Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S., L. Š. ir E. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo

A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2019 m. kovo 3 d. veikos) vienų metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2019 m. kovo 12 d. veikos) vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. S. paskirta subendrinta vienų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi ir A. S. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2020 m. kovo 12 d.

Vadovaujantis BK 65–66 straipsniais į bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. kovo 12 d. 22.20 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. kovo 12 d.).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį visa atlikta bausmė iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

L. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismo 2019 m. kovo 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 14 MGL dydžio bauda ir L. Š. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė ir 14 MGL (700 Eur) dydžio bauda. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2020 m. kovo 12 d.

Vadovaujantis BK 65–66 straipsniais į bausmės laiką įskaitytas L. Š. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. kovo 9 d. 22.12 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. kovo 12 d.).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į bausmės laiką įskaitytas visas atliktos bausmės laikas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismo 2019 m. kovo 19 d. baudžiamąjį įsakymą.

E. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi ir E. Š. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65–66 straipsniais į bausmės laiką įskaitytas E. Š. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. B. ir A. G., tačiau dėl jų nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Procesas dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto 50,60 Eur civilinio ieškinio nutrauktas.

Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl turinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš L. B., A. S. ir A. G. solidariai priteista nukentėjusiajam V. S. atlyginti 325 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują ? jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje.

5.3. Apelianto manymu, teismas buvo šališkas, nes netenkino prašymo atsukti vaizdo įrašą, nuolaidžiavo prokurorei, kuri negalėjo nurodyti konkrečios vaizdo įrašo vietos, kurioje matytųsi nagrinėjamam įvykiui reikšminga informacija.

6. Teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, o prokurorė – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistieji A. S., L. Š. ir E. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pripažįstant juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kad jie nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe. Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas dėl teismo (ne)šališkumo.

Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

8. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-693/2019, 6 punktas). Vien tai, kad nuteistieji turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos ir bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų A. S., L. Š. ir E. Š. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

10. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-349-648/2017, 6.1 punktas). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad fizinis smurtas buvo panaudotas siekiant pagrobti svetimą turtą.

11. Baudžiamajame įstatyme bendrininkavimas apibrėžiamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui gestu, mimika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-697/2017, 21 punktas). Veikti bendrai gali būti susitariama iki nusikalstamos veikos pabaigos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes; apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-697/2017, 21 punktas).

12. Nors nagrinėjamu atveju nuteistieji A. S., L. Š. ir E. Š. neigia 2019 m. kovo 3 d. įvykdę plėšimą kartu su A. G., teisėjų kolegija pažymi, kad esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016, 5.1 punktas). Vien tai, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo kitas nuteistasis – A. G., ir būtent jis atėmė iš nukentėjusiojo jo kuprinę su visais joje buvusiais daiktais, nepaneigia apeliantų kaltės. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, nuteistųjų bei liudytojų L. P. ir E. P. parodymų, L. Š. ir E. Š. stovėjo šalia A. G., kai šis mušė nukentėjusįjį, tačiau jie nieko nedarė, A. S. tuo metu buvo kitoje gatvės pusėje (ėjo kartu su L. P., o pamatęs A. G. mušantį nukentėjusįjį, pribėgo prie A. G.), tačiau visi jie matė kito nuteistojo – A. G. – neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, taip jie konkliudentiniais veiksmais pritarė tokiam A. G. elgesiui, jo padariniams. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, vaizdo įrašuose užfiksuota, kad L. Š., tiek ir vėliau prie jų priėjęs E. Š. pasyviai stovi ir nieko nedaro (1 t., b. l. 159–165, 166–167), taigi AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas vaizdo įrašas paneigia L. Š. ir E. Š. teiginius, kad jie bandė nutraukti smurtinius A. G. veiksmus. Tik po to, kai veika buvo baigta (nuteistasis A. G. su pagrobtu turtu nubėgo), L. Š. ir E. Š. pakėlė nukentėjusįjį nuo žemės ir nuvedė prie tvoros. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistieji turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią jų akivaizdoje daromai nusikalstamai veikai ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, jo draugo vykdomą nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-511/2019, 27 punktas), nes kaip tik netrukus po įvykio pro šalį pravažiavo policijos pareigūnų automobilis, tačiau užuot taip pasielgę, jie pabėgo. Nuteistieji neneigia supratę, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas norint pasisavinti jo turtą, taigi jie suvokė veikos pavojingumą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad visi kartu su A. G. buvę asmenys veikė kaip bendrininkai įvykdant plėšimą.

13. Pažymėtina, kad liudytoja L. P. patvirtino, kad A. S. kartu su A. G. prie „(duomenys neskelbtini)“ apžiūrėjo iš nuteistojo pagrobtą kuprinę, joje esančius daiktus, po to visi keturi nuteistieji susirinko E. Š. namuose ir visiems girdinti nuteistasis A. G. pareiškė, kad pagrobtus daiktus neš į lombardą. Tą pačią naktį A. G. kartu su A. S. nuėjo į degalinę, kur A. G. nupirko visiems maisto, po to visi kartu su taksi automobiliu sugrįžo į E. Š. namus, tiek už maistą, tiek ir už taksi paslaugas sumokėjo A. G.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais, aiškiais ir logiškais liudytojos L. P. parodymais, nes ji analogiškas įvykio aplinkybes nurodė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 78–82), ikiteisminio tyrimo teisėjui (3 t., b. l. 23–25) bei savo motinai, kuri apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje papasakojo tas pačias įvykio aplinkybes (11 t., b. l. 109–113). BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsinti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai gali būti vertinami kaip kaltės įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-976/2017, 7.9 punktas), todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nepilnametės liudytojos L. P. parodymais. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad negalima remtis liudytojos L. P. parodymais, nes ji pamelavo savo motinai apie savo buvimo vietą įvykio dieną (motinai teigė, kad yra namuose, nors tuo metu laiką leido kartu su nuteistaisiais), teisėjų kolega neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir aiškiai nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina dar ir kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai: vaizdo įrašai patvirtina liudytojos parodymus apie tai, kokius veiksmus atliko kiekvienas nuteistasis apiplėšiant nukentėjusįjį, kur po to visi jie ėjo ir ką veikė. Miesto stebėjimų kamerų įrašai iš dalies patvirtina liudytojos L. P. parodymais, kad po apiplėšimo ji, A. S. ir A. G. susitiko prie „(duomenys neskelbtini)“, nes juose užfiksuota, kaip visi minėti asmenys eina link „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 169–175). Be to, liudytojai R. S. (R. S.) ir E. Č. nuosekliai viso proceso metu patvirtino, kad A. S. atėjo kartu su A. G., kai jis jiems padovanojo iš nukentėjusiojo pavogtą fotoaparatą (1 t., b. l. 106–110–111; 2 t., b. l. 15–16, 25–27; 11 t., b. l. 132–134). Visa tai rodo, kad A. S. padėjo realizuoti pagrobtą turtą. Aplinkybė, kad nuteistieji L. Š. ir E. Š. negavo finansinės naudos iš įvykdyto plėšimo, nešalina jų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

14. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas kitas vaizdo įrašas, o ne tas, kurį jam rodė tyrėja ikiteisminio tyrimo metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik vieną DVD diską (1 t., 156–157), 2019 m. gegužės 21 d. L. Š. buvo pateiktas peržiūrėti vaizdo įrašas, kurį pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“. Peržiūrėjęs jį, nuteistasis L. Š. pakomentavo įrašą ir paaiškino, kuris vaizdo įraše matomas asmuo yra jis, kas yra kiti apiplėšime dalyvavę asmenys (9 t., b. l. 74–76). Be to, pirmosios instancijos teisme nuteistajam L. Š. pareiškus, kad ikiteisminio tyrimo metu peržiūrėtas vaizdo įrašas skiriasi nuo peržiūrėto teismo posėdyje (tyrėjos rodytame vaizdo įraše aiškiai matėsi kaltininkų veidai, o teismo posėdyje peržiūrėtame vaizdo įrašas nėra toks aiškus), prokurorė patikino, kad tai tas pats vaizdo įrašas, tačiau vaizdo kokybė gali skirtis dėl ekrano dydžio (12 t., b. l. 42–48), todėl nėra pagrindo vertinti, kad gali būti dar kitų vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuotas pats nusikaltimas.

15. Nors nuteistasis A. S. neigia įvykdęs plėšimą 2019 m. kovo 12 d., nukentėjusysis V. S. bei kitas nuteistasis L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo A. G., o A. S. matydamas tokius draugo veiksmus nesistengė užkirsti kelio jo akivaizdoje daromam nusikaltimui, pats aktyviais veiksmais iš nukentėjusiojo pagrobė odinį portfelį (2 t., b. l. 153–157, 169–172; 5 t., b. l. 9–12, 57–61; 11 t., b. l. 109–113; 12 t., b. l. 29–33). Be to, nuteistasis L. B. nurodė, kad dar prieš įvykdant apiplėšimą, jis girdėjo, kaip A. G. ir A. S. tarėsi, kad „reikia pasidaryti pinigų“ (5 t., b. l. 9–12, 57–61; 12 t., b. l. 29–33). Aplinkybę, kad A. G. iš anksto planavo 2019 m. kovo 12 d. „pasidaryti pinigų“, patvirtina A. G. telefoninis pokalbis, kurio metu A. G. teigė, kad „šiandien būsiu pasikėlęs ant pinigų“ (2 t., b. l. 50–52, 60–62). Taigi byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad A. S. veikdamas kartu su A. G. ir L. B. kaip bendrininkai įvykdė plėšimą.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo A. S., L. Š. ir E. Š. pripažinti kaltais padarę BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad nuteistųjų veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teismo (ne)šališkumo

17. Kitas apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas susijęs su viena iš tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad siekiant konstatuoti šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, kaltininko požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017, 7.5 punktas).

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis bei skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Iš viso šioje baudžiamojoje byloje yra 17 kompaktinių diskų su vaizdo įrašais, visi jie buvo peržiūrėti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, peržiūrint vaizdo įrašus prokurorė pakomentuodavo, nuo kurios vaizdo įrašo dalies matyti nusikalstamos veikos nagrinėjimui reikšmingi duomenys, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjant teisėja nuolaidžiavo prokurorei. Vien aplinkybė, kad teisėja baudžiamojo proceso metu priėmė nuteistiesiems nepalankius sprendimus (netenkino nuteistųjų prašymo dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašus), savaime nerodo teisėjos šališkumo, nes įprasti teisėjo priimami procesiniai sprendimai (kuriuos skundą padavęs asmuo vertina kaip jam nepalankius) savaime nereiškia teismo šališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67), todėl skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų A. S., L. Š. ir E. Š. apeliacinius skundus.