- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-22
- Bylos Nr.
- e2A-1096-413/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01140-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- B. V., D. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų B. V. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-272-1021/2021 pagal pareiškėjų B. V. ir D. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos (buvęs – Šilalės) skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai B. V. ir D. V. (toliau – pareiškėjai) pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie yra nedarbingi ir juos iki savo mirties išlaikė Vokietijoje žuvęs sūnus R. V..
2. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, St. Leon-Rot miestelyje, pakeliui į darbą, žuvo jų sūnus R. V.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu šį nelaimingą atsitikimą pripažino draudžiamuoju įvykiu. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 ir 27 straipsnius bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 39 ir 47 punktus, apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudžiamuoju įvykiu, mirusiojo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka bei periodinė draudimo išmoka, turintiems teisę gauti nedarbingiems šeimos nariams, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą.
3. Pareiškėjai kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyrių, kuris savo sprendimais atsisakė skirti jiems periodines draudimo išmokos, nes nepateiktas teismo sprendimas, patvirtinantis, kad pareiškėjai buvo mirusiojo R. V. išlaikomi. Dėl šios priežasties pareiškėjai kreipėsi į teismą, nurodydami, kad jie yra nedarbingi, gauna minimalias pajamas, pareiškėjas B. V. yra darbingas tik 35 proc. Pareiškėjų miręs sūnus R. gyveno kartu ir pilnai juos išlaikė.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškimą iš esmės jam neprieštaravo, prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2021 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimo netenkino.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjai teismo sprendimu nėra pripažinti nedarbingais, jiems nėra priteistas ir išlaikymas. Jų žuvęs sūnus R. galėjo tekti tėvams išlaikymą, tačiau nagrinėjamu atveju to nepakanka, kadangi būtina nustatyti ir tai, kad tėvai buvo nedarbingi ir jiems buvo reikalinga parama, t. y. be formaliojo pagrindo kartu tam turi būti ir materialusis pagrindas – asmeniui privalo būti reikalingas išlaikymas. Teikiama turtinė pagalba turi būti pareiškėjų pagrindinis ir nuolatinis pragyvenimo šaltinis, be kurio jie negalėtų patenkinti svarbiausių savo poreikių. Išlaikymu pripažįstamas jo teikimas pinigais, daiktais, vertybiniais popieriais ir kitais būdais. Nustačius šias aplinkybes, būtina taip pat nustatyti, ar galimai išlaikymą teikęs asmuo pagal savo turtinę padėtį galėjo teikti išlaikymą, ir ar realiai jį teikė.
7. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. pensijos gavėjo pažymėjimo PG Nr.0168394 teismas nustatė, kad pareiškėja D. V., gim. (duomenys neskelbtini), gauna senatvės pensiją. Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad D. V. yra nedarbinga nuo 2015 m. balandžio 22 d., kai tapo pensininkė. Remiantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, ji turi teisę gauti prašomą periodinę išmoką vien dėl to, kad yra sulaukusi senatvės pensinio amžiaus.
8. Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus neįgaliojo pažymėjimo NP Nr.0964907 teismas nustatė, kad B. V. nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, t. y. jis yra iš dalies darbingas. Pažymėjimas išduotas laikotarpiui nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2021 m. liepos 8 d., t. y. iki senatvės pensijos amžiaus. Nors Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, tačiau to paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad periodinė išmoka mokama kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) asmenims. Todėl teismas padarė išvadą, kad B. V. turi teisę į tokią išmoką.
9. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog periodinė išmoka mokama kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, arba sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, bei į tai, kad abu šie faktai yra patvirtinti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, bei į CPK 445 straipsnio nuostatą, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, teismas konstatavo, kad pareiškėjų pareiškimo dalis dėl nedarbingumo nustatymo yra nepagrįsta.
10. Teismas pažymėjo, kad norint patvirtinti išlaikymo faktą, būtina nustatyti jo reikalingumo faktą. Iš pateiktos į bylą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pažymos apie pareiškėjai D. V. išmokėtas išmokas, teismas nustatė, kad pareiškėja gauna senatvės pensiją, kuri 2020 m. sausio - liepos mėnesiais siekė 252,98 Eur/mėn. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pažymos apie pareiškėjui B. V. išmokėtas išmokas, teismas nustatė, kad jis gauna netekto darbingumo pensiją, kuri 2020 m. sausio – liepos mėnesį sudarė 318,73 Eur. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, šios pajamos yra bendroji jungtinė nuosavybė, kurios dalys yra lygios. Todėl teismas padarė išvadą, kad R. V. mirties dieną pareiškėjai bendrai gavo 571,71 Eur pajamų, t. y. kiekvienas po 285,85 Eur, kas nežymiai (apie 30 Eur) viršijo minimalios pensijos dydį. Be to, iš B. V. AB ,,Swedbank“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2021-01-12 teismas nustatė, kad jis gavo ir darbinių pajamų, nes į sąskaitą buvo pervestas darbo užmokestis iš Kaišiadorių rajono žemės ūkio bendrovės ,,Žiežmarių sodai“. Šios darbinės pajamos padidina pareiškėjų šeimos mėnesines pajamas iki daugiau kaip 600 Eur per mėnesį.
11. Iš pateiktų į bylą kitų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjų komunalinės išlaidos mėnesiui siekia vidutiniškai apie 200 Eur. Abu pareiškėjai nurodė, kad jie visą laiką gyveno kartu su dviem sūnumis, t. y. kartu gyveno liudytojas D. V. bei mirusysis R. V., ką patvirtino ir pastarojo draugė liudytoja J. B.. Todėl, teismo vertinimu, komunalinės išlaidos turi būti dalinamos keturiems asmenims, kas sudarytų po 50 Eur/mėn. Liudytojas D. V. turėjo pajamų, savo dydžiu nenusileidžiančių tėvų pajamoms, dėl ko turėjo realią galimybę bei pareigą prisidėti prie bendro šeimos ūkio. Pareiškėjai su sūnumis vedė bendrą ūkį, todėl jei kiekvienas būtų prisidėjęs lygiai prie komunalinių paslaugų, tai pareiškėjams jos būtų atsiėję po 50 Eurų, dėl ko būtų kiekvienam likę kitoms išlaidoms po maždaug 250 Eur/mėn., kas atitinka minimalios pensijos dydį.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jų išlaikymo faktą ir jo reikalingumą iš esmės grindžia tuo, kad sūnus R. V. jiems duodavo 100 – 150 Eur/mėn. vaistams. Teismas nustatė, kad pareiškėjai turi tam tikras ligas, kurios daugiau susiję su jų amžiumi, jokių sunkesnių ligų, dėl ko jiems būtų reikalinga nuolatinė slauga, ar būtinybė pirkti brangius nekompensuojamus vaistus, nenustatyta. Nors pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad ji pirko vaistus, kurie per mėnesį kainuodavo 50 – 60 Eur, tačiau jų pavadinimų negalėjo nurodyti, jokių rašytinių įrodymų dėl jų įsigijimo nepateikė. Pareiškėjas taip pat tiksliai negalėjo paaiškinti, kokie vaistai ir kiek jie kainavo, nurodė pavadinimus, vieno vaisto apytikslę kainą, kad visi vaistai kainuodavo per mėnesį apie 50 Eur, tačiau jokių rašytinių įrodymų apie jų įsigijimą nepateikė.
13. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai turi nuosavybės teise valdomą vieno buto gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini). Jiems nuosavybės teise taip pat priklauso dviejų kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso ir ūkinis pastatas. Nors pareiškėjai nurodė, kad butas yra prastos būklės, niekas jo neperka, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad butą jie bandė parduoti ir niekas jo nepirko. Anot teismo, pareiškėjai galėtų gauti papildomų pajamų įsikėlę į butą ir pardavę namą, o gautą piniginių lėšų skirtumą panaudodami pragyvenimui bei buto remontui. Be to, teismas nustatė, kad D. V. vardu yra registruotas žemės ūkio paskirties 3,0897 ha žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 2019-08-08 duomenimis yra 8510 Eur., dėl šio sklypo sudaryta panaudos sutartis su A. P.; pareiškėjų vardu yra registruotas žemės ūkio paskirties 0,49 ha žemės sklypas, kurio vidutinė vertė 1370 Eur, dėl kurio sudaryta panaudos sutartis su A. P.; 1,68 ha žemės ūkio paskirties sklypas, kurio vidutinė vertė 4890 Eur ir sudaryta panaudos sutartis su A. P.. Vertė yra nustatyta masiniu vertinimu, realiai šiuo metu žemės vertė, teismo nuomone, turėtų būti didesnė.
14. Paminėtas turtas rodo, kad pareiškėjai turi nekilnojamo turto, kuriuo patys realiai nesinaudoja, jį gali realizuoti, gauti pajamų pragyvenimui, taip pat gydymuisi, o ne laikyti jį kaip palikimą įpėdiniams. Pareiškėjai turi dar tris vaikus, iš kurių ateityje gali prisiteisti išlaikymą, jeigu jis būtų reikalingas. Teismas, vadovaudamasis liudytojų parodymais, pažymėjo, kad R. V. duodavo tėvams tam tikras pinigų sumas (100 – 150 Eur), nes pagal gaunamas pajamas bei turimas išlaidas galėdavo duoti, tačiau nėra pagrindo daryti išvados, kad byloje įrodyta, jog jis jas duodavo būtent vaistams įsigyti kaip paramą tėvams, kadangi jis gyveno su tėvais kartu, vedė bendrą ūkį, turėjo prisidėti prie komunalinių išlaidų, maisto ir t. t.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu pareiškėjai B. V. ir D. V. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismui buvo pateikti visi reikalingi įrodymai, jog pareiškėjai yra nedarbingi, o jų pajamos – minimalios. B. V. darbingumas 35 proc., jis gauna invalidumo pensiją. Dalinis darbingumas yra formalus, nes dėl stuburo susirgimų ir skausmų jis praktiškai jokio darbo dirbti negali. Apeliantė yra senatvės pensininkė, jos sveikata silpna ir ypatingai pablogėjo žuvus jauniausiam sūnui R.. Ji gydoma specializuotame psichikos sveikatos centre Marijampolėje, todėl sunkiai suprato teismo proceso eigą, tai matosi iš jos apklausos teisme.
15.2. Miręs sūnus R. formaliai gyveno su pareiškėjais ir savo mirties dienai pilnai juos išlaikė. Tačiau jis, kaip tolimųjų reisų vairuotojas, mažai būdavo Lietuvoje, sugrįžęs apsistodavo pas liudytoją J. B., su kuria turėjo sūnų. Pas pareiškėjus gyveno formaliai, nes buvo čia registruotas. Jokio bendro ūkio su tėvais, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis nevedė ir tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad R. V. iki savo mirties išlaikė savo pensininkę motiną ir invalidą tėvą, nes be jo paramos jie iš savo pajamų negalėjo išgyventi. Šį faktą patvirtino patys pareiškėjai, sūnus D. V., liudytojai J. B.. Liudytojas G. Z., be kita ko, patvirtino, kad žuvusysis sūnus savo tėvus išlaikė pastoviai, keletą kartų jam davė po 100 – 150 Eur, kad šis parvežtų iš užsienio ir perduotų tėvams.
15.3. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas analizė apie pareiškėjų pajamas apėmė per ilgą laikotarpį, nes pakako išanalizuoti tik 2020 m. birželio 8 dienai (apdraustojo mirties dienai) jų turėtas pajamas. Iš banko sąskaitos matyti, kad pareiškėjai tuo metu jokių papildomų pajamų, išskyrus pensiją ir invalidumo pašalpą, neturėjo.
15.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių gauti papildomų pajamų pragyvenimui. Butas (duomenys neskelbtini) yra blokiniame name, prastos būklės. Sodyba su visais statiniais, esanti (duomenys neskelbtini), nėra 100 proc. baigta, yra įrengtos tik dvi patalpos, VĮ Registrų centre duomenys yra neteisingi. Todėl apeliantai prašo prijungti prie bylos nuotraukas, nes teismas neteisingai vertino įrodymus.
15.5. Dėl teismo nurodyto kito nekilnojamojo turto (žemės sklypų) apeliantai nurodė, kad jie teismui paaiškino, jog žemę dirbti negali dėl silpnos sveikatos, sūnus D. V., kuris iki 2014 metų rugpjūčio jiems padėjo ūkio darbuose, susižalojo, turi neįgalumo grupę. Žemė dėl savo vietos ir dėl mažo ploto yra nepatraukli ūkininkams. Jos negalima nei parduoti, nei išnuomoti, todėl pareiškėjai leido ja neatlygintinai naudotis savo giminaičiams, kurie prižiūri žemę, dirba ją ir už tai atsidėkoja bulvėmis, daržovėmis ir grūdais vištoms.
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
17. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui nuotraukas, kurias paršo prijungti prie bylos. Nurodo, kad jos patvirtina, jog namas, kuriame šiuo metu gyvena apeliantai, iki galo nėra įrengtas.
18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
19. Su naujai pateiktais įrodymais (nuotraukomis) suinteresuotas asmuo susipažino, prieštaravimų dėl jų prijungimo nepareiškė. Atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir apeliaciniame skunde nurodytas prašomo prijungti prie bylos naujo įrodymo (nuotraukų) atsiradimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktus įrodymus priima ir nutaria juos vertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).
Dėl apeliacinio skundo esmės
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Apeliacijos objektas – materialinės teisės normų, reglamentuojančių nedarbingų asmenų, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, taikymo ir aiškinimo klausimai.
22. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu apdraustasis asmuo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Šio straipsnio 5 punkte nurodyta, kad išmoka mokama kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais arba sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas nustatomas teismo sprendimu, o jų nedarbingumo faktas nustatomas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos arba teismo sprendimu.
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Vokietijoje, St. Leon - Rot., pakeliui į darbą, mirė apeliantų sūnus R. V.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. (9.6) VPA_SP5-610 2020 m. birželio 8 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas pripažintas draudžiamuoju įvykiu.
24. Taigi, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, apeliantų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktui nustatyti yra būtinas teismo sprendimas.
25. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
26. CPK 444 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina, kad teismas nagrinėja bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo. Tokiose bylose teismas turi išsiaiškinti, ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis, taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai reikšminga. Bendrąja prasme „išlaikymas“ reiškia lėšų ir kitokia forma turtinės paramos teikimą asmeniui, kad šis galėtų pragyventi. Jo reikalingumas ar faktinis teikimas įstatymuose paprastai siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai (pvz., yra nedarbingas dėl amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) arba sveikatos būklės (pvz., yra neįgalus). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymas gali būti dvejopas. Jis suprantamas kaip visiškas aprūpinimas ar parama. Parama yra ne visiškas, o dalinis asmens aprūpinimas. Jis kaip dar vienas asmens pragyvenimo šaltinis turi būti nuolatinis ir pagrindinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-695/2017).
27. Paramos kaip nuolatinio išlaikymo teikimas gali būti nustatytas tada, kai jis yra tęstinis ir stabilus. Tęstinis paramos teikimas reiškia, kad ji teikiama tam tikrą laiko tarpą. Lietuvos Respublikos įstatymai nereglamentuoja, kokia turi būti paramos teikimo trukmė ar bent minimalus terminas, pagal kurį būtų pagrįsta spręsti, ar teikiamas išlaikymas yra nuolatinis. Pagal šį kriterijų vertinant paramos teikimą reikia atsižvelgti į paramos trukmę ir į jos teikimo pagrindą. Jie turi būti pakankami spręsti, kad parama teikiama esant ilgalaikiam, o ne epizodiniam, atsitiktiniam, vienkartiniam ar trumpalaikiam pragyvenimo išteklių trūkumui. Besitęsiantis (trunkantis) pragyvenimo išteklių nepriteklius teismui gali būti pagrindas spręsti, kad buvo reikalinga nuolatinė parama. Esant tokiems požymiams atskirais atvejais keleto savaičių ar mėnesių paramos teikimas gali būti pakankamas, kad parama būtų pripažinta nuolatine.
28. Antrasis nuolatinio išlaikymo požymis yra stabilumas. Stabilų asmens išlaikymą gali patvirtinti nevienkartiniai paramos teikimo faktai – kasdienis ar periodiškas, nuolatinis lėšų davimas, pagalba jam ar bendra veikla tvarkant bendrą ūkį. Taigi parama turėtų būti teikiama nenutrūkstamai, ištisai ar periodiškais veiksmais (mokėjimais, natūraliu aprūpinimu ar kt.).
29. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis kaip teikiamos paramos kriterijus apibūdina jos dydį (apimtį). Teikiama parama gali būti įvardijama kaip pagrindinis pragyvenimo šaltinis tada, kai asmuo jam priklausančiu turtu ir vien savo pajamomis neturi galimybės patenkinti būtinųjų gyvenimo poreikių. Juos apimtų tokios būtinosios reikmės kaip išlaidos būstui, komunaliniams mokesčiams, sveikatos priežiūrai ir vaistams, drabužiams, avalynei, maistui ir kitiems būtinojo naudojimo daiktams ar paslaugoms individualiu atveju. Ar asmeniui pakanka nuosavų lėšų, ar jam reikia paramos kaip papildomų pragyvenimo lėšų, ar net išlaikymo (kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio), sprendžiama pagal gavėjo pajamų dydį, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir jau minėtas būtinąsias išlaidas. Jeigu asmens pajamos ir turtinė padėtis nepadengia jo būtinųjų išlaidų, teismas turi pagrindą spręsti, kad teikiama parama asmeniui gali būti vertinama kaip jo išlaikymas.
30. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar asmeniui buvo reikalingas išlaikymas, turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį (automobilius, akcijas, indėlius, santaupas ir kita) asmuo, pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą, paramos teikimo metu valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) jam ar paramą teikiančiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose; b) kokias pajamas pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą asmuo turėjo jo nurodomu išlaikymo metu; c) kokia asmens sveikatos būklė, socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą.
31. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad išlaikymas asmeniui gali būti teikiamas tiek pinigine, tiek natūrine formomis. Išlaikymas natūra gali būti suprantamas kaip aprūpinimas gyvenamuoju plotu, maistu, drabužiais, avalyne, priežiūra, darbų nudirbimu, paslaugų suteikimu ar apmokėjimu. Pinigine forma išlaikymas teikiamas perduodant lėšas pačiam asmeniui, jas panaudojant būtiniesiems pragyvenimo poreikiams.
32. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjas, teikiantis pareiškimą teismui dėl išlaikymo fakto nustatymo, pagal šią taisyklę privalo įrodyti išlaikymo faktus, kuriais grindžia savo reikalavimą.
33. Apeliantai savo pareiškime teismui nurodė, kad jie abu yra nedarbingi, gauna minimalias pajamas, pareiškėjas B. V. yra darbingas tik 35 proc., pareiškėjų miręs sūnus gyveno kartu su pareiškėjais ir juos pilnai išlaikė.
34. Taigi, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, spręstina, ar pareiškime išdėstytos reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės yra įrodytos, ar šios aplinkybės leidžia nustatyti apeliantų prašomą juridinį faktą.
35. Teismas ypatingosios teisenos tvarka turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016 32 punktas). Tinkamas bylos aplinkybių nustatymas grindžiamas visumos svarbių bylos aplinkybių ir visų įrodymų išnagrinėjimu ir įvertinimu.
36. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjų miręs sūnus R. tik formaliai gyveno su pareiškėjais, nes grįžęs iš reiso užsienyje apsistodavo pas savo sūnaus motiną J. B., tačiau, nežiūrint į tai, jis iki savo mirties pilnai išlaikė savo tėvus (apeliantus), t. y. kas mėnesį duodavo tėvams po 100 – 150 Eur, nes be sūnaus paramos jie iš savo pajamų negalėjo išgyventi.
37. Minėta, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjai buvo mirusio sūnaus išlaikomi ir jiems neužteko savo lėšų išsilaikyti, teismas visų pirma turi įvertinti pareiškėjų turtinę padėtį, nes parama gali būti įvardijama kaip pagrindinis pragyvenimo šaltinis tik tada, kai asmuo jam priklausančiu turtu ir vien savo pajamomis neturi galimybės patenkinti būtinųjų gyvenimo poreikių.
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantų vardu yra registruotos nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,766 ha ploto žemės sklypą ir vieno buto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (statybos pabaiga – 1986 m., baigtumas – 100 proc., bendras plotas – 214,54 kv. m), kuriame šiuo metu gyvena apeliantai. Prie namo yra keturi ūkiniai pastatai, kiemo rūsys. Jiems nuosavybės teise taip pat priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), 52,14 kv. m bendro ploto. Šiam butui priklauso 16 kv. m ūkinis pastatas, 5 kv. m stoginė, ¼ kiemo aikštelės, šulinio ir dalis žemės sklypo. Be to, apeliantų vardu yra registruoti trys žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini): 3,0597 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė yra 8510 Eur; 1,6876 ha ploto, kurio vertė yra 4890 Eur; 0,49 ha ploto, kurio vertė yra 1370 Eur. Du iš paminėtų žemės sklypų nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. buvo perduoti naudotis A. P.. Apeliantai taip pat turi transporto priemonę VW Sharan, 1997 m. gamybos.
39. Apeliantai savo skunde nurodo, jog apylinkės teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų turimo turto, netinkamai įvertino įrodymus, nes minėtas butas yra prastos būklės, nuo 2015 m. jam atjungta elektra, butas negyvenamas jau 20 metų, nes jis netinkamas gyvenimui. Namas, kuriame dabar gyvena apeliantai, taip pat iki galo neįrengtas, nes pareiškėjai tam neturi pakankamai lėšų.
40. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip akivaizdžiai nepagrįstus. Visų pirma, apeliantų nurodoma aplinkybė, kad jie neturi pakankamai lėšų įsirengti būstą, kuriame gyvena, šiuo atveju yra neaktuali, nes apeliantai neįrodinėjo, kad dėl to, ir negavę papildomos paramos, jie negali gyventi šiame name. Kita vertus, neišgalint iki galo įsirengti šiame būste, apeliantai gali šį turtą parduoti ir persikelti gyventi į kitą nuosavybės teise valdomą butą, o gautas lėšas panaudoti jo remontui. Be to, iš apeliantų banko sąskaitų išrašų matyti, kad po sūnaus R. mirties į apelianto B. V. sąskaitą UAB „Manvesta“ pervedė 3000 Eur pašalpą, Sodra 2020 m. lapkričio 30 d. abiem apeliantams išmokėjo po 19 262,39 Eur dydžio išmoką, 2021 m. sausio mėnesį apelianto B. V. sąskaitoje buvo 26 521,12 Eur pinigų likutis, o apeliantės D. V. sąskaitoje – 19 212,94 Eur.
41. Teismas neturi pagrindo sutikti ir su kitais apeliacinio skundo argumentais, liečiančiais kitą nekilnojamąjį pareiškėjų turtą – žemės sklypus, kurių, anot apeliantų, dėl silpnos sveikatos jie prižiūrėti negali, o dėl turo prastos būklės – turto parduoti. Paminėtam kontekste pažymėtina, kad apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio nekilnojamojo turto prastą būklę, ir bandymą (–us) šį turtą parduoti ir gauti iš to papildomas pajamas. Priešingai, patys apeliantai patvirtino, kad didžioji dalis šio turto perduota naudotis kitam asmeniui, iš kurio pareiškėjai gauna kita turtinę naudą – žemės ūkio produktus, malkas, grūdus paukščiams ir kt.
42. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai gauna nuolatines pajamas.
43. Swedbank, AB išrašas patvirtina, kad D. V. gaunama pensija nuo 2018 m. sausio mėnesio siekė 191,18 Eur, kuri iki sūnaus mirties padidėjo iki 252,98 Eur. Apeliantas B. V. nuo 2018 m. sausio mėnesio iš Sodros kas mėnesį gaudavo po 271,33 Eur, kuri iki sūnaus R. mirties padidėjo iki 318,73 Eur. Taip pat apeliantas nuo 2018 m. rugpjūčio iš Kaišiadorių rajono žemės ūkio bendrovės „Žiežmarių sodai“ gavo su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios siekė 1117,66 Eur (43,33 + 182 + 182 + 228,96 + 21,34 + 112,05 + 146,85 + 91,24 + 109,89), o iš UAB „Vaiskonta“ gavo 395,46 Eur (109,53 + 15,92 + 122,49 + 147,52). Be to, teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, jog už parduotus gyvulius, kuriuos jie laikė iki 2019 metų pabaigos, jis 2019 m. lapkričio 6 d. į banko sąskaitą įnešė 1320 Eur, 2019 m. gruodžio 13 d. – 600 Eur, iš viso 1920 Eur.
44. Apibendrinant šios nutarties 38, 40, 43 punktuose nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantų turtinė padėtis nei iki sūnaus R. mirties, nei šiuo metu nėra bloga. Priešingai, teismas neturi jokio pagrindo daryti įrodymais pagrįstą išvadą, kad dėl turimo turto ir gaunamų pajamų apeliantai neturi galimybės patenkinti būtinųjų gyvenimo poreikių, ar jaučia pragyvenimo išteklių nepriteklių.
45. Pažymėtina, kad medicininiai dokumentai, patvirtinantys, jog apeliantė D. V. reguliariai lankosi pas gydytojus, jai yra išrašyti vaistai, po sūnaus mirties buvo siųsta psichiatro konsultacijai, taip pat kad apeliantui B. V. yra diagnozuota hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo, jis reguliariai 2018 – 2020 metais lankėsi pas šeimos gydytoją, jam išrašyti kompensuojamieji ir nekompensuojamieji vaistai, nepaneigia šios nutarties 44 punkte padarytos išvados, be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kokio dydžio sumas jie išleidžia vaistams kas mėnesį ir kaip tai atsiliepia jų bendrai turtinei padėčiai.
46. Vertinant apeliantų nurodytą aplinkybę, jog kas mėnesį iš sūnaus gaudavo po 100 – 150 eurų, kurią neva patvirtino liudytojas – apeliantų kitas sūnus D. V., kuris gyvena kartu su apeliantais, pastarasis teigė, kad po 2014 metų, kai jis tapo neįgalus, brolis padėdavo tėvams, brolis sakydavo, jog duoda tėvams, bei tėvai jam (D. V.) sakydavo, kad duodavo 50 – 100 Eur, kaip galėdavo. Liudytoja J. B. paaiškino, jog R.s, kiek žino, padėdavo tėvams pinigais, ar vaistus pirkdavo, nelabai klausinėjusi, nežinanti. Liudytojas G. Z. paaiškino, jog vieną kartą R. perdavė parvežti tėvams 100 Eur, kitą – 150 Eur, matė, kaip vietoje tris kartus davė po 100 Eur.
47. Taigi, įvertinus apeliantų liudytojų paaiškinimus darytina labiau tikėtina išvada, kad miręs sūnus padėdavo tėvams pagal savo finansines galimybes, tačiau tokios paramos negalima laikyti pagrindiniu apeliantų pragyvenimo šaltiniu, kai dėl turimo jų turto ir gaunamų pajamų negalėtų būti patenkinti būtinieji gyvenimo poreikiai.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl šalies pakeitimo
50. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2021 m. liepos 8 d. pateikė teismui prašymą suinteresuotą byloje asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrių pakeisti suinteresuotu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriumi.
51. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
52. Pagal VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2021 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. V-123 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimo“, nuo 2021 m. liepos 1 d. VSDFV Šilalės skyrius dėl reorganizacijos prijungtas prie VSDFV Klaipėdos skyriaus, kuriam perėjo visos prijungto Alytaus skyriaus teisės ir pareigos.
53. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, suinteresuotas šioje byloje asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius keistinas jo teisių ir pareigų perėmėju suinteresuotu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriumi (CPK 48 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrių pakeisti jo teisių ir pareigų perėmėju suinteresuotu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriumi (juridinio asmens kodas 193180814, adresas Smiltelės g. 12A, 91501 Klaipėda).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.