- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-12
- Bylos Nr.
- 2A-366-198/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- I. E.
- Atsakovas
- VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro
- Kategorijos
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-366-198/2015
Edita Jusevičienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00373-2014-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5.;125.7.
2015 m. birželio 12 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. E. ir atsakovo VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-467-948-2014 pagal ieškovės I. E. ieškinį atsakovui VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centrui dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centrui, prašydama: 1) pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 129 str. 1 d. su I. E. neteisėtu ir grąžinti I. E. į darbą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį su ja be pagrįsto teisėto pagrindo ir nesilaikydamas LR DK numatytų reikalavimų darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva tvarkos. Atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškove, jos neįspėjęs ir taip pažeidė LR DK 129 str. ir 130 str. nuostatas. Antra, atsakovas nevykdė LR DK 129 str. 1 d. numatytos sąlygos dėl darbuotojo perkėlimo į kitą darbą. Trečia, atsakovo ketinimai buvo ne vykdyti realius struktūrinius pokyčius ir optimizuoti darbuotojų skaičių, o atleisti iš darbo ieškovę. Ketvirta, ieškovei buvo daromas psichologinis spaudimas, nepavykus priversti išeiti iš darbo savo noru, buvo sugalvota struktūrinė pertvarka ir tuo pagrindu nutraukta darbo sutartis su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
Biržų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad darbo sutartis Nr. 194, pagal kurią I. E. buvo priimta į darbą į VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centrą direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams pareigas, 2014-03-24 VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centrą direktoriaus įsakymu Nr. P-86 pagal LR DK 129 str. nutraukta neteisėtai. Negrąžino I. E. į darbą - VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams pareigas. Darbo sutartį su ieškove nutraukė teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (LR DK 300 str. 4 d.). Priteisė iš VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras I. E. už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-03-24 iki 2014-12-29 19477,60 Lt neatskaičius mokesčių, ir po 100,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2014-12-30 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (19477,60 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-04-25 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras 729 Lt žyminio mokesčio ir 52,03 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas, vadovaujantis LR DK 135 str. 1 d. 4 p. nurodė, kad ieškovė turėjo pirmenybės teisę būti palikta darbe, nes iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai, todėl akivaizdu, kad ieškovė buvo labiau socialiai pažeidžiama, lyginat su kitais bendrovės darbuotojais. Byloje duomenų, kad darbdavys būtų tinkamai laikęsis minėtų įstatymo normų, t.y. LR DK 135 str. 2 d., 129 str. 1 d., 4 d., nėra. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo pareigos pasiūlyti kitą darbą ieškovei teismas nustatė, kad vienintelis pasiūlymas ir informacija per visą įspėjimo laikotarpį ieškovei buvo nebent laikinai dirbti socialine darbuotoja kitos darbuotojos motinystės atostogų laikotarpiu. Nustatė, kad naujų darbo vietų pas atsakovą buvo, tačiau nė viena iš jų nebuvo pasiūlyta ieškovei ir ji neturėjo galimybės pretenduoti į naujas darbo vietas. Teismas nurodė, kad atsakovas, neturėdamas galimybės pasiūlyti tokios pačios kvalifikacijos darbą, galėjo siūlyti ir kitokį, žemesnės kvalifikacijos darbą ieškovei, tačiau nesiūlė ieškovei jokios kitos darbo vietos, nors tuo metu buvo priimami į darbą ir nauji darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad įspėjimo laikotarpiu duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms yra darbdavio pareiga, o ar pasinaudoti šia teise priklauso nuo darbuotojo. Tačiau jei darbuotojas pasinaudoja šia teise, tai jokiu būdu nereiškia, kad darbdavys nebeturi pareigos siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas. Teismas nustatė, kad darbdavys nevykdė savo pareigos siūlyti ieškovui kitą darbą ir duomenų, kad ieškovei buvo teikiama informacija apie laisvas darbo vietas, byloje nėra. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neturėjo pareigos dar kartą ieškovės įspėti, kadangi įspėjimo terminas nebuvo pasibaigęs (LR DK 130 str. 4 d.). Byloje nustatytų duomenų pagrindu, teismas ieškovės atleidimą iš darbo 2014-03-24 pagal LR DK 129 str. pripažino neteisėtu, sąlygotu asmeninių priežasčių, o ne vardijamų struktūrinių pertvarkymų, nes darbdavys įgyvendindamas savo įsipareigojimus neabejotinai galėjo užtikrinti ieškovei galimybę tęsti darbą įstaigoje. Teismas sprendė, kad dėl užsitęsusio šalių konflikto ieškovei nebus sudarytos palankios sąlygos toliau dirbti, todėl taikė LR DK 300 str. 4 d. numatytą alternatyvų darbuotojo (ieškovės) teisių gynimo būdą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. E. prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dalyje, kurioje nusprendė negrąžinti ieškovės į darbą ir laikė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir nurodytoje dalyje prašo priimti naują sprendimą – grąžinti I. E. į darbą. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, teismas nepagrįstai suabsoliutino, hiperbolizavo ir netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių konfliktiškus santykius. Bylos duomenys neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog realiai egzistuoja DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta negrąžinimo į darbą priežastis – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl nėra pagrindo teigti, jog šį ginčą išsprendus ieškovės naudai, darbo santykių tąsa yra nebeįmanoma. Neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistos ieškovės teisės turi būti apginamos taikant DK 300 str. 3 d. nustatytą alternatyvų teisių gyvinimo būdą. Teismas nevertino ir netyrė kokios yra ieškovės galimybės po teismo sprendimo toliau eiti VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams pareigas. Konkrečių ir objektyvių negalėjimo vykdyti pareigas priežasčių teismas nenustatė. Taip pat teismas nevertino, kad ieškovei iki atleidimo buvo trukdoma dirbti siekiant, kad ji iš darbo išeitų savo noru. Tačiau pripažinus, kad ieškovės atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, toliau atsakovui trukdyti ieškovei tinkamai atlikti darbo funkcijas nebūtų jokio pagrindo. Negrąžinus ieškovės į darbą yra pažeidžiami ne tik jos kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies interesai, tačiau nukrypstama ir nuo socialinio teisingumo standarto. Ieškovei esant pensinio amžiaus, jai bus sudėtinga susirasti kitą panašios kvalifikacijos darbą, ieškovės kvalifikacija, darbo patirtis yra išimtinai susijusi su Socialinių paslaugų centro veikla, jos darbas visada buvo vertinamas tik teigiamai, drausminių nuobaudų neturi. Teismas nepasisakė dėl esminės aplinkybės, t.y. ieškovės pareigų egzistavimą ir finansavimo ieškovės pareigoms skyrimą. Darbuotojas, kuris atliktų ieškovės darbo funkcijas, nėra įdarbintas, todėl pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir esant išlikusioms ieškovės darbo funkcijoms, teisinio pagrindo negrąžinti ieškovės į darbą nebuvo. Nurodo, kad direktorės asmeninis suinteresuotumas ir nepasitenkinimas ieškove kaip asmeniu nėra ir negali būti pagrindu negrąžinti ieškovės į ankstesnes pareigas. Teismo išvada, kad ieškovei bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos yra grįsta vien tik spėlionėmis bei abejonėmis. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ginčo dėl ieškovės grąžinimo į darbą nebuvo, todėl teismas negalėjo priimti kitokio sprendimo kaip tik tenkinti ieškovės prašymą. Tačiau ieškovei to neprašant, teismas negalėjo atimti iš ieškovės darbo vietos ir į darbą nesugrąžinti.
Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, teismas, pasisakydamas dėl ieškinio ir atsiliepimo argumentų, darė teisės taikymo klaidą, kadangi ieškovė realiai buvo atleista, nebegalėjo eiti kitų siūlomų pareigų ir dėl savo kompetencijos ribų, ir dėl to, kad ji siūlomo darbo atsisakė. Atsakovas nesutinka, kad tinkamai nevykdė pareigos pasiūlyti kitą darbą. Nurodo, kad ieškovė skirdama laiko naujo darbo paieškoms, patvirtino savo apsisprendimą nedirbti atsakovo pasiūlytų darbų ir nutraukti su atsakovu darbo sutartį DK 129 str. pagrindu. Dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų atsakovas negalėjo ieškovei suteikti darbo sutartimi sulygtų pareigų, nes tokių pareigų nebeliko, o dirbti socialine darbuotoja ieškovė atsisakė. Faktiniai duomenys ir ieškinio argumentai nepatvirtina, kad ieškovė buvo tinkama toms laisvoms darbo vietoms užimti, jeigu tokių laisvų darbo vietų būtų buvę. Nurodo, kad ieškovės kvalifikacija nėra aukštesnė už vyriausiojo socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad pas atsakovą buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai. Kad struktūriniai pertvarkymai vyko dar ieškovei vykdant pareigas nuo 2012 metų, patvirtina teismui pateiktos išlaidų sąmatos, nurodančios, kad skiriamos atsakovui lėšos kiekvienais metais ženkliai mažėjo. Finansavimas buvo mažinamas atsakovo administracijos darbuotojų sąskaita. Ieškovės etatas administracijoje buvo numatytas iki 2013-11-30. Atsakovas, vykdydamas projektą, nuo 2013 m, rugpjūčio 1 d. priėmė į darbą slaugos specialistus, todėl padidėjo ne administracijos darbuotojų, kurių grupei ieškovė nepriklausė, skaičius. Ieškovės etatas panaikintas dėl sumažėjusio atsakovo finansavimo, ne dėl per didelio darbuotojų skaičiaus, o dėl per didelio administracijos skaičiaus. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo pripažinus, kad panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo, palikti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas, grąžinti ją į darbą buvo atmestas, o darbo sutartis nutraukta nuo skundžiamo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, nepakeistą. Prašo iš ieškovės atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai patvirtina, kad teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pagrįstai pasirinkto alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą ir priteisė ieškovei išeitinę išmoką bei darbo užmokestį, negrąžindamas ieškovės darbą. Pažymi, kad ieškovė iš darbo buvo atleista dėl to, kad atitinkamos darbo funkcijos pas atsakovą iš viso nebeatliekamos. Ieškovės teiginys, kad ginčo dėl ieškovės grąžinimo į darbą nebuvo, yra nepagrįstas bei prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Ieškovė patvirtino, kad jai buvo daromas spaudimas, siekiama, kad išeitų iš darbo savo noru. Apeliantės argumentas, jog skaičiuojant prašomą asignuoti darbo užmokestį, administracijos darbuotojų, ūkinio ir aptarnaujančio personalo sąraše yra ir ieškovės pareigybė ir kad atsakovas tokį ieškovės etatui skirtą finansavimą tebegauna, yra nepagrįstas, kadangi finansavimas buvo numatytas dar dirbant ieškovei, o ne etatui išlaikyti. Finansavimo sutartis sudaroma metams laiko, todėl apeliantė nepagrįstai sprendžia, kad toks finansavimas išliko ir po jos atleidimo. Teismas pažeidė dispozityvumo principą, t.y. pažeidė įstatyminį draudimą savo iniciatyva keisti ieškinio dalyką ir pagrindą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai patvirtina, kad apeliantės teiginys, jog darbo sutartis negali būti nutraukta skundžiamu teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, yra nepagrįstas.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas neturėdamas galimybės pasiūlyti tos pačios kvalifikacijos darbą, galėjo siūlyti ir kitokį, žemesnės kvalifikacijos darbą ieškovei, tačiau nesiūlė ieškovei jokio kito darbo, nors tuo metu priminėjo naujus darbuotojus. Jei darbuotojas pasinaudoja teise gauti laisvo laiko nuo darbo naujo darbo paieškoms įspėjimo laikotarpiu, tai jokiu būdu nereiškia, kad darbdavys nebeturi pareigos siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas ar spręsti, kad darbuotojas patvirtina savo apsisprendimą nebedirbti pas darbdavį. Iš esmės atsakovo išlaidos darbo užmokesčiui mažėjo nežymiai, todėl atsakovo teiginys, kad taupymas buvo vykdomas administracijos darbuotojų sąskaita nėra pagrįstas. Iš įrodymų visumos matyti, kad ieškovei pavaldūs asmenys ir toliau dirba tą patį darbą, veiklos planuose 2012, 2013, 2014 m. numatytas analogiškas centro veiklos priemonių sąrašas, Centro veiklos priemonių sąraše išlikusios visos ieškovės vykdytos funkcijos jas perskirstant kitiems asmenims, į Centrą priimta darbuotojų, kurie būtų pavaldūs ieškovei. Šios aplinkybės patvirtina svarbios priežasties taikyti DK 129 str. nebuvimą. Iš 2012, 2013, 2014 m. ataskaitų matyti, kad centro finansavimas administracijos darbuotojams ne blogėjo, o gerėjo. Kokiu pagrindu atsakovas teigia, kad ieškovė dirba, nėra suprantama. Bylinėjimosi laikotarpiu pajamų ieškovė neturėjo, todėl teismas pagrįstai taikė DK 140 str. 1 d. Nurodo, kad CPK 417 str. suteikia teismui teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė dispozityvumo principą. Įstaigos vadovė, priėmusi sprendimą atleisti ieškovę iš pareigų jau nebedirba, todėl apeliacinis skundas dėl ieškovės grąžinimo į pareigas turėtų būti tenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami, o Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka.
Apeliantas VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo apeliantas iš esmės niekaip nepagrindė, o naujos aplinkybės nagrinėjant apeliacinį skundą netiriamos, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 str. numatytą išimtį ir apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje neginčijamos aplinkybės, kad 2011-12-06 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 194, pagal kurią I. E. buvo priimta į darbą į VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centrą direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams pareigas (t.1, b.l. 80); darbo sutartis nutraukta 2014-03-24 VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymu Nr. P-86 pagal LR DK 129 str. 1 p., 130 str. 4 d. ir 140 str. 1 d. 2 p. (t. 1, b.l. 79). Iš 2011-12-06 VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymo Nr. P-286 matyti, kad I. E., laimėjusi konkursą, skiriama VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams (1 t. b.l. 77). Iš 2005-03-01 darbo sutarties Nr. D-249 matyti, kad I. E. priimama į darbą VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktore; darbo sutartis nutraukta 2011-11-24 pagal LR DK 127 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu) (1 t. b.l. 19-21). Įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo (t 1, b.l. 9) atsakovas nurodė, kad sumažinus VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro programos (toliau – centro) finansavimą, nuo 2012 m., pablogėjus Centro būklei, 2013 metais vėl mažinant Centro programos finansavimą, siekdama racionaliai panaudoti Centro programos lėšas, esant per dideliam administracijos darbuotojų skaičiui (etatų struktūra buvo patvirtinta 2012-12-31 d. įsakymu Nr. 431, kuriame numatytas pavaduotojo socialiniam darbui etatas iki 2013-11-30 d.) bus naikinamas direktoriaus pavaduotojo socialiniam darbui etatas.
Apeliantė nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą apeliantės atžvilgiu, nepagrįstai taikė darbuotojo alternatyvų teisių gynimo būdą ir netenkino jos prašymo grąžinti į ansktesnes pareigas. Šie apeliacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose suformuotoje praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010).
Įstatymo leidėjo įtvirtinta įstatyme dispozicijos formuluotė „bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Apeliantė byloje suformulavo reikalavimą grąžinti ją į darbą pas atsakovą. Apeliantė pateikė įrodymus patvirtinančius, kad įstaigos vadovė priėmusi sprendimą ieškovę iš pareigų jau nebedirba, todėl mano, kad apeliacinis skundas dėl jos grąžinimo į pareigas turėtų būti tenkinamas. Tačiau iš LITEKO informacinės duomenų bazės nustatyta, kad įstaigos vadovė ginčija darbo sutarties nutraukimą, prašydama grąžinti ją į Viešosios įstaigos Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktorės pareigas. 2014 m. kovo mėn. Biržų rajono savivaldybei pateiktame darbo užmokesčio paskaičiavime ieškovės pareigybė (pavaduotoja socialiniams reikalams) yra išlikusi, o Centro veiklos priemonių sąraše išlikusios visos ieškovės vykdytos funkcijos perskirstytos kitiems asmenims. Bylos medžiaga patvirtina apie ieškovės ir atsakovo VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus užsitęsusį konfliktą. Atsižvelgiant į tai, kad pati apeliantė atleidimą iš darbo vertino kaip susidorojimą, nurodė, kad jos santykiai su darbdaviu susiklostė sudėtingi, buvo daromas pastovus psichologinis spaudimas, kad išeitų iš darbo savo noru, bei įvertinat tai, kad šiuo metu ji dirba Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos filiale vaikų dienos centre „Navininkai“, reikalavimas grąžinti ją į ankstesnį darbą netikslingas. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ir apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį. Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią teisių gynimo būdą yra teismo diskrecijos teisė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad įstatymo nustatyto pažeistų teisių gynimo būdo parinkimas gali pažeisti ar pažeidžia ieškovės teises.
CPK 417 str. suteikia teismui teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė dispozityvumo principą.
DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis), turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai tokia laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir pan.). Darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimu ir darbuotojo sutikimu būti perkeltam į kitą darbą.
Apelianto (atsakovo) argumentai dėl netinkamo DK 129 straipsnio apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime taikymo iš esmės grindžiami tuo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas nevykdė pareigos siūlyti ieškovei kitą darbą. Nurodo, kad ieškovei buvo siūlomas žemesnės kvalifikacijos socialinės darbuotojos darbas, tačiau ji šio darbo atsisakė. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo naujų aplinkybių, kurių būtų netyręs ir nevertinęs pirmosios instancijos teismas. Bylos medžiaga nustatyta, kad per visą įspėjimo laikotarpį ieškovei buvo vienintelis pasiūlymas ir informacija laikinai dirbti socialine darbuotoja kitos darbuotojos motinystės atostogų laikotarpiu. Daugiau atsakovas ieškovei nesiūlė jokio kito darbo. Kai tuo tarpu Sodros pateikta informacija, 2014-11-14 Biržų rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. SN-1780 patvirtina, kad naujų darbo vietų pas atsakovą buvo, tik nė viena iš jų nebuvo pasiūlyta ieškovei ir ji neturėjo galimybės pretenduoti į naujas darbo vietas (1 t. b.l. 91-98). Pareigą siūlyti kitą darbą darbdavys privalo vykdyti visą per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. ( LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-701/2015). Todėl apeliantas turėjo pareigą siūlyti ieškovei kitą darbą visą įspėjimo laikotarpį. Pažymėtina tai, kad ieškovė atsisakė vieno pasiūlymo, neapriboja jos teisės, o atsakovo pareigos siūlyti kitą darbą. Tuo labiau, kad ieškovė atsisakė jai pasiūlyto darbo dėl objektyvių priežasčių – laikino pobūdžio.
Apeliantas nurodo, kad darbdavio nepasiūlymas atleidžiamam iš darbo darbuotojui laisvos darbo vietos, kuriai užimti darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, tam tikrais atvejais ir sveikatos būklė, nėra tinkami, nelaikytinas materialinių teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pažeidimu. Nurodo, jog Biržų rajono socialinių paslaugų centras ieškovės atleidimo iš darbo metu vykdė projektą iš ES lėšų, kuriame buvo numatyta įdarbinti 21 slaugos specialistą – slaugytojus padėjėjus, kuriems reikalinga slaugytojos padėjėjo kvalifikacija, todėl ieškovei negalėjo būti siūlomi šie darbai. Kaip jau buvo minėta, duomenų, kad atsakovas būtų siūlęs ieškovei užimti kitas laisvas darbo vietas, byloje nėra, kaip ir nėra duomenų, kad ieškovės kvalifikacija nebuvo tinkama kitoms laisvoms darbo vietom užimti. Iš 2014-11-14 Biržų rajono savivaldybės administracijos rašto Nr. SN-1780 matyti, kad pas atsakovą 2013-2014 buvo įsteigta 1,5 socialinio darbuotojo padėjėjo etato. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šis darbas buvo pasiūlytas ieškovei, nors jis kaip tik atitinka ieškovės turimą kvalifikaciją (1 t. b.l. 131). Kita vertus teismų praktikoje yra pasisakyta, kad net ir aukštesnės kvalifikacijos darbą tam tikrais atvejais gali būti privalu pasiūlyti darbuotojui, su kuriuo numatoma aptariamu pagrindu nutraukti darbo sutartį, jeigu tam darbui reikalingą kvalifikaciją darbuotojas galėtų nesudėtingai ir operatyviai įgyti. Aptariama darbuotojo teisė būti perkeltam į kitą darbą gali būti įgyvendinama ne tik darbdavio, bet ir darbuotojo iniciatyva. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nebuvo teikiama informacija apie laisvas darbo vietas, ieškovė negalėjo įgyvendinti šios teisės būti perkeltai į kitą darbą savo iniciatyva, nesudėtingai ir operatyviai įgyti reikiamą slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją.
Apeliantas nurodo, kad pas atsakovą buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai. Dėl jų atsakovui sumažėjo direktoriaus pavaduotojo socialiniams reikalams pareigas einančio darbuotojo poreikis, nes tokioms funkcijos atlikti darbuotojo nebereikėjo. Su šiuo motyvu negalima sutikti, kadangi jis prieštarauja bylos medžiagai. Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nėra įgalintas vertinti įmonės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar įmonės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Iš bylos duomenų ir apylinkės teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovės pareigybė buvo sukurta 2011 m. gruodžio m., priimant į darbą ieškovę. Iš atsakovo į bylą pateiktų įsakymų matyti, kad 2012 m. gruodžio mėn. buvo patvirtinta atsakovo struktūra su ieškovės pareigybėmis iki 2013 m. lapkričio 30 d., 2013 m. gruodžio mėn. buvo patvirtinta atsakovo struktūra jau be ieškovės pareigybės. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pas atsakovą atlikti struktūriniai pertvarkymai iš esmės palietė tik ieškovę ir pasireiškė tik ieškovės atleidimu. Nustatyta, kad po 2013-11-30 atsakovas deklaruodamas, jog ieškovės pareigybės nebelieka, Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pavaduotojos socialiniam darbui pareigybę žymėjo, t.y. tokia pareigybė buvo, Ieškovei prastova darbe dėl to, kad nebeliko pareigybės, paskelbta nebuvo. Be to, iš sutarties Nr. FS-14/2, sudarytos 2014-03-13 d., 2 priedo, matyti, kad 2014 m. kovo mėnesį Biržų rajono savivaldybei pateiktame darbo užmokesčio paskaičiavime ieškovės pareigybė (pavaduotoja socialiniams reikalams) yra išlikusi, nurodyta, jos darbo užmokesčiui skirtas finansavimas – 15987 Lt metams (2 t. b.l. 163). Iš naujai patvirtintos struktūros matyti, kad atsakovo įstaigoje atsirado 10 papildomų laikinosios priežiūros specialistų etatų (1 t. b.l. 73, 76). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad darbuotojų skaičiaus Centre tik didėjo, pvz: 2011 metų pradžioje 52 darbuotojai, pabaigoje 61 darbuotojas, 2012 metų pradžioje 61 darbuotojas, pabaigoje 66 darbuotojai, tuo tarpu 2013 metų pradžioje 66 darbuotojai, pabaigoje 84 darbuotojai. Iš atsakovo pateiktų išlaidų sąmatų matyti, kad iš esmės atsakovo išlaidos darbo užmokesčiui mažėjo nežymiai, kai tuo tarpu išlaidos, pavyzdžiui, socialinėms paslaugoms asmens namuose, buvo sumažintos gerokai daugiau (1 t., b.l. 60, 66, 70). Taigi, byloje nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginį, kad taupymas buvo vykdomas administracijos darbuotojų sąskaita. Iš įrodymų visumos byloje nustatyta, kad ieškovei pavaldūs asmenys ir toliau dirba tą patį darbą, veiklos planuose 2012, 2013, 2014 m. numatytas analogiškas Centro veiklos priemonių sąrašas, Centro veiklos priemonių sąraše išlikusios visos ieškovės vykdytos funkcijos jas perskirstant kitiems asmenims, į Centrą priimta darbuotojų kurie būtų pavaldūs ieškovei, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visos šios išdėstytos aplinkybės patvirtina svarbios priežasties taikyti LR DK 129 str. nebuvimą. Pažymėtina, kad vien rašytinių įrodymų, kuriuose nurodyta, kad naikinama pareigybė ar etatas, pateikimas nereiškia, jog tokie pertvarkymai yra realūs. Šiuo atveju realių struktūrinių pertvarkymų nebuvo padaryta, išskyrus funkcijų perskirstymą. Vertindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantui neįrodžius, jog dėl struktūrinių pertvarkymų egzistavo būtinybė atleisti ieškovę, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog nebuvo svarbių priežasčių, dėl kurių galimas darbuotojo atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Dėl to šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Biržų rajono apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir atskirai dėl jų nepasisakoma.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį panaikinti ar pakeisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.