Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, perduodant jį T. V. atsakomybei vieneriems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. liepos 25 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, V. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Honda CRV“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. V. 2024 m. liepos 24 d., apie 21.25 val., Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, vairavo automobilį „Honda CRV“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo minėtą automobilį būdamas neblaivus, kai (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje policijos pareigūnai sustabdė jo vairuojamą automobilį ir tikrinimo metu alkotesteriu 2024 m. liepos 24 d. 21.43 val. nustatė, jog jo iškvėptame ore yra 2,40 promilių etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2) nustatyti minimalų baudžiamajame įstatyme uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą;

3) skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurios dydį nustatyti artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam šios įmokos dydžiui, ir atidėti šios įmokos mokėjimą dvylikai mėnesių.

4. Skunde aiškinama, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, jog svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. V. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad V. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat naudodamasis jam priklausančia transporto priemone. Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priešingai nei tais atvejais, kai asmuo yra nuteisiamas, baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymas nėra privalomas. Sprendžiant, ar, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, būtina taikyti turto konfiskavimą, privalu įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat turi būti įvertinama, ar turtas buvo įgytas teisėtai, ar jo palikimas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui keltų pavojų visuomenei, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar turi būti konfiskuojamas turtas ar išieškoma jo vertė ir pan.

12. Apeliantas pažymi, kad jis yra drausmingas vairuotojas, teise vairuoti transporto priemones naudojosi intensyviai, tačiau per visą laikotarpį, kai turi teisę vairuoti transporto priemones, administracine tvarka už KET pažeidimą buvo baustas tik vieną kartą. Taigi baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis būtų įgyvendinta ir uždraudus apeliantui naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam įstatyme numatytam terminui. Toks uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones neprieštarautų teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

14. Atsiliepime nurodoma, kad, siekiant, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio teisinio instituto tikrąją paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimams, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones, jeigu jos apskritai yra būtinos. Kaip BK 40 straipsnio nuostatų netinkamas taikymas gali būti vertinamos situacijos, kai asmeniui apskritai nėra skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos.

15. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas V. V. visiškai pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemones, numatytas BK 68 ir 72 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, jį charakterizuojančius duomenis, jo elgesį proceso metu, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sveikatos būklę ir kitas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui reikšmingas aplinkybes.

17. Prokurorė nurodo, kad faktas, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės V. V. sukels tam tikrų nepatogumų, nereiškia, kad jų paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kaltininko interesai negali būti suabsoliutinami, iškeliami aukščiau visuomenės interesų. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už kylančias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik jis pats.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

19. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taip pat ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi spręsti, ar asmeniui, kuris yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, konkrečiu atveju būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemones ir kokias, yra paliekama teismo diskrecijai. Pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta. Įvertinus tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę. Sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas skirti konkrečias baudžiamojo poveikio priemones, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šios priemonės yra tinkamos siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar jos yra būtinos, taip pat, ar jos atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą, t. y. privalu vadovautis proporcingumo principo reikalavimais.

20. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad V. V. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 2,40 promilės etilo alkoholio koncentracija (t. 1, b. l. 22). Pažymėtina, kad V. V. apsvaigimas nuo alkoholio net šešis kartus viršijo didžiausią leistiną apsvaigimo ribą, kai asmuo dar turi teisę vairuoti transporto priemonę. V. V. vairavo automobilį kaimo teritorijoje, iš kurios ketino vykti į miesto teritoriją, kur savo nusikalstamais veiksmais būtų kėlęs dar didesnį pavojų aplinkai (kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei sau pačiam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavojingi V. V. veiksmai buvo išaiškinti bei užkardyti tik neabejingam ir pilietiškam asmeniui pastebėjus tokius veiksmus ir apie juos 21.01-21.03 val. pranešus Bendrajam pagalbos centrui telefonu, t. y., nurodžius, jog akivaizdžiai neblaivus asmuo važiavo automobiliu „Honda CRV“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko automobilį viduryje kelio, nusišlapino ir nuėjo į šalia esančią sodybą (t. 1, b. l. 6). Taigi V. V. elgesys dar iki to, kai jį sustabdė policijos pareigūnai, kėlė įtarimų pašaliniam stebėtojui, buvo įvertintas kaip potencialiai keliantis pavojų ir galiausiai jį sukėlęs. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad V. V., turėdamas didelę gyvenimišką patirtį, suvokdamas, koks elgesys visuomenėje yra priimtinas, laisva valia be jokios rimtesnės priežasties sėsdamas už vairo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. pasirinkdamas nusikalstamą veikimo būdą, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, jog teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Šie faktai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo neatsakingą teisės pažeidėjo požiūrį į savo paties bei kitų saugumą, naudojimąsi turima teise bei tokią teisę atitinkančių pareigų vykdymą, neatsakingą naudojimąsi jam priklausančiu turtu. Šiuo atveju V. V. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti ir neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.

21. V. V. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad įvykio dieną jis su draugu nuo apytiksliai 18.00 val. vartojo alkoholį, abu išgėrė 0,5 litro degtinės. Prieš sėsdamas už automobilio vairo, jis nesijautė neblaivus, nemanė, kad apsvaigimas nuo alkoholio galėtų viršyti 0,40 promilės (t. 1, b. l. 52). Pirmosios instancijos teisme V. V. taip pat nurodė, kad su draugu išgėrė 0,5 litro degtinės, jis jautėsi gerai, nejautė apsvaigimo, todėl nusprendė iki gyvenamosios vietos, t. y. apytiksliai du kilometrus, grįžti automobiliu. Alkoholį vartojo maždaug 15 minučių iki to, kai jį sustabdė policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 170-171). Aptartos aplinkybės dar kartą rodo V. V. neatsakingą požiūrį į savo kaip vairuotojo pareigas, nes automobilį jis vairavo neseniai pavartojęs alkoholio, tuo pačiu leidžia daryti išvadą, jog jis negeba objektyviai vertinti savo fizinės būklės, kuri yra reikšminga priimant sprendimus dėl atsakingo naudojimosi jam nuosavybės teise priklausančiu padidinto pavojaus šaltiniu. Čia pažymėtina, kad, liudytojo R. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys, leidžia abejoti V. V. teiginių apie tai, jog jis jautėsi gerai, nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio, objektyvumu ir nuoširdumu. Iš liudytojo R. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nuo V. V. sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, akivaizdžiai matėsi nekoordinuoti judesiai. V. V. prieš pirmą patikrinimą alkotesteriu teigė, jog alkoholio nevartojo (t. 1, b. l. 15). Iš neblaivumo nustatymo akto matyti, kad V. V. iš burnos sklido alkoholio kvapas, jis elgėsi neadekvačiai, kalbėjo nerišliai, judesiai buvo nekoordinuoti. Be to, V. V. negalėjo eiti tiesia linija – pėda po pėdos, negalėjo stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (t. 1, b. l. 23). Šie duomenys patvirtina tai, kad V. V. neblaivumas buvo akivaizdus, jis galėjo bei privalėjo suprasti, jog negali vairuoti automobilio. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš viešai skelbiamų duomenų matyti, jog atstumas nuo (duomenys neskelbtini) kaimo iki V. V. gyvenamosios vietos iš tikrųjų yra šiek tiek didesnis nei du kilometrai. Tuo atveju, jeigu šio atstumo teisės pažeidėjas nebuvo pajėgus nueiti pėsčiomis (pats teigė, jog įvykio metu jautėsi gerai), jis galėjo pasinaudoti viešojo transporto paslaugomis. Vis tik, kaip jau buvo minėta, teisės pažeidėjas laisva valia bei sąmoningai pasirinko nusikalstamą veikimo būdą.

22. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko neblaivumas viršija 1,5 promilės. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu paminėtos veikos padarymas yra neįmanomas. Taigi kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone.

23. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2024 m. liepos 24 d., būdamas neblaivus, vairavo V. V., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išimtimi iš paminėtos taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-34-699/2018, 2K-168-511/2020, 2K-122-942/2021 ir kt.). Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, įvertinus juos kartu su šio procesinio sprendimo 20-21 pastraipose aptartomis aplinkybėmis, niekaip nepagrindžia pozicijos, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas – buvo paskirta aiškiai pažeidžiant proporcingumo principo reikalavimus, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Vien faktas, kad V. V. mano, jog transporto priemonės konfiskavimas nėra tikslingas ar yra tikslingiau išieškoti dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, nėra ir negali būti pagrindu keisti skundžiamą nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog, sprendžiant klausimus, susijusius su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu tokio pobūdžio bylose, kaltininko asmenybė, jo paties bei (ar) šeimos narių interesai ar transporto priemonės vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019, 2K-182-303/2022).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šio procesinio sprendimo 20-21 pastraipose aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad V. V., siekiant užtikrinti efektyvų kompleksinį BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, yra tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje, t. y. konfiskuoti kaltininkui priklausantį turtą, kuris buvo panaudotas kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Tvirtinti, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nėra suderinamas su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti teisės pažeidėją nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo. Konstatuotina, kad, taikant BK 72 straipsnio nuostatas, šiuo atveju bus užtikrintas tiek teisės pažeidėjo nubaudimas, taip pat bus įgyvendinami prevenciniai tikslai, kurie neapsiriboja vien tik siekiu paveikti teisės pažeidėją, tiek teisingumo principas ir kt.

25. V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, jam galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejasi su V. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte, kuri, pavyzdžiui, parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme.

26. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždrausti naudotis specialiomis teisėmis asmeniui galima nuo vienerių iki penkerių metų. V. V. naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo uždrausta vienerius metus ir šešis mėnesius, t. y., nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra artimas baudžiamajame įstatyme numatytam šios baudžiamojo poveikio priemonės minimaliam terminui. Dar labiau mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus teisės pažeidėją tiek teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančius bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju V. V. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo principo reikalavimų ir nevaržo jo teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.

27. Iš tikrųjų V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, bei dėl jos padarymo gailisi. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta apelianto atsakomybę lengvinančia. Tuo pačiu būtina įvertinti tai, kad šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės reikšmė nagrinėjamoje byloje nėra itin didelė, nes nusikalstamų veiksmų faktas ir be V. V. prisipažinimo buvo ir yra pakankamai aiškus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, vertinant V. V. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą su aplinkybėmis, aptartomis šio procesinio sprendimo 20 ir 21 pastraipose, nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, atsižvelgė ir į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat įvertino faktą, jog nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į teigiamas jo charakteristikas, įvertino jo paties ir asmenų, su kuriais jis palaiko artimus socialinius ryšius, sveikatos būklę bei kitas reikšmingas aplinkybes.

29. Teigiamai V. V. apibūdinančios aplinkybės šiuo atveju nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų ar dar labiau trumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, nesulaikė teisės pažeidėjo nuo nusikalstamų veiksmų padarymo. Be jokių abejonių, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pakeis V. V. bei asmenų, su kuriais jis palaiko socialinius ryšius, kuriems jis padeda, gyvenimą, prie kurio jis bei paminėti asmenys buvo pripratę, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas teisės pažeidėjas.

30. Konstatuotina, kad teigiamai V. V. apibūdinančios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis BK 40 straipsniu, pagrįstai jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. V. V. buvo atleistas nuo jo pasmerkimo valstybės vardu oficialiai pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nuo bausmės skyrimo ir teistumo. Taigi apeliantas išvengė dalies neigiamų padarinių, kuriuos gali sukelti baudžiamosios atsakomybės taikymas. Pavyzdžiui, BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą galima skirti baudą nuo 50 MGL (2500 Eur) iki 2000 MGL (100000 Eur)). Šiuo atveju V. V., atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, išvengė pakankamai reikšmingų papildomų finansinių nuostolių.

31. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, keisti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl V. V. apeliacinis skundas negali būti tenkinamas ir yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.