Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2242-585/2012 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, R. V., G. B., I. G. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ATO projektai“ dėl laidavimo sutarties negaliojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto kredito įstaigai piktnaudžiaujant teise ir darant ekonominį spaudimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar nėra apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų ir pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgiant į apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus.

Apeliacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo išvadų, jog Laidavimo sutartį ieškovas sudarė laisva valia, atsakovui nepiktnaudžiaujant savo teisėmis bei nedarant ekonominio spaudimo, įvertinimas teisės taikymo bei faktinių aplinkybių kvalifikavimo aspektais.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija su atsakovu sudarytą Laidavimo sutartį, kuria laidavo už trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymą (b. l. 17-20). Laidavimo sutarties negaliojimą ieškovas sieja su dviem aplinkybėm: atsakovo piktnaudžiavimu savo teise bei jo darytu ekonominiu spaudimu. Pagal savo faktinį pagrindą šios aplinkybės yra itin glaudžiai susijusios, kadangi Laidavimo sutartis ieškovo traktuojama kaip negaliojanti iš esmės todėl, kad atsakovas kredito trečiajam asmeniui BUAB „ATO projektai“ išdavimą susiejo su ieškovo laidavimo sąlyga. Atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą, pirmosios instancijos teismas Laidavimo sutartį būtų galėjęs pripažinti negaliojančia tik nustatęs, jog atsakovas pažeidė jo veiklai keliamus imperatyvius reikalavimus ir/ar darė ieškovui realų ekonominį spaudimą, kuris tiesiogiai lėmė sandorio sudarymą esamomis sąlygomis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K.v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011).

Pagal byloje pateiktus dokumentus ieškovas Laidavimo sutarties sudarymo metu buvo trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ akcininkas (b. l. 2). Trečiasis asmuo BUAB „ATO projektai“ Kreditavimo sutartį sudarė siekdamas gauti kreditą 2,24 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypui pirkti, kuris po jo įgijimo buvo įkeistas atsakovui užtikrinant prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymą (b. l. 14-16, 19-20). Taigi trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ įsipareigojimai ieškovui buvo užtikrinti kompleksiškai: nekilnojamojo turto įkeitimu bei įmonės akcininkų, įskaitant ieškovą, laidavimu (b. l. 19). Įrodymų, kurie patvirtintų, jog Kreditavimo bei Laidavimo sutarčių sudarymo metu trečiasis asmuo BUAB „ATO projektai“ ir ieškovas būtų buvę finansiškai priklausomi nuo atsakovo, pastarasis būtų daręs realų ekonominį spaudimą (pvz., tikslingai sustabdęs vykdytą ieškovo ar trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ veiklos finansavimą) sudaryti Laidavimo sutartį, byloje nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Priešingai, ieškovas siekė Kreditavimo sutarties sudarymo, kadangi tokiu būdu buvo užtikrintas įmonės, kurios dalyviu ieškovas buvo, ūkinės – komercinės veiklos finansavimas. Be to, nėra jokių duomenų, kad iki Kreditavimo bei Laidavimo sutarčių sudarymo ieškovą, trečiąjį asmenį BUAB „ATO projektai“ bei atsakovą būtų sieję sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas galėjo daryti neteisėtą įtaką ieškovo valiai sudaryti Laidavimo sutartį. Faktas, kad atsakovas kreditą sutiko suteikti tik užtikrinant kredito grąžinimą nekilnojamojo turto įkeitimu bei esant įmonės akcininkų laidavimui už prievolių įvykdymą asmeniniu turtu, negali būti kvalifikuojamas kaip ekonominio spaudimo forma, kadangi ieškovas turėjo sprendimo laisvę dėl Laidavimo sutarties sudarymo. Akivaizdu, jog ieškovas rūpestingo bei protingo asmens standarto požiūriu, sudarydamas Laidavimo sutartį, turėjo įvertinti tiek jos teikiamą naudą – valdomos įmonės veiklos finansavimas, tiek keliamas grėsmes – įmonei laiku negrąžinant kredito gali kilti prievolė už neįvykdytus įsipareigojimus atsakyti asmeniniu turtu. Nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė buvus ekonominį spaudimą iš ieškovo pusės sudaryti Laidavimo sutartį (CPK 178, 185 straipsniai).

Nustatydamas sąlygą – privalomą įmonės akcininkų laidavimą, Kreditavimo sutarčiai sudaryti, tuo pačiu kreditui suteikti, atsakovas siekė apriboti suteikto kredito grąžinimo riziką, tokiu būdu, kaip teisingai nurodo ieškovas, įvykdydamas finansų įstaigų, įskaitant bankų, veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą pareigą riboti savo veiklos riziką (BĮ 47 straipsnis, FĮĮ 31, 32 straipsniai). Vis dėlto ieškovas klaidingai bei selektyviai aiškina teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias bankų verslo rizikos ribojimo tvarką bei apimtis. Trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ kreditavimo riziką atsakovas amortizavo pirmiau minėtomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis – nekilnojamojo daikto hipoteka bei įmonės akcininkų laidavimais. Šių sandorių, kaip trečiojo asmens BUAB „ATO projektai“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, sudarymas atitinka ne tik sąžiningos bei įprastos finansavimo veiklos praktikos standartus, bet kartu užtikrino, jog atsakovo nuostolių, galinčių kilti dėl Kreditavimo sutarties neįvykdymo, atsiradimo tikimybė būti minimizuota. Aplinkybės, susijusios su tuo, ar atsakovas įvykdė bei vykdo BĮ 47 straipsnio 2 dalyje, FĮĮ 32 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytą pareigą sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti, tokiu būdu užtikrindamas, jog turės pakankamai kapitalo vykdyti savo prievolėms, jeigu materializuotųsi numatomos Kreditavimo sutarties neįvykdymo rizikos, bei galimiems nuostoliams dengti, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra priežastiniame ryšyje su Laidavimo sutarties galiojimu. Ieškovas ignoruoja atidėjinių (atidėjimų) sudarymo privalomumo tikslą, kuris yra susijęs ne tik su ekonominiu finansų įstaigų bei bankų veiklos stabilumo užtikrinimu, bet ir su tuo, jog finansų įstaigos, įskaitant bankus, skatinami nevykdyti rizikingos veiklos, kadangi priešingu atveju iš savo pajamų, atsižvelgiant į akyvų rizikingumo laipsnį, turi formuoti atidėjinius (atidėjimus) (BĮ 47 straipsnio 2 dalis, 32 straipsnio 4, 5 dalys, Lietuvos banko valdybos 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 15 „Dėl abejotinų aktyvų vertinimo, grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarymo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Abejotinų aktyvų vertinimo, grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarymo bendraisiais nuostatų V skirsnis). Taigi įrodinėdamas faktą, jog atsakovas privalėjo prisiimti bent dalį rizikos, susijusios su trečiajam asmeniui BUAB „ATO projektai“ suteikto kredito negrąžinimu, ieškovas prieštarauja pats sau, kadangi viena vertus tvirtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atsakovas turėjo pareigą, suteikdamas trečiajam asmeniui BUAB „ATO projektai“ kreditą, mažinti savo veiklos riziką, tačiau, antra vertus, teigia, jog atsakovas privalėjo prisiimti realią tikėtinų nuostolių naštą, kas prieštarautų jo veiklai įstatymų leidėjo keliamiems reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimas nekilnojamojo turto įkeitimu bei laidavimu pats savaime negarantuoja, jog atsakovui pavyks susigrąžinti visą kreditą bei išsiieškoti dėl netinkamo prievolių vykdymo kilusius nuostolius. Taigi nenustatyta faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, sudarydamas su ieškovu Laidavimo sutartį, būtų pažeidęs jo veiklai keliamus reikalavimus, piktnaudžiavęs savo teisėmis, o tokie pažeidimai būtų sąlygoję ieškovui nepalankaus sandorio sudarymą, kurio jis pats laisva valia nebūtų siekęs sudaryti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų jį panaikinti ar pakeisti (CPK 329, 330 straipsniai).

Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 142 Lt dydžio žyminį mokestį, nurodęs, jog reikalavimas pripažinti negaliojančia Laidavimo sutartį yra neturtinio pobūdžio. Kasacinis teismas klausimu dėl reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia pobūdžio yra išaiškinęs, jog laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ v. UAB „Airana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2009). Toks reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia kvalifikavimas siejamas su tuo, jog pripažinus negaliojančia laidavimo sutartį išnyksta laiduotojo turtinė prievolė kreditoriui, kitaip - pasikeičia laiduotojo kreditorinių įsiskolinimų apimtis. Nors tokio reikalavimo patenkinimo atveju ir nėra taikoma restitucija, kaip tai numatyta CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkte, tačiau nuginčijus laidavimo sutartį išnyksta laiduotojo turtinė prievolė - reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia kvalifikavimas turtiniu siejamas ne su turto priteisimo, bet turtinės prievolės, kurią galima objektyviai apibrėžti ir įkainoti, išvengimo faktu. Kadangi reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia gali būti įkainotas, jis kvalifikuotinas kaip turtinis, o už jį mokėtino žyminio mokesčio suma apskaičiuojama atsižvelgiant į laiduotojo turtinės prievolės, kuri atsiranda ginčijamo sandorio pagrindu, dydį. Reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančiu traktavimą turtiniu patvirtina ir teismų praktika, formuojama po 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusių CPK VIII skyriaus „Bylinėjimosi išlaidos“ pakeitimų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1456/2013; 2013 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-155/2013; kt.). Taigi už apeliacinį skundą ieškovas turėjo sumokėti 12 223 Lt dydžio žyminį mokestį, apskaičiuotą nuo turtinės prievolės, kurią ieškovas siekė nuginčyti – 822 375,50 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teikdamas apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 142 Lt žyminio mokesčio, todėl šio mokesčio nepriemokos klausimas išsprendžiamas šia nutartimi – priteisiant iš ieškovo valstybei 12 081 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį, jog apeliacinio skundo argumentai dėl reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį kvalifikavimo neturtiniu grindžiami kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kuri vertinama atsietai nuo konkrečių šios bylos faktinių aplinkybių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12 081 Lt žyminio mokesčio.