Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2752-232/2020, kuria ieškovių V. F. ir A. M. P. ieškinys atsakovui E. P. laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovė V. F. teismui pateikė ieškinį atsakovui teisėjui E. P. ir trečiajam asmeniui antstoliui R. S., kuriuo prašė atlyginti 150 000 Eur sumą už visus antstolio neaprašytus V. F. ir jos dukters kilnojamuosius daiktus ir kilnojamąją įrangą.

3. 2020 m. kovo 4 d. V. F. pateikė patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d.). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.).

4. Ieškinį sudaro du privalomi elementai: ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Neabejotina, kad tikslus ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia tiek teismui, tiek kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, užtikrina sklandesnį bylos nagrinėjimą, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, todėl įstatymų leidėjas yra numatęs procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą bei trūkumų nepašalinimo pasekmes. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos yra suprantami. Taigi, iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas negali būti pradėtas (Lietuvos A. T. 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

5. Ieškovė V. F. atskirajame skunde išreiškė poziciją, kad patikslintame ieškinyje ieškinio dalykas ir jį pagrindžiančios aplinkybės yra aiškiai išdėstytos – ieškinys reiškiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.129 straipsnio pagrindu, siekiant prisiteisti kompensaciją (žalą). Su tokia ieškovės pozicija nėra pagrindo sutikti.

6. CK 4.129 straipsnis reglamentuoja dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo klausimus ir nustato viešpataujančiojo daikto savininko prievolę mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikianti teisę naudotis tuo nekilnojamuoju daiktu arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Apeliantė V. F. nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovo, kuriam reiškiamas piniginis reikalavimas, naudai (jo interesais) būtų nustatytas servitutas dėl kokio nors ieškovėms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto.

7. Patikslintame ieškinyje akcentuota, jog ieškinys reiškiamas Kauno apygardos teismo teisėjui E. P. dėl civilinėje byloje Nr. e2-27190-752/2019 jo priimtos 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties motyvų, kuriais remiantis netenkintas V. F. prašymas išreikalauti iš antstolio vaizdo medžiagą. Taip pat nurodoma, kad prašoma atlyginti 150 000 Eur suma už antstolio neaprašytus ieškovių kilnojamuosius daiktus.

8. Apibendrinant tai, kas išdėstyta šios nutarties 13-15 punktuose, darytina išvada, jog pateiktame ieškinyje yra nurodomi iš esmės prieštaringi ieškinio dalyką apibūdinantys pagrindai – siejami tiek su nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, kompensacijos priteisimu, tiek siejami su žalos atlyginimu dėl teismo (teisėjo) tikėtinai neteisėtų veiksmų. Vadinasi, apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepašalino teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartyje nustatytų ieškinio trūkumų dėl konkretaus ieškinio dalyko bei aiškaus jo pagrindo suformulavimo.

9. Šiame kontekste papildomai pastebėtina, jog ieškovei V. F. įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ne kartą buvo išaiškinta, kad materialiniai reikalavimai dėl teismo (teisėjo) tikėtinai neteisėtų veiksmų reiškiami atsakovu traukiant ne konkretų teisėją, bet valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, o pakartotinai reiškiamo ieškinio tapatumas ieškiniui, kurį jau atsisakyta priimti įsiteisėjusia teismo nutartimi, yra pagrindas remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu atsisakyti priimti tokį pakartotinai teikiamą ieškinį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-636-370/2020).

10. Kiti atskirajame skunde išdėstyti teiginiai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį, todėl ieškovės V. F. atskirasis skundas atmetamas, o ši nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.