- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-20
- Bylos Nr.
- eI3-484-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02309-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Fomičiova, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Raseinių vandenys“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. AS-147 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba 2) Sprendimą pakeisti, sumažinant paskirtą ekonominę sankciją iki 34 259,2 Eur; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundo reikalavimus pareiškėja grindžia tokiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) Sprendimu pareiškėjai apskaičiuotas 571 214,00 Eur mokėtinas mokestis už išgautą požeminį vandenį didesniu tarifu, nustatytą mokesčio tarifą dauginant iš 10. Tokia sankcija pareiškėjai taikyta dėl to, kad pareiškėja 2017 m. ir 2018 m. I–IV ketvirčiais neteisingai deklaravo visą per šį mokestinį laikotarpį išgautą požeminio vandens kiekį, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis ir tuo pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 4 str. 2 d. ir 7 str. 2 d., o kadangi pareiškėja 2017–2019 metų I–IV ketvirčiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus – angliavandenilius) ir ertmes (toliau – LGT leidimas), tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė MVGIĮ 6 str. 2 d.
2.2. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Sprendimu, mano, kad jis turi būti pakeistas, nes pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas.
2.3. Paaiškina, kad nors Sprendimu pareiškėjai patvirtinta 571 214,00 Eur ekonominė sankcija (mokestis didesniu tarifu, taikant koeficientą 10) už tai, kad pareiškėja 2017 ir 2018 metų I-IV ketvirčiais deklaravo mažiau išgauto požeminio vandens nei faktiškai išgavo ir už tai, kad 2017-2019 mokestinių metų I-IV ketvirčiais iš Alėjų, Anžilių, Dedančių, Berteškių, Bliūdžių, Bogušiškių, Bagušių, Butkiškės, Didžiulių, Girkalnio, Gylių, Gynėvės, Grajauskų, Ilgižių, Katauskių, Kaulakių, Kudonių, Lenkelių, Milašaičių, Naudvario, Nemakščių, Paliepių, Pašaltuonio, Paupio, Plikių, Požėčių, Ražaitėlių, Saugailių, Skirmantiškės, Steponkaimio, Sujainių, Šienlaukio, Šiluvos, Užkalnių, Vengerskų, Verėduvos, Viduklės, Virgainių, Vosiliškių, Žaiginio, Gervinės ir Pramedžiavos vandenviečių (toliau kartu – ir Vandenvietės) požeminį vandenį išgavo, neturėdama LGT leidimo, tačiau pareiškėjo tvirtinimu, ji leidimą turėjo. Anot pareiškėjos, vandens gavybos veiklą ji vykdo pagal Taršos integruotos prevencijos leidimą Nr. 7/8 (toliau – ir TIPK leidimas), kuris išduotas dar 2010 m. gruodžio 31 d. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento ir kuriuo vadovaujantis veikla vykdoma iki šiol.
Pareiškėja nesutinka su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad nebuvo pasinaudota teise pateikti pastabas dėl patikrinimo akto išvadų, nes pareiškėja tokias rašytines pastabas teikė 2021 m. birželio 25 d. (pakartotinai – 2021 m. birželio 28 d.) elektroniniu laišku.
2.2. Teigia, kad pareiškėjai nustatytas pažeidimas įvyko dėl informacinės sistemos klaidos, kurios darbuotojai nepastebėjo laiku ir kuri buvo ištaisyta tik 2019 m., t. y. dar iki atsakovui pradedant patikrinimą. Pareiškėjai pašalinus sistemos klaidą, esant disproporcijai tarp turimų žmogiškųjų išteklių ir darbo krūvio, nebuvo patikrinti išgauto požeminio vandens kiekio ir pateiktose deklaracijose nurodyto išgauto požeminio vandens kiekiai, ko pasekoje, pareiškėjas deklaracijų nepatikslino ir dėl to patikrinimo metu buvo nustatyti skirtumai tarp faktiškai išgauto požeminio vandens ir deklaruotų bei apmokėtų jo kiekių.
Tuo pačiu pažymi, kad patikrinimo metu pareiškėja bendradarbiavo su atsakovu, teikė turimą informaciją ir duomenis. Tai, kad pažeidimas užkardytas dar 2019 m. įrodo, kad pati pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad pažeidimas nebebūtų daromas toliau, tačiau dėl didelio darbų krūvio 2017–2018 m. deklaruoti duomenys nebuvo tinkamai sutikrinti. Su patikrinimo metu nustatytais neatitikimais pareiškėja sutinka.
2.3. Teigia, kad siekiant išgauti požeminį vandenį, leidimo turėti nereikalaujama, jei kiekvienoje vandenvietėje planuojama išgauti arba išgaunama ne daugiau nei 100 m³/d., nes taip numatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1-18 „Dėl aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 priedo „Kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar ūkinei veiklai arba įrenginiui, nepriskirtam prie taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, reikia leidimo“ 1 punkte.
Pasak pareiškėjos, TIPK leidimo skyriaus „I Bendroji dalis. Duomenys apie įrenginį, ūkinę veiklą, vykdomą veiklos aplinkosauginį valdymą ir kontrolę“ 8 punkte „Ūkinės veiklos aprašymas“ buvo pateiktos visos Vandenvietės ir nurodyti jomis išgaunamo požeminio vandens kiekiai m³/d. Iš šios TIPK leidimo dalies matyti, kad visose Vandenvietėse atskirai planuojama išgauti mažiau nei 100 m³/d., atitinkamai, remiantis pirmiau minėtu aplinkos ministro įsakymu, kuris buvo aktualus TIPK leidimo išdavimo metu, papildomo leidimo išgauti vandenį iš Vandenviečių nereikėjo gauti, kaip ir nereikėjo nurodyti papildomų duomenų tokiam leidimui gauti.
2.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) Pakeitimo įstatymo nuostatas TIPK leidimai, išduoti veiklos vykdytojams iki 2014 m. liepos 1 d., buvo laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį ŽGĮ nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Pareiškėjo vertinimu, kadangi TIPK leidimas buvo išduotas 2010 m. gruodžio 31 d., kuomet galiojo nuostata, kad jei Vandenvietėje yra išgaunama mažiau nei 100 m³/d. požeminio vandens, tuomet TIPK leidime Vandenvietės neturi būti tiksliai detalizuotos, o 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus ŽGĮ Pakeitimo įstatymui ir vėliau TIKP leidimas nebuvo keistas, Vandenviečių naudojimo tvarka ir išgaunamo požeminio vandens kiekiai taip pat nekito, todėl LGT leidimas po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo šio vandens kiekiui išgauti nebuvo reikalingas, nes galiojo TIPK leidimas.
Pareiškėjos įsitikinimu, šiuo atveju turėtų būti laikoma, kad 2017–2019 mokestiniais metais Vandenvietėse požeminis vanduo išgautas turint reikalingą leidimą, t. y. nepažeidžiant MVGIĮ 6 str. 2 d. ir dėl to skundžiamame Sprendime už šį pažeidimą priskaičiuota ekonominė sankcija, kurios suma 228 622,00 Eur, turėtų būti panaikinta.
2.5. Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjos veikla yra viešosios paslaugos teikimas, t. y. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos Raseinių rajono gyventojams. Pareiškėjos veiklą reglamentuoja daugybė teisės aktų, o teikiamų paslaugų (vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas) kainą nustato valstybinė kainų ir energetikos taryba teisės aktų nustatyta tvarka, o ne pati pareiškėja. Pareiškėja neturi jokio tikslo slėpti ar neapskaityti mokesčių ar veiklą vykdyti neturint atitinkamų leidimų. Taip pat svarbu yra tai, jog pareiškėjos įmonė yra nedidelė, negeneruojanti pelningumo, todėl bet kokių didesnių baudų skyrimas gali lemti jos veiklos sutrikimus, taigi ir viešosios paslaugos sutrikimą. Todėl išties mokesčio už aplinkos teršimą ar mokesčio už naudojimąsi gamtos ištekliais vengimas ar netinkamas apskaičiavimas pareiškėjai yra visiškai nenaudingas ir netgi žalingas. Atkreipia dėmesį į tai, kad vanduo išgautas ne pareiškėjos, o viešosios paslaugos gavėjų poreikiams tenkinti, rajono higienos saugumui užtikrinti, taigi paskirta ekonominė sankcija neatitinka proporcingumo, teisingumo principų, juo labiau, kad net ir surinkti mokesčiai į gyventojų už jiems patiektą nedeklaruotą vandenį, nepadengs pareiškėjai skirtos ekonominės sankcijos.
Skundžiamu Sprendimu pritaikyta ekonominė sankcija yra pernelyg griežta, neprotinga ir neadekvati pažeidimui, todėl neproporcinga.
2.6. Tvirtina, kad pareiškėja sąžiningai nežinojo / nepastebėjo dar 2014 m. įvykusio ŽGĮ pakeitimų ir ŽGĮ Pakeitimo įstatymo, todėl manė, kad turimi TIPK leidimai yra pakankami teisėtam veiklos vykdymui, o apie minėtus pakeitimus buvo sužinota tik atsakovei surašius patikrinimo aktą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia tokią poziciją:
3.1. Pasak atsakovo, nesutiktina su pareiškėjos manymu, kad TIPK leidime buvo nurodytos vandenvietės, jose planuojamo išgauti požeminio vandens kiekiai, pareiškėjos vykdoma vandens paėmimo veikla, kuri bei jos apimtys nesikeitė iki šiol, todėl turėtų būti laikoma, kad 2017–2019 metų mokestiniais laikotarpiais požeminis vanduo išgautas turint TIPK leidimą. Anot atsakovo, Bendrovė klaidingai interpretuoja TIPK leidimu suteiktą teisę naudoti požeminio vandens išteklius. Pareiškėjos skunde minimame TIPK leidimo 8 punkte yra tik aprašoma vykdoma ūkinė veikla, tame tarpe veikiančios ir tiekiančios gyventojams vandenį vandenvietės, o ne įtvirtinamas leidimas naudoti požeminį vandenį. TIPK leidimo 18 punkte jau aprašomas būtent vandens paėmimas, vartojimas ir tiekimas, o šio punkto 14 ir 15 lentelėse nurodytos tik trys vandenvietės – Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II, naudojamos požeminio vandens išgavimui. Taigi, atsakovo teigimu, TIPK leidime numatytas leidimas naudoti gamtos išteklių – požeminį vandenį tik iš šių trijų vandenviečių.
TIPK leidimo išdavimo metu nereikėjo gauti leidimo išgauti požeminį vandenį iš Alėjų, Anžilių, Bedančių, Berteškių, Bliūdžių, Bogušiškių, Bagušių, Butkiškės, Didžiulių, Girkalnio, Gylių, Gynėvės, Grajauskų, Ilgižių, Katauskių, Kaulakių, Kudonių, Lenkelių, Milašaičių, Naudvario, Nemakščių, Paliepių, Pašaltuonio, Paupio, Plikių, Požėčių, Ražaitėlių, Saugailių, Skirmantiškės, Steponkaimio, Sujainių, Šienlaukio, Šiluvos, Užkalnių, Vengerskų, Verėduvos, Viduklės, Virgainių, Vosiliškių, Žaiginio, Gervinės ir Pramedžiavos vandenviečių. Tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje atsiradus reikalavimams požeminio vandens naudojimui turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą. Nurodo, kad pareiškėja privalėjo gauti šį leidimą naudoti minėtas 42 vandenvietes, tačiau to nepadarė.
3.2. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėja, be kita ko, nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, kurioje buvo numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Bendrovė neturėjo leidimo naudoti požeminį vandenį iš 42 vandenviečių (leidimas TIPK išdavimo metu nebuvo reikalingas), todėl pareiškėjos atžvilgiu minėta įstatymo nuostata negali būti taikoma.
3.3. Pasak atsakovo, pareiškėjos skunde nurodomi argumentai, jog ji sąžiningai nežinojo / nepastebėjo ŽGĮ nuostatų 2014 m. liepos 1 d. pakeitimo, deklaravo be leidimo išgauto vandens kiekius, nepaneigia fakto, jog ji naudojo požeminio vandens išteklius iš Alėjų, Anžilių, Bedančių, Berteškių, Bliūdžių, Bogušiškių, Bagušių, Butkiškės, Didžiulių, Girkalnio, Gylių, Gynėvės, Grajauskų, Ilgižių, Katauskių, Kaulakių, Kudonių, Lenkelių, Milašaičių, Naudvario, Nemakščių, Paliepių, Pašaltuonio, Paupio, Plikių, Požėčių, Ražaitėlių, Saugailių, Skirmantiškės, Steponkaimio, Sujainių, Šienlaukio, Šiluvos, Užkalnių, Vengerskų, Verėduvos, Viduklės, Virgainių, Vosiliškių, Žaiginio, Gervinės ir Pramedžiavos vandenviečių, neturėdama tam leidimo. Taigi atsakovas mano, kad vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, teisėtai ir pagrįstai paskaičiavo mokestį didesniu tarifu už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iš minėtų 42 vandenviečių be leidimo išgautą požeminį vandenį.
3.4. Dėl pareiškėjos rašytinių pastabų paaiškina, kad dėl Departamento vidinės dokumentų valdymo sistemos pertvarkymų, t. y. dėl techninės klaidos, pareiškėjos pateiktos pastabos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriuje buvo gautos jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo ir išsiutinimo. Tuo pačiu Departamentas pažymi, kad jis yra susipažinęs su Bendrovės pateiktomis pastabomis dėl patikrinimo akto išvadų, tačiau vertina, kad pareiškėja jose nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurios būtų galėjusios įtakoti priimamą Sprendimą, net ir tuo atveju, jei jos būtų gautos iki Sprendimo priėmimo.
3.5. Dėl mokesčio sumažinimo nurodo, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę veiklą, susijusią būtent su gamtos išteklių naudojimu, todėl jai, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai, o pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės, kad dėl techninės klaidos buvo deklaruotas ne visas išgautas požeminis vanduo, dėl didelio darbo krūvio nebuvo patikslintos deklaracijos už 2017–2018 metų mokestinius laikotarpius, be to, pasikeitusių teisės aktų formuluotės buvo neaiškios ir dviprasmiškos, o Departamentas Bendrovės neinformavo apie teisės aktų pasikeitimus, yra subjektyvaus pobūdžio ir neturėtų būti laikomos aplinkybėmis, kurios leistų sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį.
Pažymi, kad tai, jog pareiškėja turi įsipareigojimų tiekėjams, kredito įstaigoms, darbuotojams, paskirta ekonominė sankcija žymiai pakenktų pareiškėjos vykdomai veiklai, ji nesugebės užtikrinti kokybiško vandens tiekimo, turėtų būti vertinami kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Bendrovės pažeidimai buvo sistemingi, o ne vienkartinio pobūdžio. Įstatymo nuostatos nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, t. y. reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Departamentui, tvirtinant patikrinimo rezultatus, įstatymu nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
3.6. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažymi, kad įvertinus tai, jog šioje administracinėje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėja iš esmės ginčija apskaičiuotą 571 214,00 Eur mokestį didesniu tarifu, kas, atsakovo nuomone, reiškia, kad teismui sprendžiant klausimą dėl didesnio tarifo taikymo pagrįstumo ir vertinant aplinkybes, nesusijusias su Departamento neteisėtais veiksmais, Departamentas negalėtų būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2020 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. AD1-47 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą ir valstybinius gamtinius išteklius tikrintinų įmonių sąrašo ir savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrintinų sąrašo 2020 metams patvirtinimo“, 2020 m birželio 11 d. pradėjo UAB „Raseinių vandenys“ planinį teminį mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017–2019 metus.
4.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė už 2017 metų I–IV ketvirčius ir 2018 metų I–IV ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai neteisingai deklaravo (deklaravo mažiau negu faktiškai išgavo) visą per šį laikotarpį išgautą vandens kiekį, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, tuo pažeidė MVGIĮ 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį. Taip pat, vadovaujantis pareiškėjos pateiktais dokumentais, nustatyta, kad pareiškėja 2017–2019 metų I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama LGT leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, tuo įmonė pažeidė ŽGĮ 12 str. 1 dalį, MVGIĮ 5 str. 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2.13 punktą, MVGIĮ 6 str. 2 dalį, todėl vadovaujantis MVGIĮ 6 str. 2 ir 3 dalimi už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą yra – 571 214,00 Eur.
4.3. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta patvirtinti 2021 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktą Nr. (7.8)-AD5-9835 ir jame nurodytą taikomą Bendrovei sankciją, t. y. sumokėti 571 214,00 Eur sumą.
5. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Sprendimo panaikinimo arba pakeitimo, nes, pasak pareiškėjos, jai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MVGIĮ, nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką.
Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 straipsnis).
MVGIĮ 4 straipsnyje numatyta, kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (2020 m. liepos 7 d. galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (5 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (7 straipsnio 4 dalis).
Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėja remiasi tuo, kad 2010 m. jai išduotas TIPK leidimas Nr. 7/8 leidimas suteikė jai teisėtą pagrindą jo eksploatuojamose Vandenvietėse išgauti požeminį vandenį, nes iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimo išduoti TIPK leidimai, kurių pagrindu buvo galima naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, laikomi leidimais naudoti vandenį Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo prasme, dėl ko jie galioja neterminuotai ir po 2014 m. liepos 1 d., nes Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies pagrindu ir laikytini tinkamais leidimais požeminio gėlo vandens išgavimui.
ŽGĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė.
ŽGĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
ŽGĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje (teismo pastaba – įskaitant ir leidimus naudoti požeminį vandenį).
Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (aktuali redakcija nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 4.1 papunktyje apibrėžta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes sąvoka: leidimas – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytu rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
ŽGĮ Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojusioje nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo numatyta: „Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.“
Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (toliau - ir TIPK taisyklės).
Pagal TIPK taisyklių 1 punktą, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas – rašytinis dokumentas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę, ir kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį, bendro atliekų deginimo įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, arba aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis. Įrenginio, kurą deginančio įrenginio, atliekų deginimo įrenginio, bendro atliekų deginimo įrenginio sąvokas apibrėžia aplinkos ministras (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 dalis).
TIPK taisyklės nustato racionalaus vandens naudojimo ir vandens taršos mažinimo priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, aplinkos oro taršos mažinimo priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatyme, atliekų prevencijos priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, įgyvendinimą, kitų aplinkos apsaugos priemonių planavimą bei įgyvendinimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymu.
TIPK taisyklių 2 priede išvardinti kriterijai, kada ūkinei veiklai arba įrenginiui, nepriskirtam prie taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, reikalingas leidimas pagal taisyklių 2 priedą. Šiuo atveju 2 priedo 1 punkte nustatyta, kad kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m3 per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens, tokiai veiklai reikalingas TIPK leidimas (redakcija galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. sausio 10 d., kuomet Bendrovei išduotas atnaujintas TIPK leidimas). Pagal šį kriterijų tam, kad Bendrovei TIPK leidime būtų įtraukta požeminio vandens naudojimo veikla, kaip atskira leidimo dalis, Bendrovė turėjo išgauti 100 m3 ar daugiau vandens išteklių per parą. TIPK leidimo II dalies 18 punkte „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“, aprašyti Bendrovės planuojami išgauti gėlo požeminio vandens išteklių kiekiai iš trijų vandenviečių (Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II). TIPK taisyklių 4 ir 5 priede nurodyta, kokie duomenys turi būti pateikti teikiant paraišką TIPK leidimui gauti. Tam turi būti užpildytos 13-17 lentelės, kuriose būtų smulkiai aprašyti duomenys apie įmonės eksploatuojamas vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus ir kita detali informacija. Tuo tarpu Bendrovei išduotame TIPK leidime Nr. 7/8 minimų 13-17 lentelėse nurodyta informacija tik apie 3 gręžinius, tačiau apie ginčo Vandenvietes, už kurias ir apskaičiuoti mokesčiai, nenurodyta jokia informacija. Atsižvelgiant į TIPK leidimo paskirtį, duomenis, kurie turėjo būti teikiami paraiškoje TIPK leidimo daliai „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ išduoti, nėra pagrindo teigti, kad po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjo turimas TIPK leidimas galėtų būti laikomas suteikiančiu jam teisę naudoti požeminį gėlą vandenį. Tokį aiškinimą analogiškose bylose taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. pavyzdžiui, 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-224-492/2022).
Pareiškėja sutinka, kad 2017 – 2018 metais neteisingai deklaravo išgauto vandens kiekius ir dėl to mokestį, susidarė Patikrinimo akte nurodytas kiekis ir atsakovė už šį laikotarpį taikydama MUVGĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, už nuslėptą nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį pagal priskaičiavo apskaičiavo mokestį 10 kartų didesniu tarifu – 342 592 Eur.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Įgyvendinant šias Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų priežiūrą, 36-8 straipsnyje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos, reglamentuojančios poveikio priemonių ūkio subjektams taikymą, o taip pat – teisminę tokių poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo patikrą: skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (Viešojo administravimo įstatymo 368 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020).
11. Nėra pagrindo nesutikti, kad pareiškėja klydo dėl aplinkybės, kad reikalingas LGT leidimas, ji neslėpė, kad naudoja Vandenvietes (jos buvo nurodytos TIPK leidime, Bendrovė deklaravo išgaunamus vandens kiekius, atsakovė ir nesiremia aplinkybe, kad nebuvo žinoma apie Vandenviečių naudojimą).
Bendrovė remiasi sunkia finansine padėtimi, nurodo, kad Skundžiamu sprendimu paskirtą ekonominę sankciją palikus galioti pilna apimtimi, pareiškėjos galimybės pasiskolinti iš kredito įstaigų lėšų, reikalingų viešosios paslaugos teikimo užtikrinimui. Iš tiesų, į bylą pateiktas Bendrovės 2020 m. balansas rodo, kad Bendrovės skoliniai įsipareigojimai sudaro daugiau kaip 1 mln. Eur, taip pat Bendrovė turi sukaupusi nepaskirstytąjį nuostolį (daugiau kaip 3 mln. Eur). Nėra ginčo, kad Bendrovė suteikė atsakovei visą šiam pažeidimui nustatyti reikiamą informaciją, bendradarbiavo su Atsakovu ir ėmėsi veiksmų tokiam pažeidimui pašalinti. Bendrovės veikla - viešosios paslaugos teikimas – t. y. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos Raseinių rajono gyventojams, teikiamų paslaugų (vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas) kainą nustato valstybinė kainų ir energetikos taryba teisės aktų nustatyta tvarka, o ne pati pareiškėja. Patikrinimo akte nebuvo nustatyta, kad pareiškėja pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą ir nesumokėjimą – būtų padariusi tyčia ar turėtų tikslą nuslėpti išgaunamo požeminio vandens kiekius. Pilna apimtimi palikta galioti sankcija neabejotinai neigiamai paveiktų galimybę teiki kokybiškas viešąsias paslaugas.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Vertinant Bendrovės pažeidimą deklaruojant išgauto vandens kiekį, pasakytina, kad deklaravimo pažeidimas savo pobūdžiu šioje situacijoje yra sunkesnis nei vandens išgavimas neturint Leidimo, nes Bendrovė, veikdama specialioje veiklos srityje (geriamo vandens tiekimas) turėjo ir galėjo pasirūpinti, kad deklaracijos būtų teisingos. Be to, nurodo, kad, pastebėjusi klaidas, nuo 2019 m. pradėjo teikti teisingas deklaracijas. Paaiškinimas, kad dėl didelio darbo krūvio nepastebėjo ankstesnių laikotarpių netikslumų neįtikina, kad buvo objektyvios priežastys, kurios lėmė tokį pažeidimą. Taigi laikytina, kad Bendrovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesielgė sąžiningai. Toks pažeidimas sukėlė riziką, kad institucijoms nepatikrinus faktiškai išgauto vandens kiekio, mokestis liktų nesumokėtas. Todėl atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teismo vertinimu, už šį pažeidimą protingumo ir teisingumo kriterijus atitiktų mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 2,5.
Pažeidimas, susijęs su LGT Leidimo neturėjimu, yra labiau formalus, juo nebuvo padaryta žala gamtai, žmonių sveikatai, sukurta rizika finansinių prievolių vykdymui. Visgi Bendrovė, veikdama specialioje srityje, turėjo žinoti jos veikloje taikomus reikalavimus, teisės aktų nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti valstybės gamtos išteklius, taip sudaryti sąlygas juos naudoti atsakingai ir racionaliai. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, už šį pažeidimą protingumo ir teisingumo kriterijus atitiktų mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 1,3. Pažymėtina, kad panašios praktikos tokio pobūdžio bylose laikosi Vilniaus apygardos administracinis teismas (žr. pavyzdžiui, 2023 m. sausio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-674-1066/2023).
12. Iš Patikrinimo akto matyti, kad už nedeklaruotą išgauto vandens kiekį 2017-2018 m. apskaičiuota 342 592,00 Eur mokesčio (padidintu tarifu, taikant koeficientą 10). Pritaikius koeficientą 2,5, už šį laikotarpį gaunasi 85 648,00 Eur mokesčio (342 592,00 Eur/10 x 2,5). Laikytina, kad galutinė mokesčio suma už 2017-2018 m. laikotarpį turi sudaryti 85 648,00 Eur.
Patikrinimo aktu nustatyta, kad Bendrovė 2017 – 2019 m. išgavo vandenį be LGT Leidimo. Dėl šio pažeidimo už 2019 m. apskaičiuota 228 622,10 Eur (padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, Patikrinimo akto 6 dalis). Pritaikius koeficientą 1,3, už 2019 m. išgautą vandenį be LGT Leidimo gaunasi 29 720, 87 Eur mokesčio (228 622,10 Eur/10 x 1,3). Tuo tarpu iš Patikrinimo akto matyti, kad per 2017 ir 2018 metus be LGT leidimo išgautas ir nedeklaruotas išgautas vandens kiekis sutampa (Patikrinimo akto 4 ir 6 dalys), o dėl mokesčio už nedeklaruotą kiekį per šį laikotarpį jau pasisakyta (laikant, kad galutinė mokesčio suma yra 85 648,00 Eur (padidintu tarifu, taikant koeficientą 2,5)), taigi papildomai už 2017 – 2018 metus dėl to paties kiekio be LGT Leidimo išgauto vandens mokestis neapskaičiuotinas.
Apibendrinant laikytina, kad už 2017 – 2018 metų laikotarpį apskaičiuotinas mokestis turi sudaryti 85 648,00 Eur, o už 2019 metus - 29 720, 87 Eur.
13. Bendrovė taip pat nurodo, kad į jos pateiktas pastabas, kurias ji turėjo teisę teikti dėl Patikrinimo akto pagal Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalį, nebuvo atsižvelgta priimant Sprendimą. Iš tiesų, atsakovė pripažino, kad pastabas buvo gavusi, tačiau jas pastebėjo tik priėmusi Sprendimą. Taigi laikytina, kad atsakovė padarė procedūrinį pažeidimą.
Vertinant tokio procedūrinio pažeidimo reikšmingumą, matyti, kad 2021 m. liepos 25 d. teiktose pastabose pareiškėja nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos atsakovei ir dėl to galėtų keisti vertinimą, iš esmės rėmėsi teisės interpretavimu dėl sankcijos proporcingumo ir TIPK leidimo reikšmės. Šiuos argumentus Bendrovė pateikė ir skunde teismui, atsakovės pozicija liko nepakitusi. Todėl laikytina, kad Bendrovė galėjo pasinaudoti teise į teisminę gynybą, o vien aplinkybė, kad atsakovė neatsakė į pastabas, šiuo atveju nesudaro pagrindo laikyti esminiu pažeidimu, dėl kurio buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo panaikinti atsakovės Sprendimą dėl to, kad nebuvo pasisakyta dėl Bendrovės pastabų.
Šiuo atveju pareiškėjai apskaičiuotas 571 214 Eur mokestis didesniu tarifu sumažinamas iki 115 368 Eur (85 648,00 Eur už 2017 – 2018 m. laikotarpį ir 29 720, 87 Eur už 2019 m. laikotarpį), todėl laikytina, kad skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos 2021 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. AS-147 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ kuria patvirtintas pareiškėjai apskaičiuotas 571 214 Eur mokestis didesniu tarifu, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 115 368,87 Eur (85 648,00 Eur už 2017 – 2018 m. laikotarpį ir 29 720, 87 Eur už 2019 m. laikotarpį).
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.