Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4666-936/2014 pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 2 601,10 Lt skolos už socialinio būsto nuomą, 140,46 Lt delspinigių, 2 414,48 Lt skolos už šilumos energiją, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir yra patikėjimo teise valdomos ieškovo. 2000-01-26 gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi J. S. buvo išnuomotos 40,66 kv. m. bendro ploto gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006-10-20 įsakymu Nr. 30-1944 išnuomojo J. S. 5 asmenų šeimai papildomai 48,70 kv. m. plotą bute (duomenys neskelbtini). UAB „Senamiesčio ūkis“ ir J. S. 2006-10-26 pasirašė socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 15. Po pagrindinės buto nuomininkės mirties 2007-11-16 atsakovas naudojasi 48,70 kv. m. ploto gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovui kaip šeimos nariui perėjo prievolės pagal nuomos sutartį, tačiau atsakovas nuo 2012-12-01 iki 2013-09-30 nuomos mokesčio nemokėjo ir už minėtą laikotarpį liko ieškovui skolingas 2601,10 Lt nuomos mokesčio, jam paskaičiuoti 140,46 Lt delspinigiai. Atsakovas taip pat nesumokėjo 2414,48 Lt už šilumos energiją, tiektą nuo 2012-12-01 iki 2013-09-30.

Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad turi būti taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal 2001-04-25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 p., todėl sutiko su 1 096,62 Lt dydžio įsiskolinimu už buto nuomą. Atsakovas nurodė, kad skola už šilumos energiją susidarė ne dėl jo piktnaudžiavimo, bet dėl sunkios materialinės padėties. Atsakovui nustatytas 50 proc. nedarbingumas, ilgą laiką slaugė sutuoktinę J. S., buvo jos rūpintojas, todėl negalėjo dirbti, yra registruotas darbo biržoje, vienas augina paauglį sūnų L. S., kuris mokosi vidurinėje mokykloje, abiejų gaunamų pajamų neužtenka net maistui. Atsakovas nurodė, kad atitinka reikalavimus gauti kompensaciją už šilumos energiją, tačiau negali kreiptis dėl jos gavimo, nes su juo nėra sudaryta gyvenamųjų patalpų rašytinė nuomos sutartis, jam neleidžiama deklaruoti savo gyvenamosios vietos nuomojamame bute. Atsakovas prašė atsižvelgti į jo turtinę padėtį ir sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti 24 mėnesiams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 1 040,44 Lt skolos už nuomą, 56,19 Lt delspinigių, 2 414,48 Lt skolos už šilumos energiją ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 3 511,11 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-11-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė, išdėstė teismo sprendimo įvykdymą 18 mėnesių laikotarpiui, nurodęs išieškoti ieškovui iš atsakovo po 195,06 Lt kas mėnesį, o paskutinį mėnesį – 195,09 Lt.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys, teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai (CK 6.576 str.), šių santykių reguliavimui, nesant šalių sudarytos rašytinės sutarties, taikytinos CK 6 knygos XXXI skyriaus nuostatos.

Teismas nurodė, kad LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad socialinio būsto nuomininkams, atitinkantiems šio įstatymo 8 str. 1 d. sąlygas, taikomas Vyriausybės nustatytas socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. 2001-04-25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 472 (nutarimo redakcija nuo 2011-08-24) „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 p. nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002-12-31, atitinkantiems LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 str. 1 d. sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Atsakovas ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2012-12-01 iki 2013-11-30 pagal jo pateiktą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją atitiko minėto įstatymo 8 str. 1 d. kriterijus. Ieškovas nesutiko su koeficiento taikymu, nes atsakovas nepateikė jam prašymo bei duomenų apie deklaruotas pajamas ir turtą. Tačiau teismas, išanalizavęs LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 str. 1 ir 2 dalies nuostatas, kurias iš esmės atitinka 2001-04-25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 472 (nutarimo redakcija nuo 2011-08-24) „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 ir 2.3 punktų nuostatos, padarė išvadą, kad tiek įstatymas, tiek poįstatyminis aktas 0,4 koeficiento taikymą sieja su asmens atitikimu socialinio būsto nuomininko statusą, t. y. socialinio būsto nuomininkui šis koeficientas taikomas automatiškai (įstatymo 10 str. 1 d., nutarimo 2.1 p.), o kiti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, sudarę sutartis iki minimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 2003-01-01, tačiau atitinkantys kriterijus, numatytus socialinio būsto gavėjui, turi pateikti nurodytą prašymą su priedais, kad būtų taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Byloje pateikti atsakovo paaiškinimai, kad jis negali sudaryti rašytinės socialinio būsto nuomos sutarties, nes turi skolų, kurių negali grąžinti dėl ypatingai sunkios materialinės padėties, ieškovas nereaguoja į jo prašymus suteikti pigesnį būstą, nors toks prašymas pateiktas dar 2011-12-14. Ieškovo paaiškinimai byloje, taip pat ankstesniuose minėtuose teismų sprendimuose konstatuotos faktinės aplinkybės apie ieškovo, kaip socialinę paramą teikiančios institucijos patikėtinio, bendradarbiavimo su ieškovu stoką, sudaro pagrindą teismui tikėti atsakovo paaiškinimais. Dėl to, kad tarp šalių nesudaryta rašytinė nuomos sutartis (privaloma pagal CK 6.579 str.), nors faktiniai socialinio būsto santykiai konstatuoti ne viename įsiteisėjusiame teismo sprendime, ieškovui nevisiškai tinkamai įgyvendinant apdairaus ir rūpestingo turto savininko teises ir pareigas, atsakovui kaip socialiai pažeidžiamam asmeniui yra apsunkintos galimybės gauti įstatyme numatytą jam priklausančią paramą – šiuo atveju nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymą. Taigi įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas turi teisę į LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 str. 1 d. numatytą socialinio būsto nuomos mokestį mažinantį koeficientą (0,4), šia teise negali pasinaudoti ne dėl savo kaltės (įskaitant nerūpestingumą), duomenys apie jo metines pajamas ir turtą pateikti LR gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl šio koeficiento netaikymas ieškovo nurodomais motyvais prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teismas nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, atsižvelgia į tai, kad atsakovas yra bedarbis, socialiai remtinas asmuo, jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, vienas išlaiko vidurinėje mokykloje besimokantį sūnų (nors ir pilnametį), jo gaunamas pajamas sudaro 134,42 Lt netekto darbingumo pensija, iš kurios atliekami išskaitymai kitoms skoloms apmokėti, 83,77 Lt socialinė pašalpa, atsakovas paaiškino, kad ilgą laiką nedirbo, nes slaugė sunkiai sergančią žmoną J. S., buvo paskirtas jos rūpintoju, šiuo metu negali imtis darbų dėl blogos sveikatos. Tuo tarpu ieškovas nesutikimo su sprendimo įvykdymo atidėjimu ar išdėstymu motyvų nenurodė, teigė, kad tai principinė ieškovo pozicija visose bylose. Taigi, įvertinęs šalių turtinę padėtį, atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, jo gaunamų pajamų sudėtį, šeimos būklę, priežastis, dėl kurių susidarė įsiskolinimas ir kurios nerodo atsakovo piktybiškumo ar nesąžiningumo, taip pat ieškovo bendradarbiavimo su atsakovu stoką, nesiimant priemonių suteikti jam pigesnį socialinį būstą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymas, išdėstant priteistas sumas (iš viso – 3511,11 Lt) po 195,06 Lt kas mėnesį, nė vienai iš šalių nebus aiškiai nenaudingas ir bus atsižvelgta į šalių pusiausvyros ir lygiateisiškumo principą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas ir sprendimo vykdymas išdėstytas 18 mėnesių laikotarpiui, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas nepateikė priešieškinio reikalavimo dėl nuomos mokesčio mažinančio koeficiento taikymo, todėl teismas, tokį koeficientą pritaikydamas, peržengė ieškinio ribas.

2. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytus faktinius socialinio būsto nuomos santykius ir jų pagrindu taikyti socialinio būsto nuomą mažinantį koeficientą, nesant rašytinės socialinio būsto nuomos sutarties bei įpareigojimo kas trejus metus atsakovui patvirtinti teisę į socialinio būsto nuomą. Teismas neatsižvelgė į imperatyvias LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies ir LR Vyriausybės nutarimo 2001-04-25 Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3. punkto normas, neįvertino faktinės aplinkybės, kad prašymo taikyti nuomos mokestį mažinantį koeficientą ir reikalingų dokumentų atsakovas ieškovui nepateikė, todėl ieškovas negalėjo įvertinti, ar atsakovas atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Be to, analogiškoje byloje Nr. 2-9582-535/2013 teismas netaikė atsakovui nuomos mokestį mažinančio koeficiento, taip pat teismo sprendimo įvykdymą išdėstė kur kas trumpesniam laikotarpiui.

3. Teismas nesivadovavo teismų praktika teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimais, be kita ko, tuo, kad vien bloga atsakovo materialinė padėtis nesąlygoja teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo. Teismas turėjo įsitikinti, kad ateityje atsakovo materialinė padėtis pagerės, tačiau byloje tokių įrodymų nėra.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. S. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nustatė, kad nuomos mokestis atsakovui paskaičiuotas neteisingai, ir jį perskaičiavo, kas nereiškia išėjimo už ieškinio ribų.

2. Teismas turi diskrecijos teisę taikyti LR Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo 2.1. punktą, kadangi visi dokumentai, reikalingi įvertinti atsakovo turtinę padėtį, byloje buvo pateikti. Atsakovas, turėdamas teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, šia teise negali pasinaudoti ne dėl savo kaltės (su juo atsisakoma sudaryti rašytinę socialinio būsto nuomos sutartį), o minėto koeficiento netaikymas ieškovo nurodytais motyvais prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

3. Ieškovo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-9582-535/2013 nuomos mokesčio mažinančio koeficiento taikymas (netaikymas) nebuvo nagrinėjamas.

4. Teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai išdėstė teismo sprendimo įvykdymą 18 mėnesių.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo visiškai palaikanti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir mano, kad skundas yra pagrįstas bei tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio apskaičiavimo, taikant nuomos mokestį mažinantį koeficientą, taip pat teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui turi būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas – 0,4, nes, pirma, atsakovas tokio reikalavimo byloje nebuvo pareiškęs, ir, antra, atsakovas nebuvo įvykdęs teisės aktų reikalavimų pateikti apeliantui prašymą taikyti nuomos mokestį mažinantį koeficientą ir reikalingus dokumentus (LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – VPBĮIDNA įstatymas) 10 straipsnio 2 dalis, LR Vyriausybės nutarimo 2001 m. balandžio 25 d. Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3. punktas).

Be bendrųjų nuostatų, įtvirtintų VPBĮIDNA įstatymo 10 straipsnyje, Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 (2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 906 redakcija) (toliau – Nutarimas). Nutarimo 2.1 punkte nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas; 2.3 punkte – kad toks koeficientas taikomas vienerius metus, savivaldybės vykdomajai institucijai pateikus rašytinį prašymą ir duomenis apie Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aptartas savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybei priklausančios patalpos nuomininkas, atitinkantis Nutarime ir VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, siekdamas įgyvendinti jam suteiktą teisę mokėti mažesnį nuomos mokestį, turi kreiptis į atsakingą savivaldybės vykdomąją instituciją ir pateikti prašymą bei savo turtinę padėtį patvirtinančius dokumentus, t. y. teisės aktuose nenustatyta savivaldybės vykdomosios institucijos pareigos savo iniciatyva (be nuomininko prašymo ir kartu su juo pateiktinų duomenų) svarstyti galimybę taikyti nuomininkui mažesnį nuomos mokesčio koeficientą ir priimti sprendimą jį taikyti. Tačiau kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aptartas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo, nuomos teisinių santykių ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į šiuos ypatumus kaip tik ir atsižvelgė, t. y. nustatė, kad nors ieškovas ir atsakovas nėra sudarę rašytinės Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto nuomos sutarties, tarp jų yra susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai; rašytinės socialinio būsto nuomos sutarties atsakovas negali sudaryti dėl savo sunkios turtinės padėties (turimų įsiskolinimų), tačiau į atsakovo prašymus suteikti pigesnį butą apeliantas taip pat nereaguoja, nors toks prašymas pateiktas dar 2011 m. gruodžio 14 d. Taigi teismas sprendė, kad nors atsakovo turtinė padėtis ir atitinka VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, jo galimybės pasinaudoti įstatyme numatyta lengvata yra apribotos paties apelianto bendradarbiavimo stokos, t. y. teise į socialinio būsto nuomos mokestį mažinantį koeficientą atsakovas negali pasinaudoti ne dėl savo kaltės. Kadangi įrodymų, paneigiančių šių išvadų pagrįstumą (t. y. patvirtinančių, kad į atsakovo prašymus reaguoja ir su juo bendradarbiauja), apeliantas nepateikė, jo argumentai dėl imperatyvių savivaldybei priklausančio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, sumažindamas iš atsakovo priteistiną nuomos mokestį, nors atsakovas tokio savarankiško reikalavimo byloje nebuvo pareiškęs. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, teismas privalo įvertinti kiekvieno nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą pagal byloje nustatytas aplinkybes, t. y. teismas, pasisakydamas dėl apelianto pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovo nuomos mokestį, turi įvertinti, ar jis pagrįstas ir ar visa apimtimi. Dėl to byloje esant aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad prašomas priteisti nuomos mokestis nepagrįstai apskaičiuotas remiantis koeficientu 1, teismas turi teisę tenkinti reikalavimą ne visa, o tik ta apimtimi, kuria jis pagrįstas atsakovui taikytinu nuomos mokesčio koeficientu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014). Pažymėtina, kad apelianto nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-9582-535/2013 nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymo klausimas nebuvo nagrinėjamas, todėl pastarojoje byloje priimtas teismo sprendimas šią bylą nagrinėjančio teismo nesaisto.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sprendimo vykdymo išdėstymą reglamentuojančias teisės normas ir (ar) nukrypo nuo teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju teismas išsamiai motyvavo, kodėl nutarė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas nesutikimo su sprendimo įvykdymo išdėstymu motyvų nenurodė. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nepagrindė, kodėl teismo sprendimo vykdymas jo neišdėsčius, atsižvelgiant į byloje nustatytą atsakovo turtinę padėtį (t. y. objektyvių galimybių iškart įvykdyti teismo sprendimą neturėjimas), labiau užtikrintų apelianto interesus nei jo įvykdymas per tam tikrą laikotarpį.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme yra 400 Lt (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gegužės 12 d. pažyma Nr. (4.22.)-TPA-681), jos valstybės naudai priteisiamos iš apelianto (CPK 96 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (į. k. 124568293) 115,85 Eur (400 Lt) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.