- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-19
- Bylos Nr.
- 2-21/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius, Audronė Jarackiatė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- Z. S.
- Ieškovas
- R. J.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Z. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-1779-622/2011 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei Z. S. dėl pirkimo pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Z. S. ir prašė nutraukti 2008 m. rugsėjo 4 d., 2010 m. kovo 24 d. ir 2010 m. kovo 29 d. žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutartis, priteisti iš atsakovės Z. S. ieškovui R. J. 173 254 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje taip pat buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo atsakovės Z. S. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 173 254 Lt sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.
Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atsakovė nurodo, kad atsakovės turtas susietas su Europos Sąjungos parama ir išmokomis, todėl turto areštas sukels neigiamas pasekmes, nes nebus tęsiama parama. Teigia, kad ieškinys atmestinas, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių, prašo įpareigoti ieškovą įnešti į teismo depozitą 100 000 Lt galimiems nuostoliams atlyginti ar banko garantiją tokiai sumai, nes tokiai sumai atsisakyta suteikti paskolą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nurodė, kad taikydamas, naikindamas ar keisdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, nevertina ieškinio pagrįstumo. Tokį klausimą teismas išsprendžia tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priėmęs byloje galutinį procesinį sprendimą. Todėl teismas atmetė prašyme nurodytus teiginius, kad atsiliepimas ir kartu pridėti dokumentai paneigia ieškovo poziciją ir reikalavimus, todėl išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nurodė, kad dėl taikomo turto arešto ji gali patirti 100 000 Lt nuostolių, nes tokiai sumai atsisakyta suteikti paskolą. Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ nurodo, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negali įvykdyti įsipareigojimo pagal paskolos sutartį – padaryti antrinio įkeitimo 100 000 Lt dydžio paskolos grąžinimui užtikrinti. Tačiau tokia aplinkybė, teismo nuomone, nepatvirtina galimų nuostolių būtent 100 000 Lt sumai. Jokių įrodymų, kad dėl paskolos sutarties nevykdymo bus patirti nurodyto dydžio nuostoliai, atsakovė nepateikė, galimų nuostolių apskaičiavimo tvarka taip pat nekonkretizuota (CPK 178 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Z. S. prašo panaikinti šią teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių apeliantė prašo įpareigoti ieškovą įnešti į teismo depozitą 100 000 Lt ar banko garantiją tokiai sumai, tam, kad užtikrinti galimų nuostolių, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Teismas, konstatuodamas ieškovo ir atsakovo pusiausvyros principo laikymąsi, pats elgiasi priešingai šiam principui, suteikdamas aiškią ir visiškai nepagrįstą ieškovo teisių bei teisėtų interesų viršenybę. Teismas įpareigotas patikrinti įrodymų tikėtinumą ir tik tada taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų dokumentų bei atsakovės atsiliepimo ir pateiktų įrodymų, ieškovas pateikė nesąžiningą ieškinį. Net iš jo pateiktų įrodymų (sutarčių, sutarčių priedų, sąskaitų, orderių ir kt. dokumentų) matyti, kad šis asmuo yra gavęs visas nusipirktas sraiges. Ieškinyje melagingai teigiama, kad R. J. , tariamai negavo sraigių 2008 m., tačiau iš jo paties pridėtų dokumentų matyti, kad ir toliau 2010 m. sudaro naujas sutartis, pagal naujas sutartis moka pinigus ir toliau pasirašo sąskaitas, orderius, patvirtina gautus ir išsigabentus, kiekius. R. J. taip pat melagingai teigia, kad atsakovė nepateikė sraigių, nes jų neturėjo, nors sraiges yra deklaravusi. Jeigu jau teismas mano, jog reikia tęsti laikinąsias priemones, tai turėjo vadovautis interesų pusiausvyra, lygiateisiškumu, ir, vadovaujantis CPK 146 straipsniu, įpareigoti ieškovą užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą. Taip būtų užtikrinti atsakovės (o tuo pačiu ir valstybės) teisėti interesai, nes dėl laikinųjų apsaugos priemonių-taikymo apeliantė negaus kredito, o tada negalėsiu atsiskaityti su rangovais, užsakovais. Jei ieškovas neįneš tam tikros sumos, tai, ieškinį atmetus, net ir bylinėjimosi išlaidų nebus galima išieškoti. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, (civilinė byla Nr. 2-16/2010), teismas pats nusprendžia, koks atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis konkrečioje situacijoje būtų teisingas, ekonomiškas, nepažeistų pusiausvyros, lygiateisiškumo (CPK 3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 7 str., 17 str., 145 štf. 2 d., 185 štr.). Apeliacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismų praktikoje suformuotos taisyklės dėl CPK 147 straipsnio taikymo, nebūtinai reikalauja turėtų įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje neišvengiamai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti (civilinės bylos Nr. 2-108/2009 ir 2-427/2007 m.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas R. J. su atskiruoju skundu nesutinka, nurodo, kad pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, be to, atsakovė neįrodė, kad nepateikta įrodymų, jog apeliantė patirs nuostolių. .
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu motyvuodamas, jog atsakovė turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turinę padėtį, kas gali padaryti ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą nebeįmanomu.
Pažymėtina, kad iš prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įvykdymo bei įrodymų (42 b. l.), o taip pat iš Mėmelio taupomosios kasos 2011 m. rugsėjo 12 d. pažymos (45 b. l.) akivaizdu, kad siekdama padaryti antrinį įkeitimą apeliantė kaip tik ir siekia apsunkinti savo turtinę padėtį. Kita vertus, pažymėtina ir tai, jog 173 254 Lt ieškinio sumai ieškovei laikytina didele, ieškovė net nebando įrodyti priešingai.
Prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nurodomos dvi aplinkybės, dėl kurių, atsakovės nuomone, yra pagrindas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – tai, pirma, aplinkybė, jog kad atsakovės turtas yra susietas su Europos Sąjungos parama ir, faktas apie areštuotą turtą sukels itin neigiamas pasekmes; antra, aplinkybė, jog ieškinys nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl pirmosios aplinkybės atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė įrodymų, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei atsiranda neigiamos pasekmės, kurios būtų susijusios su Europos Sąjungos parama (CPK 178 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nesant minėtų įrodymų, negalėjo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pasisakydama dėl antros aplinkybės, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog taikydamas, naikindamas ar keisdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, nevertina ieškinio pagrįstumo, nes teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Visgi teisėjų kolegija daro išvadą, jog preliminariai įvertinus pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teigti, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, vienareikšmiškai negalima, o tai vėlgi nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones. Pasisakydama dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su pusiausvyros principo nesilaikymo, teisėjų kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada sukelia tam tikrą nepatogumą šaliai, kurios atžvilgiu šios priemonės yra taikomos, tačiau, jei jos yra taikomos pagrįstai ir teisėtai, tokia situacija negali būti traktuojama kaip nepagrįsta ieškovo teisių bei teisėtų interesų viršenybė (CPK 185 str.).
Dėl nuostolių užtikrinimo
Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl jomis nustatytų suvaržymų atsakovui gali egzistuoti reali galimybė atsirasti jo nuostoliams, kurių pagrindą preliminarų dydį ir išieškojimo apsunkinimą turi įrodyti atsakovas pagal CPK nustatytas rungimosi taisykles.
Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo galimybę ir preliminarų dydį (CPK 146 str.), be to, kad yra pagrįstų abejonių dėl to, jog ieškovas bus (ne)pajėgus atlyginti atsakovui galimus nuostolius, o teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi užtikrinti šių tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą (CPK 12, 17, 146 str.). Paprastai teismas nustato tokių atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-402/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2008). Tuo atveju, kai atsakovas įrodinėja, kad dėl jo turtui taikytos priemonės jis negalės vykdyti prisiimtų sutartinių prievolių, jis turi pateikti konkrečius duomenis apie tai, jog nurodyti galimi nuostoliai yra ne tik tikėtini, bet ir realiai prognozuojami.
Bylos duomenimis, atsakovė būtinybę taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą grindė tuo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jai nebus suteikta 100 000 Lt paskola ir ji patirs būtent tokio dydžio nuostolius.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 12 str., 178 str.), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokį atsakovės prašymą, tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad atsakovę nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimą realių (o ne hipotetinių) nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei įrodymų, kad dėl ieškovų finansinės padėties gali būti apsunkintas jo galimų nuostolių atlyginimas (CPK185 str.). Tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.).
Be to, apeliantės nurodytų galimų nuostolių atsiradimo tikimybė neturi objektyvaus pagrindo, nes iš Mėmelio taupomosios kasos 2011 m. rugsėjo 12 d. pažymos negalima daryti išvados, kad apeliantei nebuvo suteikta paskola – iš šios pažymos turinio akivaizdu, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negali padaryti antrinio įkeitimo 100 000 Lt dydžio paskolos grąžinimui užtikrinti.
Įstatyme numatyta atsakovės teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimą sietina su galimybe padengti galimus nuostolius būtent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių įvykdymo tikimybė grindžiama vien prielaidomis (CPK147 str. 1 d.). Pažymėtina, jog apeliantė, atskirajame skunde teisingai nurodęs, kad, sprendžiant klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, reikia pateikti įrodymus, jog nuostoliai gali atsirasti ateityje ir nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio, neįrodė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiradimo akivaizdžios galimybės (CPK 178 str.). Taigi byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė patiria jos nurodytus nuostolius (100 000 Lt) ir kad jie yra realiai tikėtini.
Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl ieškovo finansinės padėties galėtų būti apsunkintas galimų nuostolių atlyginimas atsakovei, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuostolių atlyginimo išieškojimas iš ieškovo ateityje galėtų būti apsunkintas. Tuo atveju, jeigu teismas ieškinį atmes, o atsakovas dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirs nuostolių, jis galės pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reikalaudamas patirtų nuostolių.
Dėl pirmiau nurodytų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsakovei neįrodžius nuostolių dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo realios galimybės ir ieškovo finansinio nepajėgumo atlyginti atsakovės nurodomų galimų nuostolių, neturi pagrindo apelianto argumentai dėl jų užtikrinimo (CPK 178 str., 185 str., 314 str.).
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.