat teisiamojo posėdžio metu paneigė tiksliai žinojusi ar rašiusi V. J., kad sužalojimą padarė R. J., taigi jos parodymai nepatvirtina R. J. kaltės sužalojus nukentėjusiąją.
Siekiant patikrinti apeliantės keliamą versiją, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota R. J. ją sumušus ar jai pačiai susižeidus, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. M. P. (toliau – Specialistas), byloje teikęs specialisto išvadas Nr. G 878/15(01) ir Nr. G3767/15(01), kuriose nurodoma, kad nukentėjusiajai M. V. nustatytas sukrėsto vaiko sindromas, vertintinas sunkiu sveikatos sutrikdymu bei kiti sužalojimai, kurie gali būti vertinami nesunkiu ir nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 75-77, 81-82). Specialistas negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad sukrėsto vaiko sindromas nukentėjusiajai galėjo kilti ją sukratant, t. y. sužalojimas galėjo kilti ir dėl smūgio į nukentėjusiosios galvą. Tačiau nurodė, kad nukentėjusiajai nustatyti išoriniai sužalojimai (mėlynė dešiniajame ausies kaušelyje ir pavienės hemoragijos ant kairio skruosto ir tarpuakyje) negalėjo sukelti jai galvos smegeninės dalies vidinių sužalojimų, nes paprastai tokie vidiniai sužalojimai kyla sužalojus išorinę galvos smegenų sritį, o ne veido sritį. Neaptikus išorės sužalojimų, kurie atitiktų nukentėjusiajai padarytus vidinius galvos smegeninės dalies sužalojimus, labiau tikėtina išvada, kad nukentėjusioji buvo sukrėsta, o ne sumušta ar susitrenkusi netyčia. Specialistas taip pat nurodė, kad anksčiau nukentėjusiosios patirta analogiška trauma (nukentėjusiajai nustatyti nešvieži kraujo išsiliejimai (lėtinės hematomos) po kietuoju galvos smegenų dangalu smegenų abiejų pusrutulių (kaktinių – smilkininių skilčių) paviršiuose) negalėjo nulemti nukentėjusiosios patirto paskutinio sužalojimo – sukrėsto vaiko sindromo, šie sužalojimai neturi jokio ryšio. Dėl šios priežasties nepagrįsta laikytina versija, kad sukrėsto vaiko sindromas galėjo būti ankstesnių nukentėjusiajai padarytų (jos patirtų) sužalojimų pasekmė.
Tai, kad nukentėjusioji buvo sukrėsta ir kad ją sukrėtė M. V., patvirtina ir byloje esantys R. J., nuteistosios M. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 21-23, 80-84), R. J. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 3, b. l. 67-69), parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti R. J. ir nuteistosios parodymai (t. 2, b. l. 29-40, 85-93), iš kurių matyti, kad M. V. pakėlė mergaitę ir ją sukratė, po šių veiksmų ji buvo vangi, mažai valgė, o kitą dieną vėmė ir alpo, todėl teko kviesti greitąją medicinos pagalbą. Iš minėtų parodymų taip pat matyti, kad sužalojimų visuma, apibūdinama sukrėsto vaiko sindromu buvo padaryta 2016 m. sausio 3 d., o ne 2016 m. sausio 4 d., kuomet nukentėjusiąją prižiūrėjo R. J.. Tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2016 m. sausio 3 d., patvirtina ne tik minėti R. J. ir M. V. ikiteisminio tyrimo metu bei R. J. teisme duoti parodymai, bet iš dalies ir apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausto specialisto nurodytos aplinkybės, kad tarp patirto sukrėtimo ir pastebimų išorinių negalavimų pasireiškimo galėjo praeiti nemažai laiko, dvidešimt keturios ir daugiau valandų, todėl sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas tiek 2016 m. sausio 3 d., tiek ir 2016 m. sausio 4 d. Nors liudytojas H. J. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad 2016 m. sausio 3 d. vakarą matė nukentėjusiąją per kompiuterinę programą „Skype“ ir jam ji pasirodė guvi ir sveika, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu liudytojas, kalbėdamas su M. V. ir tik periodiškai matydamas nukentėjusiąją negalėjo objektyviai įvertinti jos sveikatos būklės. Juolab, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas Specialistas patvirtino, kad jos būklė pastebimai galėjo pablogėti tik vėliau. Taigi minėti liudytojo parodymai byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiosios sveikata buvo sunkiai sutrikdyta 2016 m. sausio 3 d. nepaneigia.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, jog nuteistoji nusikalstamą veiką padarė tyčia. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistoji, sukrėsdama nukentėjusiąją, tuo metu jaunesnę kaip 8 mėnesių amžiaus, negalėjo nenumatyti jai galinčių kilti pasekmių, ir nors jų nesiekė, savo veiksmais, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismas jos veiksmus pagrįstai įvertino kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, už kurio padarymą atsakomybę numato Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnis. Apie tikslų nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimą bus pasisakyta vėlesnėje šio nuosprendžio dalyje.
Nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jos pirminiais parodymais, kuriuose ji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ir tvirtina, kad tokie parodymai buvo išgauti ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei jos gynėjui naudojant spaudimą, t. y. siūlant pripažinti kaltę, nes tuomet jai bus grąžinta dukra. Šis apeliantės argumentas atmetamas. Pirmosios instancijos teisme apklausta M. V. nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų vertę ją duoti neteisingus parodymus ir prisipažinti dėl to, kad jai greičiau būtų grąžinta dukra. M. V. teismui teigė, kad vaiko teisių apsaugos kompetentingos institucijos darbuotojos ją informavo, jog pasimatyti su dukra ji galės kai bus paleista iš sulaikymo vietos, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai neva teigė, kad jei prisipažins dėl nusikaltimo padarymo, ji greičiau išeis į laisvę (t. 3, b. l. 48), tačiau tokios aplinkybės, net laikant, kad M. V. sakė tiesą, nesuteikia pagrindo teigti, kad M. V. buvo pasiūlyta duoti neteisingus parodymus ar pasirašyti po suklastotais apklausų protokolais teigiant, kad tokiu būdu ji greičiau atgaus dukterį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą M. V. buvo apklausta 2015 m. spalio 14 d., vėliau buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje ir beveik po keturių mėnesių, 2016 m. vasario 11 d. ji buvo apklausta papildomai. Papildomos apklausos metu M. V. patvirtino, kad sukrėtė dukrą, patvirtino anksčiau duotus parodymus, tuo metu ji jau buvo paleista iš sulaikymo (t. 2, b. l. 80-82, 84, 85-93, 94). Galiausiai, apklausta pirmosios instancijos teisme ji teigė, kad 2016 m. vasario 11 d. duoti parodymai yra iš esmės teisingi, išskyrus krestelėjimą. Teigė, kad ji nepurtė dukters, bet ją paimdavo ir išsikeldavo į viršų (t. 3, b. l. 49), taigi ji iš esmės neneigė kaltinime nurodyto nusikalstamos veikos padarymo būdo, bet labiau akcentavo tai, kad tokie veiksmai su nukentėjusiąją (išsikėlimas virš savęs) negalėjo sukelti nukentėjusiajai sužalojimų.
Nuteistosios versiją dėl jai daryto spaudimo paneigia ir tai, kad sprendimų, susijusių su dukters grąžinimu ikiteisminio tyrimo pareigūnai priimti net ir negalėjo, juos priima kompetentingos vaiko teisių apsauga besirūpinančios įstaigos, ikiteisminiame tyrime tokio pobūdžio klausimas apskritai nėra spręstinas. Iš nuteistosios apklausų protokolų, parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad šie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti laikantis visų Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų, teigti, kad nuteistajai paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas būtų netinkamai atlikęs savo profesinę pareigą ginti M. V., taip pat nėra jokio pagrįsto pagrindo, objektyvių duomenų apie tai byloje nėra.
Nuteistosios versija, kad jai buvo daromas spaudimas yra nenuosekli ir prieštaringa, nesutampanti su byloje surinktų įrodymų visuma, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmųjų apklausų metu apeliantė davė teisingus parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybės, o vėliau juos pakeitė siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės arba kitaip sušvelninti savo padėtį. Nuteistosios parodymus, kuriais ji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (R. J., liudytojų parodymai, Specialisto išvados), todėl priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai ir nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK nuostatų.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas suvaržė nuteistosios teisę į gynybą nesuteikdamas jos gynėjui galimybės susipažinti su byla. Teisiamojo posėdžio metu apygardos teismas motyvuotai atsisakė daryti pertrauką ir suteikti dvi valandas laiko susipažinti su byla, kadangi teisiamasis posėdis vyko 2016 m. kovo 30 d., o gynėjas buvo paskirtas 2016 m. kovo 15 d. (t. 3, b. l. 19, 46), taigi gynėjas tam turėjo pakankamai laiko. Teismas taip pat nurodė, kad gynėjas buvo kelis kartus pranešęs, kad atvyks susipažinti su byla, tačiau to nepadarė. Be to, byloje buvo surengtas ne vienas teisiamasis posėdis, todėl nuteistosios gynėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su baudžiamąja byla ir kituose posėdžiuose pateikti prašymus, pareikšti nuomonę dėl byloje nagrinėjamų klausimų.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad prieš apklausiant liudytoją V. J. teisme, nebuvo nustatyta jos tapatybė. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad V. J. yra V. J., dalyvavusio tos pačios dienos teismo posėdyje, žmona. Niekas iš proceso dalyvių, įskaitant nuteistąją ir jos gynėją nenurodė, kad liudytojos tapatybė kelia abejonių, ji papasakojo iš esmės tokias pačias jai žinomas aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, buvo prisaikdinta ir įspėta dėl atsakomybės už melagingus parodymus laikantis Lietuvos Respublikos BPK nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad posėdyje dalyvavo ne liudytoja V. J..
Dėl veikos kvalifikavimo
Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu M. V. pripažinta kalta sunkiai sutrikdžiusi mažamečio savo šeimos nario (vaiko) sveikatą (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). Apygardos teismas, priimdamas nuosprendį pašalino nuteistajai inkriminuoto nusikaltimo kvalifikuojančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte (bejėgiškos būklės žmogaus sužalojimas). Prokuroro manymu, tokia teismo pozicija nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teismų praktika dėl mažametystės įtakos nukentėjusio asmens būklei nevienoda. Bejėgiška asmens būklė (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktas) siejama su asmens psichinėmis ar fizinėmis savybėmis, dėl kurių jis negali pasipriešinti kaltininkui, pavyzdžiui, asmuo yra aklas, apsvaigęs nuo alkoholio, veika padaryta jam miegant, jis senyvo amžiaus ir panašiai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis - veika padaryta mažamečiui, siejamas tik su nukentėjusiojo asmens amžiumi. Mažamečiu laikomas jaunesnis kaip keturiolikos metų asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje padaryta išvada, kad jaunas nukentėjusiosios amžius (mažametystė) lemia jos bejėgišką būklę (negalėjimą pasipriešinti kaltininkui) yra iš esmės teisinga. Nukentėjusiosios sveikata buvo sunkiai sutrikdyta jai buvus septynių mėnesių amžiaus, dėl ko ji negalėjo ne tik pasipriešinti, bet ir suvokti su ja atliekamų veiksmų prasmės. Kita vertus, tokia apygardos teismo išvada teikia pagrindą manyti, jog mažametis visais atvejais nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose kyla aptariamų kvalifikuojančių požymių konkurencijos problema, turėtų būti laikomas bejėgiškos būklės žmogumi, t. y. net ir tuomet, kai pagal bylos faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad jis turėjo realią galimybę pasipriešinti kaltininkui. Teismo vertinimu, toks aptariamų veiką kvalifikuojančių požymių vertinimas trukdo teismui byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai ir tiksliai atspindėti kvalifikuojant kaltininko nusikalstamą veiką (nustatyti tapatumą tarp faktinių veikos padarymo aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normoje numatytų nusikaltimo sudėties požymių). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti veiką kvalifikuojantys požymiai turi būti vertinami atsietai, o ne kaip vienas kitą apimantys, ir inkriminuojami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai kas paminėta, M. V. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (netinkamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas). Tuo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Šis skundas netenkinamas visa apimtimi, kadangi dėl žemiau išdėstytų aplinkybių nuteistajai nebus skiriama prokuroro apeliaciniame skunde prašoma bausmė, o atvirkščiai - iš dalies tenkinant nukentėjusiosios apeliacinį skundą jai skiriama švelnesnė bausmė.
Dėl bausmės, civilinio ieškinio, proceso išlaidų
Skirdamas bausmę, teismas laikosi Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 41, 54 ir 61 straipsniuose. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti nuteistajai švelnesnę bausmę.
Iš nuteistąją charakterizuojančių duomenų matyti, kad ji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, anksčiau periodiškai dirbo, mokosi, įskaitoje pas psichiatrą ir narkologą bei priklausomybės ligų centre neregistruota, psichiatrijos ligoninėje negydyta, turi deklaruotą gyvenamąją vietą (t. 2, b. l. 106-120, t. 3, b. l. 41-45, 124, 143). Apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistoji pateikė medicininę pažymą, iš kurios matyti, kad šiuo metu ji yra nėščia. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja J. Ž., socialinė darbuotoja N. Š. bei Vilniaus arkivyskupijos Karitas motinos ir vaiko namų vadovė V. N. – M. pirmosios instancijos teisme duodamos parodymus patvirtino, kad nuteistoji stokoja socialinių įgūdžių, yra impulsyvaus charakterio, nemoka tinkamai pasirūpinti savo vaikų higiena ir sveikata, tenkinti kitus jų poreikius (t. 3, b. l. 50-53), tai matyti ir iš byloje pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus bei Vilniaus arkivyskupijos Karitas motinos ir vaiko namų pateiktų dokumentų, charakterizuojančių M. V. šeimą (t. 1, b. l. 23-25, 27-46, 50, 52-55, 58-59, 63-68). Vis dėlto, iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistosios socialinių įgūdžių stoką, negebėjimą savarankiškai organizuoti savo gyvenimo bent iš dalies lėmė jos asmeninė neigiama patirtis santykiuose su šeima (tėvais), reikalingų žinių savarankiškam gyvenimui, rūpinimusi artimaisiais, neturėjimas (t. 1, b. l. 23-25, 27-46, 50, 52-55, 58-59, 63-68, 111-113, t. 3, b. l. 50, 52, 71, 94).
Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusioji yra visiškai pasveikusi, jokių nepašalinamų pasekmių jos sveikatai nėra padaryta, kad nuteistoji yra jauno amžiaus, stokoja socialinių ir vaikų priežiūros įgūdžių, šiuo metu laukiasi trečiojo vaiko konstatuoja, kad sankcijoje numatyta ir nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi nėra teisinga, vertinant Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka nuteistosios asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nuteistajai, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriama švelnesnės rūšies - laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant M. V. kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Skundžiamu nuosprendžiu civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistos sumos nuteistoji apeliaciniame skunde neginčija, kolegijos vertinimu su pareikštu civiliniu ieškiniu susiję klausimai išspręsti teisingai. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodytais motyvais pagrįstai atmestas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 122, 52 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Nukentėjusiosios įstatyminės atstovės O. M. atstovė advokatė N. K. pateikė apeliacinės instancijos teismui sąskaitą už teisines paslaugas ir mokėjimo pavedimą, iš kurių matyti, kad už advokato paslaugas surašant atsikirtimą į apeliacinius skundus ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme buvo sumokėta 423,50 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą atstovavimo išlaidų apmokėjimo priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teismas nukentėjusiosios įstatyminės atstovės O. M. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažįsta proceso išlaidomis, kadangi nukentėjusiosios įstatyminė atstovė šias išlaidas patyrė siekdama apginti nukentėjusiosios teises. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas ne tik nuteistosios, bet ir prokuroro iniciatyva, taip pat į bylos išnagrinėjimo rezultatą, tik iš dalies atitinkantį nukentėjusiosios įstatyminė atstovės poziciją, pastarajai priteistina tik pusė advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.
M. V. nusikalstamą veiką, kuri buvo kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas nusikaltimas, kvalifikuoti kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytą nusikaltimą ir už jo padarymą, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti M. V. dvejų metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąją kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose.
Iš M. V. nukentėjusiosios įstatyminei atstovei O. M. priteisti du šimtus vienuolika eurų ir 75 ct apeliaciniame procese advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų atlyginimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.