Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-25 · Administracinė byla Nr. I-3333-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-25
Bylos Nr.
I-3333-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00992-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
A. J., A. J., atstovaujamo R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3333-414/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00992-2016-3 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3; 15.2.3.2; 74.
(S)KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis,sekretoriaujant Neringai Musinienei,dalyvaujant pareiškėjui A. J., pareiškėjo atstovui R. M.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J., atstovaujamo R. M., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 6-23) nurodė ir teismo posėdžio metu jis ir jo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) atliko laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. bendrabučio tipo patalpose, sąlygomis, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų ir buvo prilyginamos kankinimui. Nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose nurodo 4 kv. m. plotą vienam asmeniui. Pateikė realiai tekusio gyvenamojo ploto, įvertinant gultų, lovų, kitų baldų užimamą plotą skaičiavimą. Prašė vadovautis atsakovo pateiktu 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. S35369, kuriame nurodytos miegamųjų vietos atitinka realiai buvusius duomenis. Gyvenamojo ploto trūko iki 1 kv. m. ir daugiau, jį mažino asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje (nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos), neteisėtai įrengti pertekliniai gultai, kiti baldai, nebuvo poilsio kambario, patalpos maisto produktams susidėti, buvo per maža virtuvėlės patalpa. Dėl poilsio kambario nebuvimo nuteistųjų susibūrimai persikeldavo į gyvenamąsias patalpas, o tai sąlygojo pašalinius garsus, triukšmą, privatumo stoką, mažino gyvenamąjį plotą. Kameros tipo patalpoje – baudos izoliatoriuje Nr. 4, pareiškėjui ploto norma taip pat nebuvo užtikrinta 7 paras. Per visą bausmės laikotarpį tik 15 parų jam buvo suteiktas tinkamas plotas, t. y. baudos izoliatoriuje Nr. 3. Buvo per mažos sanitarinių mazgų patalpos, trūko prausyklų, tualetų, todėl susidarydavo grūstys, tarpusavio konfliktai, antisanitarinės sąlygos, sutrumpėjo laikas pasinaudoti dušu. Nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nebuvo dėžės su smėliu, kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Pareiškėjo sveikatai ir gyvybei kėlė pavojų pasenusi elektros instaliacija, nes ji trumpino ir kibirkščiavo, o kilęs gaisras užblokuotų pagrindinius išėjimus, kuriuos atsakovas nurodo kaip evakuacinius kelius, kadangi langai su grotomis, kito kelio išeiti nėra. Jo kalinimo metu patalpoje Nr. 5-2 buvo kilęs gaisras. Gyvenamuosiuose pastatuose šiferiniuose stogo lakštuose yra uždraustos medžiagos – asbesto. Pažeidus produktą turintį asbesto, jo plaušeliai pasklistų, patektų į organizmą, sukeltų mirtinus vėžinius susirgimus. Jis buvo kandžiojamas blakių, todėl normaliai neišsimiegodavo, buvo daugybė kitų rūšių nariuotakojų. Nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos. Pareiškėjui buvo suteikta netinkama naudojimui lova, kuri buvo metalinė, perkrypusi, daugiavietė ir pasibaigęs jos eksploatavimo terminas. Trumpalaikio pasimatymo patalpos labai mažos, ilgalaikių pasimatymų kambarys neatitiko suteikiamo gyvenamojo ploto normos, tačiau posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad plotai jį tenkino. Pasimatymų patalpose buvo netinkama ventiliacija, buvo blakių, tarakonų. Atsakovas kalinamų asmenų neaprūpina darbinėmis pajamomis, nemoka pašalpų iš socialinės paramos fondų, neišduoda pagrindinių higienos priemonių – tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių, dantų pastos, muilo. Pareiškėjui buvo skirtos keturios nuobaudos (2010 m. vasario 17 d., 2010 m. birželio 20 d., 2010 m. rugpjūčio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 13 d.), už buvimą, lankymąsi kitame būryje, todėl buvo apribotos ne tik teisės bet ir laisvės, už pažeidimus patalpinant į kamerą Nr. 4, kuri neatitiko teisės aktų nustatytų normatyvų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių psichologinių pergyvenimų, diskriminaciją, jautė nuovargį, išsekimą, susierzinimą, įtampą, klaustrafobijos požymius, orumo pažeminimą, oro trūkumą, nemalonius kvapus, naktimis blogai miegojo, dažnai skaudėjo galvą, jautė sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus, sumažėjo bendravimas su kitais, tapo uždaresnis, buvo susargdintas tuberkulioze ir perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl visas nurodytas aplinkybes priskiria kankinimui ir nežmoniškam elgesiui su juo. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi nebuvo sudaryta galimybė sužinoti per trumpą laiką apie kalinimo sąlygų netinkamumą, atvežus jį į pataisos namus dėl psichologinės būsenos negalėjo tinkamai įvertinti situacijos, nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, neturėjo vidurinio išsilavinimo, todėl nesuprato savo teisių bausmės atlikimo metu. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) atsiliepime į skundą (b. l. 47-53) nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Darė išvadą, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Langų rėmai mediniai, būklė patenkinama. Stogo dangos, lovų, unitazų, grindų būklė gera. Gedimai nebūna nuolatiniai, jie šalinami. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Ilgalaikių pasimatymų patalpos įrengtos ir aprūpintos baldais laikantis teisės aktų reikalavimų. Kiekvienam pataisos namuose laikomam nuteistajam, įskaitant ir pareiškėją, buvo išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g –vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Toks kiekis ir periodiškumas atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Šilumos tiekimas yra centralizuotas užtikrinantis tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Visuomenės sveikatos centrai pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus, vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų laikymosi kontrolę, tačiau pareiškėjas į minėtas tarnybas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė. Gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Jo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai. Todėl visi jo nurodyti argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis yra nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, kurias sąlygojo neteisėti Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai (neveikimas), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.

Atsakovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2009 m. rugsėjo 30 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie jo nurodytus, kalinimo sąlygų įtakotus nepatogumus ir savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti nuo tada, kai juos pradėjo patirti, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 30 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 3 d. skundu (b. l. 6-23).

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Pareiškėjo ir jo atstovo įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis neturėjo vidurinio išsilavinimo, nežinojo savo teisių, nes nebuvo supažindintas, nesuprato, kad gali ir kaip gali ginti savo teises, buvo „šoko būsenoje“, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinės teisės normos (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuriomis pareiškėjas, kaip ir kiti nuteistieji, turėjo realią galimybę domėtis. Pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad bausmės atlikimo metu jam buvo sudaryta nesaugi aplinka, sukeltas pavojus sveikatai, gyvybei, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie galimai patiriamą žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo kalinimo Pravieniškių PN laikotarpiu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patiriamą neturtinę žalą, tačiau praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teisme pareikšti. Pareiškėjas nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismui tokių aplinkybių nenustačius, remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. birželio 2 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Tokiu būdu į ginčui aktualų laikotarpį nepatenka 2010 metais pareiškėjui skirtų nuobaudų pagrįstumo bei teisėtumo vertinimas bei laikotarpiai, kai jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3 ir Nr. 4.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN direktoriaus įsakymu (2010 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas buvo paskirtas ir ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.) gyveno bendrabučio tipo 5-o būrio 2-oje brigadoje (b. l. 54, 57; išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Kadangi duomenų apie kartu su pareiškėju tam tikroje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš toje patalpoje esančio miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovo į bylą pateikta 2016 m. birželio 9 d. pažyma Nr. 77-1219 patvirtina aplinkybę, kad 5-o būrio 2-oje brigadoje yra 21 miegamoji vieta, gyvenamosios patalpos užima 66,49 kv. m. ploto (b. l. 55). Pareiškėjas su šia aplinkybe nesutinka ir prašo remtis į bylą pateiktu Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. S-35369 (b. l. 24-26), kuriame nurodoma, kad 5-o būrio 2-oje brigadoje yra 28 miegamosios vietos. Šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo pateikta Pravieniškių PN 2-osios valdybos Socialinės reabilitacijos skyriaus 2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 62-4817 (b. l. 97). Kadangi ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d., todėl teismo vertinimu 2015 m. gruodžio 23 d. rašte ir 2012 m. spalio 23 d. pažymoje pateikta informacija yra artimesnė ginčo laikotarpiui nei atsakovo pateikta 2016 m. birželio 9 d. pažyma, dėl to pritartina pareiškėjo nurodytam argumentui dėl miegamųjų vietų skaičiaus ir laikytina, kad gyvenamųjų patalpų plotui esant 66,49 kv. m. ir jose laikant 28 nuteistuosius, vienam asmeniui teko 2,37 kv. m. gyvenamojo ploto (66,49/28). Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad 2 metus ir tris mėnesius pareiškėjui nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,1 kv. m., buvo 2,37 kv. m.) ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, buvo pažeista.

Pareiškėjo manymu nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m. ploto norma vienam asmeniui, nes tokią ploto normą nurodo EŽTT savo sprendimuose, ir į gyvenamųjų patalpų plotą neturėtų būti įskaičiuojamas perteklinių baldų, džiovinamų drabužių, maisto užimamas plotas. Pastebėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją). Ginčui taikytini nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m. ploto normos taikymo nėra įtirtinę, todėl argumentai dėl 4 kv. m. gyvenamojo ploto normos taikymo nuteistiesiems, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir LVAT savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, patalpos maisto produktams laikyti, per maža virtuvėlės patalpa, prausyklos ir tualeto patalpos per mažos, trūko prausyklų, tualetų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. S-35369 (b. l. 24-26) patvirtina aplinkybę, kad 2-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra 5 būrys ir 2 brigada, poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11. p.). Pareiškėjas pripažino, kad asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse, per mažų sanitarinių mazgų plotų laikytinos nepagrįstomis. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius (b. l. 56), atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, jog bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Teisės aktai nenustato atsakovui pareigos nuteistuosius asmenis įdarbinti, tokios Pravieniškių PN pareigos nevykdymo jokiais teisės aktais nepagrindė ir pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į atsakovą su prašymais dėl pašalpos skyrimo ar aprūpinimo darbinėmis pajamomis, tokių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas nei jo atstovas, todėl argumentai dėl aprūpinimo darbinėmis pajamomis ir pašalpų nemokėjimu atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės - tualetinis popierius, muilas, dantų šepetėliai ir pasta, jam buvo suteikta netinkama naudojimui lova.

Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šios higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. 77-1555 (b. l. 56) nurodoma, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokios lovos turi būti įrengiamos nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl asmeninės higienos priemonių neišdavimo, netinkamos lovos pažeidė jo teises, tačiau nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, teismo posėdyje nurodė, kad atsakovui raštu pretenzijų dėl minėtų aplinkybių nereiškė. Materialinio aprūpinimo normose taip pat numatyta, kad dantų šepetėlis, pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims, tuo tarpu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų higienos priemonių ir netinkamos lovos atmestini, kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nėra dėžės su smėliu ir kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. S-35369 (b. l. 24), adresuotame pareiškėjo atstovui atsakovas nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Byloje nėra duomenų, jog minėtą raštą pareiškėjas ar jo atstovas būtų ginčijęs įstatymų nustatyta tvarka, todėl vertintina, kad su jo turinius (jame pateikta informacija) pareiškėjas ir jo atstovas sutiko. Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 23 d. rašte pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad priešgaisrinių taisyklių įstaigoje yra laikomasi, todėl pareiškėjo argumentai dėl jų nesilaikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Atsakovo į bylą pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. 77-1555 (b. l. 56) nurodoma, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, informacijos apie tai, kada buvo remontuoti įstaigos pastatų stogai, nėra. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 79-81) konstatuojama, jog patikrinimo metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose (2 būrys, 2 brigada) ir bendro naudojimo patalpose remonto drabai nevykdomi, nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto. Aplinkoje nėra šiferio nuolaužų. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos langas atsidaro, tačiau jo nuomone per mažai. Pareiškėjo atstovui adresuotame Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. S-35369 (b. l. 24) nurodoma, kad 5-o būrio 2-os brigados gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Byloje nesant duomenų, jog minėtas raštas būtų apskųstas teisės aktų nustatyta ir jame nurodyta tvarka, teismas daro išvadą, kad gyvenamosios patalpos (5-o būrio 2-os brigados) vėdinimas per langus ir ventiliacines angas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus,

LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais (blakėmis) gyvenamosiose ir ilgalaikių pasimatymų patalpose, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Pareiškėjas nurodo įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3547-644/2014, kuriame buvo pripažinta, kad atsakovas minėtu laikotarpiu ginčo patalpose neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų, t. y. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos. Pastebėtina, kad minėtoje byloje buvo vertinamos kalinimo sąlygos 15 ir 16 būriuose, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Nagrinėjamu atveju vertinamos kalinimo sąlygos 5 būryje, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Taigi, patalpos, kurių būklė buvo vertinama minėtoje byloje Nr. I-3547-644/2014 nesutampa, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos 5 būryje. Kita vertus, atsakovas minėto pareiškėjo argumento nenuneigė, nepateikė į bylą duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu 5 būryje vykdytą kenkėjų (blakių, tarakonų) naikinimą, todėl vertintina, kad atsakovas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų nesilaikė ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

Nagrinėjamu atveju, atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamos elektros instaliacijos, nepakankamo patalpų apšvietimo, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos (per mažas apšvietimas, bloga ventiliacija) turėjo įtakos jo sveikatai - išsivystė trumparegystė, susirgo tuberkulioze. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. sausio 23 d. epikrizėje (asmens sveikatos istorijos 46 lapas) teigiama, kad regėjimas pradėjo blogėti prieš 4 metus, rekomenduoti akiniai. Tokiu būdu pirmieji trumparegystės požymiai pasireiškė dar 2009 m. ir pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu regėjimas nusilpo ar, kad regėjimą tiesiogiai įtakojo kalinimo sąlygos. Asmens sveikatos istorijoje (29 lapas) nurodoma, kad pareiškėjas rūko, į ligoninę vykti laikinai atsisako (44 lapas), buvo gydytojo apžiūrėtas dėl paskelbtos bado akcijos, badavo (39 lapas). Taigi, tiek tuberkuliozė, tiek kiti sveikatos sutrikimai galėjo pasireikšti dėl jo paties pasirinkto elgesio varianto (rūkymo, badavimo, atsisakymo vykti į ligoninę). Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją matyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 82) iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų, kai kurie iš jų atsirado dar prieš šioje byloje vertinamą laikotarpį (iki 2013 m. birželio 3 d.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2016 m. liepos 4 d. pažymoje nurodoma, kad A. J. į psichologus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos nesikreipė (b. l. 83). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos tiesiogiai įtakojo pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, todėl minėti pareiškėjo argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini kaip nepagrįsti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 2 metus ir tris mėnesius bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos, buitinių parazitų, nepakankamo patalpų apšvietimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (trūko 0,73 kv. m.), pažeidimo trukmę – 2 metai ir trys mėnesiai, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavus kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, nerviniu šoku, pažeminimu. Tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu (pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad 80 proc. laiko leisdavo sekcijoj (gyvenamojoje patalpoj) savo paties pasirinkimu dėl privatumo), todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija, nurodo, jog jam buvo sudaryta galimybė lankyti mokyklą – po dvi valandas, kas antrą dieną. Todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją ir į Psichologinę tarnybą, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis