Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-160-135/2016

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-21
Bylos Nr.: 1A-160-135/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06678-2015-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Bronius Zalaga (pirm.), Ernesta Montvidienė, Alfredas Vilbikas
Kaltinamasis: A. V.
Nukentėjusysis: D. P.
Advokatai: Edmundas Jankaitis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-135/2016

Teisminis proceso Nr. 1-01-1-06678-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.26.2; 2.1.7.4; 2.4.6; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,išteisintajam A. V., jo gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiojo D. P. skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal LR BK 284 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo kodekso požymių.

Nukentėjusiojo D. P. civilinis ieškinys dėl turtinės 166,27 EUR ir neturtinės 3000 EUR žalų priteisimo iš A. V. paliktas nenagrinėtu.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pagal BK 284 straipsnio l dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. sausio 31 d., laikotarpyje nuo 02.00 val. iki 02.11 val., viešoje vietoje – lošimo automatų salone „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikdamas apsaugos darbuotojo pareigas, salono darbuotojų ir klientų akivaizdoje neteisėtai panaudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį D. P., taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, apie 02:02 val. A. V. pareikalavo, kad nukentėjusysis D. P. paliktų lošimo automatų salono patalpas, D. P. atsisakius tai daryti, tempė jį už rūbų išėjimo iš salono link, o D. P. jį atstūmus, sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, nuo smūgio D. P. nuvirtus ant lošimo aparato, prie jo priėjo, kaire ranka laikydamas D. P. už striukės, dešine ranka – už striukės gobtuvo, keliu smūgiavo jam į rankomis uždengtą galvą ir parvertė jį ant žemės, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, laukiant atvykstančių policijos pareigūnų, žodinio konflikto metu, apie 02:10 val., sudavė kaire ranka D. P. į galvos sritį, parvertė jį ant žemės, taip ne mažiau kaip keturiais smūgiais į kaklo kairę pusę, dešinį riešą, kairįjį žastą, kairį kelią padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: nubrozdinimus kairėje kaklo pusėje ir dešinio riešo ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruvas kairiame žaste ir kairio kelio priekiniame paviršiuje, sukėlė aplinkiniams didelį išgąstį ir sumaištį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., ir skirti jam 30 MGL (1129,80 EUR) dydžio baudą. Taip pat prašo nukentėjusiojo D. P. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti 300,00 EUR neturtinę žalą, o ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų, todėl naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymi, kad teismas, padaręs išvadą, jog vadovaujantis LR Asmens ir turto saugos įstatymo 16 straipsniu A. V. turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį D. P. (kovinius savigynos veiksmus), visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad tas pats įstatymas numato ne tik apsaugos darbuotojo teisę panaudoti fizinę prievartą - Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš asmenį, kuris kėsinasi į saugomą subjektą ar objektą, pažeidžia viešąją tvarką ar priešinasi sulaikomas, būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti bei sulaikomo asmens pasipriešinimui neutralizuoti. Tai reiškia, prokurorės tvirtinimu, kad atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, apsaugos darbuotojas privalo pasirinkti tokias leistinas reagavimo prieš įtariamą teisės pažeidėją priemonės bei tiek ir tokiu mastu, kurios yra neišvengiamai būtinos kiekvienoje konkrečioje situacijoje, be to, apsaugos darbuotojas, kiek tai įmanoma, turi stengtis naudoti nesmurtines poveikio priemones (pvz. derybas).

Nurodo, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad apsaugos darbuotojas A. V. į lošimo automatų saloną „(duomenys neskelbtini)“ iškviestas dėl prie baro miegančio kliento, pirmiausia priėjo prie minėto kliento, jį pažadino ir trumpai šnektelėjo, po to pradėjo vaikščioti po lošimo automatų salono patalpas, prie lošimų automatų pamatė ant kėdės sėdintį D. P., kuris snūduriavo, priėjo prie ir pažadino, D. P. atsibudo, kurį laiką su A. V. kalbėjosi, po to pats atsistojo nuo kėdės, ėjo lėtai link išėjimo iš patalpų, kažką sakė A. V., pastarasis, praėjus labai mažam laiko tarpui, pagriebia kaire ranka D. P. už striukės atlapo ir pradeda tempti jį, D. P. atstumia A. V. ranką, kuria jis laikė striukę.

Teigia, kad A. V. teisme paaiškino, jog D. P. lyg ir pradėjo išeidinėti, kai likus iki išėjimo durų maždaug 3-4 metrams, atsisuko ir pasakė necenzūrinius žodžius, todėl jis pradėjo jį tempti už rūbų iš patalpos. Prokurorės tvirtinimu, netgi įvertinus tai, kad pažadintas A. V. D. P. iš klubo tuoj pat neišėjo, išreiškė nepasitenkinimą necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais, spontaniškai išsakytomis grasinančio pobūdžio frazėmis, tempiamas atsistūmė nuo A. V., tokius D. P. veiksmus reikėjo vertinti kaip labiau būdingus apsvaigusio nuo alkoholio žmogaus elgesiui, nei mėginimui priešintis ir kenkti A. V.. Po to, prokurorės tvirtinimu, seka neadekvatus, agresyvus, A. V. elgesys - jis smūgiuoja kaire ranka D. P. į dešinę galvos srities pusę, nuo smūgio D. P. nuvirsta ant lošimo aparato, A. V. prieina, kaire ranka paima D. P. už striukės, dešine - už striukės gobtuvo ir keliu smūgiuoja D. P. į rankomis uždengtą galvą, nuverčia D. P. ant žemės, o į tokį A. V. elgesį sureagavęs Ž. R., pribėga prie jų ir pradeda tempti A. V. nuo D. P., A. V. purškia į jo pusę dujas, Ž. R. bėgioja nuo A. V., o tuo metu D. P. išeina iš lošimo aparatų salono, tačiau netrukus grįžta, šį incidentą aktyviai stebi ne tik salono darbuotojai, bet ir lankytojai.

Nurodo, kad iš vaizdo įrašų matyti, jog D. P., grįžęs į lošimo aparatų saloną, prie lošimo aparato, prie kurio jis buvo nugriuvęs po A. V. smūgio į galvos sritį, nuo žemės kažką pakelia. Kaip teisme paaiškino D. P., nuo žemės jis pakėlė savo telefoną ir pamatė, kad jo ekranas yra įskilęs, priėjo prie A. V. ir išreiškė nepasitenkinimą dėl sugadinto telefono. Pažymi, kad teisme A. V. parodė, jog nurimus konfliktui, jis paskambino į pultą ir paprašė iškviesti policiją dėl dviejų agresyvių asmenų, belaukiant policijos, šių asmenų veiksmai nesiliovė, jis stengėsi šiuos asmenis izoliuoti nuo kitų 5-6 draugų, D. P. vėl pradėjo jį puldinėti, dėl ko jis buvo ištraukęs antrankius, D. P. lietė jį pirštais, o kai bandė pulti, jis bandė uždėti jam antrankius, bet Ž. R. tam sutrukdė, tada jis prieš D. P. panaudojo kovinius savigynos veiksmus kaip ir pirmą kartą - dešine ranka smogė D. P. per ausį, keliu trenkė į rankas, tada jį puolė kiti į saloną atėję jaunuoliai, bet atvykę policijos pareigūnai nutraukė konfliktą, teigė, kad D. P. policijos pareigūnus taip pat tampė už rūbų. Tačiau, prokurorės teigimu, A. V. nurodytų aplinkybių dėl susidariusios grėsmingos situacijos, dėl D. P. agresyvių, nukreiptų į jį, smurtinių veiksmų, nepatvirtina kita bylos medžiaga: iš vaizdo įrašų matyti, kad pokalbis tarp A. V. ir D. P. vyko keletą minučių - D. P. vaikštinėja po lošimo aparatų saloną, A. V. seka jam iš paskos, jie laikas nuo laiko sustoja, kalbasi, D. P. ne tik kalba, bet ir gestikuliuoja, Ž. R. vaikštinėja netoliese, A. V. į jį nereaguoja, darbuotojai ir kiti lankytojai užsiėmę savo reikalais, A. V. ir D. P. kalbantis netoli kasos langelio, staiga A. V. smūgiuoja D. P. į dešinę viršutinę pusę (galėjo kliūti į dešinę ausį), D. P. susilenkia, A. V. parverčia jį ant žemės, visa tai aktyviai stebi ne tik Ž. P., bet ir kiti klubo lankytojai, buvę prie lošimo aparatų (jie net atsistoja); prasideda grumtynės - prie A. V. pribėga Ž. R., tempia jį nuo D. P., nenustatytas vaikinas užšoka A. V. ant nugaros, besistumdydami jie nueina už kasos langelio, keli jaunuoliai nueina jiems iš paskos, už kelių sekundžių patalpoje pasirodo policijos pareigūnai, kurie išskiria konfliktuojančius, D. P. laikosi atokiau nuo besigrumiančių.

Apeliantės teigimu, akivaizdu, kad A. V. veiksmus - smūgių sudavimą D. P., jo pargriovimas ant žemės - nulėmė neteisingas jam suteiktų įgaliojimų palaikyti tvarką lošimo aparatų salone supratimas, paskatinęs jį neadekvačiai, agresyviai reaguoti į tikrus ir tariamus tvarkos pažeidimus ir toks A. V. fizinės jėgos panaudojimas prieš D. P. negali būti vertinamas kaip pateisinamas, t. y. A. V. panaudojo tokio pobūdžio fizinę jėgą ir tokiais tikslais, kad vertinti jo veiksmus kaip atitinkančius šias įstatymo nuostatas nėra pagrindo. Atsižvelgdama į tai, prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai A. V. veiksmus nevertino kaip tyčinius ir nusikalstamus, nepagrįstai įvertino fizinio smurto panaudojimą prieš D. P. kaip neišvengiamai būtiną šioje konkrečioje situacijoje.

Taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. V. elgesys nebuvo demonstratyvus ir grasinantis, nes lošimo aparatų salono darbas nebuvo nutrūkęs, salono darbuotojos nepatogumų dėl A. V. veiksmų nejautė, salono lankytojai, nesuinteresuoti kelių asmenų konfliktinė situacijos baigtimi, žaidė prie lošimų automatų, dalyvavusiems asmenims nebuvo sukeltas didelis išgąstis, jie nebuvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, padaryta kitokia reikšminga žala, visas įvykis truko kelias minutes, tuo pačiu nepagrįstai konstatavo, kad A. V. veiksmai nevertinti kaip pavojingi viešajai tvarkai ir rimčiai.

Skunde analizuodama nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str., sudėties požymius, prokurorė nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, A. V. motyvai neturi reikšmės, o šiuo atveju, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, lošimo aparatų salone kilo sumaištis, buvo sutrikdytas lošimo aparatų salono darbas dėl A. V. veiksmų – po to, kai A. V. smūgiavo D. P. ir parvertė jį ant žemės pirmą kartą, o po to ir antrą kartą, į tokius A. V. veiksmus sureagavo salono lankytojai – stojosi nuo kėdžių, aktyviai stebėjo, o Ž. R., kiti nenustatyti lankytojai net įsitraukė į konfliktą, kurį nuramino tik atvykę policijos pareigūnai. Mano, jog akivaizdu, kad būtent dėl A. V. atliktų veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatytos pasekmės, t. y. A. V. veiksmai buvo įžūlūs, pasireiškė smurto panaudojimu prieš D. P. be pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį A. V. atžvilgiu. Taip pat prašo priteisti jam civilinį ieškinį 166,27 EUR turtinės žalos ir 3000 EUR neturtinės žalos atlyginimui.

Nurodo, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog jis apsaugos darbuotojui A. V. nesipriešino ir prieš jį smurto nenaudojo. Teigia, kad jis miegojo, nedarė ir nesiruošė daryti žalos lošimo namams, nesikėsino į apsaugos darbuotojo sveikatą ir gyvybę, todėl apsaugos darbuotojas A. V. neteisėtai viešoje vietoje, lošimo namų lankytojų akivaizdoje, panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Nurodo, kad A. V. teismui paaiškino, jog jis yra pamokytas taip, kad prieš sulaikymą reikia smogti prevencinį smūgį, tokiu būdu palaužiant galimą pasipriešinimą ir po to neutralizuoti teisės pažeidėją. Tvirtina, kad teismas nenurodė, kokį administracinės ar baudžiamosios teisės pažeidimą jis padarė, jog buvo būtinybė jį ,,neutralizuoti“ panaudojant fizinį smurtą. Nurodo, kad prieš jį smurtas buvo panaudotas du kartus ir antrą kartą po to, kai jis A. V. parodė, jog A. V. kaltas dėl jo sudaužyto mobilaus ryšio telefono. Ir tuomet, D. P. tvirtinimu, jis jokios grėsmės nekėlė, o tik išreiškė pretenzijas dėl telefono. Mano, kad A. V. pažeidė LR Asmens ir turto saugos įstatymo 4 str., 8 str. ir 16 str. nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, jog nuosprendyje nurodyta, kad klube tarp A. V. ir jo yra buvę konfliktų, D. P. mano, kad taip A. V. susidorojo su juo, nes apsauga į klubą buvo iškviesta dėl kito miegančio lankytojo, tačiau šio lankytojo atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama ir jis liko klube. Taip pat nurodo, kad klubo darbuotojai jam jokių pretenzijų nereiškė, jo miegančio nematė. Tai, apelianto teigimu, įrodo, kad A. V. pats sprendžia, kuris miegantis lankytojas kelią pavojų klubui ar jo reputacijai, o kurio lankytojo miegas klubo reputacijos negadina ir kurio atžvilgiu reikia naudoti smurtą, tempti iš klubo, o kurį galima palikti klube. Mano, kad A. V. prieš jį panaudojo smurtą dėl ankstesnių konfliktų ir tokiais savo veiksmais panaudodamas smurtą be teisinio pagrindo pažeidė viešąją tvarką, ašarinių dujų naudojimas patalpoje vaikant lankytojus taip pat yra aiškus viešosios tvarkos pažeidimas ir visuomenės normų ignoravimas, pasinaudojant jam suteiktomis specialiomis priemonėmis.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintasis A. V. prašo nukentėjusiojo D. P. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad teismas nustatė priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, jog jis priėjo prie sėdinčio ir prisnūdusio apelianto, delnu lengvu mostu kelis kartus patapšnojo apeliantui per nugarą, jokie tampymo ar fizinės jėgos veiksmai apeliantui sėdint nebuvo atlikti, toliau matyti, kaip atsistojęs apeliantas kurį laiką demonstratyviai kažką aiškindamas akivaizdžiai nepakluso teisėtam apsaugos darbuotojo reikalavimui palikti saugomą objektą. Nukentėjusysis buvo neblaivus (1,43 %), D. P., atsisakęs vykdyti teisėto apsaugos darbuotojo reikalavimo dėl viešosios tvarkos pažeidimo palikti saugomą objektą, pašalinamas panaudojant fizinę prievartą, pasipriešino aktyviais veiksmais: pastūmė apsaugos darbuotoją ir sudavė per rankas, dėl ko buvo panaudoti koviniai savigynos veiksmai ir specialiosios priemonės - pipirinės dujos. Tai, išteisintojo teigimu, įrodo vaizdo įrašas, taip pat paties D. P. parodymai apie tai, jog jis nenorėjo išeiti, todėl įvyko sustumdymas, apie tai, kad jis (D. P.) padarė judesį – atstūmė ar sutrenkė, prisiminti negalėjo, Ž. R. parodymai apie tai, kad apsauginis tempė D. P. prie išėjimo, D. P. nenorėjo, kad jį temptų, pradėjo priešintis, tada jis apsistumdė su apsauginiu, sudavė per rankas apsauginiui. Teigia, kad D. P. nebuvo nuvirtęs nei ant lošimo automatų, nei ant žemės ir tai matosi iš vaizdo įrašo. Nurodo, kad priešingai nei apeliaciniuose skunduose teigiama, vaido medžiagoje matyti, kad D. P. nuolat grasina, provokuoja muštynes, bado pirštais jam į krūtinę, daro staigius grasinančius judesius, bando pavojingai prisiartinti. Teigia, kad smūgio sudavimus jam patvirtina Ž. R., E. Č., R. S. parodymai. Tvirtina, jog fizinė prievarta prieš D. P. buvo panaudota ne dėl to, jog jis miegojo, bet dėl to, kad atsisakė vykdyti teisėtus apsaugos darbuotojo reikalavimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nustatytų taisyklių nevykdymo palikti saugomą objektą ir pasipriešinimo aktyviais veiksmais. Taip pat nurodo, kad byloje nėra salono darbuotojų parodymų, kad po dujų papurškimo būtų nukentėję pašaliniai asmenys, o jomis buvo neutralizuoti tik Ž. R. veiksmai.

Išteisintasis taip pat neigia, jog jis siekė susidoroti su D. P.. Nurodo, kad miegojęs asmuo, skirtingai, nei tvirtina D. P., savo noru sutiko su salono darbuotojų ir jo reikalavimais palikti saugomą objektą, nerodė jokios agresijos, neįžeidinėjo, nesikeikė, negrasino susidorojimu, žadėjo po 10 minučių išeiti ir pasiprašė leisti jam pabaigti jau užsakytą alų, apie tai buvo nedelsiant informuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ centrinio stebėjimo pulto operatorė, o pašalinti jį sutrukdė būtent paties D. P., Ž. R. ir dvejų nenustatytų asmenų agresyvus veiksmai. Teigia, kad apie miegantį D. P. teismui parodė ir liudytojas I. AL S.

Teigia, kad įvykio metu dėvėjo tarnybinę uniformą su aiškiai matomais saugos tarnybos skiriamaisiais ženklais ir pavadinimu, buvo ginkluotas, turėjau spec. ir ryšio priemones, o pažadintas neblaivus nukentėjusysis pradėjo garsiai reikšti pašaipioje formoje nepasitenkinimą jo veiksmais, darbu ir jo asmenybe naudodamas įvairius necenzūrinius žodžius, epitetus bei palyginimus, jis buvo įspėtas, kad elgiasi nepadoriai, nepagarbiai ir tai nesutampa su buvimo kazino taisyklėmis, ką savo parodymuose patvirtino ir pats nukentėjusysis (2 t., 19-21, 24, 28-29, 33-34 b. l.). Išteisintasis nesutinka su prokurorės skundo argumentu, jog jis privalėjo stengtis kiek įmanoma taikyti nesmurtinio poveikio priemones, nes iš nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis priėjo prie sėdinčio ir prisnūdusio nukentėjusiojo, delnu lengvu mostu kelis kartus patapšnojo nukentėjusiam per nugarą, jokie tampymo ar fizinės jėgos veiksmai nukentėjusiam sėdint nebuvo atlikti, vėliau matyti, kaip atsistojęs nukentėjusysis kurį laiką demonstratyviai kažką aiškindamas akivaizdžiai nepakluso teisėtam jo (apsaugos darbuotojo) reikalavimui palikti saugomą objektą. Tvirtina, kad nukentėjusysis apie priemonių panaudojimo galimybės buvo įspėtas kelis kartus, o panaudojus kovinius savigynos veiksmus D. P. neteisėti veiksmai buvo nutraukti, bet pasipriešinimas nebuvo neutralizuotas dėl neblaivaus liudytojo Ž. R. veiksmų. Pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto J. S. išvadoje nurodyta, kad jam buvo padaryti sužalojimai: nubrozdinimai skruoste ir kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kuriais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, rastų sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai. Teigia, kad iš vaizdo medžiagos matyti, kaip d. Poškus mažiausiai du kartus smūgiuoja jam per rankas, pastumia ir smūgiuoja stipriai, nes jis atšoka net 1,5 m.

Dėl sutrikdyto salono darbo išteisintasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jo elgesys nebuvo demonstratyvus ir grasinantis, dėl jo veiksmų nebuvo nutrūkęs salono darbas, pasak liudytojo A. K., lošimo namų administracija dėl šio konflikto jam pretenzijų neturi, salono darbuotojos A. D. ir I. Al Sh. savo parodymais tvirtina, kad dirbo savo darbą ir aptarnavo klientus, nepatogumų dėl jo veiksmų nejautė, dėl panaudotų pipirinių dujų nenukentėjo, vaizdo įrašuose matyti, kad salono lankytojai, nesuinteresuoti konflikto baigtimi, žaidė prie lošimo automatų, kitiems asmenims dėl jo veiksmų nebuvo sukeltas didelis išgąstis, jie nebuvo šiurkščiai pažeminti, aplinkiniams nebuvo padaryta jokia reikšminga žala, todėl jo veiksmai neturi būti vertinami kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ir visuomenės rimties bei tvarkos trikdymas. Nurodo, kad salone kilo sumaištis tik dėl to, jog į konfliktą įsivėlė kiti asmenys – liudytojais apklausti Ž. R., T. Š. ir du nenustatyti asmenys, o vaizdo įraše užfiksuota, kaip D. P. griebia už rankos uniformuotam policijos pareigūnui, bandančiam nutraukti muštines. Pažymi, kad liudytojas E. Č. teismui parodė, jog būrelis asmenų buvo kažką užgulę, bandė suduoti, buvo vaizdas, jog mušamas apsaugos darbuotojas, jaunuoliai buvo agresyviai nusiteikę. Panašiai nurodė ir liudytojas R. S..

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė nukentėjusiojo skundą tenkinti iš dalies, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš prokurorės ir nukentėjusiojo D. P. apeliacinių skundų, jie pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tuo aspektu, kad, jų tvirtinimu, išteisintasis A. V., atlikdamas apsaugos darbuotojo pareigas ir panaudojęs fizinę jėgą nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu, pažeidė viešąją tvarką, kadangi jo veiksmus nulėmė neteisingas jam suteiktų įgaliojimų palaikyti tvarką lošimo aparatų salone supratimas, paskatinęs jį neadekvačiai, agresyviai reaguoti į tikrus ir tariamus tvarkos pažeidimus.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl A. V. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutikdamas su A. V. išteisinimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl A. V. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o apeliantai skunduose argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų galimo neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje. Pastebėtina, kad apeliantai nei skunduose, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nenurodė, kokios aplinkybės, jų nuomone, lėmusios neteisingo sprendimo priėmimą, nebuvo ištirtos teisme.

Prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose teigia, kad išteisintojo kaltę padarius viešosios tvarkos pažeidimą – viešoje vietoje smūgių sudavimą nukentėjusiajam – įrodo išsamūs bei nuoseklūs nukentėjusiojo D. P. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojo Ž. R. parodymai bei vaizdo įrašas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia bent vienu iš šių būdu – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Pagal teismų praktiką viešoji vieta suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys, o įžūlus elgesys, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių nori.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog sprendžiant šioje byloje klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina į tokio elgesio paskatas.

Bylos medžiaga rodo, kad A. V. išteisintas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kuomet jis, atlikdamas apsaugos darbuotojo pareigas, pareikalavus, kad nukentėjusysis D. P. paliktų lošimo automato salono patalpas, o D. P. atsisakius tai padaryti, panaudojo prieš D. P. fizinę jėgą ir padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nusikalstamą veika A. V. buvo inkriminuota jam esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju bei atliekant savo tarnybines pareigas lošimo automatų salone „(duomenys neskelbtini)“.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. V. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, padarė išvadą, jog A. V. paskatos nebuvo chuliganiškos, jo elgesys nebuvo demonstratyvus ir bauginantis, salono darbas nebuvo nutrūkęs, įvykį matę asmenys nebuvo šokiruoti, nebuvo padaryta kitokia reikšminga žala, visas įvykis truko kelias minutes, todėl nėra pagrindo spręsti, kad A. V. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, <...........>, suprato savo veiksmus viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė.

Ir nors nuosprendyje akcentuojama chuliganiškų motyvų svarba pažeidžiant viešąją tvarką, kartu pažymint, jog A. V. veiksmai buvo nulemti jo, kaip apsaugos darbuotojo, pareigų vykdymu, pažymėtina, kad chuliganiški motyvai nėra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis. Tokie motyvai yra reikšmingi kvalifikuojant veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jie atskleidžia kaltininko nusikalstamas paskatas, jo veikos stimulą padarant nusikaltimą, tačiau nėra būtini kvalifikuojant veiką pagal BK straipsnio 284 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta anksčiau, viešajai tvarkai pažeisti užtenka bent vieno iš šių būdu – įžūlaus elgesio, grasinimo, patyčių, vandališkų veiksmų, fizinio smurto. Tačiau BK 284 str. 1 d. numatytas viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tai yra būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analizuojamu atveju A. V. inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas panaudojus prieš asmenį fizinį smurtą viešoje vietoje atliekant tarnybines pareigas, į kurias įėjo stebėjimo ir reagavimo paslaugų teikimas lošimo automatų salone (2 t. 88-93 b. l.). Teismas nesutinka su A. V. pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. pagrįstumu. Šiai sudėčiai yra būdingi neteisėtų asmens veiksmų spontaniškumas, kryptingas siekis pažeisti viešąją rimtį ir (ar) tvarką ir parodyti aiškų visuomenės, aplinkinių, aplinkos negerbimą. Šiuo gi atveju A. V. buvo kaltinamasis neteisėtu fizinės jėgos panaudojimu atliekant apsaugos darbuotojo pareigas siekiant pašalinti iš lošimo automatų salono nepageidaujamą asmenį, t.y. A. V. veiksmai buvo nukreipti išskirtinai prieš nukentėjusįjį A. V. vykdant savo darbines funkcijas.

Kolegijos nuomone, A. V. veiksmus galėjo nulemti galimai neteisingas jam suteiktų įgaliojimų palaikyti tvarką lošimo automatų salone supratimas, paskatinęs jį galimai neadekvačiai agresyviai reaguoti į tikrus ar tariamus šios tvarkos pažeidimus, ką skunde nurodo ir prokurorė. Toks motyvas, kolegijos nuomone, eliminuoja galimybę inkriminuoti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui siekį pažeisti viešąją tvarką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog savo veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir trikdo aplinkinių žmonių rimtį be jokio pagrindo arba dėl mažareikšmės priežasties ir to siekia. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. V. nutarė iš lošimo automatų salono pašalinti nukentėjusįjį D. P., kadangi jis salone prie lošimo automatų miegojo, tuo galimai pažeidamas įmonės nustatytas lošimo organizavimo taisyklės. Byloje nustatyta, jog A. V. atvyko į lošimo automatų saloną iškviestas salono darbuotojos dėl to, kad salone prie lošimo automatų miegojo vienas asmuo, atvykus A. V. jis pats pastebėjo dar vieną prie aparato miegantį asmenį – nukentėjusįjį D. P., priėjo prie jo ir pažadino bei paprašė išeiti iš salono, D. P. to daryti nenorėjo, dėl ko tarp A. V. ir D. P. kilo konfliktas. Šios aplinkybės abejonių nekelia, nes jas patvirtino ne tik išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, vaizdo įrašas bet ir byloje nustatyta įvykių eiga. Byloje nustatyta, kad priežastis, dėl ko prieš D. P. buvo panaudota fizinė jėga, buvo siekis D. P. išvesti iš lošimo automatų salono, nes jis užmigo prie lošimo aparato ir dėl to kilęs konfliktas.

Įvertinus šiuos duomenis bei atsižvelgus į tai, kad D. P. sveikata nežymiai sutrikdyta A. V. vykdant profesines pareigas, A. V. veiksmuose nėra viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties subjektyviųjų požymių (kaltininko tyčios), ir dėl to A. V. pagrįstai išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LAT praktikoje apsaugos darbuotojai yra priskiriami valstybės tarnautojams, todėl valstybės tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys atsako pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams, atitinkamas normas (LAT kasacine nutartis Nr.2K-304/2008), juolab, kad jų veikla taip pat yra reglamentuojama ir LR Asmens ir turto saugos įstatymu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. atliktus veiksmus pirmosios instancijos teismas vertino ir dėl to, ar jie atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius ir padarė išvadą, jog A. V. veika negali būti kvalifikuojama pagal LR BK 140 str. Dėl šios teismo išvados teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, nepasisako, kadangi apeliantų skunduose klausimai dėl A. V. veiksmų atitikimo šiame straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai nekeliami (BPK 320 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir, dėl A. V. kaltės padaręs teisingas išvadas, pagrįstai jį išteisino, nesant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dėl A. V. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo D. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžio.

Kolegijos pirmininkas Bronius ZalagaTeisėjai Ernesta MontvidienėAlfredas Vilbikas