- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1985-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04524-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- V. O., G. O., P. O.
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6395-432/2012 pagal ieškovo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. O., G. O. ir P. O. dėl iškeldinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškiniu atsakovams V. O., G. O. ir P. O. prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ir priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-09-30 baigėsi nuomos sutartyje Nr. 135 numatytas nuomos terminas. Atsakovas V. O. su savo šeimos nariais nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl sutartyje Nr. 135 numatyto nuomos termino pratęsimo bei nevykdė pareigos išsikelti iš nuomotos patalpos pasibaigus nuomos sutartyje nustatytam terminui.
Atsakovai V. O. ir G. O. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra išnykusios aplinkybės, kurioms esant atsakovams buvo skirtas socialinis būstas, todėl ieškovas negalintis palikti atsakovų be gyvenamojo ploto. Taip pat nurodė, kad terminuota sutartis tapusi neterminuotąja, kadangi atsakovai pasibaigus sutarties terminui ilgiau kaip dešimt dienų naudojosi gyvenamosiomis patalpomis ir ieškovas tam neprieštaravo, todėl nėra pagrindo iškeldinti atsakovų iš buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovai Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) apsigyveno kaip manevrinio fondo bute, vykdydami Vilniaus miesto valdybos 1997 12 11 sprendimą Nr. 2011V. Toks buto suteikimas susijęs su atsakovų tuo metu turėto būsto (duomenys neskelbtini) netinkamumu gyventi. Atsakovų V. O. ir G. O. gyvenamoji vieta šiose patalpose deklaruota nuo 1998 03 27, atsakovo P. O. nuo 2002 12 23. Ieškovo pateikta UAB „Karoliniškių būstas“ ir atsakovų 2005 10 21 sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis yra manevrinio butų fondo nuomos sutarties tolesnis tęsinys ir negali būti laikoma terminuota socialinio būsto nuomos sutartimi, tai rodo ginčo sutarties 5 p. susiejantis sutarties galiojimo trukmę su atsakovų iki šios sutarties sudarymo turėto būsto būkle: „...bet ne ilgiau kaip ankstesnio būsto remonto ar rekonstrukcijos laikotarpiui“. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išnyko pagrindas tęsti manevrinio butų fondo patalpų nuomą atsakovams, t. y. kad patalpos (duomenys neskelbtini)tapo tinkamos gyventi. Atsakovų turėtos gyvenamosios patalpos name (duomenys neskelbtini) netapo tinkamos gyventi, atsakovams nesuteiktos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos.
Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su atsakovų argumentu, kad UAB „Karoliniškių būstas“ ir atsakovų 2005 10 21 sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis po 2006 09 30 ieškovui ar jo pirmtakams nepareikalavus išsikeldinti, taikant CK 6.481 str. nuostatas (tolesnis naudojimasis daiktu pasibaigus sutarties terminui) tapo neterminuota. Ieškovo pirmtako - UAB „Karoliniškių būstas“ ir atsakovų gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminas pasibaigė 2006 09 30, o atsakovai iki šiol šiose patalpose gyvena. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad iki bylos iškėlimo (2012 06 11) reikalavo, kad atsakovai išsikeltų iš jiems išnuomoto būsto. Todėl teismas vertino, kad būtų neteisinga, jei nuomotojas bet kada, netgi praėjus keliems mėnesiams, keleriems metams ar ilgesniam laikotarpiui po terminuotos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pabaigos, turėtų teisę pareikalauti, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai nedelsdami išsikeltų iš jiems išnuomotų patalpų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino to, kad atsakovas jau nuo 1993 m. buvo informuotas, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausomas pastatas savivaldybės nebus remontuojamas ir rekonstruojamas. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės tiesės normas, nes manevriniai butai suteikiami tada, kai remontuojami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai, o šiuo atveju gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovams. Anot apelianto, teismas taip pat netinkamai vertino sutarties 5 p. numatytą išlygą dėl sutarties termino – „<...> bet ne ilgiau kaip ankstesnio būsto remonto ar rekonstrukcijos laikotarpiui“, nes tokia sąlyga nustatyta, kad jei namas (duomenys neskelbtini) bus suremontuotas anksčiau, atitinkamai anksčiau baigsis ir sutartis. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovas nors ir neremontavo namo (duomenys neskelbtini) ir jame negyveno, tačiau 2006 m. spalio 5 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P01/2006-1180 išpirko žemės sklypą po namu. Teismas skundžiamame sprendime netinkamai taiko CK 6.582 str. 4 d., kuri nustato, kad šalys turi atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, nustatanti savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pratęsimo formą ir tvarką. Dėl to teismo išvados, kad galima taikyti teisės analogiją specialiems – gyvenamųjų patalpų nuomos santykiams bei joms reglamentuojančioms teisės normoms priešingai jų turiniui yra neteisėtos. Teismo sprendime padaryta išvada, kad tokią analogiją dėl nuomos santykių tęstinumo galima taikyti, nes ieškovas ilgą laiko tarpą nereikalavo atlaisvinti buto, nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsakovai V. O. ir G. O. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi įstatyminę prievolę aprūpinti atsakovus gyvenamąja patalpa. Pagal iškeldinimo metu galiojusio Butų kodekso nuostatas, iškeldinamiems asmenims gyvenamoji patalpa buvo suteikiama pagal neterminuotą nuomos sutartį, nebuvo ribojama jokiais terminais ar kitomis sąlygomis. Bylai neturi reikšmės apelianto argumentas, kad teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas 2006-10-05 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi išpirko žemės sklypą po namu, kurio vertė virš 500 000 Lt, nes sklypo vertė galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jei atsakovo teisė nuomoti socialinį būstą būtų siejama su turimu turto ar pajamomis. Be to, ieškovas ieškinį grindė tik terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties termino pasibaigimu. Pažymi, kad teismas pagrįstai taikė CK 6.481 str., konstatuodamas, kad 2005-10-21 sudarytas socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 135 tapo neterminuota.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar teismas pagrįstai atsisakė iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos, konstatuodamas, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra neterminuota.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Karoliniškių būstas“ ir atsakovai 2005-10-21 sudarė Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini) terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 135. Nustatytas nuomos terminas – iki 2006-09-30. Visos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos 2008-05-28 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. I-474 buvo perduotos valdyti patikėjimo teise ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Apelianto nuomone, pasibaigus nuomos sutartyje Nr. 135 numatytam gyvenamųjų patalpų nuomos terminui, atsakovai privalo išsikelti iš patalpų, kadangi šalys susitarimo dėl nuomos termino pratęsimo nėra sudarę. Tokie apelianto argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vertinimui taikytinos Lietuvos Respublikos CK normos, tačiau kai ginčo šalys saistomos išskirtinio pobūdžio – socialinio būsto – nuomos sutarties, teismai turi atsižvelgti ir į šios sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą – be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (McCann v. United Kingdom, 19009/04, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, 7205/02, 15 January 2009).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas remiasi tik formaliais gyvenamosios patalpos nuomos sutarties galiojimo pagrindais, neatsižvelgdamas į socialinio būsto nuomos sutarties tikslus, paskirtį bei specifiką. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, o būtent, kad atsakovams butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas būtent kaip manevrinio butų fondo patalpos, o šis suteikimas susijęs su atsakovų tuo metu turėto būsto, esančio (duomenys neskelbtini), netinkamumu gyventi. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „Karoliniškių būstas“ ir atsakovų 2005 10 21 sudarytos socialinio būsto nuomos sutarties 5 p., t.y. jame esantis įrašas „<...> bet ne ilgiau kaip ankstesnio būsto remonto ar rekonstrukcijos laikotarpiui“ sieja sutarties galiojimo trukmę su atsakovų iki šios sutarties sudarymo turėto būsto būkle, t.y. konkrečiomis aplinkybėmis, kurioms esant atsakovai turėtų palikti ginčo būstą ir grįžti į patalpas, kuriose gyveno anksčiau. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), tapo tinkamos gyventi. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei faktą, kad atsakovai neturi nei nuomos mokesčio, nei įsiskolinimų komunalinių paslaugų tiekėjams, daroma išvada, kad vien formalus sutartyje nurodyto termino pasibaigimas, nagrinėjamu atveju, nesudaro pagrindo laikyti, kad minėta nutartis yra terminuota, o tuo labiau iškeldinti atsakovų iš jų gyvenamųjų patalpų.
Apeliantas taip pat teigia, teismas netinkamai taiko CK 6.582 str. 4 d., kuri nustato, kad šalys turi atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį. Pažymėtina, kad CK 6.582 str. (sutarties terminas) nustato, kad šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį (4d.). Tai reiškia, kad įstatymas nustato šalių teisę, o ne pareigą atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį. Esant CK 6.481 str. nustatytai taisyklei – jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kai 10 dienų toliau naudojosi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota, šio konkrečiu atveju būtent ieškovui reikėtų susirūpinti dėl nuomos sutarties pratęsimo.
Pabrėžtina, kad savivaldybė, teikdama socialinį būstą vykdo jai priskirtą socialinės paramos funkciją. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnis). Todėl ieškovas, kuriam savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos 2008-05-28 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. I-474 buvo perduotos valdyti patikėjimo teise) neturėtų savo teisių įgyvendinti tokiu būdu, kad socialinės paramos reikalingų asmenų padėtis būtų dar labiau pabloginama.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovai pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimus į ieškovo apeliacinį skundą parengimą turėjo 1 200 Lt išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovai turi teisę į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu atlyginimą. Šios išlaidos neviršija CPK 98 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų, todėl atsakovų naudai priteisiamos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams P. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (į. k. 124568293) bylinėjimosi išlaidas – 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų).