Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Neringai Keršienei, 2014 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl 2014 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-35-14 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

S. G. skunde (b.l. 5-7) nurodo, kad 2014 m. vasario 25 d. prašymu, reg. Nr. ATP-357, kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) prašydamas skirti advokatą civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014. Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TB-35-14, kuriuo atsisakė pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovės atsisakymas skirti antrinę teisinę pagalbą grindžiamas tuo, kad pareiškėjui S. G. jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose byloje: civilinėje byloje Nr. 2-2547-792/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2A-141/2014. Anot pareiškėjo, Klaipėdos VGTPT netinkamai pritaikydama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą nepagrįstai atsisakė užtikrinti pareiškėjo teisę bylą vesti per advokatą taip pažeisdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo principus bei paskirtį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 20 ir 99 straipsnius, Konstitucinius principus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Dėl sąlygų bylos nagrinėjimui iš esmės neatvykus proceso dalyviams.

Pareiškėjui apie teismo posėdį, vykusį 2014 m. balandžio 1 d. 14:00 val., pranešta teismo šaukimu pasirašytinai. 2014 m. balandžio 1 d. teismo posėdžio metu patenkinus pareiškėjo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir paskyrus kitą teismo posėdžio datą, pareiškėjui apie bylos nagrinėjimą kitame posėdyje 2014 m. balandžio 15 d. 13:00 val. pranešta teismo pranešimu, kaip numato ABTĮ 73 straipsnio 4 dalis (b.l.48-49, 50, 55). Taigi pareiškėjas apie bylos nagrinėjimą informuotas tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nepareikšta, teismas privalomo pareiškėjo dalyvavimo nėra nustatęs, todėl nėra kliūčių bylos nagrinėjimui iš esmės.

Atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, jų neatvykimas nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės.

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsisakius suteikti antinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas ginčija Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-35-14 ir prašo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Ginčydamas Klaipėdos VGTPT sprendimą, pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą (b.l.40-45). 2014 m. balandžio 14 d. Šiaulių VGTPT pateikė informaciją, nurodydama, kad 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. SP-1254(7.1070) pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje (b.l.53-54).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką 2007 m. liepos 19 d. nutartyje išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A17-714/2007 yra konstatavęs, jog atkreiptinas dėmesys į tai, kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą. 2010 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A556-964/2010, taipogi konstatuota, kad toks pasirinktas elgesio modelis, kai siekiant antrinės teisinės pagalbos ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą yra kreipiamasi į tą pačią tarnybą dėl jos suteikimo, pripažintinas piktnaudžiavimu laiduotomis teisėmis ir siekis vilkinti bylos nagrinėjimą pradedant disputus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neturėsiančius naudos nei vienai iš disputo šalių.

2011 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011, buvo konstatuota, kad veiksmai siekiant atidėti bylos procesą yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Taigi šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir nuosekliai laikantis LVAT formuojamos teisminės praktikos būtent konstatuotina, kad pareiškėjo elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai siekiama antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant sprendimus, kuriais tokią antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti, pirminio ginčo išsprendimas gali tapti neįmanomu. Tokiu atveju teismas būtų saistomas jau kito proceso, kuriame sprendžiamas ginčas ir jo nagrinėjime asmuo vėlgi gali siekti antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įvardijamų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. SP-1254(7.1070), kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje, nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju teisminis ginčas būtų atitrauktas nuo to ginčo nagrinėjimo dėl kuriuo kreiptasi skundu į teismą ir dėl kurio išsprendimo iškelta administracinė byla.

Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPB-35-14, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą reg. Nr. ATP-357. Atsakovas įvardijamu sprendimu konstatavo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 6 punktą antrinė teisinė pagalba pareiškėjui gali būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo turtą ir pajamas, nes iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jo turtas ir metinės pajamos, kuriais jis gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui S. G.antrinė teisinė pagalba sprendimo priėmimo metu jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o atsakovas 2014 m. vasario 25 d. tarnybai pateiktame prašyme (reg. Nr. ATP-357) nurodė, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, atsakovas vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą (b.l.8-9).

Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 18 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 24 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014, kurio 5 lape (b.l.20), grafoje „Jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti (pažymėti vieną langelį)”, pažymėjo „nesutinku“. Kaip jau minėta, pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba 2 civilinėse bylose pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 (b.l.33-34) ir Klaipėdos VGTPT 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14 (b.l. 35-36), todėl pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pildydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-301 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“ aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė. Todėl Klaipėdos VGTPT, nustačiusi šią aplinkybę ir vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą S. G. pagal jo prašymą reg. Nr. ATP-357. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams (VGTPĮ 3 str.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Įvertinus tai, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 25 d. teiktą prašymą reg. Nr. ATP-357 ir nėra teisinių prielaidų šio administracinio akto panaikinimui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2-436-769/2014 dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.