- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-11
- Bylos Nr.
- 2S-856-1097/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02690-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- G. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo G. A. ieškinį atsakovėms Teisėjų tarybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Teisėjų tarybos nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Teisėjų tarybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Teisėjų tarybos nutarimo panaikinimo, prašydamas: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos nutarimą patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui neskirti ieškovo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku; 2) priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos 3 780,58 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą.
2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Teisėjų tarybą su klausimu dėl (duomenys neskelbtini) teisėjo G. A. skyrimo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku. (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos posėdyje vyko klausimo ,,Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui skirti (duomenys neskelbtini) teisėją G. A. (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku“ nagrinėjimas. Teisėjų tarybos nariai šiuo klausimu vienbalsiai balsavo ,,prieš“, tačiau Teisėjų tarybos posėdžio protokole nurodyta, kad ,,Nutarimas patarti nepriimtas“, o Teisėjų tarybos pirmininkė po balsų skaičiavimo rezultatų paskelbimo paskelbė, kad ,,Nepatarta Respublikos Prezidentui dėl teisėjo G. A. skyrimo“. Ieškovo teigimu, iki ginčijamo nutarimo, daugumai Teisėjų tarybos narių balsuojant „prieš“ klausimais dėl patarimo Respublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais, tai buvo laikoma nutarimu nepatarti Respublikos Prezidentui priimti atitinkamus sprendimus ir šie nutarimai įrašyti Teisėjų tarybos posėdžių protokoluose bei įforminti kaip atskiri dokumentai. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo priimtas Teisėjų tarybos nutarimas patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui neskirti ieškovo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku, o (duomenys neskelbtini) neeilinio Teisėjų tarybos posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) punkte nurodyta aplinkybė, kad „Nutarimas patarti nepriimtas“ neatitinka tikrovės, nes nutarimas buvo priimtas.
3. Ieškovas argumentavo, kad (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos nutarimas patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui neskirti ieškovo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku yra neteisėtas, nes: 1) yra be motyvų, 2) netinkamos formos, 3) nepaskelbtas Nacionalinės teismų administracijos interneto svetainėje, 4) (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos sudėtis buvo neteisėta, be to, buvo pažeista ieškovo teisė reikšti nušalinimą. Ieškovas nurodė dėl skundžiamo nutarimo patyręs 3 780,58 Eur neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti jam iš Lietuvos Respublikos. Grįsdamas prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ieškovas nurodė, kad Teisėjų tarybos posėdis buvo transliuojamas viešai internetinėje erdvėje ir yra platinamas viešai iki šiol, be to, ieškovas dalyvavo ilgoje teisėjų atrankos procedūroje, buvo pripažintas vienu iš tinkamiausių kandidatų, dėl jo kandidatūros į Teisėjų tarybą kreipėsi Respublikos Prezidentas, o Teisėjų tarybos veiksmais buvo nepatenkinti ieškovo ilgai laukti, labai svarbūs ir teisėti lūkesčiai, jis buvo šokiruotas, dėl skundžiamo nutarimo patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, išaiškindamas, kad ieškinį ieškovas turi teisę pateikti Vilniaus apygardos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
5. Teismas konstatavo, kad ieškovo inicijuojamas ginčas nelaikytinas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, todėl jo sprendimas priskirtinas ne administracinių teismų kompetencijai, bet bendrosios kompetencijos teismams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-795/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-796/2011; 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-92/2012).
6. Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnyje nustatyti teisėjų atleidimo pagrindai, o šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“. Nors šiame straipsnyje expressis verbis nėra nustatytas teisėjų korpuso formavimo ((ne)paskyrimo, (ne)paaukštinimo (t. y. paskyrimo aukštesnės grandies teismo teisėju atleidus iš ankstesnių pareigų arba paskyrimo į vadovaujančias ar aukštesnes vadovaujančias pareigas tame pačiame teisme), (ne)perkėlimo (darbo vietų keitimo)) apskundimas, tačiau, teismo vertinimu, aiškinant minėtą teisės normą sisteminu, bendrųjų teisės principų, loginiu, teleologiniu teisės aiškinimo metodais, teigtina, kad ši norma yra skirta ir teisėjams, kurie ginčija Teisėjų tarybos nutarimus, priimtus Teisėjų tarybai vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymu jai deleguotą funkciją – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais (ne)išrinkti, (ne)perkelti ar (ne)paskirti.
7. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas sprendė, kad pateiktas ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, tokio pobūdžio bylos teismingos Vilniaus apygardos teismui, todėl ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas G. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį ir ieškovo ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
9. Ieškovas nurodo, kad yra teisėjas, valstybės pareigūnas. Atsakovas pagal ieškinio reikalavimą yra valstybės institucija – Teisėjų taryba, dėl kurios nutarimo nepatarti Respublikos Prezidentas negali skirti ieškovo apylinkės teismo pirmininku. Reikalavimų pagrindas yra valstybės institucijos nutarimas valstybės pareigūno atžvilgiu, užkertantis kelią ieškovui būti paskirtam apylinkės teismo pirmininku. Reikalavimų pagrindas ir dalykas nesusijęs su atleidimu iš pareigų, todėl ši civilinė byla Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, neteisminga, o teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Dėl to skundžiama teismo nutartis yra neteisinga. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, neteisingai aiškino ir taikė civilinių bylų teismingumo taisykles.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties, kuria teismas sprendė ieškinio dėl Teisėjų tarybos nutarimo panaikinimo teismingumo klausimą ir ieškinį priimti atsisakė kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.
12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018). Taigi, gavęs ieškinį ir spręsdamas jo priimtinumo klausimą, teismas pirmiausia turi įvertinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jei į nurodytą klausimą atsakoma teigiamai, sprendžiama, ar ieškinys teismingas tam teismui, kuriam paduotas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
13. Šiuo atveju teismui buvo paduotas ieškinys, kuriuo ieškovas prašė panaikinti (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos nutarimą patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui neskirti ieškovo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku ir priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos 3 780,58 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai yra susiję su Teisėjų tarybos veikla, t. y. ieškovas kelia ginčą dėl Teisėjų tarybos nepatarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui skirti jį (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku ir iš šio reikalavimo kelia išvestinį neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
14. Sprendžiant tokio pobūdžio ieškinio priimtinumo klausimą būtina atsižvelgti į Teisėjų tarybos veiklos nurodytame procese ypatumus, prigimtį bei esmę.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas vienas esminių – valdžių padalijimo – principas, nustatant, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teismų nepriklausomumas lemia jų organizacinį savarankiškumą, kuris įgyvendinamas per teismų savivaldą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 113 straipsnis). Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalis).
16. Užtikrinant valdžių padalijimo principo įgyvendinimą, teisėjų korpuso formavime dalyvauja visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje nurodytos valstybės valdžią vykdančios institucijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu; Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu; apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 4 punktą, įgaliojimai motyvuotai patarti Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų suteikti Teisėjų tarybai.
17. Taigi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Teisėjų taryba vykdo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymu jai deleguotą funkciją – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-795/2011). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad Teisėjų taryba yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios institucijai, formuojant teisėjų korpusą. Tai reiškia, kad Prezidentui, pasitarus su Teisėjų taryba, nepriklausomai nuo asmens, norinčio užimti laisvas teisėjo pareigas pageidavimų, yra suteikta diskrecija spręsti skirti pageidaujantį asmenį teisėju. Atitinkamai, Prezidentas turi diskreciją ir atsisakyti skirti asmenį teisėju (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-564-302/2021).
18. Aptartas teisinis reglamentavimas ir jo aiškinimas yra reikšmingas tuo, jog išryškina, kad teisėjų korpuso formavimo procese bei sprendžiant teisėjų karjeros klausimus sistemiškai veikia visos valstybės valdžią vykdančios institucijos. Šis procesas vertintinas kaip vientisas, o jame dalyvaujantys subjektai – kaip bendradarbiaujantys siekiant užtikrinti esminius valdžių padalijimo principo įgyvendinimo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nurodytame procese dalyvaujančių subjektų sprendimai, priimti vykdant jiems deleguotas funkcijas, taip pat turėtų būti vertinami tapačiai.
19. Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).
20. Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).
21. Konkrečiau kasacinis teismas yra pasisakęs dėl teismų, kaip teisingumą vykdančių ir ginčus nagrinėjančių institucijų, diskrecijos spręsti / vertinti sprendimus, kurie priimami Respublikos Prezidento teisėjų korpuso formavimo procese. Yra išaiškinta, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas; įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat toks įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Teisėjų korpuso formavimas yra tokia Respublikos Prezidento veikla, kuri yra susijusi su jo įgyvendinama valstybės valdžia. Teismai neturi jurisdikcijos už šią valdžios instituciją priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtą valdžios instituciją išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu, inter alia, teisėjų skyrimu į pareigas. Atitinkamai pripažinta, kad teismas, negalėdamas priimti tokių sprendimų, neturi jurisdikcijos ir juos vertinti, o tokio turinio ieškiniai atsisakytini priimti kaip nenagrinėtini civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022).
22. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, kaip minėta, atitinkamai tapačiai turėtų būti vertinama ir kitų teisėjų korpuso formavime dalyvaujančių konstitucinių partnerių veikla. Kaip minėta, šis procesas iš esmės yra daugiapakopis ir skirtingų valdžios institucijų bendradarbiavimu grįstas vientisas sprendimų priėmimo procesas, todėl ir jame dalyvaujanti Teisėjų taryba, kaip teismų savivaldos institucija, ta apimtimi, kiek vykdo funkciją patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo, įgyvendina diskreciją spręsti dėl patarimo Respublikos Prezidentui šiuo klausimu nurodytame procese, kuri, kaip matyti iš pirmiau aptartų išaiškinimų, negali būti ribojama teismų, kaip teisingumą vykdančių institucijų, sprendimais. Atitinkamai pripažintina, kad teismas, negalėdamas priimti Teisėjų tarybai, kaip teisėjų savivaldos institucijai, įgyvendinančiai specifinę Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo suteiktą funkciją patarti Respublikos Prezidentui, priskirtinų sprendimų, neturi jurisdikcijos ir juos vertinti.
23. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad reikalavimas panaikinti (duomenys neskelbtini) Teisėjų tarybos nutarimą patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui neskirti ieškovo (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku pripažintinas nenagrinėtinu teisme ir jį atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
24. Iš ieškinio turinio matyti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas išimtinai iš faktinių aplinkybių, susijusių su ieškinio pirmojo reikalavimų turiniu. Kitų aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas šis reikalavimas dėl žalos atlyginimo, su kuriomis būtų siejami neteisėtais įvardijami atsakovių veiksmai ir kurios sudarytų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, ieškinyje nėra nurodoma. Dėl to, atsisakius priimti ieškinio pirmąjį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme, susidaro situacija, kad reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo faktinis pagrindas yra nenagrinėtinas teisme dėl savo pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, tokio reikalavimo nebūtų įmanoma išnagrinėti, nes jis neturi savarankiško faktinio pagrindo. Atitinkamai, jį taip pat turi būti atsisakyta nagrinėti kaip nenagrinėtiną teisme.
25. Įvertinus nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, tačiau nurodė netinkamą tokios išvados teisinį pagrindą, t. y. teismas, teisingai identifikavęs ginčo esmę, tinkamai apibūdinęs Teisėjų tarybos funkcijas teisėjų korpuso formavimo procese, nepakankamai atsižvelgė į šios funkcijos specifiką, kylančią iš valdžių padalijimo principą įgyvendinant į etapus suskaidyto, tačiau, nepaisant to, vientiso proceso, kuriame Teisėjų taryba įgyvendina diskreciją patarti Respublikos Prezidentui pirmininkų skyrimo klausimais. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys gali būti nagrinėjamas teismuose.
26. Pirmiau šioje nutartyje konstatavus, kad tokio pobūdžio ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, klausimas dėl to, kokiam teismui priskirtinas ginčas, nėra aktualus, o teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas ieškinį turi teisę paduoti Vilniaus apygardos teismui. Pastebėtina, kad atskirajame skunde teisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindas ir dalykas nesusiję su ieškovo, kaip teisėjo, atleidimu iš pareigų, todėl šiuo atveju netaikytinos Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies nuostatos, pagal kurias, teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo iš pareigų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-564-302/2021 yra nurodęs, kad sprendžiant teismingumo klausimus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies analogija netaikytina, nes ji yra skirta tik teisėjams, kurie ginčija savo atleidimo (ne) teisėtumą. Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta teisėjo teisė ginčyti atleidimą, tuo tarpu teisės ginčyti nepaskyrimą į pareigas teisės aktai nenustato. Teisės aktuose skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų vertinami skirtingai ir negali būti sutapatinami.
27. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista dėl iš esmės pagrįstos ir teisėtos galutinės išvados atsisakyti priimti ieškinį, nurodant kitą atsisakymo priimti ieškinį teisinį pagrindą – CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą – ir iš nutarties rezoliucinės dalies pašalinant išaiškinimą, kad ieškovas turi teisę su ieškiniu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti ieškovo G. A. atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jos rezoliucinę dalį ir išdėstant taip:
,,Atsisakyti priimti ieškovo G. A. ieškinį dėl Teisėjų tarybos (duomenys neskelbtini) priimto nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.“
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.