Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kvadratas“ bankroto administratoriaus M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5070-866/2016, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kvadratas“ bankroto administratoriaus M. K. prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kvadratas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo – S. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties, kuria atsisakyta UAB ,,Verslo kvadratas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, atmestas bankroto administratoriaus prašymas apriboti suinteresuoto asmens S. S. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis pareiškėjo BUAB „Verslo kvadratas“ bankroto administratoriaus M. K. atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Pareiškėjo atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, cituodamas teismų praktiką tyčinio bankroto klausimu, suformuotą aiškinant ir taikant teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2013 m. spalio 1 d., netinkamai apibrėžė bylos įrodinėjimo dalyką. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai akcentuoja nuo 2013 m. spalio 1 d. pakeistą (papildytą) teisinį reguliavimą. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad nuo nurodytos datos įsigaliojusioje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje apibrėžti bankroto kilimo požymiai, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Tuo pagrindu daroma išvada, jog vien pirmosios instancijos teismo veiksmai nurodant ar remiantis teismų praktikos, suformuotos pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2013 m. spalio 1 d., nuostatomis negalėjo lemti neteisingo klausimo išsprendimo. Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, vadovavosi aktualios redakcijos ĮBĮ nuostatomis. Bankroto administratorius UAB „Verslo kvadratas“ bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu). Bankroto administratoriaus procesiniame dokumente nurodyta, kad įmonės vadovė nuolat nesilaikė juridinio asmens valdymo organui taikomų apribojimų – įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, didino finansinius įsipareigojimus, neteikė finansinių ataskaitų, iškėlus bankroto bylą nevykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, ar bankroto administratoriaus nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. atlikti savarankišką faktinių aplinkybių ir byloje esančių duomenų vertinimą, kurių visetas leistų daryti pagrįstą išvadą apie sąmoningą, tikslingą įmonės privedimą prie bankroto. Teismo sprendimas turi būti priimtas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes. Jis turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, o CPK 185 straipsnis nustato pareigą teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-382/2013).Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, be pakankamo teisinio pagrindo atmetęs bankroto administratoriaus prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, pažeidė pareigą visapusiškai ir išsamiai ištirti faktines aplinkybes, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. neįvykdė teisingumo ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (CPK 263 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis apie suinteresuoto asmens S. S. vadovavimo įmonei trukmę, įmonės įsiskolinimo valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams susidarymo aplinkybes, nenustatė objektyvių sąlygų dėl S. S. tyčinės, sąmoningai prieš įmonės interesus nukreiptos veiklos, o bankroto administratoriaus argumentus dėl suinteresuoto asmens veiksmų savalaikiai neinicijuojant bankroto bylos iškėlimo ir įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui pripažino deklaratyviais. Teismas pažymėjo, kad įmonės bankrotą galbūt lėmė verslo nesėkmė. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, be pagrindo įasmenino tyčinio bankroto sąlygų vertinimą, t. y. konkrečius veiksmus (bankroto administratoriaus nuomone, laikytinus tyčinio bankroto požymiais) susiejo su suinteresuoto asmens (įmonės vadovės) asmeniu (jo kalte), akcentuodamas įmonės vadovės veiksmų (neveikimo) įtaką įmonės bankrotui. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.) pripažinus bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Taigi ir aptariamu atveju esminę reikšmę turėjo bankroto administratoriaus pareiškime nurodytų aplinkybių vertinimas, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 -3 dalyse nurodytus tyčinio bankroto pagrindus, nebūtinai susiejant juos su konkretaus asmens kalte. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą savalaikiai kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas išvada, jog vien pareiškimo iškelti bankroto bylą (savalaikis) nepateikimas nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, iš esmės nevertino bankroto administratoriaus procesiniame dokumente nurodytų aplinkybių dėl įmonės valdymo organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Tai lėmė, jog nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės: įmonės nemokumo faktas, momentas, mokumo situacijos dinamika, veiksmų seka nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo. Šių aplinkybių nenustačius, nurodytos išvados negalima laikyti pagrįsta. Įmonės vadovui nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, galėjo būti smarkiai padidinti įmonės nuostoliai ir kreditoriniai įsipareigojimai, kas gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad faktinė situacija, kuomet bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, jam neperduotas įmonės turtas ir dokumentai, įmonėje galėjo būti netinkamai vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Ši teismo išvada grindžiama kitoje civilinėje byloje suformuotu precedentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-351/2014). Tačiau nurodytos bylos ratio decidendi (lot. sprendimo motyvai) nėra panašūs į šioje byloje nagrinėtas faktines aplinkybes. Kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės akcijų perleidimo įtakos įmonės (ne) mokumui. Tuo tarpu dokumentų neperdavimo aplinkybė nurodytoje byloje pripažinta neesmine (šalutine). Kita vertus, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertindamas įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui aplinkybių, nenustatė nurodyto precedento taikymui reikšmingų aplinkybių tapatumo ar panašumo. Kitoje apeliacinės instancijos teismo byloje buvo vertinama faktinė situacija, kuomet bankroto administratoriui nepavyksta dokumentų perdavimo tikslu susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, kai aptariamu atveju iš teismui pateiktų bylos duomenų tokios ar panašios aplinkybės nenustatytos. Priešingai, iš Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui S. S. UAB „Verslo kvadratas“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi paskirta bauda, konstatuotas dokumentų perdavimo pareigos nevykdymo faktas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien formalus įmonės vadovo pareigos bankroto administratoriui perduoti įmonės dokumentus nevykdymas (nesavalaikis vykdymas) nesudaro pakankamo pagrindo tyčinio bankroto pagrindui konstatuoti. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti su šiuo pagrindu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas) susijusias faktines aplinkybes, nurodytas bankroto administratoriaus pareiškime. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bankroto proceso ypatumus. Įvertinant byloje egzistuojantį viešąjį interesą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę rinkti įrodymus ir savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino siaurai, o tyčinio bankroto pagrindų vertinimą nepagrįstai susiejo su konkretaus asmens veiksmais (elgesiu, kalte), neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, neįvertinti bankroto administratoriaus argumentai dėl įmonės tyčinio bankroto požymių, o dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Tokios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

Bankroto administratoriaus iniciatyva byloje taip pat sprendžiamas klausimas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo pagrindų buvimo nagrinėjamoje situacijoje. Šioje normoje nurodyta, jog teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Aptariamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir atskirojo skundo turinys patvirtina, kad bankroto administratorius buvusiai UAB „Verslo kvadratas“ vadovei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją prašo taikyti už pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pareigos įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti administratoriui įmonės dokumentus nevykdymą.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikomas tik dėl formalių priežasčių, tokia sankcija turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015). ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-270-690/2016). Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant dėl UAB „Verslo kvadratas“ vadovės teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytus pagrindus, reikšmingos iš esmės tos pačios aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas bankroto administratoriaus prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Todėl tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, lemia išvadą, jog aptariamu atveju pagal nustatytas aplinkybes nėra galimybės ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytais pagrindais ir nustatyta tvarka išspręsti ir įmonės vadovės teisių ribojimo klausimo. Taigi šis klausimas taip pat perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinis teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BUAB „Verslo kvadratas“ bankroto administratoriaus prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl įmonės vadovės teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo netenkino neturėdamas tam pakankamo pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir nurodyti klausimai perduodami pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį šio klausimo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei įmonės vadovės teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo klausimus perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti ir klausimus dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kvadratas“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei dėl S. S. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.