Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3264-262/2014 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. B., R. V., G. P., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ATO projektai“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo ekonominio spaudimo, be to, ši sutartis nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą. Veikiant išorinėms aplinkybėms sandorio šalių valia buvo iškreipta ir neatitiko jų tikrosios valios.Siekiant, kad įmonė veiktų pelningai, ieškovė privalėjo sudaryti laidavimo sutartį, nes priešingu atveju įmonė būtų negavusi kredito. Bankas, reikalaudamas sudaryti laidavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo adekvatų bendrovei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimą – bendrovės nupirktos žemės sklypo dalies įkeitimą. Įkeisto turto vertė buvo žymiai didesnė už bendrovei suteikto kredito dydį.Laidavimo sutartis sudaryta akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, kadangi pagal sutarties sąlygas ieškovė su pagrindiniu skolininku atsako bankui solidariai, be to, laiduotoja laidavo už prievolę, kurios nei dydis, nei vykdymo tvarka nenustatyta. Ieškovė iš bendrovės už sudarytą laidavimo sutartį jokios naudos negavo.Atsakovas yra kredito įstaiga, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir lėšų skolinimu, prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Šiuo atveju atsakovas, suteikęs trečiajam asmeniui kreditą, neprisiėmė jokios atsakomybės ir rizikos. Visą pagal kredito sutartį tenkančią riziką prisiėmė kreditą gavusi įmonė ir laiduotojai. Atsakovas, perkeldamas riziką ieškovei, pažeidė draudimą nepiktnaudžiauti teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Finansinių paslaugų teikimas vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei (FĮĮ 32 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra sandoriai, turintys galimos rizikos požymių, todėl finansų įstaiga, sudariusi tokį sandorį, prisiima riziką (FĮĮ 2 straipsnio 35 dalies 1 punktas). Bankas prisiima su skolinimu susijusią riziką ir atsakomybę, įstatymuose nustatyta banko pareiga sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti (BĮ 47 straipsnio 2 dalis, FĮĮ 32 straipsnio 4, 5 dalys). Atsakovas, numatydamas hipoteką ir laidavimą, išvengė prievolės sudaryti atidėjinius (atidėjimus).Verslininkas dėl komercinių bankų ypač specifinio pobūdžio veiklos ir jų teikiamų finansinių paslaugų turinio gali suvokti tik bendrąją kreditavimo ar laidavimo sutarčių sudarymo prasmę bei pasekmes ir dėl tokių sutarčių sudarymo specifikos neturi galimybės derėtis.FĮĮ 31 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, privalo reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Šią teisės normą bankas ignoravo, kadangi kreditavimo sutartyje buvo nustatyta ne teisė į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę tuo atveju, jeigu UAB „ATO projektai“ netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bet pati papildoma prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – ginčijama laidavimo sutartis. Kad tai yra papildoma užtikrinimo priemonė, patvirtina ir ta aplinkybė, jog UAB „ATO projektai“ įkeisto turto vertės visiškai pakako užtikrinti jo prievolių tinkamą įvykdymą. Dėl šių priežasčių laidavimo sutartis yra atsakovo piktnaudžiavimo teise pasekmė (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), todėl yra niekinis sandoris, negaliojantis nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).Teismas neišnagrinėjo ieškovės argumento dėl atsakovo piktnaudžiavimo teise. Atsakovas yra finansų įstaiga (BĮ 2 straipsnio 5 dalis, FĮĮ 4 straipsnio 1 dalis), o UAB „ATO projektai“ yra jos klientas (FĮĮ 2 straipsnio 8 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl atsakovas, sudarydamas kreditavimo sutartį su UAB „ATO projektai“, privalėjo riboti prisiimamą riziką (FĮĮ 2 straipsnio 35 dalies 1 punktas, 37 straipsnio 1 punktas). Atsakovas šią savo riziką apskritai eliminavo, nors privalėjo prisiimamą riziką tik apriboti, o ne panaikinti. Aplinkybę, kad bankas prisiima su skolinimu susijusią riziką ir atsakomybę, patvirtina ir banko pareiga sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti (BĮ 47 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 5, 38 dalys). Atsakovas visą riziką apribojo tik prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t. y. hipoteka ir laidavimu ir taip išvengė prievolės sudaryti atidėjinius (atidėjimus). Šie veiksmai nepagrįstai suvaržė ieškovės teises, kas turėtų būti vertinama kaip piktnaudžiavimas teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Teismo argumentas, kad pagal CK 6.70 straipsnio nuostatas kreditorius gali reikalauti kelių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, todėl nesąžiningu atsakovo elgesiu nelaikytinas jo veikimas, esant jau įkeistam nekilnojamajam turtui reikalauti dar ir laidavimo, yra nepagrįstas. Bankas privalėjo vadovautis jo veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurios apribojo jo laisvę pasirinkti daugiau prievolių užtikrinimo būdų nei buvo būtina.Teismas pažeidė CPK 162² straipsnio 1 dalį, nes bylą išnagrinėjo ieškovei nedalyvaujant, nors ieškovė buvo pateikusi tinkamos formos medicininę pažymą, patvirtinančią, jog teismo posėdyje negali dalyvauti dėl ligos.

Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apeliantės laidavimo sutarties sudarymas buvo viena iš sąlygų kreditui pagal kreditavimo sutartį UAB „ATO projektai“ gauti, tačiau tokios sąlygos nustatymas nereiškia ekonominio spaudimo sudaryti laidavimo sutartį. Apeliantė, būdama UAB „ATO projektai“ akcininke, buvo suinteresuota, kad UAB „ATO projektai“ būtų suteiktas kreditas. Sudarydama laidavimo sutartį apeliantė prisiėmė su tuo susijusią atsakomybę, o dabar siekia išvengti jai, kaip laiduotojai už UAB „ATO projektai“ prievolių neįvykdymą, tenkančios atsakomybės. Apeliantė kartu su kitais laiduotojais – UAB „ATO projektai“ akcininkais, siekdami kredito UAB „ATO projektai“ gavimo, tačiau nesutikdami laiduoti už kredito gavėjo prievolių įvykdymą, galėjo laisva valia laidavimo sutarties nepasirašyti ir turėjo teisę pasirinkti kitas kreditavimo įstaigas bei ieškoti kito kredito davėjo. Apeliantės argumentai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip sudarytos dėl ekonominio spaudimo, yra analogiški Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428/2011, 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-907/2013 ir 2014 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-195/2014 atmestiems kitų asmenų (UAB „ATO projektai“ akcininkų) argumentams dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.Apeliantė nenurodė rimtų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, kad sudarant su apeliante laidavimo sutartį bankas būtų atlikęs neteistus veiksmus, naudojęsis savo subjektinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį ir/ar priešingai šių teisių tikslams, t. y. aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog bankas piktnaudžiavimo teise. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bankas veikė nepažeisdamas bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei pagal įprastą finansų įstaigų praktiką.BĮ ir FĮĮ nuostatos reguliuoja banko veiklą, o ne laidavimo sutarčių negaliojimo pagrindus, todėl apeliantės argumentai, kuriais yra grindžiamas laidavimo sutarties negaliojimas dėl banko rizikos tariamo neprisiėmimo sudarant kreditavimo sutartį pagal minėtų įstatymų nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti. Bankas privalo sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti vadovaudamasis priežiūros institucijos teisės aktais ir tą pareigą vykdo. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimas nekilnojamojo turto įkeitimu bei laidavimu pats savaime negarantuoja, kad bankui pavyks susigrąžinti visą kreditą bei išsiieškoti dėl netinkamo prievolių vykdymo kilusius nuostolius.Aplinkybės, kad laidavimo sutarties sudarymas ir apeliantės solidariosios atsakomybės nustatymas jai buvo nenaudingas, kad ji iš to jokios naudos negavo, šiame ginče neturi teisinės reikšmės, kadangi laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Įstatyme (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) įtvirtinta solidarioji skolininko ir laiduotojo atsakomybė, todėl jeigu šalys nesusitaria kitaip, laiduotojas už skolininko prievoles visais atvejais atsako būtent solidariai.Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apeliantės tendencingą prašymų dėl teismo posėdžių atidėjimo dėl ligos teikimą (pagal prieš kelias dienas iki teismo posėdžio datos išduotus nedarbingumo pažymėjimus), buvo pagrindas konstatuoti, kad apeliantė siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, todėl nuspręsta netenkinti dar vieno prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo ir išnagrinėti bylą teismo posėdyje apeliantei nedalyvaujant.Apeliantė reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškė piktnaudžiaudama procesine teise teikti ieškinį, todėl jai turėtų būti paskirta bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą motyvuoja tuo, kad visos bylai svarbios faktinės aplinkybės negali būti patvirtintos tik rašytiniais įrodymais, nes tai yra susiję su šalių sutartiniais santykiais ir ginčo esme.

Dėl apeliantės prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, jog būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 162² straipsnio 1 dalį, nes bylą išnagrinėjo ieškovei nedalyvaujant, nors ji buvo pateikusi tinkamos formos medicininę pažymą, patvirtinančią, kad teismo posėdyje negali dalyvauti dėl ligos. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta, kad teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose), taip pat kitais šio Kodekso numatytais atvejais. CPK 246 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad <...> Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis). Sistemingai vertinant ir aiškinant nurodytas normines nuostatas matyti, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas tik esant svarbiomis priežastimis pagrįstam prašymui atidėti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Jau buvo nurodyta, kad įstatyme įtvirtinta, jog neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatymo nuostata, kad šios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2014 m. sausio 22 d. pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį dėl jos ligos, pateikė išrašą iš medicininių dokumentų ir nedarbingumo pažymėjimą (I t., b. l. 178, 179, 180). Atkreiptinas dėmesys, kad pateiktame prašyme apeliantė nenurodė jokių duomenų, kurie turėtų esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui ar galėtų lemti kitokią bylos baigtį jos dalyvavimo konkrečiame teismo posėdyje atveju. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškinys teisme buvo gautas 2012 m. vasario 17 d. ir priimtas nagrinėti 2012 m. liepos 5 d. Bylos nagrinėjimas, įvertinus kilusio ginčo pobūdį, tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, per kurį ieškovė net keturis kartus teikė prašymus atidėti teismo posėdį, t. y. 2013 m. vasario 7 d., 2013 m. spalio 29 d., 2014 m. sausio 22 d., taip pat ir 2014 m. vasario 14 d., kai byla buvo išnagrinėta 2014 m. sausio 27 d. teismo posėdyje ir jau buvo atidėtas sprendimo priėmimas ir paskelbimas 2014 m. vasario 17 d., 16 val. 50 min. (I t., b. l. 144, 167, 178, 186). Šie duomenys patvirtina, kad dėl ieškovės nevienkartinių prašymų atidėti bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui buvo užkirsta galimybė bylą išnagrinėti teismo vieno posėdžio metu, nors tokį tikslą įtvirtina CPK 7 straipsnio 1 dalis, o bylos nagrinėjimas užtruko ilgą laikotarpį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė dalyvavo 2013 m. gegužės 30 d. parengiamajame teismo posėdyje ir jai buvo suteikta galimybė teikti įrodymus bei paaiškinimus, t. y. buvo užtikrinti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas (CPK 270 straipsnis), ieškovė pasinaudojo galimybe jį apskųsti, dėl to darytina išvada, jog ieškovės teisė į tinkamą teismo procesą nepažeista.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir nepripažinęs ieškovės neatvykimo priežasties svarbia bei neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės (apeliantės) procesinių teisių pažeidimą.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu

Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes, apeliantės teigimu, sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir piktnaudžiavimo teise.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 12 d. ieškovė ir atsakovas sudarė laidavimo sutartį Nr. 186-06 L, pagal kurią ieškovė prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtui, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, bankui (atsakovui), jeigu skolininkas (trečiasis asmuo UAB „ATO projektai“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. 3477-06 IL su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Skolininko ir laiduotojo atsakomybė numatyta kaip solidarioji (I t., b. l. 8, laidavimo sutarties 1.1 punktas). Minėta kreditavimo sutartis tarp trečiojo asmens ir atsakovo sudaryta dėl 850 000 Lt kredito suteikimo 2,24 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti (I t., b. l. 11-20, Kreditavimo sutarties 4.1, 8 punktai). Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas: nekilnojamojo daikto hipoteka; bankui priimtinos formos ir turinio finansinio užtikrinimo sutarties sudarymu (turto vertė 48 000 Lt); R. V., G. B., G. P. ir I. G. laidavimo sutartimis (Kreditavimo sutarties 11 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu priteisė AB DNB bankui solidariai iš UAB „ATO projektai“, R. V., G. B., I. G., G. P. 813 693,39 Lt negrąžinto kredito bei 8 682,11 Lt nesumokėtų palūkanų, 11,64 procentų metinių palūkanų už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2008 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. AB DNB bankui buvo priteista skola pagal minėtas kreditavimo bei laidavimo sutartis ir pradėtas išieškojimas (I t., b. l. 9-10, 75, 76).

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

Teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino laidavimo sutarties negaliojančia, apeliantė visų pirma nurodo, jog nors ji ir sudarė laidavimo sutartį, tačiau tai negali būti vertinama kaip bendros sutarties šalių suderintos ir ieškovės laisvos valios išreiškimas. Taip pat apeliantė nurodo, kad siekiant, jog įmonė veiktų pelningai, ji (apeliantė) privalėjo sudaryti minėtą laidavimo sutartį, nes priešingu atveju įmonė būtų negavusi kredito. Bankas, reikalaudamas sudaryti laidavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo adekvatų įmonei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimą – įmonės nupirktos žemės sklypo dalies įkeitimą. Įkeisto turto vertė buvo žymiai didesnė už įmonei suteikto kredito dydį. Šios aplinkybės, apeliantės nuomone, patvirtina, kad tik veikiama ekonominio spaudimo apeliantė sutiko jai nenaudingomis sąlygomis sudaryti laidavimo sandorį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui, kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog laidavimo sutartis pasirašyti dėl atsakovo vykdyto ekonominio spaudimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju jokių įrodymų apie tai, jog bankas reikalavo sudaryti sandorį, grasino ekonominiais padariniais, ar sudarė sandorį ypatingai ieškovei nenaudingomis sąlygomis, nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir palaiko pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu bei papildomai pažymi, jog byloje išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ieškovė, kaip UAB „ATO projektai“ akcininkė (kartu su kitais akcininkais, kurie taip pat sudarė laidavimo sutartis su banku), buvo suinteresuota sandorio sudarymu. Teisėjų kolegija mano, kad atsakovas, pasiūlydamas ieškovei sudaryti laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę kredito gavėjui suteikto kredito grąžinimo riziką, o ieškovė, sudarydamas laidavimo sutartį, siekė, kad bendrovė, kurios akcininkė ji buvo, vystytų veiklą ir gautų pelną. Apeliantė pati pripažįsta, kad būdama kredito gavėjo akcininke ji siekė kredito gavėjo veiklos pelningumo, o tam, jog bankas suteiktų kreditą, jam buvo būtinas prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimas. Bankas, paprašydamas prievolių užtikrinimo priemonių, įstatymų nepažeidė, nes prievolių užtikrinimą ir būdus reglamentuoja CK 6.70 straipsnio nuostatos. Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant, atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas nukreiptas garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Tiek ieškovė, būdama UAB „ATO projektai“ akcininkė, tiek bankas yra verslo subjektai, todėl bankas, pateikdamas pasirašyti akcininkei laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o akcininkė, sudarydama laidavimo sutartį, siekė, kad įmonė, už kurios prievolių įvykdymą buvo laiduojama, gautų pajamų verslui vystyti. Šią aplinkybę patvirtina ir Kreditavimo sutarties bei 2007 m liepos 24 d. susitarimo dėl kreditavimo sutarties specialiosios dalies sąlygų pakeitimo sąlygos, kurių 14.6 punktuose nustatyta UAB „ATO projektai“ pareiga pateikti bankui priimtinos formos ir turinio statybos projektą, kuris bus vykdomas kredito paskirtyje nurodytame miškų ūkio paskirties žemės sklype; vėliau pateikti bankui priimtinos formos ir turinio žemės sklypo detalaus plano, kuriuo pakeičiama sutarties specialiosios dalies 8 punkte nurodyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų statyba), kopiją. Tai reiškia, kad kreditavimo sutarties paskirtyje nurodytas miškų ūkio paskirties žemės sklypas buvo susijęs su UAB „ATO projektai“ vystyta veikla. Šios aplinkybės įgalina spręsti, kad laidavimo sutarties sudarymas atitiko tiek ieškovės, tiek banko interesus, bet ne pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus, kad jos valia dėl sandorio sudarymo esą buvo iškreipta. Tai, kad ieškovė neįvertino įmonės finansinių galimybių ir prisiėmė finansinę prievolę, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas ieškovei išimtinai nenaudingomis sąlygomis, leidžiančiomis teigti, kad yra viena iš prielaidų sandorį CK 1.91 straipsnio tvarka pripažinti negaliojančiu. Juo labiau, kai šiuo atveju pasiūlymas sudaryti laidavimo sutartį akcininkei bendrovės, siekiančios vystyti verslą ir kuri (bendrovė) pagal juridinių asmenų registro duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) buvo naujai įsteigta (įmonė įregistruota 2006 m. sausio 13 d., kreditavimo ir laidavimo sutartys sudarytos 2006 m. rugsėjo 12 d.), negali būti vertinamas kaip banko ekonominis spaudimas, kadangi tokio sandorio sudarymas turėjo protingumo kriterijus atitinkantį pagrindą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki kreditavimo bei laidavimo sutarčių sudarymo ieškovę ir banką būtų sieję sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu bankas galėjo daryti neteisėtą įtaką laiduotojos valiai sudaryti laidavimo sutartį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo sandorio sudarymą lėmė konkrečios protingumo ir verslo logikos kriterijus atitinkančios priežastys, suformavusios abiejų šalių valią jį sudaryti. Byloje nenustatyta, kad atsakovo pasiūlymas pasirašyti laidavimo sutartis UAB „ATO projektai“ – kredito gavėjo akcininkams buvo teikiamas įstatymo draudžiamais veiksmais.

Pažymėtina ir tai, jog, pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar nebuvo realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-281/2011). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog laiduotoja buvo UAB „ATO projektai“ akcininkė, o asmuo, veikiantis kaip verslininkas, neabejotinai supranta sudaromo sandorio pasekmes ir tikslus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė turėjo galimybę domėtis kredito suteikimo sąlygomis ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2007 m. liepos 24 d. pasirašydama susitarimą dėl kreditavimo sutarties specialiosios dalies sąlygų pakeitimo dar kartą patvirtino laidavimo sutarties sąlygas ir sutiko su pakeitimais.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad bankas, suteikdamas kreditą UAB „ATO projektai“ ir jo grąžinimo užtikrinimui sudarydamas laidavimo sutartis, neprisiėmė jokios rizikos, o laiduotoja negavo naudos. Pažymėtina, kad laidavimas tik sumažina kredito davėjo riziką, bet jos nepašalina (pvz., laiduotojas juridinis asmuo gali būti likviduojamas dėl bankroto nepatenkinus visų kreditorinių reikalavimų, o laiduotojas fizinis asmuo gali mirti ir nebūtinai jo pareigas pagal laidavimo sutartį perima įpėdiniai). Aplinkybės, kad laidavimo sandoris ieškovei buvo nenaudingas, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia, nes įstatyme yra įtvirtinta, jog laiduotojas gali įsipareigoti atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, už atlyginimą ar neatlygintinai (CK 6.76 straipsnio 1 dalis.). Tai reiškia, kad laidavimo sutartis nebūtinai yra susijusi su konkrečios materialinės naudos gavimu.

Apeliantė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria argumentams apie tai, kad bankas pažeidė FĮĮ 31 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą reikalauti nustatyti kreditavimo sutartyje teisę į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę tuo atveju, jeigu UAB „ATO projektai“ netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bet ne pačią papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliantės nurodoma FĮĮ teisės norma reglamentuoja finansų įstaigų, sudarančių su klientais sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, pareigą reikalauti, jog sutartyje būtų aiškiai nurodytos priemonės, kurios leistų finansų įstaigai sumažinti prisiimamą riziką. Viena iš tokių priemonių ir yra apeliantės nurodoma finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Tačiau ši įstatymo nuostata jokiu būdu neapriboja banko teisės pasirinkti prievolių užtikrinimo būdus.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, kad BĮ ir FĮĮ nuostatos nereglamentuoja laidavimo sutarčių negaliojimo pagrindų, todėl apeliantės teiginiai, jog bankas neprisiėmė rizikos sudarant kreditavimo sutartį pagal minėtų įstatymų nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą manyti, kad ieškovė, veikdama įmonės vardu ir interesais kartu su kitais bendrovės akcininkais turėjo pasirūpinti prievolių įvykdymo užtikrinimu įstatyme numatytais būdais, o pasirinkdama prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą (laidavimą savo turtu) veikė laisva valia. Dėl šios priežastis ieškovės teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo, apgaulės ar banko ekonominio spaudimo. Taip pat nenustatyta, kad bankas būtų piktnaudžiavęs savo teisėmis, nes, kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, laidavimas yra vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, be to, įstatymas nedraudžia prievolių įvykdymą užtikrinti keliais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, likusios dalies (4 412 Lt) žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, valstybei iš apeliantės priteistina 4 412 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam iš apeliantės 1 452 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir pridėjo šias išlaidas patvirtinančius duomenis (II t., b. l. 2-4). Atmetus apeliacinį skundą, 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų priteistini atsakovui iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

Dėl atsakovo prašymo skirti ieškovei baudą

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškė piktnaudžiaudama procesine teise reikšti ieškinį, todėl prašo jai skirti baudą pagal CPK 95 straipsnio nuostatas. Savo prašymą atsakovas motyvuoja tuo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1365-431/2009 pagal banko ieškinį dėl skolos priteisimo yra priėmęs 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl 822 375,50 Lt skolos, 11,64 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų bankui priteisimo solidariai iš UAB „ATO projektai“, R. V., G. B., G. P. ir apeliantės I. G. Skola iš apeliantės, kaip solidariosios bendraskolės, yra priteista pagal šioje byloje ginčytą laidavimo sutartį. Atsakovas nurodo, kad byloje dėl skolos priteisimo apeliantė priešieškinio nereiškė, o iš sprendimo aprašomosios dalies matyti, kad laiduotojai iš esmės pripažino savo pareigą atsakyti už UAB „ATO projektai“ prievolių įvykdymą pagal laidavimo sutartis. Atsakovas taip pat nurodo, kad tai, jog ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis, patvirtina aplinkybė, jog dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė kreipėsi praėjus beveik trejiems metams nuo minėto teismo sprendimo priėmimo.

Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu netenkinamas, nenustačius tam pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio ir apeliacinio skundo pateikimas yra asmens procesinės teisės (CPK 35, 305 straipsniai), kuriomis ieškovė naudojosi. Tai, kad kitoje byloje dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo ieškovė neteikė priešieškinio, dar nereiškia, kad ieškovė, teikdama šioje byloje ieškinį, elgėsi nesąžiningai. CPK 143 straipsnyje įtvirtina atsakovo teisė, o ne pareiga pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Tai, kad priešieškinis nebuvo pareikštas, nepaneigia galimybės pareikšti ieškinį atskiroje byloje. Taip pat pažymėtina, kad byloje dėl skolos priteisimo ir šioje byloje įrodinėjamos aplinkybės skyrėsi, todėl atsakovo argumentai apie ieškovės užimtą poziciją nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo nėra pakankamas pagrindas ieškovei skirti baudą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės I. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 452 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės I. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 412 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus dvylika litų) žyminio mokesčio.