- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-701-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13013-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- A. Č., J. K.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. Č. ir J. K. apeliacinį skundą dėl 2013-01-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ankeda“ ieškinį atsakovams A. Č. ir J. K. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriame prašė priteisti iš atsakovų solidariai 44045,92 Lt žalos, 917,12 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-04-02 nutartimi iškėlė UAB „Ankeda“ bankroto bylą bei bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto departamentas LT“. Atsakovas A. Č. laikotarpiu nuo 1999-01-08 iki 2012-04-13, t.y. iki pat bankroto bylos iškėlimo, buvo UAB „Ankeda“ vadovu, taip pat jam priklausė 50 proc. UAB „Ankeda“ akcijų. Likusios 50 proc. akcijos priklausė atsakovui J. K., kuris taip pat dirbo įmonėje vadybininko pareigose. Bankroto administratoriui išanalizavus pateiktus UAB „Ankeda“ finansinius dokumentus, buvo nustatyta, kad UAB „Ankeda“ nuosavas kapitalas nuo 2008 m. buvo neigiamas, bendrovės finansinė padėtis blogėjo visą laikotarpį po 2008 m., didžiąją turto dalį sudarė tik atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Bendrovės finansiniai įsipareigojimai 2008-2011 m. laikotarpiu kiekvienais metais viršydavo ne tik pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, bet ir visą turimo turto vertę. Ypatingai įmonės finansiniai rezultatai pablogėjo 2011 m., tapo akivaizdu, kad bendrovė yra nemoki, tačiau, nepaisant to, 2011 m. nuostoliai buvo perkelti į kitus metus. Atsakovai, kaip bendrovės akcininkai, nevykdė pareigos atkurti bendrovės nuosavą kapitalą arba inicijuoti bendrovės likvidavimo procedūrą, taip pat, pažeisdami taisyklę draudžiančią bendrovės nuostolius perkelti į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro mažiau kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, elgėsi nesąžiningai bendrovės kreditorių atžvilgiu, pažeidė kreditorių interesus, neužtikrino, kad civilinėje apyvartoje nedalyvautų nemokūs juridiniai asmenys, negalintys užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimo. Atsakovai, kaip subjektai turintys teisę inicijuoti bankroto procedūrą, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 m. įmonės finansinė padėtis nuolat blogėjo, nevykdė pareigos inicijuoti bendrovės bankroto procedūrą, iki kreditorius UAB „Vamėsa“ pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, leisdami didėti įsiskolinimams kreditorių atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovams atsirado pareiga atlyginti kreditoriams žalą, kurią sudaro įmonės kreditorių reikalavimų suma, t.y. 44045,92 Lt.
Atsakovas A. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog būdamas įmonės vadovu, jis veikė išimtinai įmonės interesais, su kreditoriais buvo atsiskaitoma laiku, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Nurodo, kad dėl padidėjusios konkurencijos su greta esančiomis didelėmis parduotuvėmis įmonės veikla sutriko, todėl nuo 2008 m., kai įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamu, finansiniai įsipareigojimai nebegalėjo būti tinkamai vykdomi. Tačiau atsakovas pagal galimybes stengėsi su kreditoriais atsiskaitinėti. Atsakovo teigimu, jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl to, jog nei įmonė, nei jis pats neturėjo lėšų pasisamdyti bankroto administratoriaus, kurio paslaugos yra mokamos, be to, atsakovas neturėjo lėšų atkurti įmonės nuosavą kapitalą. Paaiškino, kad jis neinicijavo bankroto, nes tikėjosi įmonės veiklą stabilizuoti, atsakovai ėmėsi veiksmų siekiant išgelbėti įmonę, mažino išlaidas, atsisakė nuostolingų taškų, įmonė buvo sudariusi skolų išmokėjimo sutartis, pagal kurias mokėdavo pagal galimybes.
Atsakovas J. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jam nuo 1999-01-08 priklausė 50 proc. įmonės akcijų, o kitas akcininkas A. Č., kuriam taip pat priklausė 50 proc. akcijų, vadovavo įmonei. Atsakovas jokių pastabų atsakovo A. Č. vadovavimui neturėjo. Nurodė, kad nuo 2008 m. įmonės finansinei padėčiai blogėjant, didinti įmonės nuosavą kapitalą įnešant akcininkų lėšas buvo beprasmiška, nes, atsakovo manymu, įmonė negalėjo būti išgelbėta, o lėšų bankroto bylos iškėlimui įmonė neturėjo, kadangi nebuvo lėšų sumokėti bankroto administratoriui. Paaiškino, kad jis dirbo įmonėje vadybininku, žinojo situaciją iš vidaus, ieškojo naujų tiekėjų, tardavosi dėl pigesnės produkcijos, kad pagerinti padėtį, atsakovai įmonėje dirbo beveik be atlyginimų, teisininko neturėjo, be atsakovų, įmonėje dar dirbo buhalterė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2013-01-24 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovui iš atsakovo A. Č. 22022,96 Lt žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 22022,96 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-17 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Priteisti ieškovui BUAB „Ankeda“ iš atsakovo J. K., 22022,96 Lt žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 22022,96 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-17 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Likusioje dalyje ieškinį atmesti. Priteisti valstybės naudai lygiomis dalimis iš atsakovų 1321,00 Lt, t.y. po 660,50 Lt, žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad atsakovai A. Č. ir J. K. 1999-01-07 įsteigė UAB „Ankeda“, kiekvienam iš jų priklausė po 50 proc. UAB „Ankeda“ akcijų. Vadovo pareigas nuo 1999-01-08 iki 2012-04-24 ėjo atsakovas A. Č.. Atsakovas J. K. nuo 2000-02-09 dirbo vadybininko pareigose. Vilniaus apygardos teismo 2012-04-02 nutartimi UAB „Ankeda“ buvo iškelta bankroto byla, Vilniaus apygardos teismo 2012-07-04 nutartimi bankroto byloje buvo patvirtinti BUAB „Ankeda“ kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai 44045,92 Lt sumai.
Iš teismui pateiktų UAB „Ankeda“ finansinių dokumentų (įmonės balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų) nustatyta, kad: 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas siekė 100661 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 118916 Lt, nuostoliai sudarė 32692 Lt, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas; 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 37784 Lt, mokėtinos sumos taip pat sumažėjo iki 55975 Lt, nuostoliai išaugo iki 37500 Lt, nuosavas kapitalas išliko neigiamas; 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 21923 Lt, o mokėtinos sumos išaugo iki 60314 Lt, nuostoliai padidėjo iki 48416, o nuosavas kapitalas ir toliau išliko neigiamas; 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 4696 Lt, o mokėtinos sumos beveik nepakito - 60522 Lt, tačiau, nuostoliai padidėjo iki 60851 Lt, o nuosavas kapitalas išliko neigiamas; 2012 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 45 Lt, t.y. bendrovės turto faktiškai neliko, o mokėtinos sumos padidėjo iki 61045 Lt, nuostoliai gi pasiekė 71025 Lt, nuosavas kapitalas išliko neigiamas. Iš minėtų duomenų teismas darė išvadą, kad nuo pat 2008 m. metų bendrovės turtas nuolat mažėjo, o įsipareigojimai, įvertinus santykį su bendrovės turimu turtu, nuolat didėjo, nuostoliai taip pat didėjo, tuo tarpu nuosavas kapitalas nuolat buvo neigiamas. Teismas sprendė, jog atsakovas A. Č., būdamas bendrovės vadovu, turėjo suprasti, kad įmonė tapo nemoki, kadangi įmonės įsipareigojimai viršijo daugiau negu pusę į jos balansą įrašytą turto. Todėl vykdydamas įstatyme nustatytas pareigas bei siekiant išvengti žalos padarymo bendrovės kreditoriams, A. Č. dar 2009 metais (paaiškėjus 2008 metų finansiniams rezultatams) privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, nes pagal turimus rodiklius bendrovė negali atsiskaityti su savo kreditoriais. Teismui nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog 2009 metais bendrovės finansiniai rezultatai galėjo pagerėti ir jį taptų moki (CPK 178 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog A. Č., būdamas įmonės vadovu, pažeisdamas ABĮ 38 str. 3d. reikalavimą, nevykdė pareigos sušaukti bendrovės akcininkų susirinkimą, kuriame būtų svarstomi klausimai dėl bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimo ar bendrovės likvidavimo. Pažymėjo, jog būtent 2009 m. ir 2010 m. bendrovės padėtis itin pablogėjo, bendrovės turimo turto ir turimų įsipareigojimų santykis pakrypo link pastovaus bendrovės skolos didėjimo. Objektyvių duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog bendrovės mokumas vėlesniais metais galėjo būti kokiu nors būdu atkurtas, byloje taip pat nepateikta (CPK 178 str.). Teismas siūlė atsakovui pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str.), tačiau, atsakovas įrodymų, paneigiančių savo kaltę dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą pažeidimo, nepateikė (CPK 12 str.). Atsakovo A. Č. nurodyti motyvai, jos jis tikėjosi atkurti bendrovės mokumą, o vėliau, supratęs, kad bendrovės išgelbėti nebepavyks, jis nebeturėjo lėšų bankroto administratoriui, teismo vertinimu nepateisina jo pasyvumo vadovaujamos bendrovės atžvilgiu ir nepaneigia kaltės prezumpcijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo A. Č. elgesys, kai esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažintinas neteisėtais veiksmais (neteisėtas neveikimas). Šiuo atveju atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., 3 d.).
Atsiliepimas
Įvertinus tai, kad atsakovas J. K., būdamas bendrovės dalyviu, bei dirbdamas joje, buvo tiesiogiai susijęs su bendrovės kasdienine veikla, teismas sprendžia, kad jis žinojo arba turėjo žinoti apie blogą bendrovės finansinę padėtį. Be to, savo atsiliepime jis pripažino, kad apie tai, jog 2008 m. bendrovės nuosavas kapitalas tapo neigiamu, jis, kaip bendrovės akcininkas (dalyvis), žinojo (1 tomas, b.l. 67). Tačiau, žinodamas apie susiklosčiusią situaciją ir privalėdamas suprasti ir vykdyti atitinkamus įstatymų reikalavimus dėl visuotinio akcininkų sušaukimo dėl nuosavo kapitalo atkūrimo, įstatinio kapitalo mažinimo ar bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 str.), atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, taip leisdamas rinkoje veikti juridiniam asmeniui, negalinčiam užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimo. Atsakovas, būdamas vienu iš įmonės dalyvių (savininkų) ir žinodamas arba privalėjęs žinoti apie tai, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais, neinicijavo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Toks įmonės dalyvio neveikimas, t.y. savo pareigų nevykdymas, pripažintinas nesąžiningu atsakovo elgesiu CK 2.50 str. 3 d. prasme. Nagrinėjamu atveju atsakovo kaltė prieziumuojama. Atsakovo J. K., kaip įmonės dalyvio, neteisėti (kalti) veiksmai (neteisėtas neveikimas) nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo pripažintini įrodytais (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.). Teismas pažymėjo, kad priešingai nei teigė atsakovų atstovė, būtent įmonės kreditoriai turi teisę, o ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo ruožtu įmonės vadovas ir/ar savininkas (savininkai), esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, turi įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Ši pareiga atitinka CK 6.263 str. 1 d. įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas žalos dydį grindė bankroto byloje patvirtintų, bet nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, t.y. 44045,92 Lt ir teismas tokį žalos apskaičiavimo principą laikė pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai siekia 44045,92 Lt, o bendrovė bankroto bylos iškėlimo momentu turėjo tik 45,00 Lt vertės turto, iš kurio 30,00 Lt vertės turtą sudarė trumpalaikis turtas, t.y. iškėlus bankroto bylą kreditorių reikalavimus patenkinimui turto nėra, teismas konstatavo, jog nurodyta žala yra reali, jos dydis pagrįstas. Teismas sprendė, jog atsakovų neteisėti veiksmai dėl kurių teismas yra pasisakęs sąlygojo 44045,92 Lt žalos atsiradimą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovų atsakomybė kildinama skirtingais pagrindais, tačiau nei CK 2.50 str. 3 d. ar 2.87 str. 7 d., nei ĮBĮ 8 str. 4 d. nenumato solidariosios atsakovų atsakomybės (CK 6.6 str. 1 d.). Nustatyti neteisėti atsakovų veiksmai (neveikimas) taip pat negali būti vertinami kaip bendras asmenų veikimas CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. prasme, todėl teismas sprendė, jog taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę nėra pagrindo . Teismas vadovavosi CK 6.5 str. ir darė išvadą, jog atsakovai privalo atsakyti dalinės atsakomybės pagrindu ir konstatavo, kad atsakovai turi atlyginti žalą lygiomis dalimis. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 44045,92 Lt žalos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Nurodė, kad teismas neįvertino tų aplinkybių, kad įmonės vadovo A. Č. veiksmai, jo neveikimas nebuvo tyčinis, nepasireiškė aiškiu nerūpestingumu ar dideliu neatsargumu. Atsakovas elgėsi sąžiningai, kiek leido finansines galimybes atsiskaitydavo su kreditoriais, pasiekė susitarimus dėl atsiskaitymo dalimis. Kreditoriams nuostoliai nebuvo daromi, nes tiekėjas, teikiantis mėsos gaminius, turėjo kokią tai jų realizavimo rinką. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad įmonė vykdys prievoles prieš kreditorius.
Teismas turėjo įvertinti vartojimo paklausą Lietuvoje, jog įmonė neturėjo pakankamai lėšų prekių įsigijimui, jog pagrindiniai užsakovai buvo turgavietės, kur sumažėjo pirkimas.
Atsakovai neatliko nesąžiningų veiksmų, gautos pajamos sutapo su išlaidomis, todėl prievolės kreditoriams buvo vykdomos, nors ir nepilnai.
Įmonės bankrotas nebuvo skelbiamas ne dėl įmonės vadovo ir akcininko nesąžiningumo, o dėl jų tikėjimo įmonės asignavimu, nes įmonės veikla buvo vykdoma, bet nebuvo lėšų atkurti nuosavą kapitalą ir samdyti administratorių. Įmonės padėtis pablogėjo dėl objektyvių priežasčių: krizė, sumažėjusi realizavimo rinka, produkcijos specifikos ir pan. Nesąžiningą elgesį reikia susieti su asmens suvokimu, kad jam yra aišku, jog jis galės pasinaudoti lėšomis, gautomis už produkciją, kad galės pasipelnyti, tačiau atsakovai tikėjosi atsiskaityti su kreditoriais, tikėjo, kad finansiniai sunkumai yra laikini. Nuo 2008 m. pablogėjus įmonės padėčiai, skolos buvo mažinamos.
Teismas nesvarstė nuostolių mažinimo galimybės pagal CK 6.251 str. 2 d., nesant atsakovų piktnaudžiavimo, tyčios, įvertinus veiklos specifiką.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad skolos kreditoriams buvo pradelstos ir įmonė dirbo nuostolinga nuo pat nagrinėjamo laikotarpio pradžios, įmonės turtas mažėjo kiekvienais metais. Skolos viršijo ne tik pusę įmonės turto, bet ir visą įmonės turtą nuo nagrinėjamo laikotarpio pradžios, o bankrutuojanti įmonė turto nebeturėjo. Atsakovai savo veiksmais leido nemokiai įmonei dalyvauti civilinėje apyvartoje.
Įstatymai nenumato, kad įmonės, patiriančios finansinius sunkumus, gali nesivadovauti įstatymais. Atsakovai žinojo apie sunkią padėtį, tačiau ir toliau tęsė veiklą, nuolat mažindami įmonės turtą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
Nesuprantamas atsakovų teiginys, jog išlaidos sutapo su pajamomis, nes tokiu atveju nedidėtų nuostoliai. Įmonės turtas mažėjo, skolos augo ir prieš iškeliant bankroto bylą įmonė turto
faktiškai nebeturėjo.
Atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo galima atgaivinti įmonę, nes patys žinojo, jog lėšų toliau vystyti įmonės veiklą nėra.
Byloje nebuvo svarstomas klausimas dėl žalos dydžio mažinimo, nes atsakovai tokio prašymo neteikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Šioje byloje kilo ginčas dėl atsakovų – įmonės vadovo ir akcininko – atsakomybės dėl to, kad jie laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantų argumentai iš esmės susiję su įrodymų vertinimu, sprendžiant dėl atsakovų veiksmų teisėtumo.
Apeliantai nenurodė nesutikimo argumentų su pirmosios instancijos teismo išvadomis, paremtomis finansinės atskaitomybės dokumentų analize, t.y. kad nuo pat 2008 m. metų UAB „Ankeda“ turtas nuolat mažėjo, o įsipareigojimai, įvertinus santykį su bendrovės turimu turtu, nuolat didėjo, nuostoliai taip pat didėjo, tuo tarpu nuosavas kapitalas nuolat buvo neigiamas, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės turtas sumažėjo iki 45 Lt, t.y. bendrovės turto faktiškai neliko. Vertinant apeliantų argumentus apie atsakovų sąžiningumą, pažymėtina, kad atsakovai – verslininkai, prisiimantis neigiamų padarinių riziką - nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog, aiškiai suprasdami įmonės sunkią finansinę padėtį, numatė įmonės veiklos strategiją, verslo planą, siekiant atkurti įmonės mokumą. Byloje esantys pavieniai kasos ir kiti mokėjimo dokumentai neatspindi įmonės finansinės veiklos analizės bei neįrodo, jog atsakovai buvo pakankamai rūpestingi, dėjo visas protingas pastangas, siekiant pagerinti įmonės finansinę padėtį. Apeliantai nurodė, kad teismas turėjo įvertinti vartojimo paklausą Lietuvoje, jog įmonė neturėjo pakankamai lėšų prekių įsigijimui, jog pagrindiniai užsakovai buvo turgavietės, kur sumažėjo pirkimas, tačiau patys atsakovai šių faktorių, jų teigimu darančių įtaiką įmonės veiklos nuostolingumui, nevertino: esant pasikeitusiom sąlygom, atsakovai iš esmės tęsė veiklą įprastine tvarka, nesiėmė jokių būtinų veiksmų, siekiant išvengti žalos kreditoriams.
Kadangi įmonės įsiskolinimai nuolat didėjo, atsitiktiniai atsiskaitymai su kreditoriais neturėjo įtakos įmonės mokumo atkūrimui ir tą atsakovai suprato bei turėjo suprasti 2009 m. Atsakovų argumentai, jog įmonė neturėjo pakankamai lėšų prekių įsigijimui, jog pagrindiniai užsakovai buvo turgavietės, kur sumažėjo pirkimai, tik papildomai įrodo, jog atsakovai realiai neturėjo pagrindo tikėtis, kad įmonė galės tinkamai vykdyti prievoles kreditoriams, tuo labiau, kad įmonė gaus asignavimus, todėl toks nieko nepagrįstas pasyvumas nepaneigia teismo išvados apie atsakovų veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina ir tai, kad įmonės finansinės padėties blogėjimas buvo ilgalaikis, akivaizdus ir pastovus (nuo 2008 m. iki 2012 m.), kuo pasiekoje įmonė faktiškai neteko turto ir net lėšų administravimo išlaidoms apmokėti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų neveikimas, dėl kurio įmonės finansinė padėtis pablogėjo tiek, kad nebeliko turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti, negali būti pripažintas sąžiningu. Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovų neteisėti veiksmai nėra susiję su įprastine ūkinės veiklos rizika, bet susiję su esminiu pareigų pažeidimu, pasireiškusiu dideliu nerūpestingumu. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog įmonės sąnaudos sutapo su pajamomis, nes, kaip buvo nustatyta, įmonė stabiliai veikė nuostolingai ir atsakovai neginčijo finansinės atskaitomybės dokumentų. Nors byloje nėra duomenų apie atsakovų tyčinius aktyvius veiksmus, siekiant sumažinti įmonės turtą, tačiau atsakovų didelio nerūpestingumo, pasireiškiančio neveikimu, konstatavimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų prievolę atlyginti žalą.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai nesirėmė argumentu , kad egzistuoja pagrindai nuostolių dydžiui sumažinti (CK 6.251 str. 2 d.), todėl šios aplinkybės negali būti ir apeliacinio apskundimo objektu (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, ir apeliacinės instancijos teismui apeliantai nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių; be to, esant nustatytam apeliantų esminiam pareigų pažeidimui, jų nurodytos aplinkybės apie įmonės veiklos specifiką ir pan. nesudaro pagrindo nuostolių dydžiui sumažinti.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2013-01-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.