Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. C. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimo R. C. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas R. C. surašytas už tai, kad jis būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. darbdaviui atstovaujančiu asmeniu – įmonės administracijos vadovu, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, minėtoje įmonėje leido nelegaliai dirbti A. B., R. J., vaikų prižiūrėtojų darbą, kai nelegalus darbas buvo atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, kai darbuotojai atlikdami darbo funkcijas pakluso nustatytai darbo organizavimo tvarkai, teisės aktų nustatyta tvarka nesudaręs rašytinių darbo sutarčių ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmenų darbo pradžią, o būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. sausio 24 d. – A. B.; laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 9 d. – R. J.; t. y. nelegaliai, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso – 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 99 straipsnio 2, 3, 6 dalis ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, be to leido dirbti 2016 m. sausio 28 d. A. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vaikų prižiūrėtojos darbą iki numatytos darbo pradžios nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie jos darbo pradžią ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41 straipsnio 1 dalyje.

Skundo autoriaus nuomone, jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį. M. C. paaiškino, kad dieną prieš A. S. darbo pradžią negalėjo pranešti apie tai VSDFV dėl jungimosi internetu klaidos. Ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, todėl dėl šio pažeidimo byla turėjo būti nutraukta, nesant būtinojo pažeidimo sudėties požymio – kaltės.

Atkreipia dėmesį, kad paskirta nuobauda yra per didelė. Teismas neatsižvelgė į apelianto asmenybę (nėra baustas už analogiškas veikas), į tai, kad jis išlaiko keturis mažamečius vaikus, o gaunamos pajamos yra nedidelės. Minėtos aplinkybės vertintinos ATPK 31 straipsnio 2 dalies kontekste. Mano, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti mažesnę nei minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

R. C. skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde R. C. neigia padaręs jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas R. C., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. C. kaltės padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (nutartis Nr. 2AT-19-2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad yra įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai, t. y. nustatyta, jog A. B. ir R. J. pagal susitarimą su M. C., kuri joms paaiškino darbo pobūdį, užmokestį, grafiką realiai dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, atliko vaikų prižiūrėtojų darbą, t. y. atliko darbines funkcijas ir dirbo darbdavio naudai administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytais laikotarpiais nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nustatyta tvarka nepranešus apie jų įdarbinimą VSDFV administravimo įstaigai. Tiek A. B., tiek R. J. paaiškinimų turinys atskleidžia konkrečias aplinkybes apie darbo vietą, darbo pobūdį, darbo ir poilsio rėžimą, atsiskaitymą už darbą, kurios iš esmės sutampa. Nėra pagrindo abejoti, kad įmonėje dirbusius asmenis siejo pavaldumo santykiai, darbai buvo atliekami darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, darbuotojoms buvo suteiktos darbo vietos, bei darbo priemonės. Nors R. C. prašo kritiškai vertinti liudytojos A. B. paaiškinimus, kadangi pastaroji yra priešiškai nusiteikusi įmonės atžvilgiu, tačiau analizuojamu atveju minėtos liudytojos parodymai iš esmės sutampa su liudytojos R. J. dėstomomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, kurios parodymų patikimumui apeliantas jokių abejonių nekelia. Be to, tai, kad R. J. ir A. B., nesudariusios darbo sutarties vykdė tęstinio pobūdžio darbines funkcijas betarpiškai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. kasos operacijų žurnalo kopijos, kuriose kaip įmonėje atsakingi asmenys kiekvienos dienos kasos dokumentuose atitinkamai dirbtai dienai pagal grafiką yra pasirašiusios arba A. B., arba R. J.. Apelianto skundo argumentai dėl galimai įsivėlusios klaidos pasirašant kasos operacijų žurnaluose minėtiems asmenims, vertintini kaip jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Kaip matyti iš liudytojos M. C. paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu, ji iš esmės neneigė, jog minėtos darbuotojos atitinkamu laiku dirbo nesudarius su jomis darbo sutarties, tačiau šį laikotarpį įvardija kaip išbandymo, mokymosi laikotarpį. Analogiška pozicija atsispindi ir R. C. pateiktame apeliaciniame skunde. Tokie argumentai iš esmės nepaneigia nelegalaus darbo buvimo fakto ir R. C. kaltės neeliminuoja. Įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad išbandymas gali būti sulygstamas tik sudarant darbo sutartį, gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai (DK 105 straipsnis). Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186,187 straipsniai). Taigi darbo sutarties šalių teisė sulygti dėl išbandymo laikotarpio negali būti sudaroma jokiu kitu būdu, išskyrus darbo sutarties sudarymą.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad faktiškai darbuotojų priėmimu, atleidimu, darbo sąlygų su jais derinimu rūpinosi jo žmona M. C. nepaneigia, kad būtent R. C. yra tas asmuo, kuris priima įmonės darbuotojus į darbą, šias aplinkybes patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje esančios darbo sutartys, kurias yra pasirašęs įmonės direktorius R. C., todėl galima teigti, kad jis, kaip įmonės vadovas, privalėjo užtikrinti, kad įmonėje nebūtų dirbamas nelegalus darbas. Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, byloje ištirtų ir skundžiamame nutarime išsamiai aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad A. B. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. sausio 24 d. ir R. J. laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 9 d. dirbo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai, kaip darbuotojos, darbo sutartis su jomis nebuvo sudaryta, apie darbo santykius nebuvo informuotos atitinkamos institucijos ir tai atitinka nelegalaus darbo faktą ir pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Tai, kad po administracinio teisės pažeidimo padarymo R. J. buvo įdarbinta legaliai, su ja buvo sudaryta darbo sutartis ir informuotos atitinkamos institucijos, nepašalina R. C. atsakomybės už tai, kad 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 9 d. R. J. dirbo nelegaliai.

R. C. taip pat nesutinka su jo nubaudimo pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kad nesilaikė DK 99 straipsnio 6 dalies reikalavimų ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie A. S. darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia pažeidimo kvalifikacija. Liudytoja apklausta M. C. nurodė esanti įmonės buhalterė, tačiau apie tai, kad darbdavys turi pareigą prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV administravimo įstaigai nežinojusi, apie tai sužinojo tik gavusi iš VSDFV pranešimą po A. S. įdarbinimo. Be to, teigė bandžiusi 2016 m. sausio 27 d. prisijungti prie VSDFV, tačiau nepavyko dėl jungimosi klaidos. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas pagrįstai konstatavo, jog pavėluotu pranešimu nebuvo siekiama nuslėpti nelegalaus darbo faktą, tačiau tokie veiksmai atitinka ATPK 41 straipsnio 1 dalies sudėtį. Šiuo atveju įmonės buhalterės pasiteisinimas teisės aktais sureguliuotų reikalavimų nežinojimu, nepaneigia R. C. kaip įmonės vadovo atsakomybės už tai, kad VSDFV administravimo įstaigai laiku nebuvo pateikti duomenys apie įdarbinamo asmens darbo pradžią.

Be visa ko, apeliantas ginčija ir paskirtos nuobaudos dydį, prašo jį mažinti taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo R. C. nuobauda paskirta įvertinus visas reikšmingas nuobaudos skyrimui aplinkybes: pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, skiriamos nuobaudos proporcingumo ir teisingumo kriterijus. Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta R. C. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį jam paskirta mažesnė (artima minimaliai) bauda nei numatytas sankcijos vidurkis, analogiškai išspręstas nuobaudos individualizavimo klausimas ir pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už kiekvieną nelegalų darbuotoją paskiriant R. C. mažesnę (artimą minimaliai) nei sankcijos vidurkis baudą. Šiuo atveju nuobaudos pagrįstai subendrintos ATPK 33 straipsnio 2 dalies pagrindu iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – 2100 Eur bauda. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tuo tarpu R. C. apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo, t. y. gaunamas nedideles pajamas, išlaikomus 4 mažamečius vaikus, tai, kad administracine tvarka už analogiškus pažeidimus nebaustas, jau buvo įvertinti apylinkės teisme, todėl dar kartą mažinti jam skirtą administracinę nuobaudą tais pačiais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Kaip ir nėra jokio teisinio pagrindo aukščiau minėtas aplinkybes laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis ATPK 31 straipsnio 2 dalies kontekste. Be to, nei visos kartu, nei kiekviena atskirai, nagrinėjamu atveju, jos nesudaro pakankamo pagrindo taikyti administracinėn atsakomybėn patrauko asmens atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Taigi panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą nepakeistą ir R. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.