Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo ir nukentėjusiojo D. Š. atstovo G. Š. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-05-19 nuosprendžio, kuriuo T. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį – išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Tokiu būdu, apelianto nuomone, nors išteisintojo T. J. ir liudytojų T. B., R. P., E. M. parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nenuoseklūs, prieštaringi, bet teismas šių prieštaravimų nepašalino ir šiems parodymams nedavė reikiamo įvertinimo. Atstovo teigimu, teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokioje dalyje tų parodymų teismas tiki ir jais remiasi ir kokioje dalyje netiki tais parodymais ir jais nesiremia. Nurodo, jog teismas nuosprendyje nurodė tik liudytojo ir išteisintojo parodymų turinius, bet šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, nors BPK nuostatos teismą įpareigoja imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.). Apelianto teigimu, teismas savo nuosprendyje pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad analizuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, aiškiai matyti, kad T. J. kartu su kitais dalyvavo konflikte su D. Š., jis atliko aktyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį D. Š.. Vedė, tempė D. Š. toliau nuo baro. Paskui ėjo T. B., R. P.. T. J. pasinaudodamas tuo, kad D. Š. buvo labai girtas, nutempęs toliau jam sudavė į krūtinę ir šis krisdamas aukštielninkas, atsimušė su galva į plyteles. Apeliantas pastebi, kad apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad jam priėjus prie gulinčio D. Š., jis suprato, kad kažkuris iš jų nuo D. Š. nuvilko striukę, nes ją jam padavė T. J.. Piniginę jam padavė T. B.. Piniginė turėjo būti striukėje, bet ji atsirado pas B., kas, atstovo nuomone, rodo, kad D. Š. buvo tempiamas toliau nuo baro, prie kolonų su tikslu iškraustyti D. Š. kišenes ir paimti jo pinigus, o ne nuvesti nukentėjusįjį į šalį su tikslų jį nuraminti. Nurodo, kad šią aplinkybę jie neigia ir be A. S. parodymų daugiau jokių įrodymų nėra surinkta. Apelianto teigimu, kadangi D. Š. krito pastumtas T. J. ir šio kritimo metu sunkiai susižalojo, todėl kilę padariniai yra ne atsitiktinio pobūdžio, o sąlygoti padarytos veikos ir tarp jų yra tiesioginis priežastinis ryšys. T. J. veikė sąmoningai. Jis negalėjo nesuvokti, kad pastumdamas labai girtą D. Š., šis gali kristi ir susižaloti. Išvengti tokių pasekmių minėtomis aplinkybėmis nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Taigi teigia, kad išteisintasis suprato ir numatė bei sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. D. J. pasekmių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia, todėl turi atsakyti už kilusias pasekmes. Jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 135 str. l d. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog D. Š. yra padarytas sunkus kūno sužalojimas - trauminė galvos smegenų liga, kairės pusės kaukolės skliauto ir bazės kaulų lūžimas, ilgą laiką buvo komos būsenoje, tapo neįgalus, pradžioje buvo nustatytas 0 procentų darbingumo. Nuo 2009 metų yra nustatytas 15 procentų darbingumo lygis dėl potrauminės demensijos ir nuolatinės slaugos poreikis. 2008 m. spalio 29 d. jam buvo teismo paskirtas rūpintojas tėvas G. Š.. Jam dabar yra nustatyta, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu - įgyta silpnaprotystė - potrauminė demencija. D. Š. po galvos traumos atsiminti ir papasakoti apie 2007-12-02 dienos įvykius negali. Jis pagal dabartinę sveikatos būklę negali teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir jų negali teisingai valdyti. Taigi teigia, kad tuo pasinaudojo išteisintasis T. J. bei jo draugai T. B., R. P., E. M., susitarė, kaip meluoti apie padarytą nusikalstamą veiką ir teismas tais jų melavimais patikėjo, o D. Š. dėl T. J. kaltės visam gyvenimui liko psichiškai neįgalus.

Atsiliepimu į prokuratūros apeliacinį skundą išteisintasis T. J. prašo Joniškio rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-874/2011 atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su prokuroro teiginiais, kad liudytojų T. B., R. P., E. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes šie liudytojai yra jo draugai, ir teismas neturėjo jais remtis, o turėjo remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nurodo, jog siūlydamas liudytojų parodymus „vertinti kritiškai", apeliantas turėtų argumentuotai nurodyti, kodėl jais teismas neturėtų remtis, tačiau apeliaciniame skunde to nėra. BPK 301 straipsnis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus parodymus ir kitus įrodymus. Joniškio rajono apylinkės teismas bylą išnagrinėjo itin išsamiai, visapusiškai, nuosprendyje įrodymus išanalizavo ir įvertino tinkamai. Nurodo, kad šių liudytojų parodymai yra vienodi, nuoseklūs, tik ikiteisminio tyrimo metu buvo nepakankamai detalizuoti, tačiau, jo nuomone, tai ne liudytojų, o juos apklaususių pareigūnų kaltė. Atkreipia dėmesį į su šiais liudytojais atliktų akistatų protokolus - visuose įrašyti menami tyrėjo klausimai, nors tai draudžiama (BPK 183 str. 2 d., 190 str.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojai davė išsamius ir nuoseklius parodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Išteisintasis nurodo, kad liudytojo A. S. parodymai nuosprendyje plačiai pacituoti, išanalizuoti ir įvertinti, todėl jam neaišku, kurią A. S. parodymų dalį prokuroras laiko jo kaltės įrodymu ir kodėl. Teigia, kad teismas pagrįstai nesirėmė A. S. parodymais, nes jie neatitinka kitų liudytojų parodymų. Ir ne tik jo draugų R. P. ir T. B., kaip akcentavo prokuroras, bet ir T. R. - A. S. teigia stovėjęs su T. R., kai neva jis, R. P. ir T. B. nusitempė D. Š., tačiau T. R. parodė, kad jis buvo bare, o kai išėjo A. S. pasakęs, kad jie vagia D. Š. striukę. Nurodo, kad prokuroras nenurodo, kuo reikšmingi liudytojos R. K. parodymai, nes ši liudytoja nebuvo įvykio vietoje, o jos perpasakojamų aplinkybių teisme nenurodė ir pats A. S., taigi tokiais parodymais, kaip tariamos jo kaltės įrodymais, nėra jokio pagrindo remtis. Nurodo, kad liudytoja V. V. taip pat nebuvo įvykio vietoje ir nieko nematė, nieko reikšmingo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė. Išteisintasis nurodo, kad sprendžiant apie kaltės turinį turi būti atsižvelgiama į visas veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Taip pat nurodo, kad prokuroras neatsargumą iš esmės motyvuoja vien tuo, kad D. Š. sužalojimas padarytas dėl griuvimo, o griuvimo metu šalia buvo jis, nes nėra jokių įrodymų, kad D. Š. jis būtų stūmęs, sudavęs į krūtinę, kaip nurodyta kaltinamajame akte, prokuroras nepateikė nei vieno svaraus įrodymo, kad jis D. Š. atžvilgiu būtų turėjęs kokių nors neteisėtų ketinimų, o motyvavimas, kad jis turėjo numatyti, kad jis gali griūti, įvertinti, kur jis stovi, yra tiesiog nerealus, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, į nukentėjusiojo elgesį, į tai, kad buvo visiškai tamsu. Nurodo, kad BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltintojui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Nurodo, jog šioje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pasak išteisintojo, prokuroras nepateikė nenuginčijamų faktų, duodančių pagrindo teigti, kad jis atliko kaltinamajame akte nurodytus veiksmus - stūmė nukentėjusįjį D. Š. nuo savęs, sudavė rankomis į krūtinę ir taip jį pargriovė, neįrodė priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir D. Š. griuvimo, ko pasekoje jis patyrė traumą, taigi mano, kad neįrodė ir jo kaltės, net ir neatsargios.

Atsiliepimu į nukentėjusiojo D. Š. atstovo G. Š. apeliacinį skundą išteisintasis T. J. prašo nukentėjusiojo D. Š. atstovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendžio atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti, teismas įrodymus ištyrė, išanalizavo ir įvertino tinkamai, tiesiog apeliantas jo ir liudytojų parodymus interpretuoja savaip. Taip pat nurodo, kad nors atstovas skunde ir cituoja jo visus parodymus, tačiau pats nenurodo, kame jis mato jo parodymų pakeitimą ar prieštaringumą. Mano, kad suprantama, jog paaiškinimas yra trumpesnis, o apklausos išsamesnės, bet visur apie įvykį jis pasakojo vienodai ir apeliantas to nepaneigė. Nuo pat įvykio tyrimo pradžios nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas jis parodė, kad – jis, neblaivų, besikabinėjantį, visus įžeidinėjantį ir grasinantį D. Š. norėjo pavesti į šalį, siekdamas jį nuraminti ir taip apsaugoti nuo kitų pykčio, o gal net smurto, nes D. Š. elgėsi tikrai bjauriai. Būdamas girtas ir įsiaudrinęs, D. Š. nesidavė raminamas, stūmė jį nuo savęs, norėdamas vėl eiti prie stovinčių jaunuolių, kibo jam į striukės atlapus, todėl jis numetė jo rankas nuo savęs, traukėsi nuo jo atbulas, o tuo metu neprilaikomas D. Š. neišlaikė pusiausvyros, gal susipynus kojoms, o gal užkliuvus už toje vietoje buvusio nelygumo tarp šaligatvio ir žolyno, griuvo, dar bandydamas įsitverti sienos. Nurodo, kad visi liudytojai parodė, kad D. Š. buvo stipriai girtas, agresyviai nusiteikęs, nei vienas liudytojas jokioje bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijoje neparodė, kad jis sudavė D. Š. ar stūmė taip, kad dėl to jis virstų. Išteisintojo teigimu teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo A. S. parodymais, nes jie yra neteisingi. Be to, nurodo, kad A. S. pripažino, kad nematė, kas vyko, tik pamatė, kad D. Š. nukrito, pagalvojo, kad jis pargriuvo nuo smūgio, bet smūgio nematė ir negirdėjo. Nurodo, kad iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad jokiu išorinių smurto žymių (nei sužalotos lūpos, kaip nurodo A. S., kad matęs ant lūpos kraują, nei sumuštos, mėlynos krūtinės, kaip teigia apeliantas) D. Š. nebuvo nustatyta. Pats D. Š., guldant į (duomenys neskelbtini) ligoninę, pasakodamas apie savo būklę, nenurodė, kad prieš jį kas nors būtų vartojęs smurtą. Girtumas D. Š. nebuvo nustatytas, bet jo būklę įvykio vakarą apibūdina ir jo paties pasakymas, kad 2 paras be pertraukos gėrė alkoholį - toks įrašas padarytas (duomenys neskelbtini) ligoninės ligos istorijoje, ji pacituota Teismo medicinos specialisto išvadoje, 2007-12-03 23.35 val. guldant į ligoninę dar jaučiamas alkoholio kvapas. Taip pat nurodo, kad jo parodymų patikrinimo vietoje protokole ir prie jo pridėtose nuotraukose aiškiai matosi D. Š. kritimo vieta - toje vietoje yra numinta veja ir betoninėmis plytelėmis klotas takas, šie paviršiai jų sandūroje yra nevienodame aukštyje. Išteisintojo nuomone, būtent šios aplinkybės - D. Š. didelis girtumas, blaškymasis, nelygus pagrindas - ir buvo jo kritimo priežastimi, o ne jo smūgis, kaip teigia apeliantas. Teismo medicinos ekspertas teisme nurodė sužalojimo mechanizmą - D. Š. nustatytas sužalojimas atsirado kairiojo momens sritimi atsitrenkiant į žemę, taigi jis virto ant kairiojo šono, todėl išteisintasis daro išvadą, kad jei jis būtų sudavęs D. Š. smūgį į krūtinę, jis būtų virtęs aukštielnikas, tokiu atveju būtų sužalotas pakaušis. Nurodo, kad jis D. Š. atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kurie jam galėjo kelti pavojų - nei neatsargių, nei tyčinių, priešingai - D. Š. seniai pažinojo, jokių piktumų tarp jų nėra buvę, jis nėra toks agresyvus, koks buvo įvykio vakarą, suprato, kad tai alkoholio poveikis, bandė jį raminti, pavesti į šalį nuo kitų jaunuolių, nes D. Š. savo elgesiu tiesiogiai provokavo muštynes - taigi nei tikslo, nei motyvo smurtauti prieš D. Š. neturėjo. Taip pat nurodo, kad supranta, jog apeliantui skaudu matyti neįgalų savo sūnų, tačiau mano, kad dėl tokios jo būklės kaltas pats D. Š., o iš dalies ir jo draugas A. S. bei patys D. Š. namiškiai - A. S. iš karto nevežė D. Š. namo, paryčiui parvežęs paliko automobilyje, A. S. teigė D. Š. broliui pasakęs, kad D. Š. automobilyje, bet niekas jo į namus neparvedė, todėl mano, kad jei D. Š. būtų laiku suteikta medicininė pagalba, žala jo sveikatai galėjo būti ne tokia didelė.

Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuratūros ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.

Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies – Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų yra ne kartą pasisakę Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pagal suformuluotą teisės doktriną teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje su proceso šalimis nebuvo elgiamasi vienodai, ką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina byloje užfiksuota įvykių seka.

Iš bylos duomenų matyti, kad byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal T. J. pareikštą kaltinimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis – T. J. dėl neatsargumo sužalojo kitą žmogų, t. y. 2007 m. gruodžio 2 d. apie 20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje tarp namų, pažymėtų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su D. Š., kurio buvo pastumtas, neturėdamas tikslo sužaloti, atstumdamas D. Š. nuo savęs ir suduodamas rankomis į krūtinę, jį pargriovė ant cementinėmis plytelėmis kloto grindinio ir tokiu būdu nukentėjusiajam D. Š. griūnant padarė trauminę kraujo išlieją virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusį galvos smegenų suspaudimą ir smegenų komą, t. y. kaltinamas padaręs D. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., 151 b. l.).

2009 m. gegužės 14 d. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo D. Š. atstovas pateikė nukentėjusiojo D. Š. rašytinį prašymą dėl kaltinimo pakeitimo byloje, kuriuo buvo prašoma:

pakeisti T. J. pareikštą kaltinimą kaltinant jį tuo, kad jis 2007 m. gruodžio 2 d. apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė rankomis smūgius D. Š. į krūtinę, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo atsitrenkdamas galva į cementinių plytelių grindinį. Šiais veiksmais T. J. padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir jo nesikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį.

Taip pat kad jis – T. J. 2007 m. gruodžio 2 d. apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė rankomis smūgius D. Š. į krūtinę, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo atsitrenkdamas galva į cementinių plytelių grindinį: taip buvo padaryta trauminė krau­jo išlaja virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje sukėlusi galvos smegenų suspaudimą ir smegenų komą. Tokiais savo veiksmais T. J. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl toje dalyje jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio l dalies į BK 135 straipsnio l dalį (2 t., 120-121 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas šį prašymą priėmė ir kaltinamojo T. J. gynėjos prašymu paskyrė bylos nagrinėjime pertrauką išsamiau susipažinti su pareikštu kaltinimo pakeitimu (2 t. 122 b. l.).

Tačiau, pasikeitus teismo sudėčiai, 2010 m. gruodžio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo D. Š. rašytinio prašymo dėl kaltinimo pakeitimo sunkesniu, klausimas buvo sprendžiamas iš naujo, ir apylinkės teismas nutarė šio nukentėjusiojo prašymo netenkinti. Atsisakydamas priimti aptariamą prašymą, teismas motyvavo tuo, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl nutarė tęsti bylos nagrinėjimą pagal prokuroro pateiktą kaltinimą (3 t., 40 b. l.).

Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K-555/2007, 2K-7-13/2007, 2K-357/2005, 2K-500/2008).

Taigi, Lietuvos Respublikos BPK net nėra numatyta galimybė nepriimti prašymo dėl kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis. Iš ko seka, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti ankstesnio teismo sudėties jau priimtą prašymą ir toliau nagrinėdamas bylą pagal pirminį T. J. pateiktą kaltinimą buvo – šališkas.

Konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą nustatytos BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Nešališkumas – tai reikalavimas ne tik tirti ir nagrinėti bylą nešališkai renkant tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, ir jais remiantis priimti teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, bet ir reikalavimas paisyti įstatymu nustatytų aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Tokios aplinkybės nurodytos BPK 58 straipsnyje. Teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirmiausia, teismas turi būti nešališkas subjektyviai. Tai reiškia, kad nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismas turi būti nešališkas dar ir objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant subjektyviuosius aspektus, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje teismo tendencingumą rodo ta aplinkybė, kad jis, net nenurodęs ir neanalizavęs byloje esančių duomenų, nusprendė nesvarstyti nukentėjusiojo T. J. pareikšto kaltinimo dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo iš esmės nepateikdamas pagrįstų tokio sprendimo motyvų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą dėl T. J. nekaltumo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, taip pažeisdamas teisėtus nukentėjusiojo lūkesčius į objektyvų ir išsamų visų teisiškai reikšmingų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Objektyviąja prasme Joniškio rajono apylinkės teismas buvo šališkas tuo, jog ankstesnei teismo sudėčiai priėmus rašytinį nukentėjusiojo D. Š. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo sunkesniu ir motyvuodamas užsitęsusiu bylos nagrinėjimu – jį priimti atsisakė. Spręsti klausimą dėl asmens kaltės padarius vieną ar kitą nusikalstamą veiką galima tik ištyrus visus įrodymus ir juos įvertinus laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas netikrino BPK nustatyta tvarka T. J. kaltinančių ar teisinančių įrodymų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tokiais savo veiksmais konstatavo, jog T. J. veiksmuose gali būti tik neatsargaus nusikaltimo sudėtis arba jis nepadarė nusikalstamos veikos, o tai yra išankstinis prielankumas kaltinamajam ir nukentėjusiojo teisių pareikšti rašytinį prašymą, jo manymu pažeistoms jo teisėms apginti – užkirtimas. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti nukentėjusiojo prašymą nekonstatavo, kad rašytinis nukentėjusiojo D. Š. prašymas pakeisti kaltinimą sunkesniu neatitinka įstatymo formos ir turinio, todėl privalėjo šį prašymą priimti ir bylą nagrinėti toliau ir pagal naujai pakeistus kaltinimus (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys).

Taigi, šios aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, ir rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punkte išaiškino, kad tam tikromis sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinėje instancijoje. Tačiau ir apeliacinės instancijos teisme kaltinimo pakeitimo bei pranešimo kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnyje esančios taisyklės. Pagal šias taisykles teisę prašyti keisti kaltinime nurodytas aplinkybes ar pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką turi teisę prokuroras ir nukentėjusysis pateikę rašytinį prašymą.

Teismų praktikoje pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dėl to, kad apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės būtų pakeistos iš esmės skirtingomis ar pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, vien prokuroro, nukentėjusiojo ar privataus kaltintojo apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka – būtinas prašymas, pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka (kasacinės bylos Nr. 2K-216/2006, Nr. 2K-331/2009). Iš BPK 256 straipsnio prasmės seka, jog ir nukentėjusios apeliaciniame skunde pateiktas prašymas negali būti prilygintas rašytiniam prašymui nuteistojo veiką perkvalifikuoti į sunkesnį kaltinimą kaip to reikalauja BPK 256 straipsnyje numatytos taisyklės.

Taigi, nors apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. Š. atstovas G. Š. ir prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 135 straipsnio 1 dalyje ir paskirti laisvės atėmimo bausmę; priteisti iš kaltininko civilinį ieškinį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui, tačiau tai, kaip minėta, nelaikytina tinkamu prašymu pakeisti kaltinimą sunkesniu.

Pažymėtina, kad apeliacinis teismas savo iniciatyva neturi jokios procesinės galimybės pakeisti pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytos nusikaltimą padariusio asmens kaltės formos, t. y. neatsargų nusikaltimą perkvalifikuoti į tyčinį, kadangi priešingu atveju, iš pagrindų keistųsi esminė faktinė aplinkybė ir kartu svarbus veikos subjektyvusis požymis – sveikatos sutrikdymo kaltės forma. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ 7 punkto 2 dalis).

Dėl paminėto apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo D. Š. atstovas G. Š. nesuformulavo prašymo pakeisti kaltinime nurodytą kaltinimą nauju, sunkesniu kaltinimu išteisintajam T. J., o sunkesnio kaltinimo suformulavimas yra viena esminių faktinių aplinkybių, kurių tikslinti nepakeitus kaltinimo negalima.

Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 straipsnyje ir 225 straipsnyje nustatytas teismingumo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių išvadų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kadangi vien dėl nurodytų pažeidimų nuosprendis tampa neteisėtas, todėl šioje nutartyje neanalizuojami apeliacinių skundų argumentai. Visos apeliaciniuose skunduose nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Joniškio rajono apylinkės teismui.