Kauno apygardos teismo nutartis

2019-05-13 · Civilinė byla Nr. e2-1598-221/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-13
Bylos Nr.
e2-1598-221/2019
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00365-2019-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Rafimeta“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Detmetas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1598-221/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00365-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.2 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. gegužės 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rafimeta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Detmetas“ pareiškimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepareiškus ieškinio – nepranešus atsakovei, areštuoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias tiek pas atsakovę, tiek pas trečiuosius asmenis, tarp jų, bet neapsiribojant Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos visoms atsakovės gaunamoms ar vežamoms per šią įstaigą siuntoms ir/ar prekėms, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumoms, kurias Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos privalėtų grąžinti atsakovei už bendrą 198 128,34 Eur dydžio sumą.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad ji ir atsakovė 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsipareigojo, jog nustatyta tvarka ir terminais atsakovė parduos pareiškėjai atliekas, žymimas tam tikru kodu (toliau – prekės), o pareiškėja įsipareigojo priimti prekes, jas perdirbti, parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui ir atsiskaityti su atsakove kaip numatyta sutartyje. Pareiškėja ir atsakovė taip pat sutarė, kad preliminarios prekių kainos yra nurodomos prie 2017 m. lapkričio 16 d. sutarties esančiame priede Nr. 1, o galutinės parduodamų prekių kainos kiekvieną kartą derinamos ir nustatomos atskirai, atsižvelgiant į prekių kiekį, rūšį ir kokybę. Dėl šios priežasties 2017 m. lapkričio 22 d. tarp pareiškėjos ir atsakovės prie 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties buvo pasirašytas susitarimas Nr. 1, 2018 m. liepos 30 d. – priedas Nr. 2, 2018 m. gruodžio 3 d. – priedas Nr. 3. Pareiškėja, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d. vykdydama 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, prieduose Nr. 1, 2, 3, susitarime Nr. 1 esančius įsipareigojimus, atsakovei suteikė paslaugas, neturi įsipareigojimų, neskaitant to, kad ji atsakovei nėra sumokėjusi 86 097,91 Eur (tarp jų ir PVM) už prekes ir grąžinusi 11 844,6 Eur (tarp jų ir PVM) sumą, susidariusią pagal sąskaitų korekciją, bet ši iš viso 97 942,51 Eur suma nesumokėta ir negrąžinta dėl to, kad atsakovė delsia įvykdyti savo įsipareigojimus pareiškėjai, šiuo metu atsakovė yra skolinga pareiškėjai 296 070,85 Eur sumą, kurią sudaro 146 517,24 Eur avansinio mokėjimo skola, 59 798,91 Eur (tarp jų 10 378,32 Eur PVM) skola pagal 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija RAF Nr. 1806011 ir 89 754,7 Eur (tarp jų 15 577,26 Eur PVM) skola už paslaugas pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija RAF Nr. 1811006. Taigi atsakovės skola pareiškėjai yra 198 128,34 Eur (296 070,85 – 97 942,51). Pareiškėjos atstovas kreipėsi į atsakovės vadovą ir 100 procentų atsakovės akcijų valdančio dalyvio sutuoktinį dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovės atstovai nurodė, kad jie nesutinka apmokėti už suteiktas paslaugas ir atsiuntė raštą, kuriuo paprašė pateikti galutinio perdirbėjo pasirašytus ekspertizės aktus. Pareiškėjos direktorius el. paštu išsiuntė prašomų gauti ekspertizės aktų skenuotas kopijas, tačiau 2019 m. kovo 12 d. raštu atsakovei atstovaujanti advokatų kontora atsiuntė atsakymą, kad skenuotose ekspertizės aktuose nėra atsakovės prašytų rekvizitų ir žymų, kurie patvirtintų, jog ekspertizės aktai yra originalūs. 2019 m. kovo 26 d. pareiškėja išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad atsakovė iš esmės nepagrindžia, kodėl nesutinka su galutinio perdirbėjo pateiktais ekspertizės aktais, o savo atsisakymą apmokėti grindžia tik formaliais dokumentų reikalavimų neatitikimais. Tai patvirtina, kad atsakovė tik siekia vilkinti laiką, o ne realiai spręsti susidariusią problemą, nes visi jos argumentai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Kadangi atsakovė nesutinka su jai pateiktais ekspertizės aktais, kurie yra anglų kalba, pareiškėja šiuo metu yra pateikusi prašymą išversti šiuos aktus. Pareiškėjos žiniomis, atsakovė ir toliau vykdo veiklą, tačiau atsižvelgdama į susidariusią didelę skolą ir siekdama išvengti atsiskaitymo su pareiškėja, importuodama prekes iš trečiųjų valstybių narių, prekėms atvykus į Lietuvos muitinę atsakovės vardu, jos išmuitinamos trečiųjų asmenų vardu. Iš 2017 metų balanso matyti, jog atsakovė turi ilgalaikio turto tik už 1 532 Eur, o jos mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 1 360 000 Eur. Iš 2017 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog atsakovė turi gautinų sumų 1 362 664 Eur, tačiau mokėtinos sumos sudaro 1 360 019 Eur. Taigi realiai atsakovė neturi turto. Atsakovės finansinė padėtis šiuo metu yra prasta, todėl nagrinėjamoje byloje reikalaujama priteisti 198 128,34 Eur suma atsakovei laikytina didele. Atsakovė yra nedidelė įmonė, joje dirba trys darbuotojai. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad ieškinys yra pagrįstas ir egzistuoja didelė tikimybė, jog teismas nagrinėjamoje byloje priims pareiškėjai palankų sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tais atvejais, kai ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas. Šiuo atveju nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai ieškinys dar nėra pareikštas. Taigi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti būsimo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą visa apimtimi teismas neturi objektyvios galimybės, nes apie tai, ar būsimo ieškinio reikalavimas bus tikėtinai pagrįstas, galima spręsti tik iš pareikšto prašymo turinio. Visgi teismas, įvertinęs pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir su juo pateiktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad būsimas ieškinys negalėtų būti tikėtinai pagrįstas, tačiau pažymi, kad preliminarus pareiškėjos pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik leidžia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo poreikį. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.

Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjos interesams ir egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina palankaus pareiškėjai, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vertinant pareiškėjos argumentą dėl negalėjimo paduoti ieškinį su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl to, jog neatlikti ekspertizės aktų vertimai, pažymėtina, kad į vertimų biurą dėl ekspertizės aktų vertimo pareiškėjos atstovas kreipėsi 2019 m. gegužės 6 d. Iš pareiškėjos prie prašymo pridėtų dokumentų matyti, kad ekspertizės aktus pareiškėja turėjo ir atsakovės atstovams nusiuntė dar 2019 m. vasario 28 d. Iš pareiškėjos 2019 m. kovo 26 d. rašto nustatyta, kad tuo metu pareiškėja jau žinojo apie atsakovės nesutikimą su pareiškėjos pateiktais ekspertizės aktais, pareiškėja nustatė atsakovei 10 kalendorinių dienų terminą nuo pretenzijos įteikimo dienos sumokėti pareiškėjai 198 128,34 Eur skolą, pareiškėja nurodė, kad, nesulaukusi atsiskaitymo ar pasiūlymo tartis taikiai, kreipsis į teismą dėl nuostolių įmonei atlyginimo. Taigi aplinkybės, kad tik 2019 m. gegužės 6 d. buvo kreiptasi dėl ekspertizės aktų vertimų, nors aplinkybė, kad atsakovė nevykdo pareiškėjos reikalavimų sumokėti skolą, buvo žinoma daug anksčiau, ekspertizės aktai šiuo metu neišversti, negali būti laikoma pateisinama priežastimi, kodėl ieškinys negali būti paduotas iš karto su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Sprendžiant klausimą dėl grėsmės pareiškėjos interesams ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad šią grėsmę pareiškėja įrodinėja iš esmės tik didelės būsimo ieškinio sumos atsakovei kriterijumi.

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017).

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Pozicijos, kad ieškovas turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) apie atsakovo nesąžiningumą, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017).

Pareiškėja nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste neįrodinėja atsakovės nesąžiningumo, nenurodo konkrečių duomenų apie jos ketinimus turimą turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (priešingai, pareiškėja teigia, kad pagal 2017 metų balanso duomenis atsakovė turi ilgalaikio turto tik už 1 532 Eur) ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis), siekiant išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad galiojantys įstatymai asmens nesąžiningumo, sprendžiant dėl jo turto arešto ar kitų ribojimų jam nustatymo, nepreziumuoja, taigi nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju tenka būtent pareiškėjai. Iš pareiškėjos prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pridėtų dokumentų galima spręsti, jog apie pareiškėjos reiškiamas pretenzijas atsakovei žinoma bent porą mėnesių, tačiau pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad, siekdama pakenkti pareiškėjos interesams ir neatsiskaityti su pareiškėja, atsakovė ėmėsi nesąžiningų veiksmų. Pareiškėja teigia, kad atsakovė, siekdama išvengti atsiskaitymo su pareiškėja, savo vardu gavusi prekes jas išmuitina trečiųjų asmenų vardu, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, todėl teismas juos vertina kaip deklaratyvius.

Taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia pareiškėja, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad nėra prielaidų pripažinti, jog egzistuoja grėsmė pareiškėjos interesams ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pareiškėjai neįrodžius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, taip pat grėsmės pareiškėjos interesams, pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147, 290, 291 straipsniais,

nutaria:

Netenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rafimeta“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo.

Dėl nutarties per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Virginija Lozoraitytė