Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2007-11-19 · Civilinė byla Nr. 2-663/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2007-11-19
Bylos Nr.
2-663/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas
Pareiškėjas
B. A. D., Z. D.
Kategorijos
  • 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 106.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-663/2007 Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.15; 106.7.3 (S)
Lietuvos apeliacinis teismasNutartisLietuvos respublikos vardu2007 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų B. A. D. ir Z. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų ieškinį atsakovams viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis, VšĮ Kauno Dainavos poliklinika ir VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-1074-230/2007), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai B.A. D. ir Z. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 4749 Lt turtinės ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl jų dukters R. M. mirties, jai laiku ir tinkamai nesuteikus sveikatos priežiūros paslaugų (1 t., b. l. 4-24).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje, turi būti realizuota įstatymų numatyta tvarka. Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį, CPK 5 straipsnio 1 dalį įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Pacientui padarytos žalos atlyginimo tvarką nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo pakeitimo įstatymas (toliau – Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d. (18 str.). Šio įstatymo 13 straipsnis numato asmenų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir sveikatos priežiūros įstaigos pareigą atlyginti žalą pacientams dėl šios įstaigos ar jos darbuotojų kaltės. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 3 dalį, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija) yra ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo. Nesutikdamas su šios komisijos sprendimu, pacientas ar kitas suinteresuotas asmuo gali kreiptis su ieškiniu į teismą (17 str. 6 d.). Tačiau ieškovai nepateikė duomenų, jog jie būtų kreipęsi į Komisiją.

Teismo nuomone, Įstatymas reglamentuoja ne tik pačių pacientų, bet ir kitų suinteresuotų asmenų teisę kreiptis dėl žalos sveikatai atlyginimo, tai numato šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala atlyginama pacientui, o jam mirus – kitiems asmenims. Be to, ir Įstatymo 17 straipsnio, numatančio ikiteisminę instituciją ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo nagrinėti, pirmoje dalyje numatyta, kad pacientui mirus padarytos žalos dydį pagal suinteresuotų asmenų pareiškimą taip pat nustato Komisija, o Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 152, 7.3. punktas taip pat nurodo, kad Komisijos viena iš funkcijų yra nustatyti žalą ir jos dydį pagal paciento (jo atstovo) ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimą. Teismo teigimu, logiškai nepaaiškinama, kodėl pacientui mirus, jo mirties aplinkybes turėtų nustatyti betarpiškai teismas, o ne minėta komisija. Komisijos sprendimas yra reikšmingas ne tik nustatytos atlygintinos žalos dydžio, kuris negali viršyti 50 minimalių mėnesinių algų (13 str. 2 d.), požiūriu, bet ir nustatytų sąlygų atsakomybei kilti požiūriu. Kadangi įstatymu numatyta komisijos sudėtis (17 str. 2 d.) gali užtikrinti visapusišką ir specialių žinių požiūriu tinkamą žalos padarymo aplinkybių tyrimą, todėl negalima daryti išvadą, jog prašant priteisti didesnę nei 50 minimalių algų dydžio žalą, tai būtų tik proceso vilkinimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo teigimu, Komisijos funkcijos ir jos veikla tiriant žalos paciento sveikatai padarymo atvejus, užtikrina pakankamai spartų (pareiškimas Komisijoje turi būti išnagrinėtas ir sprendimas priimtas per 2 mėnesius nuo pareiškimo pateikimo dienos -Įstatymo 17 str. 5 d.) ir, atsižvelgiant į Komisijos galimybes naudotis kitų institucijų išvadomis (Įstatymo 17 str. 4 d.), kompetentingą tyrimą. Teismo nuomone, nepagrįstas ieškovų tvirtinimas, jog tai prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui, ar jo tikslingumui.

Teismas nurodė, kad ieškovai nepasinaudojo įstatymo numatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir pagal įstatymą dar gali ja pasinaudoti, todėl atsisakytina priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Ieškovams pasinaudojus ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, jiems neužkertamas kelias kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu (CPK 137 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Pareiškėjai B.A. D. ir Z. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimti pareiškėjų ieškinį bei persiųsti bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui. Savo skundą apeliantai motyvuoja tuo, kad:

1. Pacientų teisių įstatyme numatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka pareiškėjų reiškiamiems reikalavimams nėra nustatyta, kadangi ši tvarka yra privaloma tik tuomet, kai reikalavimus reiškia patys pacientai, o ne kiti asmenys.

2. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas kur kas didesnei sumai, nei galėtų nustatyti komisija (ne daugiau 50 minimalių mėnesinių algų dydžio), todėl tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami betarpiškai teisme. Priešingu atveju būtų paneigti proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir net tokio proceso tikslingumo principai, kadangi kreipimasis į komisiją tebūtų formalus, su iš anksto numatyta perspektyva šios komisijos sprendimą bet kuriuo atveju apskųsti. Be to, pareiškėjai atskleistų savo ketinimus reikalauti žalos atlyginimo, dėl ko atsakovai, siekdami išvengti atsakomybės, imtųsi klastoti įrodymus.

Šalies argumentai

3. Teismas neteisėtai vertintų komisijos sprendimą kaip eksperto išvadą, tuo pažeisdamas laisvo įrodymų vertinimo principą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio. Ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo teisme terminai ir tvarka, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, taip pat bylos iškėlimo ir atsisakymo priimti ieškinį teisiniai padariniai nustatyti CPK 137 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustatęs teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Vienas iš tokių pagrindų - nesilaikymas įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 str. 2 d.).

Pareiškėjų ieškinys pateiktas teismui dėl žalos, padarytos tinkamai nesuteikus sveikatos priežiūros paslaugų pareiškėjų dukteriai. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 3 dalis numato privalomą ikiteisminę instituciją ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo spręsti - Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo atsisakyti priimti paminėtą pareiškėjų ieškinį, nurodydamas, jog pareiškėjai gali pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kreipdamiesi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Tokia Įstatymo taikymo praktika ir anksčiau Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose šios kategorijos bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-328/2007).

Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad Įstatyme numatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka yra privaloma tik tuomet, kai reikalavimus reiškia patys pacientai, o ne kiti asmenys. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Įstatymas reglamentuoja ne tik pačių pacientų, bet ir kitų suinteresuotų asmenų teisę kreiptis dėl žalos sveikatai atlyginimo. Tai numato šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad žala (tarp jos ir neturtinė žala) atlyginama pacientui, o jam mirus – kitiems asmenims. Be to, ir šio įstatymo 17 straipsnio, numatančio ikiteisminę instituciją ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo nagrinėti, pirmoje dalyje nurodyta, kad pacientui mirus padarytos žalos dydį pagal suinteresuotų asmenų pareiškimą taip pat nustato Komisija, kurios nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 152, 7.3. punkte taip pat numatyta, jog Komisijos viena iš funkcijų yra nustatyti žalą ir jos dydį pagal paciento (jo atstovo) ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimą.

Neturi pagrindo apeliantų argumentai, jog ginčas yra priskirtinas išimtinai teismo kompetencijai, pareiškėjams prašant priteisti gerokai didesnę sumą nei maksimalus neturtinės žalos dydis, kuris gali būti atlygintas pagal Įstatymą Komisijos sprendimu. Teisėjų kolegijos nuomone, Įstatymas nediferencijuoja privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi priklausomai nuo ieškinio sumos. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydis, kurį gali įpareigoti atlyginti Komisija, paprastai negali viršyti 50 MMA. Pareiškėjui reikalaujant didesnės sumos, nei numatytoji Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, o Komisijai patenkinus dalį pareiškėjo reikalavimų, egzistuoja tikimybė, jog dėl komisijos nustatytų aplinkybių ir priimto sprendimo gali pasikeisti pareiškėjo nuomonė dėl jo reiškiamo teisme ieškinio ar jo dalies reikalavimų (ieškinio suma galėtų sumažėti ar būtų atsisakoma tolimesnio bylinėjimosi), ir tai atitinka civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principą.

Dėl nurodytų ir apygardos teismo nutartyje išdėstytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartį.

TeisėjaiAlė BukavinienėKonstantinas GurinasAudronė Jarackaitė