Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui R. G., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiajam specialistui Virginijui Varnaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėją 2008 m. rugsėjo 29 d. sulaikė Kauno vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) pareigūnai, dėl pareiškėjo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo. Pareiškėjas ilgą laiką laikytas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI), o nuteisus pareiškėją jis perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN). Laisvėje liko draugė J. V., su kuria pareiškėjas artimai bendravo, kurį laiką kartu su ja gyveno. Pareiškėjo draugė 2008 m. rugsėjo 29 d. taip pat buvo suimta, jai pateikti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį. Po suėmimo draugė, kaip ir pareiškėjas, laikyta Kauno TI, tačiau teismui paskirus jai laisvės atėmimo bausmę ji perkelta atlikti laisvės atėmimo bausmę į Panevėžio pataisos namus (toliau – ir Panevėžio PN). Pareiškėjas visą suėmimo laiką bandė su ja susisiekti, norėjo parašyti jai laišką, tačiau pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalį kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas buvo draudžiamas. Pareiškėjas vėliau išsiaiškino, kad jo draugė taip pat labai norėjo palaikyti su juo glaudžius ryšius, o pareiškėjas puoselėjo svajonę jai pasipiršti, tačiau draudimas susirašinėti sugriovė jų abiejų svajones susituokti ir toliau gyventi kartu, jie neturėjo galimybių bendrauti. Pasak pareiškėjo, dėl nurodytos situacijos jis labai išgyveno, gyvenimas slydo iš po kojų, jis nematė ateities be draugės. Pareiškėjo ir draugės santykiai nutrūko, nes nebuvo galimybės bendrauti laiškais, bausmės laikas prailgo, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo savijauta, jis keletą kartų gydėsi laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), Psichiatrijos skyriuje. Pasak pareiškėjo, jam kilo emocinė depresija, nebuvo gyvenimo prasmės, jis ir draugė pasuko skirtingais keliais, netobuli įstatymai sugriovė pareiškėjo gyvenimą, o dėl to kalta valstybė, nesuteikdama jam ir draugei bendrauti laiškais, kartu kurti ateitį.

2.2. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT-8-N4/2015 dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valstybės principui, draudimas pareiškėjui susirašinėti laiškais su drauge, kuri tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valstybės principui, tai reiškia, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė susirašinėti su drauge, kurti ateitį ir t. t., be to, buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą (Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Netinkamomis, o taip pat neteisėtomis valstybės institucijų (Kauno TI, Alytaus PN), nepriklausomai nuo jų kaltės, veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, pareiškėjui neabejotinai buvo padaryta žala: teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala, ši žala padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, nurodo, kad: viešoji atsakomybė kyla esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams / neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos; pakanka nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktuose nustatytų funkcijų, arba nors vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) kilo būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų; neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisinės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, o neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda vienu ar keletu iš išvardytų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

2.4. Pasak pareiškėjo, jeigu Kauno TI ir Alytaus PN pareigūnai būtų veikę, nepažeisdami Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, pareiškėjui nereikėtų kankintis, patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų pareiškėjo sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų. Pareiškėjas yra nelaisvėje nuo 2008 m. rugsėjo 29 d., iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę. Poveikis, nesudarant pareiškėjui sąlygų bendrauti su drauge laiškais, buvo nemažareikšmis ir nesmulkmeniškas, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, neliko jokio bendravimo galimybių, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda buvo ne vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas skunduose Kauno TI, Panevėžio PN, Alytaus PN prašė paaiškinti, kodėl jam neleista susirašinėti su drauge, kuri taip pat laikyta įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas iš Kauno TI ir iš Alytaus PN gavo analogiškus raštus, kad įstaigos vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalimi kurioje nustatytas draudimas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, ir pataisos ištaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, susirašinėti tarpusavyje. Panevėžio PN informacijos neteikė.

II

1. Dėl susirašinėjimo tarp nuteistųjų teisinio reglamentavimo

1.1. Pareiškėjo, jam nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. buvo suvaržyta laisvė – paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, vėliau pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimo bausme. Prieš tai, kai pareiškėjas buvo patalpintas į laisvės atėmimo įstaigą, galiojo BVK 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimą, apie kurios galiojimą pareiškėjas žinojo / turėjo žinoti.

Motyvuojamoji dalis

1.2. Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, jeigu asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui; nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). Taigi, Pareiškėjas galėjo ir turėjo tikėtis, kad jam patekus į laisvės atėmimo įstaigą jo teisės bus apribotos ir suvaržytos, tačiau nepaisant šių aplinkybių pareiškėjas pasirinko įstatyme draudžiamą elgesį, todėl pareiškėjui atsidūrus laisvės atėmimo įstaigoje, pagal įstatymą galėjo būti suvaržyta pareiškėjo susirašinėjimo laisvė. Dėl minėtų aplinkybių ginčas spręstinas, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi (nukentėjusiojo asmens veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado nuostoliai) ir 6.282 straipsnio 1 dalimi (nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjęs žalai atsirasti), atmetant pareiškėjo skundą.

1.3. BVK 99 straipsnio 5 dalyje, 119 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 146 straipsnio 1 dalyje nustatytos priemonės, kuriomis gali būti ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti. Remiantis bylos medžiaga neaišku, ar pareiškėjo teisė susirašinėti su kardomojo kalinimo vietoje, areštinėje ar pataisos įstaigoje laikoma nuteistąja buvo ribota pagal minėtas BVK nuostatas ar pagal jau negaliojančią BVK 99 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo samprotavimai apie neva BVK 99 straipsnio 2 dalimi pažeistas jo teises neįrodinėjami rašytiniais dokumentais, todėl vertintini kritiškai. Nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ vidaus taisyklės) XIV skyrius. pažymėtina, kad byloje nėra detalios informacijos apie pareiškėjo pažeistų teisių apimtis, t. y. kiek ir kada jis iš Alytaus PN siuntė laiškus J. V..

2.1. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai kilti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Siekdamas pagrįsti atsiradusią žalą, pareiškėjas turi įrodyti valstybės neteisėtus veiksmus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus; žalą; priežastinio ryšio buvimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

2.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracine byla Nr. A662-166/2010), civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas, žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti, pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad dėl neva neteisėtų atsakovės veiksmų egzistuoja žalos padarymo faktas, tačiau neįrodžius šių aplinkybių pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

2.3. Nėra aišku ,kaip pasireiškė valstybės veiksmų neteisėtumas, sukėlęs pareiškėjui žalą: ar pareiškėjui buvo grąžinti jo rašyti laiškai, kiek tokių laiškų grąžinta, kokiu pagrindu, pareiškėjas nemini, kokiu laikotarpiu jam buvo atsakoma siųsti laiškus J. V.. Pareiškėjas skunde taip pat neįrodinėja ir jo nurodomos draugės socialinių ryšių buvimo aplinkybės, pareiškėjas tik samprotauja, kad jis pageidavo tuoktis. Nesant nustatytų šių faktinių aplinkybių, pareiškėjo skundas laikytinas neįrodytu, taigi, nepagrįstu.

Pažymėtina, kad be žalos padarymo fakto, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjas neįrodinėja ir kitos, priežastinio ryšio sąlygos. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys visada objektyvus, t. y. realiai egzistuojantis, todėl jis turi būti realiai nustatytas, o ne grindžiamas prielaidomis arba spėliojimais (LVAT administracinė byl Nr. A662-1099/2010).

III

Pareiškėjas R. G. atsiliepime į atsakovės atsiliepimą nurodo, kad nesutinka su atsiliepimu, prašo atmesti atsiliepime nurodytus argumentus, jog tariamai pareiškėjo teisė į susirašinėjimą nėra pažeista, ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 31–34).

1. Pareiškėjo atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko Kauno TI ir Alytaus PN, šias įstaigas kontroliuoja Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kalta, kad pareiškėjui neleista susirašinėti su drauge.

2. Dėl susirašinėjimo tarp nuteistųjų teisinio reglamentavimo

Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks sužinojimas neliečiami. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarime Nr. KT-8-N4/2015 pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valstybės principui. Taigi, pareiškėjas nori, kad būtų laikomasi įstatymų. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad pareiškėjui turėjo būti leidžiama susirašinėti su drauge. Neleidžiant susirašinėti su drauge, buvo pažeista pareiškėjo susirašinėjimo teisė pagal Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį.

3. Pasak pareiškėjo, jeigu Kauno TI ir Alytaus PN pareigūnai būtų jam leidę susirašinėti su drauge, kuri tuo metu taip pat atliko laisvės atėmimo bausmę, nebūtų prieštaros Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valstybės principui, be to, pareiškėjui nereikėtų kankintis, patirti didžiulį psichologini sukrėtimą, nepablogėtų pareiškėjo sveikata ir savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų. Pareiškėjas dėl susirašinėjimo draudimo patyrė žalą, kurią įvertin skunde nurodyta pinigų suma.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjas R. G. rėmėsi skundu ir prašė jo skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Virginijus Varnaitis (2016 m. kovo 17 d. Nr. 5R-36 įgaliojimas (b. l. 74)) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. atlieka bausmę Alytaus PN, bausmės pabaiga – 2025 m. rugsėjo 22 d. (Alytaus PN 2015 m. gegužės 6 d. pažyma apie bausmės vykdymą Nr. 8-7111 (b. l. 62, 72), Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 12 d. pažyma apie bausmės vykdymą Nr. 8-12332 (b. l. 9)).

2. Kauno TI 2015 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 13-57 „Dėl J. V. paklausimo“ J. V. nurodė, kad visa informacija, susijusi su jos laikymo sąlygomis, susirašinėjimu ir kita informacija dėl buvimo Kauno TI, yra jos asmens byloje; paskutiniais duomenimis J. V. 2012 m. gegužės 17 d. buvo išvežta į Panevėžio PN atlikti jai paskirtos bausmės, kartu buvo išvežta ir asmens byla; pagal tuo metu galiojusio BVK 99 straipsnio 2 dalį kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas buvo draudžiamas (b. l. 6, 46, 64).

3. Panevėžio PN, atsakydami į J. V. paklausimą dėl to, kad jai atliekant laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN jai buvo uždrausta rašyti laiškus Alytaus PN ir Vilniaus pataisos namuose bausmę atlikinėjusiam draugui, 2015 m. liepos 22 d. rašte Nr. S-3648 „Dėl atsakymo į paklausimą“ J. V., be kita ko, nurodė: iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. KT8-N4/2015, draudžiant susirašinėjimą tarp laisvės atėmimo vietose esančių nuteistųjų, Panevėžio PN vadovautasi BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytas draudimas kardomojo kalinimo, vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, susirašinėti tarpusavyje; pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys); šiuo metu susirašinėti nuteistiesiems leidžiama; J. V. Panevėžio PN buvo nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2014m. liepos 2 d. (b. l. 5, 47, 60, 69).

4. Panevėžio PN, atsakydami į pareiškėjo R. G. prašymą dėl to, kad pareiškėjui būnant Kauno TI ir kitose įkalinimo įstaigose jam nebuvo leidžiama siųsti laiškų J. V., atlikinėjusiai bausmę Panevėžio PN, taip pat dėl to, kad Panevėžio PN administracija neleido J. V. siusti laiškų pareiškėjui į Alytaus PN, 2015 m. liepos 22 d. rašte Nr. S-3649 „Dėl atsakymo į paklausimą“ pareiškėjui R. G., be kita ko, nurodė: iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. KT8-N4/2015, draudžiant susirašinėjimą tarp laisvės atėmimo vietose esančių nuteistųjų, Panevėžio PN vadovautasi BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytas draudimas kardomojo kalinimo, vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, susirašinėti tarpusavyje; pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys); šiuo metu susirašinėti nuteistiesiems leidžiama; dėl informacijos apie J. V. laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką pareiškėjas informuojamas, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių įstaigų įstatymo 7 straipsnį jis turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama; pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, bei nustatomi atvejai, kai juos tvarkyti nedraudžiama; pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 punktą ypatingi asmens duomenys yra susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą; taigi, vadovaujantis Įstatymo 5 ir 6 straipsniais duomenys apie kito asmens teistumą neteikiami (b. l. 8, 45, 61, 70).

5. Kauno TI, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. liepos 7 d. skundus Nr. 12-83 ir Nr. 12-84, 2015 m. liepos 30 d. rašte Nr. 1B-79 „Dėl skundų“, pareiškėjui, be kita ko, nurodė (b. l. 7, 49, 63, 71, 73):

Kauno TI rūkantys suimtieji ir nuteistieji visada laikomi kamerose atskirai nuo nerūkančių suimtųjų ir nuteistųjų. Su kiekvienu į Kauno TI atvykusiu asmeniu Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai vykdo individualų pokalbį, kurio metu nustatoma, į kurią kamerą asmuo gali būti paskirtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimais (ankstesniu metu – Kardomojo kalinimo įstatymo reikalavimais). Siekiant išvengti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo, minėto pirminio pokalbio metu suimtojo / nuteistojo klausiama, ar asmuo yra rūkantis ar nerūkantis; jeigu suimtasis / nuteistasis teigia, kad yra nerūkantis ir pareiškia norą būti laikomas su nerūkančiais asmenimis, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai nurodo jam parašyti rašytinį prašymą laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pateikus tokį prašymą, Kriminalinės žvalgybos pareigūnai apie tai pasižymi dokumentacijoje, o prašymas įsegamas į asmens bylą ir suimtasis / nuteistasis paskiriamas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. Tuo atveju, jeigu suėmimo metu suimtasis / nuteistasis pradėjo rūkyti ar anksčiau rūkęs atsisako rūkyti, jis turi galimybę kreiptis į Kauno TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus dėl jo paskyrimo į kitas kameras. Apie pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį (nuo Kauno TI atidarymo dienos iki 2008 m.) neturima duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis.

Konstitucinis teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas buvo draudžiamas.

5.3. Visa pareiškėjui aktuali informacija, susijusi su laikymo sąlygomis, susirašinėjimu ir kita informacija, yra pareiškėjo asmens byloje, kuri yra bausmės atlikimo vietoje – Alytaus PN.

6. Alytaus pataisos namai 2016 m. liepos 14 d. rašte Nr. 8-8602 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas nuteistasis R. G. yra išsiuntęs 2 laiškus J. V., laiškų siuntimo datos – 2015 m. lapkričio 2 d. ir 2016 m. sausio 15 d. (b. l. 40), taip pat žr. rašto priedus (b. l. 41–42).

7. Remiantis pareiškėjo sveikatos istorija Nr. 110, be kita ko, nustatyta: 2009 m. liepos 29 d., rugsėjo 14 d., spalio 23 d., lapkričio 17 d. pareiškėjui skirtas vaistas „Valeradix“ (augalinės kilmės, nuo nervinės įtampos, miego sutrikimo); 2009 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui skirti vaistai „Buronil“ (neuroleptikas) ir „Truxali“ (neuroleptikas); profilaktinio patikrinimo metu 2009 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui nustatyta diagnozė emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (ligos kodas F60.3); 2010 m. kovo 9 d. jam buvo paskirti vaistai „Buronil“, 2010 m. balandžio ir gegužės mėn., 2011 m. rugsėjo mėn., lapkričio mėn., 2012 m. sausio mėn. – vaistai „Truxali“ (nakčiai) neuroleptikas); 2010 m. gegužės 14 d. psichiatro apžiūros metu nusiskundimų neturėjo; 2011 m. rugsėjo 2 d.–rugsėjo 9 d. pareiškėjas gydytas LAVL, diagnozė – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas (ligos kodas F60.2), išrašant būklė pagerėjo; 2011 m. spalio mėn. paskirti vaistai „Buronil“, 2011 m. gruodžio mėn., 2012 m. sausio mėn. – vaistai „Truxali“; 2012 m. balandžio 11 d. paskirti vaistai „Valeradix“ (diagnozė – F60.2 ); pareiškėjas 2012 m. gegužės 7 d. prašė jį iškviesti pas psichiatrą; 2012 m. gegužės 11 d. suteikta psichiatro konsultacija, pareiškėjas skundėsi nerimu, nuolatine įtampa, dirglumu, jaudinosi dėl laikymo sąlygų, nustatyta diagnozė, ligos kodas F60.3, paskirti valerijonai; 2012 m. birželio mėn. dėl dirglumo, nervinės įtampos, greito susijaudinimo paskirti vaistai„Valeradix“; 2013 m. rugsėjo 10 d. po psichiatro konsultacijos pareiškėjui paskirti vaistai „Tiapridalis“ (psicholeptikas); 2013 m. lapkričio mėn. dėl sutrikusio miego paskirti vaistai Truxali“; pareiškėjas 2014 m. liepos mėn. pateikė prašymą Kauno TI dėl to, kad pašlijus nervams negavo psichiatro konsultacijos, ir prašė etapuoti į LAVL; pareiškėjas 2014 m. liepos 22 d.–29 d. gydytas LAVL Psichiatrijos skyriuje, nustatyta diagnozė – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas (ligos kodas F60.2), išrašant būklė pagerėjo; 2014 m. rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. ir lapkričio mėn. pareiškėjui paskirti vaistai „Truxali“.

8. J. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 56–59), tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja atsakovėmis nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, tačiau, remiantis skundo turiniu ir pateiktais dokumentais, pareiškėja prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš Panevėžio PN ir Kauno TI pareigūnų veiksmų, o ne iš centrinio viešojo administravimo subjekto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, veiksmų ar neveikimo, 2016 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 6276-437/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00903-2016-4) (toliau – ir Nutartis) atsisakė priimti skundą ir nutarė šiai nutarčiai įsiteisėjus skundą grąžinti pareiškėjai, išaiškindamas, kad ji turi teisę skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti pasirinktinai Panevėžio arba Kauno apygardos administraciniam teismui, skundo reikalavimą reikšdama atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų ir Kauno tardymo izoliatoriaus (b. l. 54–55).

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-7432-281/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2016-8), atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja J. V. 2016 m. gegužės 16 d. teismui padavė skundą, kuriame prašė priimti nagrinėti pareiškėjos anksčiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotą skundą, kad, remiantis skundu ir jo priedais pareiškėja siekia, jog būtų priimtas anksčiau teismui pateiktame skunde suformuluotas reikalavimas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat į tai, kad ginčo nagrinėjimas priskirtinas Kauno bei Panevėžio apygardos administracinių teismų kompetencijai, kad klausimas dėl pareiškėjos anksčiau teismui pateikto skundo priėmimo buvo išspręstas Nutartyje, jį atsisakyta priimti kaip nepriskirtiną šio teismo kompetencijai, kad pareiškėja atskiruoju skundu Nutarties neskundė ir Nutartis yra įsiteisėjusi, atsisakė priimti J. V. skundą ir nutarė šiai nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti pareiškėjai, taip pat išaiškino pareiškėjai, kad dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Kauno TI ir Panevėžio PN, atlyginimo pareiškėja turi teisę paduoti skundą atitinkamai Kauno apygardos administraciniam teismui ir Panevėžio apygardos administraciniam teismui (b. l. 51–52). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, ši teismo nutartis nebuvo skųstą atskiruoju skundu ir yra įsiteisėjusi.

II

1. Kaip minėta, pareiškėjas R. G. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko Kauno TI ir Alytaus PN, kurie yra kontroliuojami Teisingumo ministerijos.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko Kauno TI ir Alytaus PN, kurie yra kontroliuojami Teisingumo ministerijos. Teismas pabrėžia, kad šiuo aspektu negalima laikyti, jog Teisingumo ministerija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, reikšmingus valstybės civilinei atsakomybei kilti. Lygiai taip pat negalima teigti, jog Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus dėl, esą, Bausmių vykdymo kodekso nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime Nr. KT-8-N4/2015 pripažintų antikonstitucinėmis. Todėl nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Jeigu pareiškėjas visgi siektų prisiteisti neturtinę žalą, jam išaiškintina, kad tokiu atveju atsakove reiktų nurodyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kauno TI ir Alytaus PN, o byla būtų teisminga Kauno apygardos administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.