Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

civilinio atsakovo UAB „Viešbučių paslaugos“ atstovui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Z. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. B., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduotas laiduotojos R. B. atsakomybei pagal laidavimą su 500 eurų dydžio užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

R. B. įpareigota 500 eurų užstatą įmokėti į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą LT95 7300 0100 0222 9831, AB „Swedbank“ (banko kodas 73000), per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo.

Kardomoji priemonė J. B. neskirta.

Z. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš civilinio atsakovo UAB ,,Viešbučių paslaugos“ 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš J. B. nukentėjusiosios Z. N. naudai nuspręsta išieškoti 1000 eurų atstovavimo išlaidoms padengti.

Procesas dėl R. M. civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turiniu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – J. B. padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, jo nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą iš dalies atlygino AB „Lietuvos draudimas“ (2 t., 14-16 b. l.). Be to, J. B. atlygino atstovavimo išlaidas nukentėjusiajai R. M. (2 t., 102 b. l.) ir nukentėjusiajai Z. N. (2 t., 141 b. l.). Duomenų apie J. B. naujai padarytas nusikalstamas veikas ar pradėtus ikiteisminius tyrimus nėra, šiuo metu jis dirba AB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlininku, ankstesnių darbdavių charakterizuojamas teigiamai (2 t., 34-35 b. l.), augina 2017 m. rugsėjo 12 d. gimusią dukrą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog J. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Atsižvelgiant į nuodytas aplinkybes, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog J. B. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto reikalavimo, t. y. jis nesigaili dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi po nusikalstamos veikos padarymo, jis nukentėjusiosios Z. N. neatsiprašė, neaplankė, nepaklausė ar jai reikalinga kokia nors pagalba ir nesuteikė jai materialinės paramos. Svarbu pabrėžti, tai kad asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atsiprašymas nukentėjusiųjų ir materialinės paramos jiems teikimas, nėra įtvirtintas BK 40 straipsnio 2 dalyje, kaip viena iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad J. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis neginčijo nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Tiek ikiteisminio tyrimo atliktų apklausų metu, tiek teismo posėdžių metu nuteistasis pripažino visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai darė neverčiamas surinktų įrodymų, be to kritiškai vertino savo elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų. Taip pat, svarbu pabrėžti, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusioji Z. N., J. B. jos vis dėlto atsiprašė – jo atsiprašymas yra užfiksuotas pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose (2 t., 110, 121 b. l.). Be to, tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu ir atsiliepime į apeliacinį skundą J. B. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu bandė susisiekti su nekentėjusiosiomis ir jų atsiprašyti. Tačiau, J. B. teigimu, su juo susitikti sutiko tik nukentėjusioji R. M., o nukentėjusioji Z. N. tai padaryti atsisakė. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje duomenų, įrodančių J. B. bandymą susisiekti su nuketėjusiosiomis nėra, tačiau, įvertinus tai, jog J. B. R. M. atsiprašė, atlygino bylinėjimosi išlaidas ir su ja susitaikė bylos nagrinėjimo eigoje, dėl ko nukentėjusioji atsisakė pareikšto civilinio ieškinio ir prašė J. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius ar pagal laidavimą (2 t., 102 b. l.), kolegija neturi pagrindo netikėti, jog tokius pačius veiksmus J. B. stengėsi atlikti ir dėl Z. N., o tai rodo, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos jis iš tiesų gailėjosi. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog J. B. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir atsižvelgė į šią aplinkybę spręsdamas J. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, klausimą. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog negalima konstatuoti, kad J. B. iš dalies atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nes minėtą žalą nukentėjusiajai Z. N. atlygino draudėjas. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje gali būti ne vien kaltinamasis, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Be to, tais atvejais, kai vairuotojo civilinė atsakomybė apdrausta, žalą sutarties ribose atlygina būtent draudikas ir tik tais atvejais, kai žala yra didesnė nei ta, kurią pagal sutartį yra įsipareigojęs atlyginti draudikas, jos dalį, kurios neapima draudiko įsipareigojimai, atlygina eismo įvykio kaltininkas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju J. B. netgi neturėjo pareigos atlyginti nusikalstama veika padarytos žalos. Civiliniais atsakovais šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažinti UAB ,,Viešbučių paslaugos“, su kuriai priklausančiu automobiliu ir atlikdamas darbines funkcijas J. B. padarė eismo įvykį, ir draudimo įmonė – AB ,,Lietuvos draudimas“, kuri transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties su UAB ,,Viešbučių paslaugos“ pagrindu privalo atlyginti žalą esant draudiminiam įvykiui (1 t., 29 b. l.). Iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad AB „Lietuvos draudimas“ 2017 m. sausio 20 d. nukentėjusiajai R. M. sumokėjo 2016,21 Eur (1 t. 1, 154 b. l.), nukentėjusiajai Z. N. – 3048,66 Eur (2 t., 15 b. l.), 2017 m. sausio 30 d. sumokėjo Z. N. 250,03 Eur. Be to, kaip jau minėta, pats J. B. atlygino atstovavimo išlaidas nukentėjusiajai R. M. – 700 Eur (2 t., 102 b. l.) ir nukentėjusiajai Z. N. 1000 Eur (2 t., 141 b. l.). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teigti, kad toks žalos atlyginimas nėra tinkamas asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teisinio pagrindo nėra. Tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo atlyginta ne paties kaltininko, bet jo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės, su kuria J. B. darbdavys buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią draudimo bendrovė privalo atlyginti žalą esant draudiminiam įvykiui, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, nesuteikia pagrindo teigti, kad J. B. neatitinka BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas BK 40 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė tinkamai. Apylinkės teismo sprendimas atleisti J. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, be to, tiek J. B. asmenybė, tiek jo požiūris į padarytą nusikaltimą bei jo įvykdymo aplinkybės visiškai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų visumą. Todėl, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu J. B. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybes taikyti J. B. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas, privalėjo atsižvelgti ir tai, kad J. B. apeliantę automobiliu partrenkė pėsčiųjų perėjoje, o tokia veika turi tyčinio nusikaltimo požymius. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas J. B. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas apeliaciniame skunde kvestionuojamas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 2 dalimi, kurioje teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, dėl J. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo nepasisako.

BK 281 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog asmuo pagal šio straipsnio 1–6 dalis atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. Kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba netiesiogine) tyčia konstatuojama tik tuo atveju, jeigu asmuo vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti). Tokiu atveju nusikalstama veika pagal BK 281 straipsnį nekvalifikuojama. Tuo tarpu Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis) tada, kai asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad J. B. nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Vairuotojas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo būti labai atidus – sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, be to, turi stebėti ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmus, nes jei šis sustojo, turi sustoti ir jis (KET 75, 76 punktų reikalavimai). J. B. sprendimas – prieš pėsčiųjų perėją automobilio nestabdyti – susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas – jis turėjo numatyti ir galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis ir privalėjo vadovautis minėtais KET 75 punkte nustatytais reikalavimais, todėl akivaizdu, jog J. B. jam inkriminuojamus veiksmus padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu J. B. veikė neatsargia kaltės forma.

Dėl atsisakymo skirti pakartotinę teismo ekspertizę

BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nusikalstamos veikos padariniai (nesunkus kito žmogaus sveikatos sutrikdymas) yra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, kuris nustatomas pasitelkus kompetentingus tos srities specialistus ir jų pateiktomis išvadomis dėl sveikatos sutrikdymo masto.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu Z. N. kūno sužalojimas buvo vertintas sunkiu, remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. specialisto išvada Nr. G3097/2016 (02) (toliau – Specialisto išvada), kurioje nurodyta, jog sužalojimas sunkiu vertinamas dėl galvos smegenų sumušimo (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.2 punktas). Toks sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas remiantis medicininiuose dokumentuose esančiais gydytojų įrašų duomenimis (1 t., 39-40 b. l.). Tačiau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl nukentėjusiosios Z. N. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Atlikus minėtą ekspertizę 2018 m. sausio 9 d. gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktas Nr. EKG 8/17(02) (toliau – Ekspertizės aktas), kuriame nurodoma, kad Z. N. konstatuota kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu momeninėse srityse abipus, kaktos dešinės pusės ir kairio momens srities sumušimai, muštinės žaizdos kairio momens ir kairės šlaunies srityje, odos nubrozdinimai veide, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, abiejų akių vokuose. Galvos smegenų sumušimo, kaip ir galvos smegenų traumos formos (vertintos sunkia) diagnozė yra abejotina, todėl, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu, dėl konstatuotų sužalojimų visumos Z. N. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., 71-76 b. l.). Apeliaciniame skunde nukentėjusioji Z. N. nurodė, kad egzistuojant prieštaravimams tarp Specialisto išvados ir Ekspertizės akto pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. BPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, tačiau tai turi atlikti tik tuo atveju, kai ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiosios prašymą paskirti pakartotinę ekspertizę, nutarė apklausti ekspertą ir tada spręsti, ar tikslinga tenkinti nukentėjusiosios prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Būtent, apklausęs ekspertą, pirmosios instancijos teismas netenkino nukentėjusiosios prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog šioje byloje vadovaujasi Ekspertizės akte nurodytomis išvadomis, kadangi ekspertizės metu yra atliekamas detalesnis tyrimas, nei duodant specialisto išvadą, be to, ekspertizę atliko du ekspertai, kurie priėjo vieningos nuomonės dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Apylinkės teismo pasirinkimą, kuriuo dokumentu – Specialisto išvada ar Ekspertizės aktu vadovautis, nulėmė ir teisiamajame posėdyje teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus duoti paaiškinimai, jog esminė aplinkybė, dėl ko keitėsi Z. N. sveikatos sutrikdymo mastas, yra ta, kad ekspertizės metu nebuvo konstatuotas galvos smegenų sumušimas. Galvos sumušimas laikomas sunkiu suluošinimu tik esant ryškiems židininiams neurologiniams simptomams arba po gydymo išlikusiems židininio pobūdžio neurologiniams simptomams. Ekspertizės metu tokios simptomatikos nebuvo nustatyta, nes, kaip matyti iš Z. N. medicininių dokumentų, pakartotinoje galvos smegenų kompiuterinėje tomografijoje, atliktoje 6-7 val. po pirminio kompiuterinės tomografijos tyrimo aiškių galvos smegenų sumušimo požymių nekonstatuota. Ta aplinkybė, kad Z. N. tebesigydo iki šiol, teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus paaiškinimu, nekeičia sveikatos sutrikdymo masto. Teismo medicinos ekspertas, susipažinęs su Z. N. ambulatorinio gydymo kortele, paaiškino teismui, jog ligos nėra susiję su eismo įvykio metu patirta galvos trauma, nes neurologo diagnozuoti galvos smegenų funkcijos pokyčiai atsirado dėl kraujagyslinės sistemos sutrikimų.Ekspertizės aktas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį yra išsamus ir pagrįstas, bylos medžiagoje nėra pateikta jokių duomenų leidžiančių abejoti minėtame ekspertizės akte padarytomis išvadomis. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pagrindo skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę nėra.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusioji Z. N. apeliaciniame teisme taip pat nurodo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jai nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į jos patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, dvasinį sukrėtimą (kuomet ji atsidūrė reanimacijoje ir iškilo gyvenimo ir mirties klausimas), emocinę depresiją gydymosi laikotarpiu, pažeminimą, kai ji atsidūrė ant gatvės grindinio, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., bei nepagrįstai nepriteisė jai visos jos civiliniame ieškinyje nurodytos sumos, t .y. 30 000 eurų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.Pažymima, kad esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog, nustatydamas nukentėjusiajai Z. N. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, jog dėl sužalotos sveikatos nukentėjusioji kentė fizinius skausmus, patyrė daug nepatogumų kasdieniniame gyvenime ir darbinėje veikloje bei dvasinių išgyvenimų. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiąją J. B. sužalojo veikdamas neatsargia kaltės forma, yra jauno amžiaus, dirba, išlaiko mažametį vaiką, į teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Be to, apylinkės teismas įvertino draudimo pateiktą informaciją apie nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti.Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino ir pritaikė įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji Z. N. dėl nuteistojo J. B. veiksmų patyrė neturtinę žalą bei tinkamai nustatė jos patirtos neturtinės žalos dydį t. y. 3500 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertindamas nuteistojo asmenybę, jo kaltę ir turtinę padėtį, išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, civilinės ieškovės Z. N. reikalavimas priteisti jai 30 000 Eur neturtinę žalą nėra adekvatus patirtam sveikatos sutrikdymui ir atsiradusiems padariniams, todėl negali būti tenkinamas.

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji Z. N. taip pat prašo priteisti jai papildomus 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Toks apeliantės prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagoje pateiktų duomenų matyti, jog nukentėjusiosios Z. N. įgaliotasis atstovas pirmosios instancijos prašė iš civilinių atsakovų priteisti jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Į bylą pateikti pinigų priėmimo kvitai pagrindžia, jog nukentėjusioji Z. N. už atstovavimą sumokėjo 1400 eurų (2 t., 148-150 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių proceso išlaidų dydžio, atsižvelgė į tai, kad byloje įvyko šeši posėdžiai, kurių metu nukentėjusiąją atstovavo jos įgaliotasis atstovas, į bylą buvo pateiktas įgaliotojo atstovo parengtas civilinis ieškinys. Taip pat apylinkės teismas įvertino ir tai, kad proceso eigoje teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. EKG8/17(02) konstatavus nesunkų nukentėjusiosios Z. N. sveikatos sutrikdymo mastą, jos atstovavimas buvo intensyvesnis, nei kitos nukentėjusiosios. Tačiau žemesnės instancijos teismo nuomone, nepaisant to, Z. N. atstovavimo išlaidos (1400 eurų) yra neproporcingai didelės, įvertinus bylos sudėtingumą bei lyginant su kitos nukentėjusiosios R. M. išlaidomis (700 eurų), kurias jau atlygino kaltinamasis (2 t., 102 b. l.).BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau svarbu pabrėžti, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai ir motyvuotai sumažino Z. N. prašomą priteisti atstovavimo išlaidų sumą ir todėl papildomi 400 Eur jai neturi būti priteisiami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios Z. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio atmesti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.