- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-13
- Bylos Nr.
- 2K-500/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Egidijus Bieliūnas, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Nuteistasis
- R. S., R. G., R. C.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams ir trims mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalių pagrindu visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. spalio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams ir aštuoniems mėnesiams, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš R. S. priteista J. M. (J. M.) naudai 616 Lt turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. G. ir R. C., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Kasaciniu skundu taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. G. ir R. C., 2006 m. rugpjūčio 22 d., apie 00.45 val., prie prekybos kiosko „Broliai juodvarniai“, esančio Varnių g. 15, Kaune, panaudodami fizinį smurtą prieš J. M., pagrobė jam priklausantį turtą: R. S. užlaužus nukentėjusiojo J. M. ranką bei iš revolverio dėklo ištraukus nukentėjusiajam J. M. priklausantį revolverį „ME 38 Compact-GUM“ su 3 vienetais guminių šovinių, R. C. sudavus nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį iš nugaros pusės, dėl ko nukentėjusysis parkrito ant žemės, R. S., R. G. bei R. C. kojomis suduodant ne mažiau 11 smūgių nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarant nukentėjusiajam J. M. odos nubrozdinimus dešinio momens srityje, abiejuose skruostuose, nosies nugarėlėje, dešinėje plaštakoje, nugaroje, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, pereinant į smilkinį, juosmens dešinėje, dešinės akies viršutiniame voke, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė nukentėjusiajam J. M. priklausantį turtą: revolverį „ME 38 Compact-GUM“ (600 Lt vertės) su 3 vienetais guminių šovinių (bendra vertė 21 Lt), revolverio dėklą (15 Lt vertės), 5 vienetus raktų (bendra vertė 300 Lt), bevertį pakabuką - žetoną, mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 6030“ (500 Lt vertės) su beverte SIM kortele, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7260“ (750 Lt vertės) kartu su SIM kortele (1 Lt vertės), piniginę (50 Lt vertės), kurioje buvo 5 Lt, asmens tapatybės kortelė bei AB „Autrolis“ darbo pažymėjimas, išduoti J. M. vardu, tuo padarydami nukentėjusiajam J. M. 2 242 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad teismai jo atžvilgiu nepagrįstai pritaikė BK 180 straipsnio 1 dalį bei pažeidė teisę į gynybą ir teisingą teismą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 1, 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 1 ir 5 dalių, 45 straipsnio, 52 straipsnio 1 dalį, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje prokurorui patikslinus kaltinimą, atsižvelgus į nukentėjusiojo J. M. teisme duotus parodymus, nepagrįstai nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Be to, prokuroro prašymas teisme patikslinti R. S. pareikštą kaltinimą neatitinka BPK 256 straipsnyje nurodytų sąlygų. Teismas buvo šališkas, visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino bylos įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad J. M. buvo mušamas ne siekiant apiplėšti, o dėl pasibjaurėjimo nukentėjusiojo elgesiu, nepagrįstai vadovavosi prieštaringais ir nenuosekliais suinteresuoto bylos baigtimi J. M. parodymais. Teismo išvados nemotyvuotos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų, nusikalstama veika neteisingai teisiškai įvertinta kaip bendrininkų grupe padarytas plėšimas. Nuteistasis kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai buvo atmestas jo pareikštas nušalinimas gynėjai, nenusišalino ir teisėjas, kuris anksčiau būdamas prokuratūros tardytoju, yra atlikęs ikiteisminį tyrimą kitoje J. M. baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, jo prašymu neatliko įrodymų tyrimo ir neištyrė faktinių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo R. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai, kuriais jis ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina įvykio aplinkybes, nesutinka su teismų išvadomis dėl atskirų faktų (įvykio laiko, smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį), yra paliktini nenagrinėti, nes tai nėra teisės taikymo šioje byloje sritis. Kasacinio skundo teiginiai, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 1, 7, 10 straipsnius, 20 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 1 ir 5 dalis, 45 straipsnį, 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį yra deklaratyvaus pobūdžio, nes nuteistasis nenurodo bylos duomenų, kurie patvirtintų šiuos teiginius. Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš teismų sprendimų matyti, kad R. S. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu, jo padaryta veika tinkamai kvalifikuota. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, iškeltais apeliaciniame skunde, motyvuotai pasisakyta. Priešingai nei tvirtina kasatorius, apygardos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistojo teisių nesuvaržė ir BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nepažeidė. Nei pats nuteistasis, nei jo gynėja neprašė atlikti įrodymų tyrimo, o nuteistojo prašymas į posėdį kviesti liudytojus ir teismo medicinos specialistą, išklausius proceso dalyvių nuomones, buvo atmestas motyvuotu teismo sprendimu. Be to, jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė.
Prokuroras atsiliepime taip pat teigia, kad kasatoriaus tvirtinimas, jog teismas, priimdamas prokuroro prašymą patikslinti kaltinimą, pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus ir suvaržė R. S. teises, yra nepagrįstas. Prokuroro prašymas buvo pateiktas ir teismo priimtas nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos. BPK nereikalauja privalomai iš naujo tirti įrodymus, kai teismui yra pateikiamas rašytinis prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o baigiantis įrodymų tyrimui teisme nei kaltinamieji, nei jų gynėjai nepateikė teismui prašymų atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas ir dėl Kauno apygardos teismo šališkumo, kad šio teismo teisėjų kolegija nenušalino nuo jo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teisėjo K. D. ir gynėjos advokatės R. K.. Teismas, motyvuota nutartimi atmesdamas nuteistojo prašymą, vadovavosi BPK 58, 59 ir 61 straipsnių nuostatomis ir šių straipsnių reikalavimų nepažeidė, nes nenustatė pagrindų, dėl kurių teisėjas ir gynėja negalėtų dalyvauti procese nagrinėjant R. S. bylą apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Tai reiškia, kad kasacinis teismas byloje, kurioje priimti skundžiami žemesniųjų teismų sprendimai faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja, įrodymų nerenka ir iš naujo nevertina. Todėl nuteistojo teiginiai ir argumentai, kuriais plačiai komentuojami ir vertinami nukentėjusiojo J. M. parodymai, kitų dviejų nuteistųjų - R. G. ir R. C. parodymai, nesutinkama su pirmosios instancijos nustatytomis nusikaltimo padarymo laiko, nukentėjusiojo revolverio užvaldymo aplinkybėmis, teismo nustatytais faktais dėl smurto pavartojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 1, 7, 10 straipsnius, 20 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 1 dalį, 45 straipsnį, 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, tačiau šių teiginių nemotyvavo ir nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos šios baudžiamojo proceso normos. Skunde nenurodžius teisinių argumentų, pagrindžiančių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (BPK 368 straipsnio 2 dalis), minėti deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai taip pat nenagrinėtini.
Dėl R. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BPK 20 straipsnio normų taikymo
R. S. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neteisingai kvalifikavo jo padarytą veiką, o netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą sieja su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme vertinant įrodymus.
Į tokius skundo argumentus atsakytina, kad pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma yra visiškai pagrįsta R. S. kaltė jam padarius plėšimą bendrininkų grupe, ir jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas R. S. veikos teisinį įvertinimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje pateikė pakankamai išsamią įrodymų analizę. Teismas vadovavosi nukentėjusiojo J. M., dalimi kaltinamųjų R. G. ir R. C. parodymų, liudytojų G. D., Ž. B., E. L., O. K., S. Ž., L. N., bylos tyrėjo V. S. parodymais, nukentėjusiojo pareiškimu-protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, tarnybiniais policijos pareigūnų pranešimais, teisės medicinos specialisto išvada, pagrobtų nukentėjusiojo daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais, bei kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurie patvirtina svarbias byloje faktines aplinkybes, rodančias, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padarytas plėšimas.
Teismas nepaliko neįvertinęs ir R. S. parodymų, taip pat ir jo versijos dėl smurtavimo prieš nukentėjusįjį motyvo (noras atkeršyti už nukentėjusiojo netinkamą elgesio R. S. atžvilgiu), kuri buvo argumentuotai atmesta ir pagrįstai pripažinta kaip nuteistojo gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiojo J. M. parodymai teismų pagrįstai pripažinti patikimais, nes esmines bylos aplinkybes nukentėjusysis viso proceso metu nurodė nuosekliai, jo parodymus patvirtino kiti duomenys esantys byloje. Todėl šiais parodymais teisėtai remtasi grindžiant R. S. kaltę padarius plėšimą. Apylinkės teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė visų trijų nuteistųjų smurtinių veiksmų J. M. atžvilgiu sutartinį pobūdį ir bendrą tyčią, nukreiptą nukentėjusiojo turtui užvaldyti: R. S. atėmė iš nukentėjusiojo revolverį, R. C. smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, parkritusį J. M. spardė kojomis visi trys nuteistieji, o po to užvaldė nukentėjusiajam priklausiusius kitus daiktus. Taigi visi įrodymai, kuriais buvo vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ištirti tiek kiekvienas atskirai, tiek santykyje su kitais įrodymais. Todėl vertinant pirmosios instancijos teismo atliktą bylos duomenų analizę, konstatuotina, kad teismas neabejotinai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis.
Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. S. veiką.
Dėl kaltinimo pakeitimo teisme (BPK 256 straipsnio taikymo)
Kasaciniame skunde tvirtinama, kad prokuroro pateiktas prašymas teisme patikslinti kaltinimą neatitinka BPK 256 straipsnyje nurodytų sąlygų, o teismas, priimdamas tokį prašymą, pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus bei suvaržė nuteistojo teises į gynybą ir teisingą teismą.
BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva atlikti tokį veiksmą. Teismas savo iniciatyva apkaltinamajame nuosprendyje gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K-555/2007, 2K-7-13/2007, 2K-357/2005).
Nagrinėjamoje byloje prokuroras pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą patikslinti kaltinimą (T. 5, b. l. 94), pagal kurio turinį galima daryti išvadą, kad buvo prašoma konkretizuoti ginklo pagrobimo aplinkybes bei R. S. ir R. C. veiksmus panaudojant smurtą prieš nukentėjusįjį. R. S., R. G. ir R. C. buvo atiduoti teismui kaltinime nurodant, kad jie sudavė nukentėjusiajam J. M. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei pagrobė J. M. priklausantį turtą, o taip pat ir revolverį, bendrais veiksmais. Atsižvelgdamas į nukentėjusiojo ir kaltinamųjų teisme duotus parodymus, prokuroras išreiškė prašymą detaliau išdėstyti kiekvieno kaltininko atliktus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.
Vertinant bendrininkų grupe padarytą nusikalstamą veiką, kiekvieno kaltininko atliktų neteisėtų veiksmų konkretizavimas yra glaudžiai susijęs su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas bei su jo teise turėti procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo. Garantuojant asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo teisę į gynybą, jo padarytos veikos faktinės aplinkybės kaltinamajame akte turi būti išdėstytos išsamiai ir tiksliai, nes tai apsprendžia pavojingos veikos kvalifikaciją, bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmenį ir pobūdį.
Todėl prokuroro prašymas yra visiškai pagrįstas ir netgi nukreiptas į kaltinamųjų teisės į gynybą užtikrinimą. Nors prokuroras šioje byloje pateiktą prašymą įvardijo BPK normų nenumatytu prašymu „patikslinti kaltinimą“, tačiau iš šio dokumento turinio matyti, kad buvo keičiamas bendrininkams inkriminuojamo plėšimo padarymo būdas, tikslinamas jų vaidmuo, todėl prokuroras pagrįstai vadovavosi BPK 256 straipsniu ir iš esmės nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo.
Priešingai nei teigia kasatorius, teismui įvertinus, kad pateiktas kaltinimas atitinka BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priėmus prokuroro rašytinį prašymą, buvo nepažeista kaltinamojo teisė į teisingą teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, o kaip tik sudarytos sąlygos šiai teisei įgyvendinti, užtikrinant procesinę teisę kaltinamajam žinoti, kuo jis kaltinamas, koks jo vaidmuo plėšimo padaryme bei teisę pasirengti gynybai. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytais procesiniais reikalavimais: gavęs prokuroro prašymą įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje stadijoje, teismas nedelsiant įteikė prašymus kaltinamiesiems, paklausė proceso dalyvių nuomonės dėl pateikto prašymo ir ar reikia laiko pasiruošti gynybai bei, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo, kaltinamųjų ir jų gynėjų pasisakymus, nutarė padaryti procese beveik mėnesio pertrauką pasiruošti gynybai pagal pateiktą prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą (T. 5, b. l. 90).
Todėl darytina išvada, kad teismas, tenkindamas prokuroro prašymą bylą nagrinėti pagal pakeistą kaltinimą, pavadintą „patikslintu“ ir iš naujo neatlikdamas įrodymų tyrimo, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. BPK nenustato imperatyvo nagrinėjamu atveju atlikti įrodymų tyrimą, o ir tokio prašymo, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo ( 5 t. b. l. 115), teisme neišreiškė nei kaltinamieji, nei jų gynėjai.
Dėl teisėjo ir gynėjo nušalinimo klausimų išsprendimo
R. S. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas buvo šališkas, jo prašymu nenušalino apeliacinės instancijos teisme jam paskirtos gynėjos advokatės R. K. bei teisėjo K. D..
Nuteistasis R. S. prašymą nušalinti advokatę teismui motyvavo tuo, kad ji nevykdė savo pareigos ginti, nes jam yra išreiškusi nuomonę, jog nėra pagrindo skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Skunde nurodoma, kad buvo pažeistas BPK 52 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes teismas turėjo nušalinti gynėją ir paskirti kitą.
Nuteistasis apeliaciniame teisme pareiškė prašymą nušalinti gynėją, gynusią nuteistąjį pirmos instancijos teismo metu. Apeliacinio teismo teisėjai motyvuota nutartimi, vadovaudamiesi BPK 59 ir 61 straipsniuose esančiomis taisyklėmis, šį klausimą išsprendė ir nušalinimą atmetė. Pažymėtina, kad gynėjo nušalinimo pagrindus nustato BPK 61 straipsnis: advokatas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams, arba jeigu anksčiau dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, specialistas, vertėjas ar liudytojas, taip pat jeigu tiriant arba nagrinėjant bylą dalyvauja pareigūnas, su kuriuo tas advokatas turi giminystės ryšių. Taip pat yra galimybė teismui nušalinti gynėją ir paskirti kitą, jei yra nustatoma, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Taigi, baudžiamojo proceso įstatymuose išvardintų aplinkybių, kurios būtų pagrindas nušalinti advokatę R. K., byloje nenustatyta, o gynėjos nuteistajam išsakyta nuomonė, kad ji pati nematė teisinio pagrindo apeliacine tvarka apskųsti apylinkės teismo nuosprendį, nelaikytina pagrįsta prielaida kilti abejonėms dėl gynėjos šališkumo, netinkamo nuteistojo interesų gynimo apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinis teismas pagrįstai nepatenkino ir kito nuteistojo prašymo jam leisti gintis pačiam. Nuteistojo teisė apskritai atsisakyti gynėjo yra numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, tačiau toks atsisakymas pagal šio straipsnio 2 dalį nėra teismui privalomas. Atsisakymas gynėjo paprastai nepriimtinas, jei nedalyvaujant gynėjui iš esmės suvaržoma nuteistojo teisė į gynybą arba tai prieštarauja teisingumo interesams. Atsižvelgiant į asmenis, kurie dalyvauja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ( BPK 322 straipsnio 1 dalis ) į tai, kad R. S. apeliacinio proceso metu buvo suimtas ir tokiu atveju gynėjo dalyvavimas yra būtinas ( BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas ), bei į tai, kad jo paduotas apeliacinis skundas labai didelės apimties ir surašytas remiantis ne tik teisiniais, bet ir emociniais argumentais, teismui pagrįstai kilo abejonės dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą.
Dėl nuteistojo manymo, kad jam turėjo būti skiriamas kitas gynėjas, pasakytina, kad įrašai apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokole rodo, jog tokio prašymo jis apeliacinio proceso metu nepareiškė. Byloje nėra duomenų apie R. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka paskirtos gynėjos nesugebėjimą veiksmingai ginti savo ginamojo. Priešingai, iš apeliacinio teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad gynėjos teisinė pagalba kasatoriui buvo suteikta, teisme buvo palaikyti visi jo pareikšti prašymai, gynėjos pozicija dėl nuteistojo paduoto apeliacinio skundo nesiskyrė nuo nuteistojo baigiamoje kalboje išdėstytų reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1992 m. rugsėjo 25 d. byloje Croissant prieš Vokietiją (Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992) išaiškino, kad gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš jo valią nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Teisė pasirinkti gynėją neišvengiamai apribojama tada, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad tai būtina teisingumo interesais.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuteistojo R. S. teisė į gynybą kasaciniame skunde keliamu aspektu nebuvo pažeista.
Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinio teismo teisėjo K. D. nušalinimo nuo jo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taip pat nepagrįsti. Prašymą nušalinti teisėją nuteistasis motyvavo tuo, kad šis teisėjas, 1992 metais dirbdamas Kauno miesto prokuratūros tardytoju, atliko ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje R. S. buvo nuteistas. Kitų nušalinimo pagrindų, teisėjo suinteresuotumo bylos baigtimi faktų nuteistasis nepareiškė. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą kolegijos sudėtyje nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis tame pačiame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjas K. D. nedalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas, o jo atliktas ikiteisminis tyrimas kitoje R. S. byloje prieš 15 metų nėra pagrindas jį nušalinti nuo šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Todėl visiškai pagrįstai apeliacinis teismas motyvuota nutartimi, vadovaudamasis BPK 58 ir 59 straipsniais, R. S. pareikštą nušalinimą teisėjui K. D. atmetė.
Kolegija sprendžia, kad BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostata, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas šiuo atveju pažeista nebuvo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Kauno apygardos teismas prašymu neatliko įrodymų tyrimo ir neištyrė visų faktinių aplinkybių. Į tokius skundo argumentus atsakytina, kad R. S. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai).
Dėl didelės apimties nuteistojo apeliacinio skundo esminių reikalavimų, kurie buvo paremti teisiniais argumentais, apygardos teismo nutartyje yra motyvuotai pasisakyta. Nuteistojo R. S. teisme pateiktas prašymas iškviesti ir apklausti teisme liudytojus G. D., L. N., P. N. ir teismo medicinos specialistą pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliaciniam teismui nėra privalomas. Todėl kolegija išklausė proceso dalyvių nuomonių dėl pateikto prašymo ir priėmė motyvuotą protokolinę nutartį šį prašymą atmesti nurodant, kad liudytojai, kurių parodymais teismas rėmėsi, buvo apklausti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl nukentėjusiajam J. M. padarytų sužalojimų, atspindimų teisės medicinos specialisto išvadoje, šių išvadų išsamumo ir reikšmės teisiniam nusikalstamos veikos įvertinimui apeliacinio teismo nutartyje yra motyvuotai pasisakyta.
Taigi, kasaciniame skunde keliamu aspektu esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.