Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-15949-924/2016 pagal pareiškėjo N. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ūkinį pastatą 1I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 1956 metų valdo ir naudojasi jam tuometinės Kauno miesto namų valdybos Nr. 2, kurioje tuo metu dirbo, potvarkiu skirtą kolektyvinių daržų žemės plotą daržininkystei vystyti. Jam skirtame žemės sklype pareiškėjas 1970 metais pasistatė ūkio pastatą 1I1ž, adresu (duomenys neskelbtini). Daugiau nei 40 metų vasaros sezono metu šiame sklype sodininkauja, augina daržoves, pavasarį, vasarą, rudenį ginčo pastatu naudojasi, nuolat ten gyvena. Ginčo pastatui UAB „Kauno vandenys“ tiekia vandenį. Sužinojus, kad statinys neįregistruotas viešajame registre, 2015 m. lapkričio 17 d. buvo parengta ginčo statinio Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla ir 2015 m. lapkričio 27 d. deklaracija apie statybos užbaigimą. 2015 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydamas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ūkio pastatą 1I1ž, tačiau pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė niekada nevaldė pareiškėjo nurodomo statinio ir jokių pretenzijų į nurodytą turtą neturi. Pareiškimo pagrįstumo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik išsiaiškinus žemės valdymo teisėtumo klausimą bei visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie ŽŪM su pareiškimu nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra aišku kokioms įmonėms ar įstaigoms buvo išskirti žemės plotai kolektyviniams daržams, nėra aišku kokio dydžio ir kurioje vietoje minėti žemės plotai buvo išskirti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dirbo tokioje įmonėje, kuriai buvo skirti laisvi žemės plotai, tai yra pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus negalima nustatyti, ar pareiškėjui buvo išskirtas žemės plotas vykdyti individualią ir kolektyvinę daržininkystę. Pareiškėjas neįrodė, kad statinį, kuris pastatytas valstybinėje žemėje, pastatė teisėtai bei kad jam buvo skirta minėta žemė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo N. L. pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad prašydamas nustatyti nuosavybės teisę į VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registre neregistruotus statinius, pareiškėjas į bylą pateikė Kadastro ir registro bylos kopiją, 2015 m. lapkričio 27 d. Deklaraciją apie statybų užbaigimą, tačiau to nepakanka konstatuoti, kad statinys pastatytas teisėtai. Neteisėtas nekilnojamojo daikto sukūrimas pareiškėjui negali sukelti nuosavybės teisių į jį, nes statinys gali tapti nuosavybės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas pasistatė ginčo objektą, tačiau būtent į medžiagas, pareiškėjo panaudotas šiam objektui pastatyti, gali būti nustatyta nuosavybės teisė. Pareiškėjas tokio reikalavimo nepareiškė, o prašo nustatyti nuosavybės teisę į daiktą, kaip nekilnojamąjį turtą. Įstatymų nuostatos aiškiai ir konkrečiai numato nekilnojamųjų daiktų suformavimo ir įregistravimo procedūras. Be to, ūkio pastatas yra pastatytas valstybei priklausančiame žemės sklype, todėl jo statybos teisėtumo įrodymui reikalinga pateikti ne tik Kadastro ir registro bylą bei deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau ir žemės sklypo valdytojo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sutikimą. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prieštarauja pareiškėjo prašymui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui bei tokio sutikimo nėra davusi. Tai, kad ūkio pastatas yra pastatytas valstybinėje žemėje ir nėra šio asmens (žemės valdytojo) rašytinio sutikimo dėl tokio statinio statybos, buvo viena iš esminių priežasčių, dėl kurios VĮ Registrų centras atsisakė pareiškėjo prašymu įregistruoti nekilnojamąjį turtą bei daiktines teises į jį. Taigi šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog ūkio pastatas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šis daiktas nėra privačios nuosavybės teisės objektas bei jis neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, iš pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog būtent pareiškėjui buvo skirtas žemės sklypas, ant kurio pastatytas ginčo statinys, todėl nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Pareiškėjo nurodomas ūkio pastatas yra sukurtas statybos būdu, tačiau šis nekilnojamas turtas nėra užbaigtas suformuoti bei jis nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Kadangi pareiškėjas minėtą pastatą, kurį vadina ūkio pastatu, sukūrė statybos būdu, tai yra savarankiškas CK 4.47 straipsnyje numatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Pareiškėjas dėl ginčo statinio įteisinimo gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras, taip pat gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip ginti savo teises (CK 1.138 str. 1 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas N. L. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą 1I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė imperatyvias civilinio proceso nuostatas, reglamentuojančias teismo sprendimo turinį bei sprendimo priėmimo tvarką (CPK 270, 263, 265 str.). Teismas nenurodė, kodėl atmetė iš esmės visus pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus bei liudytojų paaiškinimus, nenurodė, koks įstatymas turi būti taikomas sprendimą grindžiant vienintele išvada, jog ginčo statinys yra sukurtas neteisėtai, nepateikė įrodymų, kuriais buvo grindžiama teismo išvada, vertinimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ko nepagrįstai atsisakė nagrinėti šios kategorijos bylose privalomai įrodinėtinų aplinkybių dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo sąlygų visumą.Teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinio taisykles, todėl priėjo nepagrįstos išvados, kad ginčo statinys yra sukurtas neteisėtai, kad pareiškėjas dėl ginčo statinio įteisinimo gali inicijuoti administracines procedūras. Teismo išvada kad ginčo statinys yra sukurtas neteisėtai yra subjektyvaus ir prielaidinio pobūdžio. VĮ Registrų centras atsiliepime, remdamasis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 dėl sąrašo dokumentų registruojant senus statinius įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. patvirtinimo, konstatavo, jog akivaizdu, kad Sąrašo 6.9 punkte nurodytą dokumentą, patvirtinantį statybos teisėtumo faktą, pareiškėjas turi.Žemės sklypo, kuriame stovi ginčo objektas, priklausymas valstybei nepaneigia asmens galimybės įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jeigu yra įrodomos visos turto įgijimo įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos. Santykiai, susiję su galimu valstybinės žemės perdavimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas neturėjo pagrindo šiuo argumentu grįsti savo išvadą dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Nustačius daiktines teises į ginčo ūkinį pastatą įgyjamosios senaties pagrindu ir jas įregistravus viešajame registre, Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM - svarstytų klausimą dėl pareiškėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra statinys, nustatymo.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatas, nepagrįstai du alternatyvius nuosavybės teisės į ginčo statinius įgijimo pagrindus - CK 4,47 str. 1 d. 4 p. (pagaminant naują daiktą) ir 4.47 str. 11 p. (įgyjamąja senatimi) suplakė į vieną ir, nesivadovaudamas Vyriausybės nutarimu Nr. 278, išaiškino, jog ginčo statiniui, kurio statybos metai yra 1970 m., turi būti taikomi šiuo metu galiojančios nekilnojamojo turto statybą reglamentuojančios nuostatos bei procedūros. Tuo tarpu įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, o civiliniai įstatymai ir civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.Teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, sprendimas iš esmės yra be motyvų, teismas neatskleidė bylos esmės, nes netyrė, nevertino ir iš viso nepasisakė dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo sąlygų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Visos medžiagos, kurios sudaro ginčo pastato konstrukcijas ir taip nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, ginčo šiuo klausimu nėra, pareiškėjui nėra ir niekada nebuvo surašytas aktas dėl neteisėtų statybų. Bylos dalykas yra nuosavybės teisių į ūkinį į pastatą įgijimo įgyjamosios senaties, o ne jo sukūrimo pagrindu.Byloje yra nustatytos visos būtinos sąlygos įgyjamąja senatimi pareiškėjui įgyti ginčo ūkinį pastatą, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Juolab, kad teismas nei vienos iš jų savo sprendime neanalizavo, dėl jų buvimo/nebuvimo ar pagrįstumo išvados neteikė jokios.Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Kauno miesto savivaldybė niekada nevaldė ginčo statinio, taip pat neturi jokių pretenzijų į įgyjamosios senaties būdu siekiamą įsiteisinti turtą, todėl neturi tiesioginio suinteresuotumo šioje byloje. Pareiškimo pagrįstumo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik išsiaiškinus žemės valdymo teisėtumo klausimą bei visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus ir ištyrus visas reikšmingas aplinkybes. Iš byloje pateiktų dokumentų nėra aišku, kokioms įmonėms, kokio dydžio ir kurioje vietoje buvo išskirti žemės plotai sodininkystei - daržininkystei, taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dirbo vienoje tų įmonių, kurioms buvo skirti žemės sklypai ir kad jam toks sklypas buvo suteiktas. Tik nustačius šias aplinkybes galėjo būti sprendžiama dėl nekilnojamojo turto ant šio sklypo sukūrimo teisėtumo ir įteisinimo, tačiau tokių aplinkybių atsiradimas nebuvo įrodytas pirmosios instancijos teisme. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinė žemės tarnybos prie ŽŪM, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas teisingai konstatavo, kad nėra teisiškai sukurto ir įregistruoto nekilnojamojo turto objekto, todėl pagal teismų praktiką neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Pagal byloje pateiktus dokumentus nėra aišku kokioms įmonėms ar įstaigoms buvo išskirti žemės plotai kolektyviniams daržams, nėra aišku apie kokio dydžio ir kurioje vietoje minėti žemės plotai buvo išskirti. Nėra pateikta pakankamai informacijos kokiems darbuotojams ir tarnautojams buvo skirti laisvi žemės plotai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog dirbo tokioje įmonėje, kuriai buvo skirti laisvi žemės plotai. Todėl teismas pagrįstai negalėjo nustatyti, ar pareiškėjui buvo išskirtas žemės plotas vykdyti individualią ir kolektyvinę daržininkystę. 2015 m. lapkričio 27 d. deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtina, kad ūkio pastato statyba yra nauja statyba kaip nurodyta ir pačioje deklaracijoje, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278.Teismas pagrįstai konstatavo, kad statant nesuformuotoje valstybinėje žemėje reikalingas jos savininko ar patikėtinio sutikimas/neprieštaravimas tokiai statybai. Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjui nėra išdavusi jokio sutikimo ar neprieštaravimo naudotis valstybinės žemės teritorija.Pareiškėjas siekia įteisinti statinį, kad gautų teisę naudotis ar valstybinės žemės sklypu. Suinteresuoto asmens manymu, prie pagalbinio ūkio pastato net negalėtų būti formuojamas valstybinės žemės sklypas, kadangi minėtas statinys yra mažavertis, pagal paskirtį galėtų būti naudojamas tik kaip pagalbinis statinys ar priklausinys, o pagrindinio, savarankiškai eksploatuojamo statinio žemės teritorijoje turimais duomenimis nėra. Žemės sklypo formavimas su tikslu, kad ateityje jame bus pastatytas statinys, kurio eksploatavimui bus reikalingas žemės sklypas, pažeistų imperatyvias teisės aktų nuostatas ir prieštarautų viešosios teisės normoms.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normas, nevisiškai ir neobjektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, netinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes, dėl ko turėtų būti panaikintas. Suinteresuoto asmens manymu, teismas išnagrinėjo visus įrodymus, juos vertino ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.Apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas ir atmestinas. Nagrinėjamoje byloje Nacionalinė žemės tarnyba išreiškė nuomonę dėl prašomo fakto nustatymo, tačiau neturėjo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ir byloje atstovavo valstybės interesus, todėl net patenkinus pareiškėjo reikalavimus bylinėjimosi išlaidos iš Nacionalinės žemės tarnybos neturėtų būti priteisiamos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos objektą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Pareiškėjas (apeliantas) N. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ūkinį pastatą 1I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį pareiškėjo pareiškimą atmetė.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių įgijimą įgyjamosios senaties būdu, pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, sprendimas iš esmės yra be motyvų. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į jį argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškimą atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Sutikdamas su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, nagrinėjamu aspektu naujų pirmosios instancijos teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl pasisako dėl pareiškėjo (apelianto) apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų. Jau minėta (šios nutarties 11 punktas), pareiškėjas prašė nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ūkinį pastatą 1I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį instituto taikymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį nustatomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.).Pareiškime pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad įgyjamosios senaties fakto nustatymas suteiktų jam galimybę įregistruoti statinį bei daiktines teise į jį viešajame registre. Pareiškime taip pat nurodoma, kad 1956 m. pareiškėjas jam skirtame kolektyvinių daržų žemės plote daržininkystei vystyti 1970 m. pasistatė ūkio pastatą 1I1Ž, adresu (duomenys neskelbtini), ir daugiau nei 40 metų vasaros sezono metu šiame sklype sodininkauja, augina daržoves, naudojasi ginčo pastatu. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo pastatą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. 2015-11-17 buvo parengta ginčo statinio Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, 2015-11-27 užpildė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir 2015-12-04 kreipėsi į registratorių, prašydamas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį turtą – ūkio pastatą 1I1ž, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo nuomone, tai sudaro galimybę įgyti nuosavybę į ginčo objektą įgyjamosios senaties būdu. Su šiuo pareiškėjo argumentu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.Visų pirma pažymėtina, kad pats apeliantas pareiškime teismui nurodė du alternatyvius nuosavybės teisės į ginčo statinį įgijimo pagrindus: CK 4.47 straipsnio 4 punktą (pagaminant naują daiktą) ir CK 4.47 straipsnio 11 punktą (įgyjamąją senatį), iš kurių jis siekia nustatyti įgyjamosios senaties į statinį faktą, o pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visus byloje esančius įrodymus ir juos vertino. Kita vertus pažymėtina tai, kad nuosavybės teisės ir daiktinės teisės į nekilnojamojo turto objektus nekilnojamojo turto registre registruojamos tik tada, kai pats daiktas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo statinys bei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre iki šiol neįregistruotos.Pagal CK 4.253 straipsnį nekilnojamieji daiktai privalomai turi būti registruoti viešame registre. Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės (t. y. ir nuosavybės teisė) į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas. Vadinasi, tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektas – statinys turi būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad statinys, į kurį yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, todėl iš esmės nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Viena iš būtinųjų sąlygų yra CK 4.69 str. 1 d., kuri numato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik tada, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė duomenų apie ginčo statinio kaip nekilnojamojo objekto teisinę registraciją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, taip pat nurodė, jog šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, kas, kaip pažymėta šios nutarties 18 p., yra ir atskiras bei savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju mano, jog pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė, kad ginčo statinys nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, todėl nebuvo nustatytos ir būtinos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo prašymui tenkinti nėra visų būtinųjų CK 4.67–4.71 str. numatytų sąlygų.Apeliacinės instancijos teismas pažymimi, kad 2015 m. gruodžio 9 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas sprendimu „Dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių registravimo Nekilnojamojo turto registre“ Nr. KAKT-3284, atmetė apelianto prašymą dėl nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 1I1ž, esančio (duomenys neskelbtini), ir daiktinių teisių įregistravimo. Sprendime paaiškino, kad nekilnojamojo turto registre seni statiniai registruojami vadovaujantis LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo patvirtinimo“. Šio nutarimo 2.3 punkte nurodyta, kad norint Nekilnojamojo turto registre įregistruoti senus statinius turi būti pateikti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991-07-25. Dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą, nurodyti nutarimo 6 punkte. Sprendime konstatuota, kad šiuo atveju pateiktoje deklaracijoje apie statybos užbaigimą kaip statybą leidžiantis dokumentas nurodytas 2015-11-03 sutikimas yra ne žemės sklypo valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus - sutikimas, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės sutikimas: statinių įteisinimas valstybei priklausančiame žemės sklype galimas tik gavus rašytinį žemės valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos prie ūkio ministerijos – sutikimą dėl tokių statinių statybos (Statybos įstatymo 3 str. 2 d., 23 str. 1 d. 5 p., Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 p.). Sprendime nurodyta dar viena aplinkybė, trukdanti įregistruoti nekilnojamojo turto registre ūkio pastatą 1I1ž yra ta, kad šiam nekilnojamajam daiktui įstatymo nustatyta tvarka nesuteiktas ir Adresų registre neįregistruotas adresas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. 3 d., 2002-12-13 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ 4.4 p., 2011-01-25 LR vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-57 (2014-03-13 įsakymo Nr. 1V-178 redakcija) patvirtinto numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo I skyriaus 3 dalis). Sprendime taip pat konstatuota, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jei prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių. Šiuo atveju iš tokių nustatytą aplinkybių yra tai, kad nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 2 p., šio įstatymo 13 str. 1 d.). 2016 m. sausio 20 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo Nr. esprl-10“ paliko galioti minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą, jame konstatavusi, kad prašomas įregistruoti pastatas yra nesuformuotame valstybiniame žemės sklype. Teisės aktai (jie įvardinti ir jų turinys išsamiai atskleistas skundžiamame teritorinio registratoriaus sprendime) nustato, kad esant neprivalomam statybą leidžiančiam dokumentui (nesudėtingo statinio statybos atveju), reikia gauti žemės sklypo savininko sutikimą dėl statybos šiame žemės sklype. Kadangi prašomas įregistruoti pastatas yra valstybiniame žemės sklype, reikia gauti ne D. T. S., bet Lietuvos Respubliką atstovaujančios (šiuo atveju – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus) sutikimą. Toks sutikimas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui kartu su prašymu nepateiktas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, adresas prašomam įregistruoti pastatui nesuteiktas. Komisija sprendime pažymėjo, kad adresą suteikia savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnai, taigi pareiškėjo kartu su skundu pateikta UAB „Kauno vandenys“ sąskaita adreso suteikimo nepatvirtina. Nesant suteikto adreso, nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimas Nekilnojamojo turto registre yra negalimas dėl aplinkybių, kurias išsamiai išdėstė teritorinis registratorius skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teritorinio registratoriaus ir centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimuose konstatuotų aplinkybių apeliantas leistinais įrodymais nepaneigė, o aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Kita vertus apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina, kad nurodytos aplinkybės yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti (šios nutarties 19 p.).Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, todėl priėjo nepagrįstos išvados, kad ginčo statinys yra sukurtas neteisėtai. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, jog nors byloje nebuvo keliamas klausimas dėl savavališkos statybos, tačiau nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį objektą klausimas dėl to ar statinys sukurtas teisėtai yra reikšmingas ir būtinas atsakyti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą 1I1ž įgyjamosios senaties būdu, iš esmės nesprendė kokiu būdu buvo pastatytas ginčo statinys, tačiau rėmėsi specialiosiomis teisės normomis – Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymais, nustatančiais daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo taisykles. Apeliantas neteisingai aiškina teismo nurodytas išvadas, kurių visuma buvo atmestas pareiškėjo prašymas. Esminė šios bylos aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas siekia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį objektą – statinį, ūkio pastatą 1I1ž. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad ginčo nekilnojamasis objektas būtų sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ką patvirtintų jo įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, todėl norint įgyti nuosavybės teises į tokį daiktą, jis turi būti įteisintas jį įregistruojant įstatymų nustatyta tvarka. To šioje byloje nenustatyta.2015 m. gruodžio 9 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas sprendime išsamiai išanalizavo LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo patvirtinimo“ turinį bei faktinę situaciją, o šio sprendimo turinio analizę apeliacinės instancijos teismas pateikė šios nutarties 21 punkte ir nesikartoja. Vien tai jog VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodė, kad nors dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 (toliau –Sąrašas), 2-6 punktuose nepateikė, bei darė prielaidą, jog akivaizdu, kad sąrašo 6.9 punkte nurodytą dokumentą, patvirtinantį statybos teisėtumo faktą, pareiškėjas turi, nepaneigia teismo išvados, kad ginčo statinys yra sukurtas neteisėtai, teisingumo. Pažymėtina, kad pagal minėto nutarimo 6.9 punktą, statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu gali būti Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Nagrinėjamu atveju vertintinas ne tik pats tokio dokumento buvimas, bet jo turinio bei priedų teisėtumas (deklaracijos 3.1 p.), tačiau, kaip teisingai konstatavo Registrų centras savo jau minėtame sprendime, pateiktoje deklaracijoje apie statybos užbaigimą kaip statybą leidžiantis dokumentas nurodytas 2015-11-03 sutikimas yra ne žemės sklypo valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus - sutikimas, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės sutikimas: statinių įteisinimas valstybei priklausančiame žemės sklype galimas tik gavus rašytinį žemės valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos prie ūkio ministerijos – sutikimą dėl tokių statinių statybos (Statybos įstatymo 3 str. 2 d., 23 str. 1 d. 5 p., Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 p.) (šios nutarties 21 p.). Tokio sutikimo nagrinėjant bylą apeliantas nepateikė, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjui nėra išdavusi jokio sutikimo ar neprieštaravimo naudotis valstybinės žemės teritorija.Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai ištyręs civilinėje byloje esančius įrodymus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jų vertinimu ir nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis bei padaryta išvada, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.68 ir 4.69 straipsniai).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „ Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ pasisakydamas dėl teismų praktikos nagrinėjant civilines bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, yra nurodęs, kad pagal CPK 443 straipsnio 1 dalies normą teismas privalo vadovautis bendrosiomis CPK taisyklėmis, nustatančiomis reikalavimus procesiniams dokumentams, jų formai ir turiniui, pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme, procesą pirmosios instancijos teisme ir kt. Teismo aktyvumas ypatingosios teisenos bylose (CPK 443 str. 8 d.) gali reikštis tik atitinkamų procesinių priemonių panaudojimu, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus pagal CPK 185 straipsnio taisykles, pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, teisingumo ir protingumo principais. Apeliacinės instancijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai įvertino įrodymus pagal CPK 185 straipsnio taisykles, pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, nepriėmė sprendimo formaliai, teismas padarė pagrįstas išvadas vadovaudamasis įstatymais, teisingumo ir protingumo principais, teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus apeliacinio skundo, atmestinas apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.). Kita vertus, pagal CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatas, ypatingosios teisenos byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, kai nėra įstatyme nurodytų išimčių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.