- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-19
- Bylos Nr.
- eA-1751-556/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00657-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Jolanta Malijauskienė, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 24S51550 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Leidimas), nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, su pareiškėju nutraukta darbo sutartis.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Lunetė“ (toliau – ir Bendrovė) betonuotoju ir nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 13 d. dirbo šioje Bendrovėje pagal darbo sutartį. Pažymėjo, kad teikdamas prašymą išduoti Leidimą jis sąžiningai nurodė, jog ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui ir mokėti jam 1 241 Eur darbo užmokestį, lygiai taip pat kaip ir jis, laikysis savo įsipareigojimų. Pareiškėjas iš savo pusės stengėsi sąžiningai atlikti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas ir kurį laiką viskas klostėsi pakankamai gerai. Tačiau paaiškėjus, kad darbdavys neįstengia mokėti sutarto darbo užmokesčio, pareiškėjas skubiai pradėjo ieškoti kito darbo. Darbo paieškos metu tam, kad turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui, 2023 m. balandžio 28 d. papildomai pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Suradus naują darbdavį UAB „Mostrus“, pareiškėjas 2023 m. gegužės 25 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ir naujasis darbdavys neįstengė mokėti sutarto darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties pareiškėjas tęsė ir iki šiol tęsia keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
4. Pareiškėjas teigė, kad niekaip negalėjo numatyti, jog tiek pirmasis, tiek ir antrasis darbdaviai nemokės sutarto darbo užmokesčio. Pareiškėjas, įtikintas darbdavio, sąžiningai tikėjo ir laukė, kad jam bus mokamas sutartas atlyginimas. Pareiškėjas dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėti pakankamas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje. Dėl to jau nuo 2023 m. balandžio 28 d. papildomai vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Papildomai dirbdamas pavėžėju pareiškėjas kas mėnesį prisidėdavo prie savo darbo užmokesčio.
5. Departamento Sprendimas buvo netikėtas, juolab, kad apie numatomą sprendimą panaikinti leidimą iš Departamento jokių pranešimų ar įspėjimų negavo. Taip pat, tik gavęs Departamento Sprendimą pareiškėjas sužinojo, kad yra nutraukta darbo sutartis su UAB „Mostrus“. Jokių perspėjimų ar pranešimų apie numatomą darbo santykių nutraukimą iš darbdavio taip pat negavo, nors darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai numato darbdavio pareigą informuoti darbuotoją apie numatomą nutraukti darbo sutartį. Taigi dėl nuo savo valios nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas faktiškai liko be darbo, kadangi UAB ,.Mostrus“ vienašališkai nutraukė darbo sutartį net neįspėjus darbuotojo (pareiškėjo).
6. Pareiškėjo vertinimu, ši susiklosčiusi individuali situacija yra nesąžininga ir neteisinga, kadangi dėl visiškai nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, neturėdamas teisinių žinių, nepakankamai žinodamas valstybinę kalbą (Lietuvoje yra nepilnus metus), jis yra paliktas likimo valiai. Atkreipė dėmesį, kad nuo pat Leidimo išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką. Be to, Departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas Leidimas, nes buvo nutraukta darbo sutartis su UAB „Mostrus“, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas nėra atsakingas už tai, kad jis buvo paliktas likimo valiai, nes darbdavys nutraukė darbo santykius. Pareiškėjo nuomone, kadangi jis iš savo pusės viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningas, šiuo atveju Leidimo panaikinimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo.
7. Pareiškėjas pažymėjo, jog neginčija, kad jo darbo sutartis, sudaryta su UAB „Mostrus“, nutrūko, tačiau šiuo atveju atsakovas nevertino fakto, jog tokios priežastys atsirado dėl naujojo darbdavio nesąžiningumo ir pareiškėjas niekaip negalėjo jų objektyviai numatyti, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys įspės jį dėl darbo sutarties nutraukimo, o Departamentas apie numatomą naikinti Leidimą, todėl pareiškėjas turės pakankamai laiko ir galimybių kito darbo ir darbdavio paieškoms bei darbo sutarties sudarymui. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas Sprendimą panaikinti Leidimą, suteikti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklausiusiai situacijai, leisti jam ištaisyti trūkumus ir susirasti naują darbdavį, todėl Leidimo panaikinimas yra neproporcinga priemonė pareiškėjo atžvilgiu. Ginčijamas Departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu. Nustačius įstatymo neatitikimus, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti Leidimą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad negavo pranešimų iš Departamento, tačiau Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taigi Departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo Leidimo panaikinimo.
10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde nepateikė konkrečių aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį Departamento Sprendimą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neturėjo papildomai apklausti pareiškėją, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų lėmusios kitokį Departamento sprendimą, nei Leidimo panaikinimas, o surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami ginčijamam Sprendimui priimti.
II.
11. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „Liunetė“ betonuotoju). Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, išdavė jam Leidimą Nr. 760240187, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 13 d. iki 2025 m. balandžio 13 d.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 25 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Departamentas 2023 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 23S83472 leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB „Mostrus“.
14. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, duomenis apie asmenį patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjas UAB „Liunetė“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 18 d. ir jam nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 241 Eur. UAB „Mostrus“ pareiškėjas buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2024 m. sausio 2 d., tačiau taip pat nei vieną mėnesį jam nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur. Pareiškėjui už 2023 m. birželio mėn. išmokėti 122,73 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 450 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 368,18 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 428,57 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 450 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 450 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 426,32 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 55,50 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 28 d. (t. y. iš esmės beveik nuo Leidimo išdavimo dienos) vykdo individualią veiklą, todėl Departamentas įvertino, jog užsienietis, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
16. Departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą Nr. 760240187, galiojantį iki 2025 m. balandžio 13 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai.
17. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Žemesnės instancijos teismas
18. Nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui tiek įsidarbinus UAB „Liunetė“, tiek UAB „Mostrus“, jam nei vieną mėnesį per visą darbo bendrovėse laikotarpį nebuvo mokamas prašymuose dėl Leidimo išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 241 Eur (UAB „Liunetė“) ir 1 160 Eur (UAB „Mostrus“). Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti 2024 m. vasario 13 d. Sodros duomenys.
19. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2023 m. balandžio mėn. iki 2023 m. gruodžio mėn.), t. y. Leidimo išdavimo metu, buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2023 m. MMA – 840 Eur).
20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, jog pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas ir 2023 metais. Atsižvelgdamas į nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti bendrovės bei numatyta teisės aktuose, dėl to buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
21. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog UAB „Mostrus“ nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, tai atitinka Leidimo panaikinimo pagrindą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
22. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam mažesnis atlyginimas buvo mokamas dėl darbdavio kaltės, t. y. jam apie tai iš anksto nežinant, dėl to Sprendimas neteisėtas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui Leidimas, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas bendrovių darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas.
23. Teismas preziumavo, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme nustatyti Leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjui supratus, jog jam mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas darbo sutartyje, siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį, tačiau to nepadarė.
24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Lietuvoje pagrindas – Leidimas, išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl ne darbdavys, o pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Nors pareiškėjas prašymo dėl Leidimo išdavimo metu galbūt nežinojo, ar negalėjo žinoti, kad jam nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tačiau teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas beveik metus laiko ir pareiškėjas šios situacijos iki Departamento patikrinimo, nesprendė, tai reiškia, jog pats prisiėmė atsakomybę dėl galbūt kilsiančių pasekmių, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus neva Sprendimo neteisėtumą pagrindžiančius argumentus teismas vertino kaip gynybinę poziciją.
25. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ nuostatoms, teismas nurodė, kad pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl Leidimo panaikinimo, iš Sprendimo motyvų suprastinos Leidimo panaikinimo priežastys, taigi Departamentas, priimdamas Sprendimą, VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat ir dėl gero administravimo principo nepaisymo, yra nepagrįsti,
26. Teismas pažymėjo, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą Leidimą nustatęs, jog užsienietis neatitinka bent vieno Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas nepaneigė. Taip pat byloje nepaneigta faktinė aplinkybė dėl darbo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Mostrus“, nutraukimo.
27. Teismas sprendė, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias Leidimo panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
III.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2024 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, kadangi neobjektyviai ir paviršutiniškai įvertino pareiškėjo susiklosčiusią individualią padėtį, dėl to nepagrįstai skundą atmetė.
30. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam dirbant UAB „Lunetė“ ir UAB „Mostrus“ nei vieną mėnesį per visą darbo bendrovėse laikotarpį nebuvo mokamas prašymuose dėl Leidimo išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 241Eur (UAB „Lunetė“) ir 1 160 Eur (UAB „Mostrus“). Tačiau šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai įvyko. Pareiškėjas sąžiningai tikėjosi kaip pirmo, taip ir antro darbdavio atveju, kad bendrovės, lygiai taip pat kaip ir jis, laikysis įsipareigojimų, suteiks pakankamai darbo ir atitinkamai mokės sutartą darbo užmokestį. Pareiškėjas akcentuoja, kad būdamas užsieniečiu, paprastu darbuotoju, neturėdamas teisinių žinių bei nežinodamos valstybinės kalbos, jis niekaip negalėjo numatyti, jog darbdaviai nesilaikys prisiimtų įsipareigojimų, bei daryti įtaką arba priversti darbdavius mokėti jam sulygtą darbo užmokestį. Pažymi, kad nei atsakovas nei teismas neįžvelgė šioje situacijoje būtent darbdavių, kaip stipresnės darbo santykių šalies, nesąžiningumo.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad nors pareiškėjas prašymo dėl Leidimo išdavimo metu galbūt nežinojo ar negalėjo žinoti, jog jam nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tačiau teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas beveik metus ir pareiškėjas šios situacijos iki Departamento patikrinimo, nesprendė, tai reiškia, kad pats prisiėmė atsakomybę dėl galbūt kilsiančių pasekmių. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atsakovui pateikė duomenis, kurie, kaip jis manė prašymų pateikimo metu, atitinka ir atitiks tikrovę. Pareiškėjo vertinimu, jis yra baudžiamas būtent už darbdavių nesąžiningą ir net jų priešingą teisei elgesį.
32. Teigia, kad jis pagrįstai manė, jog įdarbinimu bei darbo sutarčių vykdymu yra suinteresuotos abi šalys – pareiškėjas ir Bendrovės, tačiau Bendrovės pasielgė sau naudingiausiu ir patogiausiu būdu – be jokių įspėjimų ir išmokų nutraukė darbo sutartį. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovės šiuo atveju jokių neigiamų pasekmių nepatyrė, tuo tarpu jam, likusiam be darbo ir tuo pačiu be pajamų šaltinio, neturinčiam teisinių žinių, nemokančiam valstybinės kalbos reikėjo skubiai imtis veiksmų, ieškoti kito pragyvenimo šaltinio, kito darbo, gyvenamosios vietos. Pareiškėjas maksimaliai stengėsi surasti naują darbą, o kadangi darbo paieškos užtruko ilgiau nei tikėjosi, jis nusprendė pradėti vykdyti individualią veiklą, kol suras darbą ir tokiu būdu užsidirbti bent kiek pajamų, kad galėtų pragyventi. Nežinojo, kad turėdamas galiojantį Leidimą, jis negali vykdyti individualios veiklos, jei neturi pastovaus darbo, taip pat, jog Bendrovei nutrukus su juo darbo sutartį, jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir pranešti apie tai Departamentui.
33. Kadangi, UAB „Mostrus“ nutraukus darbo sutartį, pareiškėjui iš karto nebuvo panaikintas Leidimas, jis galvojo ir tikėjosi, kad yra numatytas pagrįstas terminas, kiek išduotas Leidimas dar turi galioti ir nieko neįtardamas, ieškojo naujo darbo bei pradėjo vykdyti individualią veiklą. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija leido jam vykdyti individualią veiklą, nors darbo sutartis su juo buvo nutraukta ir nieko nepranešė jam apie tai, kad jis negali vykdyti individualios veiklos, nes niekur nedirba bei, jog jo Leidimo galiojimui nėra teisinio pagrindo. Todėl jis net nenumanė, kad jo veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi jis, turėdamas galiojantį Leidimą, ieškojo naujo darbdavio ir nežinojo, jog jo Leidimas turėjo būti pripažintas negaliojančiu.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog jis pažeidė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi reikalavimus, jis sužinojo tik gavęs skundžiamą Departamento Sprendimą bei pasikonsultavęs su teisines paslaugas teikiančias asmenimis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad jis buvo sąžiningas ir pažeidė Įstatymo nuostatas ne tyčia, o dėl to, jog jam trūko teisinių žinių bei silpnai žinojo valstybinę kalbą.
35. Pareiškėjas vertina, kad susiklosčius situacijai, kai Bendrovė nutraukė su juo darbo santykius, tačiau jis dėjo maksimalias pastangas, jog galėtų kuo skubiau rasti kitą darbą, bet paieškos nebuvo lengvos, nes ne visos Lietuvos įmonės nori priimti į darbą užsieniečius, tačiau būdamas sąžiningas, formalų pažeidimą padarė ne iš blogos valios, o dėl elementaraus teisinio išsprūsimo neturėjimo bei Lietuvos teisės aktų neišmanymo, todėl tai turėtų būti vertinama kaip svarbi bei nesuteikianti teisės aplinkybė atsakovui naikinti Leidimo, nesuteikus jokio protingo termino susirasti kitą darbą. Taigi, tokia susiklosčiusi situacija jo atžvilgiu yra nesąžininga ir neteisinga, kadangi jis sugaišo nemažai laiko ir lėšų Leidimo gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi ir turėjo tikslą dirbti bei integruotis į Lietuvos darbo rinką. Dėl formalaus pažeidimo jam buvo panaikintas Leidimas be jokio įspėjimo ir paaiškinimų.
Žemesnės instancijos teismas
36. Pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad tokia situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios faktiškai nepriklausančių priežasčių, o Departamentas į nurodytas aplinkybes, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė, neinformavo apie planuojamą priimti Sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti šį trūkumą. Kadangi pareiškėjas buvo sąžiningas, teigia, jog Leidimo panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų.
37. Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Departamentas, esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, visgi turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai bei prieš priimdamas Sprendimą, turėjo apklausti pareiškėją, išaiškinti jam Įstatymo nuostatas ir leisti ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių bei nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Ginčijamas Sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl jis yra neproporcingas bei neteisingas. Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo, nesuteikė jokios galimybės ištaisyti atsiradusius formalius trūkumus. Atsakovui tokiu būdu vykdant procedūrą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą.
Atsiliepimas
38. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl ginčijamame Sprendime bei pirmos instancijos teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių bei sakinių apie tai, jog jis, kreipdamasis leisti pakeisti darbdavį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų.
40. Atsakovas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Šalies argumentai
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas nenurodo, kokie jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi, kad ginčijamame Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, jog tarpininkavimo rašte nurodyta, kad jam bus mokamas 1 160 Eur atlyginimas. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl Leidimo išdavimo bei Bendrovės Departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte dėl Leidimo išdavimo nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 1 160 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl darbdavio keitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjas žinodamas, kad negauna sulygto atlyginimo tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje, į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo nesikreipė.
42. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas bendrovės darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.
43. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio mėnesinio atlyginimo bendrovėje) Departamento neinformavo ir dėl naujo Leidimo išdavimo nesikreipė.
Šalies argumentai
44. Pareiškėjas kreipdamasis su prašymu leisti pakeisti darbdavį, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos, buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, bus darbo užmokestis, gaunamas bendrovėje – 1 160 Eur. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Sodros informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjui yra mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Tiek pareiškėjas, tiek bendrovė, teikdami prašymą dėl Leidimo ir tarpininkavimo raštą, nenurodė, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką, todėl pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl Leidimo išdavimo.
Atsiliepimas
45. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl buvimo paprastu darbuotoju, neturėjimo teisinių žinių ir valstybinės kalbos nemokėjimo neatleidžia pareiškėjo nuo Įstatymo normų laikymosi ir nepaneigia Departamento sprendimo pagrįstumo.
46. Pareiškėjas nei pirmos instancijos teismui nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Departamento ginčijamame Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
48. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
49. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjo individualios situacijos, pažeidė proporcingumo principą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
50. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
51. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
52. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
53. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjui nei vienoje darbovietėje nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, pareiškėjas verčiasi individualia veikla. Pareiškėjo teigimu, jis, būdamas užsieniečiu, paprastu darbuotoju, neturėdamas teisinių žinių bei nežinodamos valstybinės kalbos, negalėjo numatyti, jog darbdaviai nesilaikys prisiimtų įsipareigojimų mokėti sulygtą darbo užmokestį, jis negali daryti įtaką arba priversti darbdavius mokėti jam sulygtą darbo užmokestį, taigi jo tyčios nėra.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
55. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
56. Byloje esantys įrodymai patvirtina ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad Departamentas, patikrinęs Sodros sistemoje informaciją apie pareiškėją, nustatė, jog pareiškėjui dirbant UAB „Lunetė“ ir UAB „Mostrus“ jam nebuvo mokamas darbo sutartyse sulygtas darbo užmokestis, atitinkamai 1 160 Eur ir 1 241 Eur, darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, pareiškėjas vykdo individualią veiklą pagal išduotą licenciją, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
57. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo, be kita ko, ir proporcingumo, principai.
59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.
60. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis neturi teisinių žinių, yra užsienietis, nemoka valstybinės kalbos, jo veiksmuose nėra tyčios, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesutrukdė jam ginti savo galbūt pažeistas teises, todėl savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.
61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Departamentas nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo Departamento Sprendimo, jame įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. jo ryšiai su Lietuvos Respublika, šeiminiai, ekonominiai ryšiai.
62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.
63. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
64. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.