- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-17
- Bylos Nr.
- eI2-7245-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00657-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-02-13 sprendimą Nr. 24S51550 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su pareiškėju.
Nesutikdamas su Sprendimu nurodo, kad pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi ketino dirbti UAB „Lunetė“ betonuotoju ir nuo 2023-04-03 iki 2023-08-13 dirbo šioje bendrovėje pagal darbo sutartį. Pažymi, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jis sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti betonuotoju UAB „Lunetė“ ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui ir mokėti jam 1 241 Eur darbo užmokestį, lygiai taip pat kaip ir jis, laikysis savo įsipareigojimų. Pareiškėjas iš savo pusės stengėsi sąžiningai atlikti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas ir kurį laiką viskas klostėsi pakankamai gerai. Tačiau paaiškėjus, kad darbdavys neįstengia mokėti sutarto darbo užmokesčio, pareiškėjas skubiai pradėjo ieškotis kito darbo. Darbo paieškos metu, tam, kad turėti pakankamai lėšų pragyvenimui, 2023-04-28 papildomai pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. O suradus naują darbdavį UAB „Mostrus“ - 2023-05-25 pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ir naujas darbdavys neįstengė mokėti sutarto darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties pareiškėjas tęsė ir iki šiol tęsia keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
Pažymi, kad niekaip negalėjo numatyti, kad, kaip pirmas darbdavys taip ir antras, nemokės sutarto darbo užmokesčio. Pareiškėjas, įtikintas darbdavio, sąžiningai tikėjo ir laukė, kad jam bus mokamas sutartas atlyginimas. Pareiškėjas dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėti pakankamas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties jau nuo 2023-04-28 papildomai vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Papildomai dirbdamas pavėžėju pareiškėjas kas mėnesį prisidėdavo prie savo darbo užmokesčio. Migracijos departamento Sprendimas buvo netikėtas, juolab, kad apie numatomą sprendimą panaikinti leidimą iš Departamento jokių pranešimų ar įspėjimų negavo. Taip pat, tik gavęs Migracijos departamento Sprendimą pareiškėjas sužinojo, kad yra nutraukta darbo sutartis su UAB „Mostrus“. Jokių perspėjimų ar pranešimų apie numatomą darbo santykių nutraukimą ir darbdavio taip pat negavo, nors darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai numato darbdavio pareigą informuoti darbuotoją apie numatomą nutraukti darbo sutartį. Taigi, dėl nuo savo valios nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas faktiškai liko be darbo, kadangi UAB ,.Mostrus“ vienašališkai nutraukė darbo sutartį net neįspėjus darbuotojo (pareiškėjo).
Pareiškėjo vertinimu, ši susiklosčiusi individuali situacija yra nesąžininga ir neteisinga, kadangi dėl visiškai nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, neturėdamas teisinių žinių, nepakankamai žinodamas valstybinę kalbą (Lietuvoje yra nepilnus metus), jis yra paliktas likimo valiai. Atkreipia dėmesį, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką. Be to, Migracijos departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nutraukta darbo sutartis su UAB „Mostrus“, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas iš savo pusės negali būti atsakingas už tai, kad jis buvo paliktas likimo valiai, nes darbdavys nutraukė darbo santykius. Mano, kad kadangi pareiškėjas iš savo pusės viską atliko tinkamai (kai tuo tarpu darbdaviai nesilaikė įsipareigojimų, kaip pareiškėjo taip ir Migracijos departamento atžvilgiu) ir buvo sąžiningas, šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo.
Pažymi, jog neginčija, kad jo darbo sutartis, sudaryta su UAB „Mostrus“ nutrūko, tačiau šiuo atveju atsakovas nevertino to fakto, jog tokios priežastys atsirado dėl naujojo darbdavio nesąžiningumo ir pareiškėjas niekaip negalėjo jų objektyviai numatyti, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, kad bus įspėtas kaip darbdavio apie darbo santykių nutraukimą taip ir Migracijos departamento apie numatomą naikinti leidimą laikinai gyventi ir turės pakankamai laiko ir galimybių kito darbo ir darbdavio paieškoms bei darbo sutarties sudarymui. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, suteikti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklausiusiai situacijai, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė pareiškėjo atžvilgiu. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu. Nustačius įstatymo neatitikimus, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad negavo pranešimų iš Migracijos departamento, tačiau Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Taigi, Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Nurodo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė konkrečių aplinkybių (ir su skundu nepateikia konkrečių aplinkybių buvimo įrodymų), kurios galėtų sąlygoti, kad Migracijos departamentas nebūtų panaikinęs leidimo laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neturėjo papildomai apklausti pareiškėjo, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą. Pabrėžia, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų leidusios priimti sprendimą nenaikinti pareiškėjo leidimą gyventi, o surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami ginčijamam sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024-02-13 sprendimo Nr. 24S51550 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2023-03-21 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „Liunetė“ betonuotoju).
Išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui darbo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760240187, galiojęs nuo 2023-04-13 iki 2025-04-13.
2023-05-25 pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2023-06-07 priėmė sprendimą Nr. 23S83472 leisti pakeisti darbdavį (į UAB „Mostrus“).
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, duomenis apie asmenį patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – Sodra). Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas UAB „Liunetė“ buvo įdarbintas nuo 2023-04-03 iki 2023-08-18 ir jam nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 241 Eur. UAB „Mostrus“ pareiškėjas buvo įdarbintas nuo 2023-06-28 iki 2024-01-02, tačiau taip pat nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur. Už 2023 m. birželio mėn. išmokėta 122,73 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 450 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 368, 18 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 428,57 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 450 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 450 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 426,32 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 55,50 Eur.
Pareiškėjas nuo 2023-04-28 (t. y. iš esmės beveik nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos) vykdo individualią veiklą, todėl Departamentas įvertino, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760240187, galiojantį iki 2025-04-13, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai.
Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas). Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 5 punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui tiek įsidarbinus UAB „Liunetė“, tiek UAB „Mostrus“, jam nei vieną mėnesį per visą darbo bendrovėse laikotarpį nebuvo mokamas prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 241 Eur (UAB „Liunetė“) ir 1 160 Eur (UAB „Mostrus“). Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti 2024-02-13 Sodros duomenys. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2023 m. balandžio mėn. iki 2023 m. gruodžio mėn.), t. y. leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2023 m. MMA – 840 Eur).
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas ir 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjai aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti bendrovės bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Byloje nėra ginčo, kad UAB „Mostrus“ nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, kas atitinka Leidimo panaikinimo pagrindą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija ir tuo aspektu, kad jam mažesnis atlyginimas buvo mokamas dėl darbdavio kaltės, t. y. jam apie tai iš anksto nežinant. Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas bendrovių darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjui supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas sutartyje, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį. Departamentas atitinkamai nebuvo informuotas. Pabrėžtina, kad pareiškėjo būvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl ne darbdavys, o pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Kaip jau pirmiau minėta, nors pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu galimai nežinojo, ar negalėjo žinoti, kad jam nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tačiau teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas beveik metus ir pareiškėjas šios situacijos, iki Departamento patikrinimo, nesprendė, kas reikštų, jog pats prisiėmė atsakomybę dėl galimai kilsiančių pasekmių, o šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi Sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai vertintini tik kaip gynybinė pozicija.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat ir dėl gero administravimo principo nepaisymo, vertintini nepagrįstais.
Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taip pat byloje nepaneigta faktinė aplinkybė dėl darbo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Mostrus“ nutraukimo. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.