Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-07-31, 5.31 val., padarytos veikos) teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-07-31, 5.36 val., padarytos veikos) – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-08-10, 2.19 val., padarytos veikos) – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-08-10, 2.21 val., padarytos veikos) – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-08-10, 2.38 val., padarytos veikos) – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu dvejiems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-08-10, 3.01 val., padarytos veikos) – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 45 straipsniu, 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta teisės atėmimas eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas trejiems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota G. V. turto už 37,55 Lt kaip iš nusikalstamos veikos gautos piniginės lėšos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (šešios nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini) tarp Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. (duomenys neskelbtini), Sargybų būrio vyresniuoju pasieniečiu, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nesant kyšininkavimo požymių ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, būtent:

2008 m. liepos 31 d., 5.31 val., iš individualios įmonės IP ,,G. S. A.“ vairuotojo J. K. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 31 d. valiutų kursą sudarė 9,45 Lt, įdėtų į draudimo liudijimą, kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su Rusijos Federacijos piliečio pasu (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco 440E34T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio dokumentais;2008 m. liepos 31 d., 5.36 val., iš akcinės bendrovės ,,M.“ vairuotojo A. B. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 31 d. valiutų kursą sudarė 9,45 Lt, įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su automobilio „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio registracijos dokumentais; 2008 m. rugpjūčio 10 d., 2.19 val., iš UAB ,,D.“ vairuotojo J. K. neteisėtai priėmė 2 JAV dolerius, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. rugpjūčio 10 d. valiutų kursą sudarė 4,46 Lt, įdėtus į Lenkijos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su automobilio „Volvo FH 12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės-šaldytuvo (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio registracijos dokumentais;2008 m. rugpjūčio 10 d., 2.21 val., iš AB ,,O. T.-T.“ vairuotojo O. K. neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. rugpjūčio 10 d. valiutų kursą sudarė 4,73 Lt, įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su automobilio „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio registracijos dokumentais;2008 m. rugpjūčio 10 d., 2.38 val., iš AB ,,Č. t. a.“ vairuotojo R. G. neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. rugpjūčio 10 d. valiutų kursą sudarė 4,73 Lt, įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą , kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su automobilio „Scania 112M“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio registracijos dokumentais;2008 m. rugpjūčio 10 d., 3.01 val., iš AB ,,DSV T.“ vairuotojo G. S. neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių, kurie pagal Lietuvos banko 2008 m. rugpjūčio 10 d. valiutų kursą sudarė 4,73 Lt, įdėtų į draudimo liudijimą, kurį jis pateikė G. V. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą kartu su Rusijos Federacijos piliečio pasu (duomenys neskelbtini), „Scania R 124“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio registracijos dokumentais;

Tokiais veiksmais jis šiukščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanų tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų atlikimu, 2008 m. birželio 30 d. VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės vado įsakymu Nr. 8-345 patvirtintų pareigybės aprašymo 5, 8 punktus, reikalaujančius užtikrinti valstybės sienos apsaugą ir neliečiamumą, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo bei kitų norminių aktų, reglamentuojančių valstybės sienos apsaugą, vykdymą, netinkamai vykdė Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio funkcijas, 2007 m. vasario 23 d. Vilniaus rinktinės vado įsakymu Nr. 8-90 patvirtintos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijoje numatytus reikalavimus, taip pat šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose įtvirtintas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Neteisėtai priėmus pinigus ir nustatyta tvarka neatlikus tinkamo automobilio bei priekabos patikrinimo, didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias galimiems teisės pažeidimams, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Be to, teismai netikrino aplinkybių, ar teisėtai prieš kasatorių buvo vykdomas operatyvinis tyrimas, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-120/2008, 2K-7-141/2008).

Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams yra apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, tačiau dėl kasatoriaus nebuvo priimta nutarčių taikyti operatyvinio tyrimo veiksmus. Nustačius, kad operatyvinis tyrimas pradėtas neteisėtai, visa surinkta informacija nelaikytina įrodymu. Taip pat teismų buvo prašoma išslaptinti ir pridėti prie baudžiamosios bylos operatyvinio sekimo bylą „(duomenys neskelbtini)“, išreikalauti ir pridėti prie bylos techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolus, kurie buvo minimi Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiojo specialisto R. B. 2008 m. gegužės 22 d. tarnybiniame pranešime (T. 1, b. l. 9), bet teismai šiuos prašymus atmetė, taip suvaržydami kasatoriaus teisę į gynybą bei nukrypdami nuo teismų suformuotos praktikos dėl operatyvinio tyrimo duomenų patikrinimo nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Teismai tik deklaratyviai aiškino, kad dėl kasatoriaus nebuvo atliekamas operatyvinis tyrimas, nes tokias išvadas jie galėjo padaryti tik patikrinę informaciją, esančią operatyvinio sekimo byloje „(duomenys neskelbtini)“. Nepatikrinus visų faktinių aplinkybių BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka, nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Be to, kasatorius tvirtina, kad negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog pagal OVĮ 11 straipsnio 4 dalies 2 punktą teikime dėl slapto patekimo į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas nereikalaujama nurodyti tikslaus adreso, o būtina tik jas apibūdinti; to neprivaloma nurodyti ir nutartyje, kuria sankcionuojamas šis operatyvinis veiksmas.

Tai, kad (duomenys neskelbtini) užkarda, kaip objektas, yra ne tas pats kas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas, matyti iš šių objektų apibrėžimų, pateikiamų teisės aktuose. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (Žin., 2007, Nr. 12-491) 16 straipsnį užkarda yra rinktinės struktūrinis padalinys, įgyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste, o pagal Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 42-1192) 2 straipsnio 13 punktą pasienio kontrolės punktas – tarptautiniame oro uoste (aerodrome), atvirame tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uoste, geležinkelio stotyje ar prie automobilių kelio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigta vieta, kurioje patikrinimą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi minėtų objektų dislokacijos vietos (apie 5 km vienas nuo kito).

Nepagrįstą teismų išvadą, kad (duomenys neskelbtini) užkarda yra tas pats kas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas, lėmė ir tai, jog teismai visai nevertino ir nepaneigė gynybos pateiktų rašytinių įrodymų – (duomenys neskelbtini) užkardos, kaip statinio, projekto. Kasatorius daro išvadą, kad, sankcionuojant slaptą objekto sekimą, nutartyje privalu apibrėžti jo individualius požymius, bet ne teisinį statusą, ką padarė teismai.

Be to, kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad jo kaltę piktnaudžiavus tarnyba patvirtina byloje esantys techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolai bei prie jų pridėti slaptos kameros vaizdo įrašai. Jo teigimu, nė viename vaizdo įraše nenustatyta, kokią piniginę kupiūrą, kokio nominalo, kokios valstybės piniginį vienetą jis paėmė. Teismų išvados, kad įrašuose matomi būtent pinigai, padarytos remiantis prielaidomis. Teismai atsisakė skirti šių įrašų techninę ekspertizę, nors ši buvo reikalinga siekiant paneigti visas abejones, nes tik programiškai padidinus vaizdus įrašuose, būtų galima patvirtinti ar paneigti, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti pinigai.

Toliau kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami liudytojų J. K., A. B., J. K., O. K., R. G. ir G. S. parodymus tinkamais įrodymų šaltiniais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 44 straipsnio 5 dalies, 78 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto pažeidimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 3 dalių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009 pateiktų išaiškinimų, kad liudytojo parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, todėl jam negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti jam įtarimus ar kaltinimus, priešingu atveju, pažeidžiamas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas.

Šioje byloje liudytojai J. K., A. B., J. K., O. K., R. G. ir G. S. davė parodymus apie tikėtiną jų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnyje, nes jie iš esmės prisipažino davę kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad šiems liudytojams buvo pagrindas duoti pinigus pasieniečiui, nes priešingu atveju būtų vilkinamas jų pasienio tikrinimas. Tačiau šiems liudytojams nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, ir jie, vadovaujantis BK 227 straipsnio 4 dalimi, nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Minėtiems liudytojams buvo daromas spaudimas. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog po liudytojų atvesdinimo pas tyrėjus buvo paimami laisvos formos pareiškimai apie kasatoriaus neva įvykdytas nusikalstamas veikas, kurie neatitinka BPK 166 straipsnio reikalavimų, nes buvo išgaunami jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, be to, pareiškėjai, pažeidžiant BPK 83 straipsnio 4 dalį, nebuvo perspėti apie baudžiamąją atsakomybę už melagingą pranešimą apie nusikaltimą pagal BPK 235 straipsnį. Tai, kad liudytojams buvo daromas poveikis, akivaizdu ir iš jų apklausų: jiems buvo parodyti vaizdo įrašai ir klausinėjama apie juos, nors BPK numato, kad paviešinti ikiteisminio tyrimo medžiagą galima tik esant prokuroro leidimui. Taigi liudytojams neteisėtai buvo paviešinti slapto sekimo protokolai, taip pažeidžiant BPK 81 straipsnio nuostatas (šioje normoje nėra nustatyta liudytojo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi), todėl šie duomenys buvo paskelbti neteisėtai, siekiant paveikti liudytojus, kad šie duotų parodymus apie pinigų davimą kasatoriui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, susitariančios šalys tarpusavyje susižino per teisingumo ministerijas ir generalines prokuratūras, todėl kai vienos susitariančiosios šalies teritorijoje atsiranda būtinybė iškviesti liudytoją, esantį kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, reikia kreiptis į šios šalies atitinkamą įstaigą, pavedant jai įteikti šaukimą.

Taip liudytojų, kurie yra užsienio piliečiai, paiešką ir iškvietimą reglamentuoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto 1985 m. birželio 14 d. tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – Šengeno konvencija) 95, 98 straipsniai: duomenys apie liudytojus, asmenis, teisminių institucijų šaukiamus dėl baudžiamųjų bylų atvykti, kad duotų paaiškinimus, įvedami kompetentingų teisminių institucijų prašymu, kad būtų pranešta apie jų nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą. Prašymą pateikusiai susitariančiajai šaliai prašoma informacija siunčiama pagal nacionalinius teisės aktus ir galiojančias konvencijas dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose. Šias nuostatas įgyvendinantis nacionalinis teisės aktas yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 4-744 patvirtinta Veiksmų, nustatančių atitikti nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje instrukcija, pagal kurią paskelbti liudytojo ar įtariamojo paiešką Lietuvos Respublikoje įgaliota atlikti tik viena kompetentinga institucija – Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius ir tik pagal Lietuvos teismų ar prokuratūros prašymus.

Atsižvelgdamas į šiuos teisės aktus, kasatorius tvirtina, kad pirmiau nurodyti liudytojai teismo ar prokuratūros prašymu turėjo būti paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje kaip paieškomi asmenys, siekiant apklausti juos liudytojais (Šengeno konvencijos 98 straipsnis), o kai jie atvažiuodavo į pasienio kontrolės punktus, turėdami tikslą įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, pareigūnas privalėjo išsiaiškinti jų gyvenamąją ar buvimo vietą bei susisiekęs su kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija (SIRENE biuru) informuoti apie duomenų sutapimą bei tokio asmens gyvenamąją ar buvimo vietą arba per Teisingumo ministeriją turėjo būti išsiųstas oficialus prašymas Rusijos Federacijai, kad jos piliečiams būtų įteikti šaukimai atvykti į teisminį nagrinėjimą.

Tačiau, bylos duomenimis, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesikreipė į Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinį skyrių dėl oficialios minėtų liudytojų paieškos, neteisėtai, t. y. be teismo ar prokuratūros prašymo, įvedė jų duomenis į VSATIS duomenų bazę, vėliau juos sulaikydavo Lietuvos pasienio kontrolės punkte, atvesdindavo į VSAT buveinę, kur paimdavo jų pareiškimus dėl kyšio davimo bei apklausdavo kaip liudytojus. Taip ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmę teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimus. Tyrėjams pažeidus teisės aktus dėl liudytojų paieškos, buvo pažeista kasatoriui garantuota teisė į gynybą, BPK numatytas lygybės ir rungtyniškumo principai. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad liudytojams, kurie neteisėtai buvo sulaikomi siekiant gauti jų parodymus, buvo daromas psichologinis poveikis, todėl taip gauti jų parodymai neturi įrodomosios galios.

Byloje yra VSAT pareigūno R. B. 2008 m. gegužės 20 d. tarnybinis pranešimas, kuriame konstatuojama, kad operatyvinio sekimo byloje, sąlyginiu pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus buvo gauta informacijos apie (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų, tarp jų ir G. V., daromas nusikalstamas veikas. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad operatyvinio sekimo byloje surinktos informacijos pakanka dėl tolesnių veiksmų atlikimo pagal BPK. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras daro išvadą, kad šiame operatyvinio tyrimo etape buvo konstatuota, jog G. V. veiksmų tyrimas bus vykdomas ne pagal OVĮ reglamentuotas procedūras, o taikant kitas procesines prievartos priemones pagal BPK, todėl kasatoriaus teiginys, kad dėl jo buvo pradėtas neteisėtas operatyvinis tyrimas, yra nepagrįstas.

2008 m. gegužės 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniu pranešimu, surašius BPK 166 straipsnio 3 dalyje nustatytą rezoliuciją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 225, 228 straipsnius. Šiame tarnybiniame pranešime buvo apibrėžtas ne tik ikiteisminio tyrimo turinys – BK 225, 228 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų tyrimas, bet ir jo apimtys pagal subjektus, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada ir pagrindas atitiko įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas dėl G. V. buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai, t. y. taip, kaip ir nustato BPK 166 straipsnis.

Taip pat prokuroras pažymi, kad šioje byloje kaltinimas nuteistajam G. V. nebuvo grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, todėl teismai pagrįstai netikrino ir nevertino teisinių, faktinių pagrindų operatyviam tyrimui atlikti bei kitų teisinių aspektų.

Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 11 straipsnyje yra nustatyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos organizacinė struktūra. Viena iš šios tarnybos organizacinės struktūros dalių yra užkarda. Minėto įstatymo 16 straipsnis tarnybos užkardą apibrėžia kaip rinktinės struktūrinį padalinį, įgyvendinantį nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste, todėl VSAT Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkarda, kaip VSAT organizacinės struktūros dalis, savo funkcijas ir uždavinius įgyvendina taip pat ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, šio punkto patalpos yra ir užkardos tarnybinės patalpos. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartyje minimas patalpas teismas siejo su jų priklausomybe VSAT struktūriniam vienetui, t. y. užkardai, todėl kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto (duomenys neskelbtini) užkardos ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto sutapatinimo neturi jokios procesinės reikšmės.

Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 160 straipsnio norma neturi blanketinės teisės normos požymių, kurie reikalautų išsamiai apibūdinti sekimo objektus: asmenį ar transporto priemonę arba atskirą objektą. Tai reiškia, kad pagal įstatymą nereikalaujama, jog sekamasis objektas būtų tiksliai apibrėžtas dar ir kituose teisės aktuose. Kasatoriaus teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) užkarda ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas yra skirtingi objektai, nes teisės aktai nevienodai apibrėžia jų požymius, atmestini.

Prokuroro teigimu, nepagrįstais laikyti ir skundo argumentai, kad liudytojų Y. K., A. B., J. K., O. K., R. G., G. S. duoti parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai. Pagal BPK 78 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintą nuostatą kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Pagal bylos medžiagą akivaizdu, kad minėti liudytojai žinojo reikšmingas šiai bylai aplinkybes, todėl pagrįstai buvo šaukiami kaip liudytojai. Be to, šie liudytojai buvo apklausti laikantis visų BPK numatytų reikalavimų. Jų baudžiamosios atsakomybės klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, t. y. jie buvo apklausti apie kitų asmenų – šiuo atveju nuteistojo G. V. – veiksmus (BPK 78, 83, 183, 184 straipsniai). BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata taikoma tik asmenims, kurie duoda parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra pradėtas tyrimas. Be to, prokuroras pažymi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes tam tikrą pinigų sumą (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnams, tarp jų ir G. V., vairuotojai davė ne savo iniciatyva, o dėl jiems primestos pačių pareigūnų sukurtos tvarkos, t. y. siekdami išvengti dirbtinai užtęsto dokumentų bei automobilio patikrinimo. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir tai, kad iš viso baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų nusikalstamų veikų buvo patraukti 22 Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos pasienio pareigūnai, dirbę (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkte.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginius dėl liudytojams ikiteisminio tyrimo metu daryto spaudimo išsamiai ir motyvuotai išnagrinėjo bei pagrįstai atmetė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi.

Be to, prokuroras tvirtina, kad apeliacinis skundas buvo visiškai išnagrinėtas, nes skundžiamoje teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, nurodant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą patvirtinančias aplinkybes, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Taip pat prokuroras pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs iš esmės analogiškus kitų nuteistųjų Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos pasienio pareigūnų kasacinius skundus ir juos nutartimis atmetęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2011, 2K-430/2011, 2K-493/2011, 2K-537/2011, 2K-536/2011, 2K-531/2011).

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ar nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, todėl kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiami nuosprendis ir nutartis pripažintini teisėtais bei pagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. V. kasacinis skundas netenkintinas.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Kasatorius teigia, kad informacija apie jo neva nusikalstamus veiksmus buvo gauta neteisėtai, t. y atliekant operatyvinį tyrimą dėl kitų pareigūnų galimų nusikalstamų veiksmų, todėl slapto tyrimo metu gautą informaciją panaudojus jo baudžiamojoje byloje buvo šiurkščiai pažeisti ne tik įstatymų reikalavimai, bet ir jo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyryje atliekant operatyvinį tyrimą Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis Nr. SD-1234, SD-1235, SD-1236 ir SD-1237 sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų D. B., E. G., E. B. ir S. P. atžvilgiu, slapta kontroliuojant ir fiksuojant jų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbių dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, jiems tarnybą vykdant (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto tarnybinėse patalpose. Operatyvinio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų apie šių valstybės tarnautojų daromas nusikalstamas veikas, be to, gauta papildomos informacijos ir apie kitų (duomenys neskelbtini) užkardos pasieniečių (ne operatyvinio tyrimo objektų), kurie tarnybą vykdė (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės poste darbo vietose Nr. 4 ir 5, neteisėtus veiksmus, tarp jų ir G. V. piktnaudžiavimą tarnyba. Atsižvelgiant į šiuos duomenis ir vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl G. V. bei BPK nustatyta tvarka sankcionuoti slapti ikiteisminio tyrimo veiksmai, t. y. pagal Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro teikimus Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 15 d. ir 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimis sankcionavo BPK 154, 158 ir 160 straipsniuose nustatytų neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymą G. V. Vykdant slaptą (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinių patalpų garso ir vaizdo kontrolę bei fiksavimą, sankcionuotą Vilniaus rajono apylinkė teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi G. V. atžvilgiu, buvo gauta informacija apie tai, kad šis vykdydamas tarnybą (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės poste iš vykstančių per valstybės sieną asmenų piktnaudžiaudamas tarnyba ima pinigus. Vėliau ši informacija buvo užfiksuota techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose. Taigi šie faktiniai bylos duomenys rodo, kad operatyvinis tyrimas dėl G. V. nebuvo atliekamas, o garso ir vaizdo informacija apie jo padarytas nusikalstamas veikas, kuria rėmėsi teismai grįsdami jo kaltę bei dalyvavimą padarant jam inkriminuotas veikas, buvo gauta BPK nustatyta tvarka atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl tyrimo metu gautų duomenų neteisėtumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kasatorius nenurodo, kokie konkretūs, jo nuomone, neteisėtai gauti duomenys buvo panaudoti jo kaltei pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad operatyvinis tyrimas dėl G. V. nebuvo atliekamas, nepagrįstais laikytini ir kasacinio skundo teiginiai, jog teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikos baudžiamosiose byloje, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, patikrinti tris pagrindimus aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

Taip pat nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nutarties pagrindu atliekant slapto sekimo veiksmus gauti duomenys – techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolai, vaizdo ir garso įrašai – yra neteisėti, nes, pasak kasatoriaus, teismo nutartimi slaptą sekimą buvo leista atlikti (duomenys neskelbtini) užkardoje, o ne (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte; teismai klaidingai šiuos du objektus sutapatino. Pagal BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutartyje, kuria sankcionuojamas slaptas sekimas, turi būti nurodyta asmuo, transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi buvo leista sekti konkrečius asmenis – VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos pasieniečius, tarp jų ir G. V., o ne konkrečius objektus. Pažymėtina ir tai, kad G. V. ėjo būtent VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas. Be to, iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties turinio matyti, kad joje (duomenys neskelbtini) užkarda yra nurodyta ne kaip konkreti vieta (nurodant tikslų adresą), o kaip VSAT prie VRM struktūrinis padalinys. Į užkardos struktūrą savo ruožtu patenka jos teritorijoje esantys pasienio kontrolės punktai, todėl leidimas tam tikrus veiksmus atlikti užkardoje reiškia leidimą tuos veiksmus atlikti bet kuriame tos užkardos struktūriniame padalinyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2011).

Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo teiginiai, kad liudytojų J. K., A. B., J. K., O. K., R. G. ir G. S. parodymai buvo gauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl jais negalėjo būti remiamasi kaip įrodymais. Kasatorius manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias liudytojų – užsienio piliečių iškvietimo į apklausą procedūras, todėl liudytojų parodymai buvo gauti neteisėtai. Pažymėtina, kad liudytojo suradimo ir jo iškvietimo į apklausą būdas nesietinas su jo parodymų turiniu, todėl kasaciniame skunde keliami procedūriniai klausimai skundžiamų sprendimų teisėtumui neturi esminės įtakos. Kasatoriaus teiginys, kad minėti liudytojai buvo apklausti apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas ir todėl jiems turėjo būti taikomos specialios apklausos taisyklės, numatytos BPK 82 straipsnio 3 dalyje, irgi nepagrįstas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu G. V. buvo nuteistas dėl piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalies), o ne dėl kyšininkavimo. Tai reiškia, kad šie liudytojai buvo apklausti ne dėl jų pačių galimai padarytos veikos – papirkimo, o konkrečiai dėl G. V. padarytų nusikalstamų veikų. Todėl tai, kad dėl minėtų liudytojų byloje nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas (jie nebuvo nuteisti ar atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 227 straipsnyje numatytų veikų padarymo), kasatoriaus teisinės situacijos nekeičia. Nepagrįstas ir nuteistojo teiginys, kad, pateikdami rašytinius paaiškinimus, liudytojai turėjo būti įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingą pranešimą apie nusikaltimą. Jų paaiškinimai laikytini ne pareiškimu apie nusikaltimą kaip pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalis), o rašytiniu įrodymu ir byloje vertintini pagal šiai įrodymų kategorijai keliamus reikalavimus. Remdamasi bylos medžiaga kolegija daro išvadą, kad, apklausiant liudytojus ir vertinant bylos duomenis, nebuvo padaryta jokių esminių procesinių pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad keisti ar naikinti žemesnių instancijų teismų sprendimus dėl G. V. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra juridinio pagrindo. Nagrinėdami bylą teismai nepadarė esminių procesinių pažeidimų, visi įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis ir nutartis, surinkti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK normose įtvirtintų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo G. V. kasacinį skundą.