Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. ir trečiojo asmens AB DnB NORD banko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-634-390/2010 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui A. G. , tretieji asmenys S. G. , AB DnB NORD bankas, dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovui pervestas lėšas ieškovas laikė paskola arba asmenine parama. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-319/2009 paskolinių teisnių nenustatė. Kad pervestos lėšos galėjo būti parama, apelianto teigimu, patvirtina tai, jog daugiau kaip penkerius metus tarp šalių buvo draugiški santykiai, 2006 m. birželio 16 d. buvo sudaryta atskira rašytinė sutartis dėl paskolos suteikimo, o visa kita buvo tik parama. Ieškovas savo pretenzijas į atsakovui pervestas lėšas pradėjo reikšti tik tada, kai judviejų valdoma įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir buvo pradėta bankroto procedūra. Kadangi ieškovui prisiteisti lėšų paskolos santykių pagrindu nepavyko, ieškovui tik formaliai pakeitus teisinį ieškinio pagrindą ir iš naujo kreipiantis į teismą dėl to paties dalyko, nurodant tą patį faktinį ieškinio pagrindą, toks ieškinys negali būti patenkintinas.Ieškovas jau yra nurodęs, kad lėšas atsakovui yra pervedęs pagrįstai, t.y. perduodamas A. G. turtą, nesuklydo, bei kad minėtas turtas atsakovui perduotas ne dėl prieš ieškovą pavartotos prievartos ar apgaulės. Turto, kurį ieškovas perdavė savanoriškai, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, negalima išreikalauti. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartyje patvirtino, kad nėra įrodymų, jog ginčo šalys būtų susitarusios dėl atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovui. Įstatymas numato, kad negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.).Jeigu viena šalis patyrė nuostolių dėl savo pačios kaltės, o kita šalis atitinkamai praturtėjo, nėra pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnį, nes šalis buvo priėmusi nuostolių atsiradimo riziką. Praturtėjimas tokiais atvejais nelaikomas nepagrįstu, nes jis atsirado dėl šalies, kuri patyrė nuostolių, kaltės. Atsakovas ieškovo atžvilgiu buvo sąžiningas ir nesiėmė apgaulės ar kitokių nesąžiningų veiksmų. Kai praturtėta atsitiktinai dėl to, kad ieškovas veikė savo rizika, ieškinys negali būti tenkinamas.Teismas, nutaręs įregistruoti priverstinę hipoteką atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam turtui pagal teismo sprendimą patenkintam reikalavimui užtikrinti, neatsižvelgė į tai, kad minėtas turtas jau yra įkeistas trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui, kuriam pagal 2009 m. lapkričio 4 d. sutartį atsakovas su žmona yra skolingi 200 473,57 Lt. Atsižvelgiant į įkeisto turto nuvertėjimą, šiai dienai minėto turto vertė yra apie 124 227 Lt. Todėl akivaizdu, jog atsakovo turto nepakaktų net pirmos eilės hipotekos kreditoriaus reikalavimams patenkinti, atitinkamai ir ieškovo 214 997 Lt reikalavimui patenkinti.

1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad ginčo turtas nėra tinkamas priverstinės hipotekos objektas (CK 4.171 str.). Faktas, kad CK 4.175 straipsnio antrosios dalies 3 punkte yra numatyta galimybė taikyti priverstinę hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, nereiškia, kad priverstinė hipoteka pagal ieškovo pageidavimą taikoma bet kuriam turtui. Teismas, tenkindamas reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, turi įvertinti, ar turtas gali būti priverstinės hipotekos objektas, ar priverstinė hipoteka nepažeis kitų asmenų teisėtai įgytų turtinių teisių bei interesų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė.

2. Pagal CK 4.171 straipsnio 11 dalį priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau. Taigi priverstinė hipoteka įkeistam daiktui gali būti registruojama tik tuomet, kai iš įkeičiamo daikto vertės būtų patenkinti abiejų kreditorių reikalavimai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. G. ir S. G. neįvykdytas skolinis įsipareigojimas bankui sudaro daugiau, nei 200 473,57 Lt ir šios skolos grąžinimas yra užtikrintas ginčo turto hipoteka. Bendra šio turto rinkos vertė pagal hipotekos lakštą yra 76 000 Lt. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad turto vertės nepakaks banko reikalavimams patenkinti, todėl tikslo pagal CK 4.171 straipsnio vienuoliktąją dalį pasiekti bus neįmanoma ir priverstinė hipoteka vertintina kaip perteklinė ieškovo reikalavimo užtikrinimo priemonė, neatitinkanti hipotekos, kaip daiktinės teisės, prasmės. Todėl taikyti priverstinę hipoteką ginčo turtui ieškovo naudai nebuvo teisinio pagrindo.

3. Pagal hipotekos lakšto Nr. 02120040000373 sąlygas draudžiama be banko raštiško leidimo įkeistą turtą parduoti, išnuomoti, įkeisti, pakeisti įkeisto turto paskirtį, perleisti ar kitokiu būdu suvaržyti. Pažeidus šį įsipareigojimą, hipotekos kreditorius gali reikalauti, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto daikto prieš terminą. Byloje nėra įrodymų, kad bankas būtų išdavęs leidimą ir sutikęs su pakartotiniu ginčo turto ieškovui įkeitimu.

4. Aplinkybė, kad hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami pagal hipotekos įregistravimo eiliškumą (CK 4.193 str. 2 d.), neleidžia teigti, kad paskesnis hipotekos įregistravimas neapribos ir nesuvaržys pirminio kreditoriaus teisių, nepažeis turto savininkų teisių. Bankui, kaip hipotekos kreditoriui, pradėjus priverstinį skolos iš įkeisto turto išieškojimą tuo pagrindu, kad buvo nustatyti papildomi apribojimai bankui įkeistam ir areštuotam turtui, atsakovas ir trečiasis asmuo S. G. , kaip bendraturčiai, patirs papildomų nuostolių ir turtinių suvaržymų.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui A. G. ir S. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta priverstinė hipoteka, prieštarauja materialios teisės normoms bei pažeidžia banko, kaip hipotekos kreditoriaus, ir atsakovo, kaip turto bendrasavininkio, turtines teises.Pagrįsta apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, neįvertino, ar turtas gali būti priverstinės hipotekos objektas, ar jo pakaks ieškovo reikalavimams patenkinti.Hipotekos lakštu draudžiama be banko raštiško leidimo įkeistą turtą parduoti, išnuomoti, įkeisti, pakeisti įkeisto turto paskirtį, perleisti ar kitokiu būdu suvaržyti. Pažeidus šį įpareigojimą, hipotekos kreditorius gali reikalauti, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto tuo pagrindu, kad buvo nustatyti papildomi apribojimai bankui įkeistam turtui. Atsakovas ir trečiasis asmuo S. G. , kaip bendraturčiai, dėl to patirs papildomų nuostolių ir turtinių suvaržymų.Priverstinės hipotekos nustatymas sukels atsakovui ir trečiajam asmeniui papildomų išlaidų dėl priverstinės hipotekos įregistravimo bei esamo hipotekos lakšto pakeitimo. Tokiu atveju bus be pakankamo pagrindo suvaržytos atsakovo ir trečiojo asmens turtinės teisės, nes patenkinti ieškovo reikalavimą iš bankui įkeisto turto nebus realių galimybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl piniginių lėšų priteisimo

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas A. S. prašė priteisti iš atsakovo A. G. 214 997 Lt be pagrindo gautų lėšų, teigdamas, kad atsakovas kreipėsi į jį dėl pinigų paskolinimo, jis sutiko pinigus paskolinti ir keturiais mokėjimo nurodymais pervedė į atsakovo sąskaitą iš viso 214 997 Lt sumą, kurios, jam pareikalavus, atsakovas negrąžino, todėl, pasak ieškovo, šias lėšas atsakovas gavo be pagrindo.

Nesutikdamas su pareikštu ieškiniu, atsakovas tiek savo atsiliepime į ieškinį nurodė, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad minėtą pinigų sumą jis iš ieškovo gavo kaip finansinę paramą jo (atsakovo) verslui be atsakovo įsipareigojimo ją grąžinti (b.l. 41-43). Tokios pat pozicijos atsakovas laikėsi ir civilinėje byloje, išnagrinėtoje pagal ieškovo A. S. jam pareikštą ieškinį dėl paskolos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-920-260/2008 m. (2A-319/2009 m.), b.l. 30).

Ginčo dėl pinigų perdavimo atsakovui fakto, perduotų pinigų sumos ir perdavimo būdo byloje nekilo: atsakovas iš esmės pripažino ir pripažįsta, kad ieškovas 214 997 Lt sumą keturiais mokėjimo nurodymais 2006 m. gegužės 17 d. - 2006 m. rugsėjo 27 d. laikotarpiu pervedė į jo sąskaitą banke.

Byloje nėra ginčijama ir aplinkybė, kad ieškovas šioje byloje pareikšto reikalavimo dalyką - pinigines lėšas - 214 997 Lt perdavė atsakovui savo valia, atsakovas šias lėšas priėmė, pinigų perdavimo faktą įrodo ieškovo bankiniai pavedimai. Tarp šalių ginčas iš esmės vyksta dėl to, koks buvo jų valios turinys pinigų perdavimo metu - ar pinigai buvo perduoti neatlygintinai, ar paskolinti. Taigi byloje yra nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, kartu tai reiškia, kad iš jos atsirado tam tikros šalių tarpusavio prievolės, o ginčo esmė - koks tų prievolių turinys.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tenkindamas ieškinį, nurodė tik teisinį ieškinio pagrindą bei padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys pareikštu teisiniu pagrindu (CK 6.237 str.) yra pagrįstas, t. y. priteisė iš atsakovo ieškovui jo reikalaujamą sumą kaip nepagrįstai įgytas pinigines lėšas, tačiau faktinėmis aplinkybėmis šios savo išvados nepagrindė.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra savarankiška prievolės rūšis. Šiuos santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos II dalies normos, kuriose nustatytos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008). Šių sąlygų pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl materialinės teisės normą, reglamentuojančią nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, taikė netinkamai.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, nustačius, kad ginčijamą pinigų sumą ieškovas atsakovui perdavė savo valia, atsakovas šias lėšas priėmė, daroma išvada, kad šalių buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu atsirado tam tikros šalių tarpusavio prievolės. Taigi vienos iš sąlygų, būtinų taikant nepagrįsto praturtėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas - lėšų gavimo be teisinio pagrindo, nėra. Todėl būtina išaiškinti, koks yra tarp šios bylos šalių atsiradusių prievolių turinys. Tokia yra šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė

Ieškovo teiginys, kad atsakovui pinigai buvo perduoti kaip paskola ir todėl jam atsirado prievolė juos grąžinti, yra paneigtas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi. Šia nutartimi ieškovo A. S. ieškinio atsakovui A. G. dėl paskolos priteisimo dalis, grindžiama šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytais mokėjimo pavedimais, buvo atmesta, padarius išvadas, kad ieškovo 2006 m. gegužės 17 d., 2006 m. rugsėjo 21 ir 27 d., 2006 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pavedimais į atsakovo sąskaitą 214 997 Lt (bendroje sumoje) lėšų pervedimas negali būti pripažintas ieškovo suteikta paskola, mokėjimo nurodymais įforminti ieškovo patvarkymai pervesti lėšas į atsakovo sąskaitą nepatvirtina paskolos civilinių teisinių santykių tarp šalių atsiradimo fakto. Minėta nutartimi taip pat konstatuota, kad įrodymų, jog šalys būtų susitarusios dėl atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovui, atsirandančios paskolos teisinių santykių pagrindu, nėra. Šie įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo šios bylos šalys, nustatyti faktai (prejudiciniai faktai) iš naujo negali būti nagrinėjami (CPK 182 str. 2 p.).

Kaip jau minėta šioje nutartyje, tiek šioje byloje, tiek išnagrinėtoje byloje dėl paskolos santykių tarp tų pačių šalių, atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2006 m. gegužės 17 d., 2006 m. rugsėjo 21 ir 27 d., 2006 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pavedimais ieškovas pinigus jam perdavė kaip paramą jo verslui. Tokią atsakovo poziciją iš esmės patvirtina šie faktai: šios bylos šalis siejo geri, draugiški santykiai (ieškovas šių aplinkybių nepaneigė), pinigus ieškovas perdavė, atsakovui, pastarajam nepatvirtinus įsipareigojimo juos grąžinti, o po pinigų perdavimo ieškovas įsigijo UAB ,,Jėgos sportas“, kurios akcininkas ir administracijos vadovas buvo atsakovas, akcijų (b.l. 62-64). Taigi šios bylos šalis siejo ne tik draugiški santykiai, bet ir bendras verslas. Pažymėtina ir tai, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi taip pat nustatyta, jog pagal 2006 m. birželio 16 d. paskolos sutartį atsakovas A. G. gavo iš ieškovo 150 000 Lt, kurios negrąžinta dalis išnagrinėtoje byloje ir buvo priteista. Ši aplinkybė įrodo, kad tuo pačiu laikotarpiu tarp šalių susiklostė dviejų rūšių teisiniai santykiai: paskolos - 2006 m. birželio 16 d. paskolos sutarties pagrindu, ir dovanojimo (aukos (labdaros, paramos) - minėtų mokėjimo pavedimų pagrindu. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog siekdamos, kad dalis ieškovo atsakovui perduotų pinigų būtų grąžinta, savo valią dėl paskolinių teisinių santykių šalys įformino paskolos sutartimi, kuria atsakovas įsipareigojo perduotus pinigus grąžinti. Tuo tarpu šios bylos ginčo dalykas - 214 997 Lt piniginių lėšų - tuo pačiu laikotarpiu atsakovui buvo perduoti bankiniais mokėjimo pervedimais, mokėjimo paskirtimi nurodant sąskaitos papildymą ir neminint jokių duomenų apie paskolinius santykius.

Šalių teisinių santykių pobūdžiui nustatyti šioje byloje svarbi yra ir ta aplinkybė, kad ieškovas, šioje byloje reikšdamas ieškinį dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, iš esmės nenurodė, kokiu pagrindu šiuos pinigus jis perdavė atsakovui, išskyrus tai, kad jis sutikęs pinigus paskolinti. Paneigus paskolos santykių faktą ir ieškovui nenurodžius jokio kito pinigų perdavimo pagrindo, lieka nepaneigtas ieškovo teiginys apie dovanojimo (paramos) santykius.

Pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalies nuostatą, auka (parama, labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Taigi, parama iš esmės yra dovanojimo sutarties, pagal kurią viena šalis neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai, rūšis, dvišalis sandoris. Šioje byloje nustatytos ir aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp šios bylos šalių iš tiesų yra susiklostę santykiai, kurių esmė - pinigai atsakovui buvo perduoti neatlygintinai, be įsipareigojimo juos grąžinti, kaip parama pastarojo vystomam verslui.

Pažymėtina, kad aukos (paramos ar labdaros) institutas yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, todėl, teisinius santykius kvalifikavus pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar labdarą), visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto nuostatos. Tačiau CK 6.476 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta vienintelė šios taisyklės išimtis - aukoms netaikomas CK 6.467 straipsnis, kuris reglamentuoja dovanojimo su sąlyga sutartis ir kuriame nėra aukos (paramos ar labdaros) sutarties formą nustatančių normų. Taigi, 6.469 straipsnio, nustatančio dovanojimo sutarties formą, normos turi būti taikomos ir aukos (paramos ar labdaros) sutarčiai.

Pagal CK 6.469 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, dovanojimo sutartis, kurios suma yra didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos

Šioje byloje yra nustatyta, kad bendra atsakovui bankiniais pavedimais ieškovo perduotų pinigų suma, kuri yra šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas, yra 214 997 Lt. Taigi, pagal CK 6.469 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tokios pinigų sumos perdavimo aukos (labdaros, paramos) pagrindu sutartį šalys privalėjo sudaryti rašytine notarine forma. Tačiau tokios sandorio formos šalys nesilaikė - rašytinės notarinės sutarties, kurios pagrindu ieškovas perdavė ginčijamą pinigų sumą, šalys nepateikė ir tokios sutarties formos egzistavimo nepatvirtino. Sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra niekinis, t. y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys (CK 1.93, 1.80 str.). Tuo atveju, kai sandoris yra dvišalis, riziką dėl jo negaliojimo pasekmių prisiima abi sutarties šalys.

Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šios bylos ginčo dalykas - 214 997 Lt piniginių lėšų suma - atsakovui buvo perduotas pagal negaliojantį (niekinį) sandorį, kuris jokių teisinių pasekmių negali sukelti (CK 1.93 str. 3 d., 1.80 str. 1 d.), o atsiradus tokioms pasekmėms, turi būti taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d.).

Atsakovas A. G. savo apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovui prisiteisti lėšų paskolos santykių pagrindu nepavykus ir tik formaliai pakeitus teisinį ieškinio pagrindą ir iš naujo kreipiantis į teismą dėl to paties dalyko, nurodant tą patį faktinį ieškinio pagrindą, toks ieškinys negali būti tenkintinas.

Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityviškumo principo (CK 1.137, 1.138 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pažymėta, kad dispozityviškumo ginant civilines teises principas reiškia, jog teismas negali pakeisti ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko, tačiau teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga. Todėl nepaisant to, ar reikalavimų juridinis pagrindas procesiniame dokumente yra nurodytas teisingai, ar neteisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Vien tai, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

Šioje byloje nagrinėjamu atveju šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtą atsakovas gavo ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, bei atitinkamai - koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (CK 1.78 str. 5 d.), t. y. šiuo atveju teismo nevaržo ieškinio dalykas ir ribos. Tokia teisės taikymo ir aiškinimo praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-355/2009, kurioje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs panašiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas išdėstė faktinį ieškinio pagrindą, kurio esmė - atsakovui paprašius paskolinti pinigų, 2006 m. gegužės 17 d., 2006 m. rugsėjo 21 ir 27 d., 2006 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pavedimais atsakovui jis perdavęs 214 997 Lt pinigų sumą, kurios, pareikalavus grąžinti, atsakovas negražinęs. Aplinkybė, kad juridiniu pareikštojo ieškinio pagrindu ieškovas nurodė civilinio kodekso normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo bei paskolinius teisinius santykius, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti.

Nustačius, kad pinigai atsakovui buvo perduoti kaip parama, be įsipareigojimo juos grąžinti, tačiau toks šalių sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra niekinis ir negalioja, turi būti taikoma restitucija - atsakovas turi grąžinti niekinio sandorio pagrindu gautas lėšas ieškovui (CK 1.80 str. 2 d., (CK 6.145). Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau, patenkindamas ieškovo reikalavimą, priėmė iš teisingą sprendimą dėl ginčo esmės - pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui jo perduotą pinigų sumą, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai. Todėl pagrindo naikinti šią sprendimo dalį nėra.

Dėl priverstinės hipotekos nustatymo

Tiek atsakovas A. G. , tiek trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas ginčija ir tą pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria patenkintiems 214 997 Lt piniginiams reikalavimams užtikrinti teismas nustatė priverstinę hipoteką atsakovui A. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su trečiuoju S. G. priklausančiam turtui. Nesutikdami su šia sprendimo dalimi apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad ginčo turtas nėra teisės normų nustatyta tvarka tinkamas/galimas priverstinės hipotekos objektas, nes ginčo turto hipoteka jau yra užtikrintas atsakovo bei trečiojo asmens S. G. įsipareigojimas bankui. Pasak apeliantų, šio turto nepakaktų net trečiojo asmens AB DnB NORD banko reikalavimams patenkinti, todėl bus nepagrįstai apribotos pirminio kreditoriaus teisės ir pažeistos turto savininkų teisės.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad hipoteka, kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.), skirstoma į priverstinę bei sutartinę hipoteką (CK 4.175 str. 1 d.). Priverstinė hipoteka teismo sprendimu gali būti nustatoma kreditoriaus prašymu teismo sprendimu patenkintiems reikalavimams užtikrinti (CK 4.175 str. 2 d. 3 p., 4.178 str.). Taigi, priverstinė hipoteka, taikoma pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, yra viena iš hipotekos rūšių, todėl jos objektui taikomi reikalavimai, kuriuos nustato CK 4.171 straipsnio normos. Pagal CK 4.171 straipsnio 11 dalies nuostatą, priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau.

Šioje byloje esantys duomenys - tarp atsakovo A. G. ir trečiojo asmens S. G. iš vienos pusės, bei AB DnB NORD banko iš kitos pusės, 2009 m. lapkričio 4 d. sudarytos skolos grąžinimo išdėstymo sutarties, hipotekos lakšto bei nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nuorašai (b.l. 89-105, 192-194) įrodo, kad žemės sklypui ir gyvenamajam namui, kuriems skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė priverstinę hipoteką, dar 2004 m. sausio 16 d. buvo įregistruota sutartinė hipoteka, kuria buvo užtikrintas skolininkų A. G. ir S. G. 230 000 Lt skolinio įsipareigojimo kreditoriui AB DnB NORD bankui įvykdymas. Įkeitimo metu turtas buvo įvertintas 76 000 Lt, o nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodyta šio turto bendra vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2007 m. birželio 18 d. - 177 468 Lt (72 308 Lt žemės sklypo + 105160 Lt gyv. namo). Tuo tarpu, pagal minėtos skolos grąžinimo išdėstymo sutarties priede Nr. 1 nustatytą skolos grąžinimo grafiką, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu atsakovo ir trečiojo asmens S. G. skolinio įsipareigojimo trečiajam asmeniui DnB NORD bankui suma buvo 195 893,57 Lt (b.l. 95). Taigi, bylos duomenimis pagrįstas yra apeliantų teiginys, kad ginčo turto hipoteka jau yra užtikrintas atsakovo A. G. bei trečiojo asmens S. G. įsipareigojimas trečiajam asmeniui DnB NORD bankui, todėl įkeistojo turto vertės nepakaktų net trečiojo asmens AB DnB NORD banko reikalavimams įvykdyti. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad objektas, kuriam skundžiamu sprendimu buvo nustatyta priverstinė hipoteka pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, neatitinka CK 4.171 straipsnio 11 dalyje nustatytų reikalavimų - ieškovo reikalavimai, pardavus šį turtą, nebūtų patenkinti. Taigi, turtas, kuriam pirmosios instancijos teismas nustatė priverstinę hipoteką, negali būti priverstinės hipotekos objektas, todėl ši teismo sprendimo dalis, priimta pažeidžiant minėtą materialinės teisės normą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama, o ši ieškinio dalis atmetama kaip nepagrįsta (CPK 330 str.).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą - panaikinus šio sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta priverstinė hipoteka iš šią ieškinio dalį atmetus, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2, 4 d., 98 str.). Kadangi ieškovas sumokėjo įstatymo nustatytą žyminį mokestį už pareikštą turtinį reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šis reikalavimas pirmosios instancijos teismo sprendimu yra patenkintas ir ši sprendimo dalis lieka nepakeista, tai ir sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 5300 Lt bylinėjimosi išlaidų, kaip sumokėto žyminio mokesčio išlaidų, paliekama nepakeista (CPK 80 str. 1 d. 1 p., b.l. 5). Dėl tos pačios priežasties iš ieškovo nepriteisiamos ir atsakovo išlaidos, patirtos sumokėjus žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tuo labiau, kad nuo didesnės šio mokesčio dalies atsakovas buvo atleistas (b.l. 162, 179).

Patenkinus trečiojo asmens AB DnB NORD banko apeliacinį skundą bei panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta priverstinė hipoteka, iš ieškovo jam priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme - žyminis mokestis (CPK 3 str. 6 d., 93 str. 3 d., b.l. 183)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria teismo patenkintiems 214 997 Lt piniginiams reikalavimams užtikrinti teismas nustatė priverstinę hipoteką atsakovui A. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam turtui, įregistruotam S. G. vardu – 0,1200 ha žemės sklypui, kurio unikalus Nr. 1901/0145/0014, ir gyvenamajam namui, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), ir šią ieškinio dalį atmesti.

Minėtu sprendimu iš atsakovo A. G. ieškovui A. S. priteistą atstovavimo išlaidų sumą sumažinti iki 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų).

Kitą Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. S. , (duomenys neskelbtini), 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui akcinei bendrovei DnB NORD bankui.

Priteisti iš atsakovo A. G. 5,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.