Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00938-2012-3

2013 m. lapkričio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-14 nuosprendžio, kuriuo V. V., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant jį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Iš V. V. priteista Valstybinei ligonių kasai 86,87 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2012-06-19, apie 21.20 val., prie „(duomenys neskelbtini)“ gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini) , tyčia mažamečiam R. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) metais, ranka suspaudė kaklą, parvertė nukentėjusįjį ant žemės, taip sukėlė mažamečiam R. Ž. fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. tvirtina, kad apylinkės teismas jo kaltę pagrindė prieštaringais įrodymais, prieštaravimų netyrė ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė, įrodymus įvertino netinkamai, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas (LAT 2012-12-11 nutartis Nr. 2K-649/2012, 2012-12-11 nutartis Nr. 2K-611/2012, 2012-12-11 nutartis Nr. 2K-680/2012).

Teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodęs, kad liudytojos L. K., V. V. paneigė, jog kaltinamasis V. V. prieš nukentėjusįjį R. Ž. naudojo fizinį smurtą, patvirtino, kad nukentėjusįjį tik barė žodžiais, nepaneigęs šių parodymų teisingumo, nepašalinęs prieštaravimų, vadovavosi nepilnamečio liudytojo K. L. ir nukentėjusiojo R. Ž. parodymais.

Liudytojas K. L. teigė, jog kaltinamasis nukentėjusiajam R. Ž. delnu mušė per veidą, tuo tarpu pats nukentėjusysis teigė, jog jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių per galvą. Teismas dėl šių parodymų ryšio su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų įrodomosios vertės pasisakė tik tiek, jog, įvertinus visas aplinkybes bei tuo metu susidariusią konfliktinę situaciją, netikėti šiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais nėra pagrindo. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl nepatikėjo V. V. ir L. K. parodymais.

Apeliantas pažymi, kad teismas neįvertino ir nepasisakė dėl 2012-07-16 specialisto išvados Nr. G 1234/12(03), kurioje aiškiai nurodyta, jog nukentėjusiojo R. Ž. kūne jokie išoriniai sužalojimo požymiai nenustatyti, todėl konstatuoti nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto byloje esančiais medicininiais dokumentais, nepagrindžiančiais fiksuotinų fizinių sužalojimų buvimo, nėra pagrindo. Nuteistasis nurodo, kad jis yra aukštas, stambaus ir atletiško kūno sudėjimo, fiziškai stiprus asmuo, todėl, jam panaudojus bet kokius smurtinius veiksmus prieš mažametį – suspaudus kaklą, pargriovus, smūgiavus į veidą ar galvą, išvengti išorinių smurtinių veiksmų požymių praktiškai neįmanoma, juo labiau, kad specialistų tyrimas šiuo klausimu buvo atliktas nedelsiant po įvykusio konfliktinio pokalbio su mažamečiu.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad objektyvaus ir nešališko baudžiamojoje byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimas, taip pat proceso rungtyniškumo principas suponuoja teismo pareigą kruopščiai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, o dėl jų turinio ir vertinimo kriterijų pasisakyti nuosprendyje. Tai ypatingai svarbu tais atvejais, kai byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, tokiais atvejais iškyla didelė grėsmė, jog bus pažeistas esminis Konstitucijos ir baudžiamojo įstatymo garantuojamas principas, reikalaujantis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). Apelianto įsitikinimu, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras arba teismas privalėjo savo iniciatyva surinkti ir pateikti papildomus duomenis, pagrindžiančius vienus ir paneigiančius kitus prieštaraujančius įrodymus. Teismas, nemotyvuotai vertindamas nukentėjusiojo R. Ž. ir liudytojo K. L. parodymus kaip patikimus, nevertino byloje esančių ir nerinko papildomų įrodymų, galinčių paneigti tokios išvados teisingumą. Apeliantas teigia, kad tokiais įrodymais galėjo tapti duomenys, charakterizuojantys parodymus davusius asmenis, galintys atskleisti jų socialinę brandą, tiesos suvokimą, polinkį sąmoningai ar nesąmoningai iškraipyti faktus arba priešingai – šito nedaryti, polinkį pašalinei, pvz., tėvų ar globėjų, įtaigai, santykius šeimoje bei iš to išplaukiančias vertybines mažamečių orientacijas (pvz. charakteristikos iš ugdymo įstaigų, šalia gyvenančių kaimynų parodymai, specialistų išvados dėl mažamečių socialinės brandos ir bendravimo ypatumų).

Apeliaciniame skunde rašoma, kad liudytojų V. V. ir L. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nuteistojo V. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, patvirtina, kad mažametis nukentėjusysis R. Ž. nepasižymi nei tvarkingumu, nei drausmingu elgesiu, jis linkęs užgaulioti ir žeminti bendraamžius, akivaizdžiai pasižymi įžuliu ir agresyviu, siekiančiu lyderiauti tarp bendraamžių, pavartojant net fizinį smurtą, elgesiu. Liudytojos L. K. parodymai patvirtina, kad R. Ž. nelinkęs adekvačiai reaguoti į dėl jo elgesio jam gražiuoju išsakytas pastabas. Tokiu pat agresyviu vaiko kaltumą bet kokiomis priemonėmis paneigti siekiančiu elgesiu pasižymėjo ir jo tėvai: jie nereagavo į nevienkartinius L. K. prašymus sudrausminti sūnų, į bandymus slopinti konfliktus pokalbiu reaguodavo agresyviai ir negeranoriškai. L. K. turimi žodiniai duomenys, gauti iš kitų šią šeimą pažįstančių asmenų (kaimynų), taip pat leidžia suabejoti socialinės psichologinės atmosferos šioje šeimoje sveikumu bei pozityvia įtaka mažamečio socializacijai, rodo tėvų agresyvumą aplinkiniams bei neleistinomis priemonėmis vaikui diegiamą paklusnumą tėvams. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo R. Ž. parodymams galėjo daryti įtaką tėvai.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas K. L. yra nukentėjusiojo R. Ž. draugas, didelę dalį laisvalaikio praleidžia su juo kartu. Detalesnė jo parodymų analizė leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad parodymai galėjo būti paveikti jo draugo bei nukentėjusiojo tėvų, o įvykio versijų nesutapimas gali reikšti, kad suinteresuoti bylos baigtimi asmenys nesuspėjo apgalvoti visų detalių.

Nuteistasis V. V. mano, kad apylinkės teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepasinaudojo jam suteikta teise surinkti papildomus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, suvaržė įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises, tokiu būdu padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimus, nulėmusius neišsamų ir šališką bylos išnagrinėjimą bei neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą. Nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarė.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą, nukentėjusiojo ir jo atstovės pagal įstatymą atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą, ir gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Tai, kad vaikai apspjaudė čiuožykloje buvusią V. V., nustūmė ją nuo čiuožyklos, o jis pavadino ją milžine rože, neneigė ir nukentėjusysis R. Ž.. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas K. L..

Teisiamajame posėdyje liudytoja L. K. patvirtino, kad Ž. Ž. mušdavo ne tik jos dukrą V. V., bet ir kitus vaikus. Dėl to ji eidavo kalbėtis su jo mama (b. l. 117). Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. V. parodė, kad įvykio dieną jam paskambino ir pasiskundė duktė, kad R. Ž. spjaudosi, ją muša. Kai V. V. atvažiavo, R. Ž. buvo pasislėpęs krūmuose. V. V. įlindo į krūmus, ragino R. Ž. eiti pasiaiškinti, šaukė ant jo, klausė, ką jis daro su jo dukra. Tada R. Ž. pradėjo verkti, o V. V. išvažiavo. Nuteistasis neigė, kad parvertė R. Ž. ant žemės ir spaudė jo kaklą (b. l. 116).

Kai kurie nuteistojo V. V. parodymai skiriasi nuo jo dukters liudytojos V. V. parodymų. Liudytoja V. V. teisiamajame posėdyje parodė (t. 1, b. l. 133), kad ji R. Ž. kieme gaudė tam, kad parodytų V. V., kuris berniukas ją labiausiai mušė, kad R. Ž. nuo V. V. bėgo, V. V. jį vijosi ir pagavo, o pagavęs apšaukė. Liudytoja parodė, kad tuo metu, kai V. V. R. apšaukė, R. iš baimės nukrito ant žemės. Tikėti tuo, kad pagautas R. pats pargriuvo ant žemės, kad pargriuvo ne nuo V. V. fizinio poveikio, nėra pagrindo. Nėra pagrindo tikėti tuo, kad liudytoja V. V., būdama pas Ž. su savo motina, apie tai, kad jos tėvas V. V. mušė R. Ž., pasakė tik bijodama Ž..

Iš nukentėjusiojo R. Ž. parodymų matyti, kad V. V., įlindęs į krūmus, stipriai suspaudė jam ranką ir jį iš krūmų ištraukė, paguldė ant žemės. Šią aplinkybę nukentėjusysis patvirtino atsakydamas ir į teisėjo klausimą. Kad V. V. jį ištraukė iš krūmų, paėmęs už kairės rankos, R. Ž. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 12–13).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. Ž. parodė, kad, kai V. V. atvažiavo, jis su draugu K. L. pasislėpė krūmuose. V. V. stipriai suspaudė jam ranką ir ištraukė iš krūmų, paguldė ant žemės, 8 ar 10 kartų sudavė delnu jam per galvą, apspjovė. Nukentėjusysis verkė, prašė nemušti (b. l. 123). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Ž. parodė, kad V. V. iš krūmų jį ištraukė paėmęs už kaklo (sprando). Tuo metu V. V. ir K. (L.) buvo šalia (t. 1, b. l. 192 – 193).

Teisiamajame posėdyje liudytojas K. L. patvirtino, kad, kai atvažiavo V. V. tėtis, jis su R. Ž. pasislėpė krūmuose. Parodė, kad V. V. tėtis delnu mušė R. Ž. per veidą. Kiek kartų sudavė per veidą, liudytojas neskaičiavo. R. Ž. verkė, nes jam skaudėjo (b. l. 117). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas K. L. parodė, kad prieš R. (Ž.) V. V. fizinį smurtą vartojo prie krūmų, matė, kad V. V. R. Ž. išsivedė iš krūmų, matė, kad R. Ž. buvo atsitūpęs, buvo pargriuvęs, kai jo jau nebemušė (t. 1, b. l. 192–193).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji Ž. Ž. parodė, kad sūnus grįžo namo verkdamas, išsigandęs ir pasimetęs. Iš jo sužinojo, kad nuteistasis V. V. ištraukė R. Ž. iš krūmų, priekaištavo jam, kad šis pravardžiuoja jo dukrą, ir mažiausiai 10 kartų trenkė ranka jam per galvą, parvertė ant žemės, tris kartus apspjovė (b. l. 117).

VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės išraše iš medicininių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) 17 val. 55 min. R. Ž. gydytojas D. A. nustatė susirgimą – galvos sumušimą (contusio capitis). Tai – trumpalaikis, traumos sukeltas, neurologinis deficitas be sąmonės praradimo. Potrauminis dezorientacijos ir amnezijos (antegradinės ar retrogradinės) epizodas trumpas. Neurologinis deficitas paprastai regresuoja iki atvykstant į stacionarą (t. 1, b. l. 21).

2012-07-16 specialisto išvados Nr. G 1234/12(03) tiriamojoje dalyje konstatuota, kad R. Ž. Klaipėdos vaikų ligoninės Priėmimo skyriuje (duomenys neskelbtini) 17 val. 55 min. apžiūrėjo neurochirurgas D. A.. R. Ž. skundėsi galvos skausmu, pykinimu, pasiskundė, kad 2012-06-19, apie 22 val., jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo. Sąmonės praradęs nebuvo. Gydytojas nustatė galvos sumušimą, patarė gydyti „Diakarbu“, analgetikais PSPC šeimos gydytojo priežiūroje. Lūžių nenustatyta, jokių išorinių sužalojimo požymių gydytojas D. A. neaprašė, galvos sumušimo diagnozę nustatė tik pagal subjektyvius požymius – nukentėjusiojo nusiskundimus (galvos skausmas, pykina). Vien iš tokių duomenų nustatyti R. Ž. sveikatos sutrikdymo mastą, teismo medicinos eksperto nuomone, nebuvo pagrindo (t. 1, b. l. 31).

Kadangi nukentėjusiojo ir liudytojo K. L. parodymai dėl nuteistojo V. V. ranka suduotų smūgių R. Ž. į galvą buvo prieštaringi, specialisto išvadoje jokių išorinių sužalojimų ant R. Ž. kūno nenustatyta (b. l. 31), apylinkės teismas aplinkybę, kad V. V. gulinčiam nukentėjusiajam ranka sudavė apie 10 smūgių į galvą bei veidą, nesant objektyvių įrodymų, laikė neįrodyta ir iš pareikšto kaltinimo pašalino pagrįstai.

Nors nuteistasis V. V. savo kaltę dėl sukelto fizinio skausmo mažamečiam R. Ž. neigė, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis buvo įlindęs į krūmus, ragino R. Ž. pasiaiškinti, šaukė ant jo, klausė, ką jis daro su jo dukra. Tokie nuteistojo parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kad jis nukentėjusįjį iš krūmų ištraukė pavartodamas fizinę jėgą. Kad V. V. R. Ž. ištraukė iš krūmų, R. Ž. papasakojo ir savo motinai. Aplinkybė, kad nuteistasis V. V., traukdamas R. Ž. iš krūmų, pavartojo fizinę jėgą ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, abejonių nekelia.

Nuteistasis V. V. savo elgesį su mažamečiu R. Ž. pateisino tuo, kad R. Ž. nuolat skriausdavo jo dukrą V. V. (t. 1, b. l. 116, 193). R. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. Ž. ją mušė labiausiai, tačiau šis faktas medicininiais duomenimis nepatvirtintas, todėl taip pat kelia abejonių. Aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, kad mažametis nukentėjusysis R. Ž. elgėsi netinkamai, V. V. motina L. K. dėl blogo R. Ž. elgesio su jos dukra kalbėjo ir su R. Ž. motina, tačiau netinkami R. Ž. poelgiai su V. V. V. V. fizinių veiksmų prieš mažametį nukentėjusįjį nepateisina.

Nukentėjusiojo R. Ž., liudytojo K. L. ir nuteistojo V. V., V. V. parodymai patvirtina, kad R. Ž. nuo V. V. bėgo, slėpėsi krūmuose, o V. V. R. Ž. pasivijo, R. Ž. iš krūmų ištraukė, nes turėjo tikslą su juo pasikalbėti, jį sudrausminti. Nepavartojęs fizinės jėgos, V. V. R. Ž. iš krūmų ištraukti negalėjo, todėl visiškai tikėtina, kad R. Ž. iš krūmų ištraukė paėmęs jį už kaklo (sprando). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Ž. pademonstravo, kaip ir už kurios kaklo dalies V. V. jį buvo sučiupęs.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų laikėsi, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nuteistojo V. V. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikavo teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.