Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 2011-05-30 veika) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dviem mėnesiams;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2011-06-05 vakaro veika) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir keturiems mėnesiams;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2011-06-05 apie 23 val. veika) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams;pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 6 punktą laisvės atėmimo bausme šešiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 6 punktuose, subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta galutinė aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. V. priteista nukentėjusiajam G. P. 2247 Lt turtinei žalai atlyginti bei 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. V. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 4855,76 Lt G. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. D., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 30 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė laidu (duomenys neskelbiami) gimusiam mažamečiui G. P. mažiausiai keturis smūgius į dešinės ir kairės blauzdų bei dešinio kelio sąnario sritis, padarydamas jam poodinės kraujosruvas dešinės blauzdos viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje ir kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, sukeldamas mažamečiui G. P. fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalodamas.

J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 5 d. vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), tyčia suėmęs (duomenys neskelbiami) gimusiam mažamečiui G. P. už ausų ir taip jį pakeldamas, padarė jam odos nubrozdinimus dešinės bei kairės ausų kaušelių vidiniame paviršiuje, sukėlė G. P. fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo.

J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 5 d. apie 23 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė kumščiu (duomenys neskelbiami) gimusiam mažamečiui G. P. į nugaros sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą nugaros dešinėje pusėje, sukeldamas mažamečiui G. P. fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalodamas.

J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 6 d., apie 5 val. 30 min., bute (duomenys neskelbtini), liepė mažamečiui G. P., gimusiam (duomenys neskelbiami), užsilipti ant kėdės, daryti pritūpimus stovint ant kėdės ir laikant rankas už galvos, bei, pasilenkus į priekį, stovėti pritūpus ištiestomis į priekį rankomis, taip jį kankindamas, dėl ko nusilpęs G. P. krito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Mažamečiui atsistojus ir einant iš kambario, J. V. tyčia spyrė G. P. vieną kartą į abiejų kojų kelius, dėl ko G. P. griuvo į priekį ir veidu trenkėsi į grindis. Tokiais savo veiksmais J. V. padarė G. P. poodinę kraujosruvą kaktos kairėje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, kaktos kairėje, pereinant į kairio smilkinio sritį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu (hematomą), apimant kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinę dalį, dalį momeninės ir dalį smilkininės skilties, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, apimant kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinę, smilkininę bei dalį momeninės skilčių, taškines kraujosruvas kairės smilkininės skilties viršutinėje bei priekinėje dalyje, žievėje bei požievyje, dėl ko bejėgiškos būklės mažametis G. P. nuo galvos smegenų sumušimo įvykio vietoje mirė.

Be to, J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 6 d., apie 5 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančio buto kambaryje, savo šeimos nariui – sugyventinei G. P. tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į pilvo sritį, padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl pilvo sumušimo ir uždaro blužnies plyšimo, lydimo nukraujavimo į pilvaplėvės ertmę, bei jos pašalinimo, nukentėjusioji G. P. buvo sunkiai suluošinta ir prarado didelę dalį – 30 procentų bendro darbingumo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nesirėmė liudytojų K. P., G. D., J. K. parodymais, be to, šių liudytojų parodymai patvirtina, jog G. P. ir V. D. meluoja. Iš bylos duomenų matyti, jog K. P. yra nukentėjusiosios sesuo, kuriai pastaroji skambino įvykio dieną apie ketvirtą valandą ir sakė, kad skauda širdį, vėliau skambino iš ligoninės ir pasakė važiuoti pas vaikus (t. 4 b. l. 60). Šiuos jos parodymus patvirtina liudytoja G. D., kuri parodė, jog dirba greitosios pagalbos stotyje, įvykio dieną atvyko pagal iškvietimą, moteris skundėsi skausmais krūtinės srityje, ji nusprendė nukentėjusiąją vežti į ligoninę, ir liudytoja J. K., parodžiusi, jog yra greitosios medicinos pagalbos slaugytoja, įvykio dieną atvyko pagal iškvietimą ir bute rado tris gyvus ir vieną negyvą vaikus (t. 4 b. l. 72, 73). Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kaip konkrečiai minėtų liudytojų parodymai paneigia G. P. ir V. D. parodymus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtų liudytojų parodymuose nėra reikšmingų duomenų apie byloje tiriamas aplinkybes, minėtų liudytojų parodymais nėra grindžiama ir nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino liudytojų K. P., G. D., J. K. parodymus, sugretino juos su kita bylos medžiaga ir pagrįstai nesivadovavo apelianto parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims. Nagrinėjamu atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Priešingai nei teigia nuteistasis J. V. savo apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo nei teisinių, nei loginių kliūčių negrįsti apkaltinamojo nuosprendžio nukentėjusiosios G. P. ir nuteistojo V. D. parodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi pastarųjų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo J. V. lūkesčių, nėra pagrindas teigti, jog G. P. ir V. D. parodymai neatitinka tikrovės.

J. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 6 punktą dėl tyčinio bejėgiškos būklės mažamečio G. P. nužudymo, jį kankinant. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Pats nuteistasis J. V. savo parodymuose viso proceso metu neigė vartojęs smurtą prieš G. P. ir sau palankia linkme aiškino, jog G. P. nevertė ant taburetės daryti pritūpimų ar stovėti ant jos pritūpus ištiestomis rankomis, G. P. sėdėjo kambaryje ant kėdės, paskui jis pamatė, kad jis kažkodėl tai guli ant grindų, tačiau tokie nuteistojo paaiškinimai vertintini tik kaip subjektyvi savo veiksmų interpretacija, kuria bandoma išvengti kaltės.

Nagrinėjant kiekvieną baudžiamąją bylą būtina nustatyti ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai apibūdina pačią nusikalstamą veiką. Vienas iš šių požymių yra priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių ryšys. Tuo tarpu kaltė yra subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, apibūdinantis asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinį (psichinį) santykį su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Viena iš kaltės sudedamųjų dalių ir yra asmens psichinis santykis su priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir jos padarinių vystymusi. Psichinis ryšys su šio priežastinio ryšio vystymusi ir su pačia pavojinga veika sudaro kaltės intelektualinį momentą. Aptariant priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir G. P. mirties klausimą, kolegija atkreipia dėmesį į keletą nustatytų ir aptartų aplinkybių. Nustatyta, jog 2011-06-06 anksti ryte nukentėjusysis buvo verčiamas atlikti fizinius pratimus ant kėdės iki tokios ribos, kol nuvargęs ir išsekęs jis nukrito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Po ko, atsikėlusiam nuo grindų G. P., buvo spirta koja žemiau kelių, ir jis, pavargęs ir silpnai bepastovintis, dar kartą trenkėsi galva į grindis. Specialisto išvadose nurodyta, jog nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl galvos smegenų sumušimo, kuris, tikėtina įvyko nukritus nukentėjusiajam nuo kėdės. Pagal nustatytas aplinkybes tarp J. V. veiksmų prieš silpną, išsekusį mažametį ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-342/2009, 2K-459/2011, 2K-45/2013). Akivaizdu, kad jeigu J. V. nebūtų vertęs ilgą laiką mažamečiui nukentėjusiajam atlikinėti fizinius pratimus ant kėdės, šis nebūtų nusilpęs ir nukritęs nuo kėdės, tuo pačiu nebūtų patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirtų. Tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011, 2K-641/2012 ir kt.). Šios aplinkybės leidžia nustatyti bei atriboti ir pačias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Kadangi nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, kuris įvyko nukentėjusiajam nukritus nuo kėdės, visos šios aplinkybės kaltės formos ir rūšies nustatymui turi labai svarbią reikšmę. Nors iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis J. V. tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, tačiau bylos duomenys nepaneigia jo veikimo netiesiogine tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. V. apie pusę metų gyveno kartu su G. P., pastaruosius keletą mėnesių jis nuolat vartojo fizinį ir psichologinį smurtą tiek prieš sugyventinę G. P., tiek prieš jos mažamečius vaikus. Nuteistasis ypatingai nemėgo mažamečio G. P., kurį dėl menkiausio prasižengimo, kartais ir be jokios priežasties, mušė ir vertė atlikinėti sunkius fizinius pratimus. Akivaizdu, jog versdamas vaikus valgyti vandeniu iš krano užpiltus avižinius dribsnius, nuteistasis išreiškė niekinamą požiūrį į juos, o normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog trejų metų vaikui, akivaizdžiai silpnam fiziškai, blogai maitinamam, iš vakaro iki vėlumos priverstam ant kėdės atlikinėti sunkius fizinius pratimus, ir verčiamam vėl juos atlikinėti apie 5-6 val. ryte, toks fizinis krūvis yra aiškiai per sunkus, sekinantis ir dėl to vaikas gali nukristi nuo kėdės ir susižaloti. Tiek nukentėjusiosios G. P., tiek nuteistojo V. D. parodymais nustatyta, jog J. V. fizinio smurto naudojimas prieš G. P. buvo tapęs įprastu dalyku, tai, kad G. P. buvo mušamas, patvirtina ir specialisto išvada Nr. M 196/11(06), kurioje konstatuota, kad ant G. P. kūno rasti sužalojimai padaryti dėl nemažiau vienuolikos trauminių poveikių (t. 1 b. l. 29-36). Nuteistasis savo veiksmais akivaizdžiai siekė, kad vaikas blogai jaustųsi, todėl prieš liepdamas vaikui ant kėdės daryti fizinius pratimus, turėjo galimybę įvertinti situaciją ir apgalvoti savo veiksmus. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, pakankamo protinio išsivystymo asmuo, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tiems padariniams kilti.

Baudžiamosios teisės doktrinoje laikoma, kad pavojingi padariniai, kuriuos sukėlė netiesioginės tyčios kaltė, yra priverstiniai. Maža to, tai kaltininkui nereikalingi padariniai, kurių jis iš principo galėtų išvengti, pasirinkęs kitokį elgesio būdą. Tačiau kartu šie padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti pasirenka tokį elgesio būdą, vietą ir laiką, jog pasirinktinomis sąlygomis negeidžiami padariniai tampa labai tikėtini. Taigi, nuolat vartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, nuteistasis pasirinko būtent tokį veikos būdą ir vietą, kad buvo didelė tikimybė kilti pavojingiems padariniams. Jo nenoras padarinių nepagrįstas jokiais objektyviai reikšmingais veiksmais, kurie turėtų užkirsti kelią įstatyme numatytiems padariniams atsirasti. Bylos duomenimis nustatyta, jog po to, kai nukentėjusysis, nukritęs nuo kėdės, atsikėlė, nuteistais jam spyrė koja žemiau kelių, po ko nukentėjusysis nugriuvo dar kartą trenkėsi galvą į grindis, tokiais veiksmais aiškiai demonstruodamas abejingumą galimiems padariniams, o tai reiškia, kad jo psichinis santykis su nusikalstamos veikos padariniais atitinka būtent netiesioginės tyčios požymius.

Paskutinė aplinkybė, į ką teisėjų kolegija atsižvelgia, yra nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo. Bylos duomenimis nustatyta, jog po nuteistojo J. V. veiksmų prieš G. P., pastarasis pats eiti nebegalėjo, todėl jo motina G. P. į kambarį jį nunešė ant rankų. Nustatyta, jog iš karto po nuteistojo veiksmų nukentėjusiojo elgesys iš esmės pakito, pastarasis ne tik kad gulėjo paslikas, bet ir ne kartą apsivėmė, tačiau nuteistasis, akivaizdžiai suvokdamas, jog mažametis tokioje būklėje yra dėl jo veiksmų, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų galimiems padariniams pašalinti, priešingai, pas nukentėjusiąją G. P. atvykusiems greitosios medicinos pagalbos medikams apie tai, kad G. P. negaluoja, nutylėjo, ir taip vengdamas savo atsakomybės, parodė abejingumą galimoms kilti pasekmėms.

Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviais duomenimis nustatyti J. V. veiksmai visiškai atitinka netiesioginės tyčios sampratą.

Pirmosios instancijos teismas J. V. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, kaip padarytus prieš bejėgiškos būklės mažametį asmenį, nes nukentėjusysis nusikalstamos veikos metu buvo mažametis, t. y. trejų metų amžiaus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir pažymi, jog akivaizdu, jog nuteistasis J. V. suvokė, jog smurtauja prieš nukentėjusįjį, kuris tiek dėl fizinių savybių – blogai maitinamas, išsekintas nepriteklių šeimoje, tiek dėl psichinių savybių – patiriantis smurtą ne tik nuo motinos sugyventinio, bet ir nuo svetimo žmogaus, įbaugintas, negali gintis ir aktyviai jam pasipriešinti.

Skundžiamu nuosprendžiu J. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte, aprašant padarytą nusikalstamą veiką, buvo nurodyta, kad J. V. 2011-06-06, apie 5 val. 30 min., liepė mažamečiui G. P. daryti pritūpimus stovint ant kėdės ištiestomis į priekį rankas, be to, stovėti sulenktomis kojomis pasilenkus į priekį, laikant rankas už galvos, dėl ko nusilpęs G. P. krito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Jam atsistojus ir einant iš kambario, J. V. tyčia spyrė G. P. vieną kartą į abiejų kojų kelius, dėl ko mažametis G. P. griuvo ir veidu trenkėsi į grindis. Taigi, kaltintas tyčiniu nužudymu bejėgiškos būklės mažamečio asmens. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kaltinime nurodytus veikmus J. V. atliko ne paprastai panaudodamas smurtą, o kankindamas mažametį G. P.. Dėl šios priežasties J. V. veikos kvalifikacija pakeista į sunkesnę nusikalstamą veiką, papildomai nurodant naują faktinę aplinkybę – kad J. V. kaltinime nurodytus veiksmus atliko kankindamas mažametį G. P., ir jo veiksmus papildomai kvalifikavo dar ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse. BPK 256 straipsnyje numatyta, kad asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių į gynybą apsaugą baudžiamojo proceso metu, nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

BPK 256 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi pagal šį straipsnį, kai veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, jokia speciali procedūra nėra nustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, ir kaltinimo pakeitimas, kai faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą.

Bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu teismas, atsižvelgęs į specialisto paaiškinimus ir vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi proceso dalyvius informavo, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus gali būti kvalifikuojama ir pagal įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. informavo, jog kaltinimas J. V. gali būti papildytas kvalifikuojančia aplinkybe, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatomis įspėjo, jog proceso dalyviai turi teisę prašyti teismo pertraukos pasirengti gynybai (t. 4 b. l. 109).

Teisėjų kolegijos nuomone, perkvalifikavus J. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktus išdėstytos faktinės aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Išanalizavus, kiek pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų nužudymo aplinkybių, matyti, kad esantys tam tikri skirtumai yra esminiai.

Kaip minėta, J. V. buvo kaltinamuos tuo, kad padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte numatytą veika, o būtent 2011-06-06, apie 5 val. 30 min., liepė mažamečiui G. P. daryti pritūpimus stovint ant kėdės ištiestomis į priekį rankas, be to, stovėti sulenktomis kojomis pasilenkus į priekį, laikant rankas už galvos, dėl ko nusilpęs G. P. krito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Jam atsistojus ir einant iš kambario, J. V. tyčia spyrė G. P. vieną kartą į abiejų kojų kelius, dėl ko mažametis G. P. griuvo ir veidu trenkėsi į grindis. J. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 6 punktą, nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 6 d., apie 5 val. 30 min., bute (duomenys neskelbtini), liepė mažamečiui G. P., gimusiam (duomenys neskelbiami), užsilipti ant kėdės, daryti pritūpimus stovint ant kėdės ir laikant rankas už galvos, bei, pasilenkus į priekį, stovėti pritūpus ištiestomis į priekį rankomis, taip jį kankindamas, dėl ko nusilpęs G. P. krito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Jam atsistojus ir einant iš kambario, J. V. tyčia spyrė G. P. vieną kartą į abiejų kojų kelius, dėl ko mažametis G. P. griuvo ir veidu trenkėsi į grindis.

Taigi veikos, kurios padarymu J. V. buvo kaltinamas, ir veikos, už kurią jis nuteistas, objektyvieji požymiai – vieta, laikas, subjektas – ir subjektyvusis požymis – netiesioginė tyčia – nesiskiria, tačiau nuosprendyje pripažinta įrodyta veikos padarymo būdas – kankindamas. Kaip jau buvo nurodyta, teismas, savo iniciatyva pakeisdamas bylos aplinkybes, kurios nagrinėjamu atveju yra iš esmės skirtingos, teisiamajame posėdyje apie tai pranešė kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, tačiau iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos teisme tik prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymu, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei prokuroras, nei nukentėjusioji tokio prašymo nepateikė. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikomas esminiu BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, pripažįstant J. V. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą (BPK 329 str. 4 p.).

Teisėjų kolegija pripažįsta įrodyta, kad J. V., 2011 m. birželio 6 d., apie 5 val. 30 min., bute (duomenys neskelbtini), liepė mažamečiui G. P., gimusiam (duomenys neskelbiami), užsilipti ant kėdės, daryti pritūpimus stovint ant kėdės ir laikant rankas už galvos, bei, pasilenkus į priekį, stovėti pritūpus ištiestomis į priekį rankomis, dėl ko nusilpęs G. P. krito nuo kėdės ir galva trenkėsi į grindis. Mažamečiui atsistojus ir einant iš kambario, J. V. tyčia spyrė G. P. vieną kartą į abiejų kojų kelius, dėl ko G. P. griuvo į priekį ir veidu trenkėsi į grindis. Tokiais savo veiksmais J. V. padarė G. P. poodinę kraujosruvą kaktos kairėje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, kaktos kairėje, pereinant į kairio smilkinio sritį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu (hematomą), apimant kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinę dalį, dalį momeninės ir dalį smilkininės skilties, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, apimant kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinę, smilkininę bei dalį momeninės skilčių, taškines kraujosruvas kairės smilkininės skilties viršutinėje bei priekinėje dalyje, žievėje bei požievyje, dėl ko bejėgiškos būklės mažametis G. P. nuo galvos smegenų sumušimo įvykio vietoje mirė

Dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog visuma duomenų, gautų apklausus nukentėjusiąją G. P., nuteistąjį V. D., kuriuos patvirtina specialisto išvados Nr. M 196/11(06) ir Nr. pM 139-196/11(06), duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad J. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį padarymo, pagrindo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką nėra, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte.

Nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog teisiamojo posėdžio metu buvo neteisingai užrašyti nuketėjusiosios G. P. ir nuteistojo V. D. parodymai. Nuteistasis tokios savo pozicijos nedetalizuoja, be to, BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nei nuteistasis, nei jo gynėjas pastabų dėl protokolo nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. V. šiek tiek didesnes už vidurkį laisvės atėmimo bausmes, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 140 straipsnio 2 dalyje (trys nusikalstamos veikos), vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl bausmės paskirties (BK 41 str. 2 d.) ir bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.). J. V. yra teistas, nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, padarė neišnykus teistumui, sunkiai sutrikdė artimo žmogaus sveikatą, savo kaltę kategoriškai neigė, nėra ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, J. V. paskirtos bausmės dėl nusikalstamų veikų pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos) padarymą yra teisingos, tačiau panaikinus nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir susiaurėjus nusikalstamų veiksmų apimčiai, taip pat atsižvelgus į tai, jog ši nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, bausmė dėl nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą padarymo švelninama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, BPK 329 straipsnio 4 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 6 punktą panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį.

J. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu ir apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir J. V. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.