Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. A2-3509-232/2012 pagal atsakovo G. P. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1365-431/2009, pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „ATO projektai“, R. V., G. B., I. G., G. P. dėl skolos priteisimo.

Apeliaciniu skundu atsakovė G. B. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priešieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovė I. G. atsiliepimu palaiko atsakovės G. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas po proceso atnaujinimo pakartotinai išnagrinėjęs bylą priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, visų pirma turi patikrinti, ar žemesnės instancijos teismas pakartotinai išnagrinėjo bylą neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Nustatęs, kad byla iš esmės išnagrinėta neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju baigiamąjį aktą priėmęs teismas ištaisė teisės taikymo klaidas ir atkūrė teisingumą. Tokiu atveju, nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti priimto procesinio sprendimo.

Nagrinėjamu atveju byla nagrinėjama po proceso atnaujinimo dėl padarytos aiškios teisės taikymo klaidos, sprendžiant klausimą dėl priteistinų procesinių palūkanų dydžio. Tačiau pirmosios instancijos teismas atnaujinęs procesą šioje byloje, 2012 m. birželio 14 d. nutartimi (88 b. l.) išsprendė solidarios atsakovės (laiduotojos) G. B. priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl ekonominio spaudimo) priėmimo klausimą ir išnagrinėjęs klausimą dėl procesinių palūkanų dydžio, sprendimu išsprendė ir atsakovės G. B. priešieškinį. Todėl teisėjų kolegija pirmiausiai pasisako dėl proceso atnaujinimo paskirties ir procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 370 straipsnio 4 dalis) priėmus G. B. priešieškinį ir išsprendus priešieškinio reikalavimus kartu su pradiniu ieškiniu.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu sąlygų

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Proceso atnaujinimo institutas paprastai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės teismų sistemos, būdais dėl to, kad šia tvarka pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko. Proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarinis būdas, įgalinantis peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. leidžiantis atnaujinus procesą bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme ta apimtimi, kurią apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011 ir kt.). Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), t. y., teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Byloje dalyvaujančių asmenų galimybė naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio, priešieškinio dalyką ar pagrindą vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141, 143 straipsnių nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Atnaujinus procesą, šie tikslai pasiekiami, kai byla nagrinėjama atsižvelgiant į konkrečios bylos atnaujinimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2013).

Byloje nustatyta, kad šioje byloje procesas atnaujintas dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos – dėl neteisingai nustatytų procesinių palūkanų dydžio, todėl teismas, atnaujinęs procesą turėjo teisinį pagrindą pasisakyti tik dėl priteistų procesinių palūkanų dydžio, tačiau atsižvelgęs į atsakovės G. B. argumentus, jog nagrinėjant atsakovės priešieškinį atskirai, ši byla turėtų būti stabdoma, kol bus išnagrinėta byla dėl G. B. L. sutarties galiojimo. O jei nebūtų sustabdyta ir išnagrinėta anksčiau, nei byla dėl Laidavimo sutarties, tai nuginčijus Laidavimo sutartį atsirastų pagrindas dar vienam proceso atnaujinimui (kadangi šiuo atveju dėl proceso atnaujinimo kreipėsi tik vienas iš laiduotojų). Prašymas priimti G. B. priešieškinį šioje buvo grindžiamas koncentracijos principu ir teismas, laikęs atsakovės G. B. argumentus pagrįstais, atsakovės priešieškinį priėmė bei, nagrinėdamas atsakovo G. P. pareiškimo dėl procesinių palūkanų sumažinimo pagrįstumą, išnagrinėjo ir atsakovės G. B. priešieškinį.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos pozicija ir atkreipia dėmesį į tai, kad laiduotoja G. B. priešieškinį šioje byloje pateikė tik 2012 m. birželio 12 d., kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2242-585/2012 jau buvo išnagrinėjęs kito laiduotojo G. P. (atsakovo šioje byloje) ieškinį AB DnB Nord bankui dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu ir šio laiduotojo ieškinys buvo atmestas. Iš bylos medžiagos ir Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad tiek G. B., tiek G. P. Laidavimo sutartys ginčijamos tuo pačiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, t. y., dėl Banko ekonominio spaudimo, o G. B. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2242-585/2012 dalyvavo trečiuoju asmeniu. Tiek G. P., tiek G. B. buvę UAB „ATO projektai“ akcininkai ir Laidavimo sutartys pasirašytos vienu metu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje byloje atsakovai viso proceso metu siekė, kad vienais ar kitais pagrindais būtų sustabdytas priverstinis skolos Bankui išieškojimas iš laiduotojų. Būtent: šioje byloje apskundus Vilniaus apygardos teismo 2009-05-27 sprendimą, buvo prašoma sustabdyti apeliacinį procesą, prašymą grindžiant G. P. pareikšto ieškinio dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nagrinėjimu; apeliacinės instancijos teismui tenkinus šį prašymą, G. P. neatvyko į bylos, kurioje ginčijo laidavimo sutartį, nagrinėjimą, todėl Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 2-2832-585/2011(Nr. 2-3682-585/2010) G. P. ieškinį paliko nenagrinėtą; G. P. apskundus šią nutartį apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš esmės, kuris 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje 2-2242-585/2012 (Nr. 2-2832-585/2011) ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-907/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tokia proceso eiga aptariamose bylose liudija, kad laiduotojai neveikė už greitą, efektyvų ir ekonomišką kilusio ginčo išsprendimą: nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo laidavimo sutarčių neginčijo; sprendimui įsiteisėjus, ginčus dėl laidavimo sutarčių inicijuoja ne kartu, o kiekvienas atskirai, nors faktinės laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybės visų laiduotojų atžvilgiu yra vienodos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė G. B., atnaujinus procesą šioje byloje, pateikdama priešieškinį taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą iš G. B. B. ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi šį atsakovės G. B. prašymą tenkino. Taigi minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tokiais veiksmais atsakovai (laiduotojai) visais teisiniais būdais siekia atitolinti priverstinį skolos Bankui išieškojimą, todėl šioje situacijoje teismas nepagrįstai priešieškinio priėmimo būtinumą grindė proceso koncentracijos principu. Atitinkamai, nepagrįstai G. B. priešieškinis buvo priimtas ir išnagrinėtas atnaujintoje byloje, nors reikalavimų dalyje dėl skolos iš laiduotojų priteisimo procesas nebuvo atnaujintas nei vienu iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai atnaujinus procesą ir priėmus procesinį sprendimą dėl procesinių palūkanų sumažinimo (t.y. toje dalyje, kurioje procesas byloje ir buvo atnaujintas), šalys šios sprendimo dalies neskundžia, o apeliacinis skundas paduotas tik dėl tos sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės G. B. priešieškinis dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, atsakovės prašymu byloje yra sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas iš laiduotojos Bankui, o pirmosios instancijos teismas jau yra pasisakęs dėl G. B. priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimas dėl G. B. priešieškinio reikalavimų remiantis nurodytais argumentais, jog byloje, neatnaujinus proceso dėl skolos iš laiduotojų priteisimo negalėjo būti priimamas ir nagrinėjamas priešieškinis, kuriuo ginčijama laidavimo sutartis, pažeistų ekonomiškumo, proporcingumo bei protingumo principus ir kreditoriaus interesus, nes tokiu atveju laiduotojai G. B. būtų sudarytos sąlygos iš naujo bylinėtis dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir tai taptų kliūtimi tam tikrą laikotarpį vykdyti priverstinį išieškojimą Bankui iš laiduotojos G. B.. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pasisakyti ir dėl G. B. apeliacinio skundo pagrįstumo, remiantis nuostata, jog teismas, nors ir nepagrįstai priėmė šioje byloje priešieškinį, tačiau jį išnagrinėjo iš esmės, todėl apeliacinis procesas turi vykti šioje byloje, siekiant priešieškinio reikalavimo pagrįstumo įvertinimo instancine tvarka, nepaisant to, jog procesine prasme jo nagrinėjimo pradžia (priėmimas) šioje konkrečioje byloje ir yra nepagrįstas.

Dėl G. B. L. sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Apeliantė, prašydama Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl ekonominio spaudimo, remiasi kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje 3K-3-567/2006, kurioje konstatuota, kad sandoriui, kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju buvo visos nurodyto sąlygos Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl ekonominio spaudimo, todėl teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimus. Apeliantė tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pažymi aplinkybę, kad šalių ikisutartiniuose santykiuose Bankas nutylėjo aplinkybę, jog bendrovei kreditas bus suteiktas tik tuo atveju, jeigu bendrovės akcininkai laiduos už bendrovės prievoles. Todėl Kredito sutarties pasirašymo dieną Banko reikalavimas laiduoti už bendrovės prievoles atsakovei G. B. buvo siurprizinis. Apeliantės teigimu, akcininkams nesutikus laiduoti už bendrovės prievoles, bendrovei būtų nesuteiktas kreditas ir tokiu atveju bendrovė pagal Preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, būtų turėjusi didelių nuostolių, kadangi per trumpą terminą bendrovė nebeturėjo galimybių gauti kreditą kitoje kredito įstaigoje.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006).

Byloje nustatyta, kad Bankas UAB „ATO projektai“ suteikė 850 000 Lt kreditą miškų ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimui. Bendrovė siekė įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pakeisti jo paskirtį, šiame sklype įgyvendinti projektą, jį realizuoti ir gauti pelną. Šalių paaiškinimai

liudija, kad bendrovė buvo įsteigta siekiant įgyvendinti būtent šį projektą. Banko teigimu, UAB „ATO projektai“ neturėjo istorijos ir pajamų šaltinio. Tokiais atvejais be turto įkeitimo buvo prašoma ir įmonės akcininkų laidavimo. Todėl bendrovės akcininkai G. B., R. V., I. G. ir G. P. buvo paprašyti laiduoti už UAB „ATO projektai“ prievolių įvykdymą. Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Tiek apeliantė, būdama UAB „ATO projektai“ akcininkė, tiek Bankas yra verslo subjektai. Taigi, Bankas, pateikdamas pasirašyti akcininkams Laidavimo sutartis, siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o akcininkai, sudarydami Laidavimo sutartis, siekė įgyvendinti projektą ir gauti pelną. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė nurodė turinti aukštąjį išsilavinimą, perskaičiusi Laidavimo sutartį ir supratusi, jog įsipareigoja atsakyti Bankui už bendrovės prievoles, tačiau nepaisant to, bendrovės akcininkai tikėjo, jog projektas sėkmingai bus įgyvendintas. Taigi Laidavimo sutarties sudarymas atitiko tiek apeliantės, tiek Banko interesus, dėl to pasiūlymas sudaryti Laidavimo sutartį bendrovės, neturinčios nei istorijos, nei pajamų, akcininkei, negali būti vertinamas kaip Banko ekonominis spaudimas, kadangi tokio sandorio sudarymas turėjo protingumo kriterijus atitinkantį pagrindą.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad atvykus pasirašyti Kredito sutarties, Banko reikalavimas papildomai užtikrinti bendrovės prievolę laidavimu apeliantei galėjo būti siurprizinis.

Bylos nagrinėjimo metu laiduotoja nurodė, kad su kitais akcininkais susibūrė bendram projekto įgyvenimui, dėl to buvo įsteigta bendrovė, kuri siekė gauti Banko kreditą šio projekto įgyvendinimui. Pirmiau minėta, kad įsteigta bendrovė neturėjo istorijos ir pajamų. UAB „ATO projektai“ akcininkai R. V. ir G. P. buvo ir kitų bendrovių (UAB „Riedulys“ ir UAB „SV investicija“) akcininkais. G. V. ir G. P. 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 23 d. Laidavimo sutartimis tam pačiam Bankui savo turtu laidavo už UAB „Riedulys“ 2006 m. kovo 23 d. suteiktą 1 700 000 Lt kreditą ir UAB „SV investicija“ 1 150 000 Lt suteiktą kreditą. UAB „ATO projektai“ Kredito ir Laidavimo sutartys pasirašytos tik 2006 m. rugsėjo 12 d., t. y. jau po UAB „ATO projektai“ akcininkų laidavimo už kitų bendrovių prievoles, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad jai galėjo būti nežinomi Banko reikalavimai dėl prievolių užtikrinimo, ar UAB „ATO projektai“ akcininkai neatskleidė jai galimų kreditavimo sąlygų, juolab, kad UAB „ATO projektai“ akcininkai susibūrė bendram projekto įgyvendinimui, o lėšų šio projekto vystymui neturėjo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė turėjo galimybę domėtis Kredito suteikimo sąlygomis. Vertinant, ar apeliantei galėjo būti siuprizinė laidavimo Kredito sutartyje numatyta sąlyga, taip pat taikytinas protingumo kriterijus, atsižvelgtina ir į apeliantės išsilavinimą, darbo patirtį. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, o apeliantės turimas aukštasis išsilavinimas ir vadovavimo patirtis UAB „Midpoint system“ (2000-06-29 – 2003-03-10) ir UAB „YZY“ (2004-02-12 – 2008-02-11) (CPK 179 str. 3 d.) neleidžia daryti išvados, jog apeliantei Kredito suteikimo sąlygos galėjo būti netikėtos.

Apeliantė taip pat siekia įrodyti, kad ginčijama Laidavimo sutartis pasirašyta dėl Banko grąsinimų ekonominiais padariniais, t. y. nesuteikti kredito, o tokiu atveju pagal minėto žemės sklypo įsigijimo preliminarią sutartį bendrovė būtų patyrusi didelius nuostolius, kadangi nebeturėjo galimybės per trumpą terminą gauti kredito kitoje bendrovėje. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos argumentus, kadangi apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atitinkamo dydžio kreditą bendrovei, neturinčiai kreditavimo istorijos ir pajamų kita kredito įstaiga būtų suteikusi be kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, pateikiant akcininkų laidavimą, ar toks Banko reikalavimas neatitiko tuo metu egzistavusios kreditavimo verslo praktikos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad iki Kreditavimo bei Laidavimo sutarčių sudarymo atsakovus ir Banką būtų sieję sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu Bankas galėjo daryti neteisėtą įtaką laiduotojos valiai sudaryti Laidavimo sutartį, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo sandorio sudarymą lėmė konkrečios protingumo ir verslo logikos kriterijus atitinkančios priežastys, suformavusios abiejų šalių laisvą valią jį sudaryti, atitinkamai negalima sutikti su apeliantės argumentais, jog buvo visos sąlygos, ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsnio nuostatomis dėl Banko ekonominio spaudimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės G. B. priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje, todėl G. B. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.