Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kaip nustatyta civilinėje byloje (Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.57-100082-08 – toliau ikiteisminio tyrimo medžiaga), 2008-01-16 apie 7.40 val. Vilniaus r., kelio Vilnius-Utena 16-ame km 630 m A. Š. vairuodamas automobilį „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė kelio važiuojamąją dalį bandžiusį pereiti tamsiu paros metu be atšvaitų ar žibinto tamsiai apsirengusį pėstyjį V. B.; dėl šio įvykio Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje 2008-01-16 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str.1 d. A. Š. atžvilgiu; automobilio „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas UAB „Mineraliniai vandenys“), valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo buvo apdrausta 2007-07-17 Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi AB „Lietuvos draudimas“; automobilio „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo suma sudarė 49,654 Lt, draudimo įmoka – 1,228,94 Lt; dėl šio autoįvykio AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 8665,60 Lt draudimo išmoką, dėl šios draudimo išmokos atlyginimo, ieškovas 2008-12-23 raštu kreipėsi į atsakovą; 2008-06-30 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R.Boiko nutarimu (toliau – nutarimas) ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str.1 d. A. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str.1 d. požymių bei nutarime konstatuota, kad A. Š. kraujyje etilo alkoholio nėra, o V. B. kraujyje rasta 2,59 promilės etilo alkoholio; įvertintos aplinkybes, kad pėsčiasis V. B. tamsiu paros metu ir esant blogam matomumui į kitą važiuojamosios dalies pusę ėjo be šviečiančio žibinto arba prie drabužių prisegto šviesą atspindinčio atšvaito ir neįsitikinęs, kad tai bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms bei tyrimo metu nenustatyta, kad vairuotojas A. Š. būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles, tai darytina išvada, jog pėsčiojo V. B. Kelių eismo taisyklių 86, 87 p. p. pažeidimas buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti ir šis eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės; 2010-07-22 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės T.Plotnikovos nutarimu atsisakyta panaikinti aukščiau nurodytą nutarimą bei atmestas V. B. atstovės advokatės I.Abramavičiūtės prašymas minėtą nutarimą panaikinti; 2010-08-03 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R.Boiko nutarimu patenkintas V. B. atstovės advokatės I.Abramavičiūtės prašymas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, ikiteisminis tyrimas atnaujintas; 2010-08-04 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, V. B. atstovės advokatės I.Abramavičiūtės skundas patenkintas ir panaikintas 2010-07-22 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės T.Plotnikovos nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą; 2011-03-30 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R.Kubiliaus nutarimu (toliau – nutarimas) ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str.1 d. A. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 281 str.1 d. požymių bei nutarime konstatuotos analogiškos kaip ir 2008-06-30 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R.Boiko nutarime nurodytos ikiteisminio tyrimo nutraukimo aplinkybės (civ. bylos b.l. 9-20; ikiteisminio tyrimo medžiagos b.l. 1-26, 20-34, 38-41, 49-50, 64-66, 58-60, 63-64, 66-68, 75-76, 82-83, 87-110). Atsakovas V. B. niekur nedirba, yra iš dalies darbingas, jam nustatytas 55 proc. dydžio darbingumas, nekilnojamojo turto neturi, jo gaunamos kas mėnesį pajamos sudaro 352 Lt (civ. bylos b.l. 67-76).

Liudytojas A. Š. 2011-10-25 vykusio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad autoįvykio, įvykusio 2008 metų sausio mėnesį kelyje Vilnius – Utena metu, jis automobiliu kliudė atsakovą, kuris buvo neblaivus, ėjo kelio važiuojamaja dalimi be atšvaitų. Ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Jis (liudytojas) yra rūpestingas ir atidus vairuotojas, jei ne kelio ženklai, būtų važiavęs didesniu greičiu, tai pasekmės galėjo būti liūdnesnės. Tuo metu buvo 70 km greitis. Jis važiavo su trumpomis šviesomis, prasilenkė su kitu automobiliu ir tada iš karto pamatė pėstyjį, kuris buvo dešinėje kelio pusėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-03-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-462/2002).

Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai, kurie yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

Taigi, deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir kaltę, žalą, išskyrus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Materialinių teisinių civilinės atsakomybės santykių sąlygos suponuoja ir atitinkamas procesines deliktinio santykio šalių pareigas kilus ginčui. Įprastai sprendžiant ginčą tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo procesinė pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, nes ji preziumuojama) tenka nukentėjusiam asmeniui.

Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų ar teisės pagrindu. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos. Galėjimas ar negalėjimas, galimybių turėjimas ar neturėjimas, sugebėjimas ar nesugebėjimas atlikti reikalaujamus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo yra kaltės, o ne neteisėtumo klausimas; civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas ir paskirtis – civilinės atsakomybės pagrindu ir draudimo santykių principu užtikrinti žalos, kuri atsirado ne dėl tyčinių veiksmų, atlyginimą, Draudimo prievolė atsiranda intervale nuo tyčinių veiksmų iki paprasto neatsargumo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Paprastas neatsargumas, kaip kaltė, sudaranti pagrindą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiams atsirasti, gali būti kaip objektyvi klaida, mažiausias neapsižiūrėjimas, neatidumas ar nepakankamas apdairumas, net nesugebėjimas konkrečioje situacijoje numatyti visų saugaus elgesio galimybių ir jomis pasinaudoti. Skolininko kaltė preziumuojama, todėl jis turi įrodyti, kad ėmėsi visų konkrečioje situacijoje galimų priemonių žalai išvengti (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-153/2008).

2003-09-18 LR Draudimo įstatymo Nr. IX-1737 82, 90-91, 93 str. str. apibrėžta draudžiamojo įvykio samprata, draudimo išmokos mokėjimo tvarka. Nuo 2001 m. birželio 30 d. įsigaliojusiu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (nauja įstatymo redakcija - 2007 m. gegužės 17 d. Nr. X-1137) (toliau - TPVCAPDĮ) reglamentavus naują civilinės atsakomybės draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. Šiuo tikslu, be bendrosiose draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK ir Draudimo įstatyme) įtvirtintų draudiko teisių ir pareigų, TPVCAPD įstatymas (15, 19 straipsniai ir kt.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės) (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalis) nustato papildomas civilinės atsakomybės draudiko pareigas, detalizuojant ir patį draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimo bei žalos nustatymo procesą. Siekdamas gauti draudimo išmoką nukentėjęs asmuo privalo pateikti civilinės atsakomybės draudikui pretenziją dėl eismo įvykio metu padarytos žalos bei turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, taip pat padėti nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato nukentėjusio asmens pareigos pateikti įrodymus, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas kitas įvykyje dalyvavęs asmuo. Priešingai, civilinės atsakomybės draudikas privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą bei per 30 dienų (arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad sisteminis nurodytų TPVCAPDĮ nuostatų bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog, gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-25 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-3/2011).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo dėl to, kad įvykęs autoįvykis nebuvo draudžiamuoju ar dėl ieškovo išmokėtos draudimo išmokos, jos paskaičiavimo, dydžio, nekilo (TPVCAPDĮ 11, 15, 16, 17 str. 1d., 22 str.) (civ. b.l.18, 19, 20)..

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas autotechninis tyrimas (b. l. 103-106), kuriuo nustatyta, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pėsčiojo V. B. veiksmai, - tamsiu paros metu ėjo kelio važiuojamąją dalimi ir sudarė sunkiai pastebimą neišvengiamą kliūtį automobilio „R. M.“ vairuotojui A. Š..

Pagal 2000-10-12 LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 12 str., eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu; eismo dalyviai privalo išmanyti šį įstatymą, mokėti KET; eismo dalyviai, tame tarpe, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti. Pagal šio įstatymo 15 str., pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą; į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – per sankryžas pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją; Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms; pėstiesiems, tame tarpe, draudžiama: eiti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarai, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas); eiti automagistrale ar greitkeliu; eiti skiriamą ja juosta arba greta jos važiuojamosios dalies pakraščiu; kitos pėsčiųjų pareigos yra nustatytos KET.

Pagal autoįvykio metu, galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 86 punktą – pėstieji, einantys neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba prie drabužių prisisegti šviesą atspindintį atšvaitą; pagal KET 87 punktą - į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją, neturi peržengti perėjos ribų, kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, kaip pėsčiasis ir eismo dalyvis sudarė galimybes kilti grėsmei savo saugumui, sveikatai, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiavusia transporto priemone išvengti, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytos aplinkybės, susijusios su būtent atsakovo (kaip eismo dalyvio) KET reikalavimų pažeidimais, kurie buvo pagrindas autoįvykiui kilti (didelis neatsargumas).

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalį asmenys, turintys regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (paprastai tai subrogacija) arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Kadangi atsakovo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta, ieškovas tiesiogiai dėl žalos atlyginimo (išmokėtos draudimo išmokos) kreipėsi į atsakovą.

Esant aukščiau išdėstytom aplinkybėm, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo atstovės teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kuriais buvo prašoma ieškinį atmesti, tame tarpe ir argumentas, kad atsakovas dėl psichinio sutrikimo diagnozės turi lėtinį mąstymą ir tai įtakoja jo kaltę dėl eismo įvykio kilimo. Tai, kad atsakovas serga psichine liga, jo kaltės dėl eismo įvykio nepanaikina, atsakovas iki eismo įvykio buvo darbingas, jis nėra pripažintas neveiksniu, ir kaip minėta aukščiau ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad būtent jo veiksmai, buvo pagrindinis ir lemiamas veiksnys eismo įvykiui įvykti, nes padaryti pažeidimai yra absoliučiai priešingi eismo saugumui, šiuo atveju atsakovo atstovės nurodytas argumentas gali būti vertintinas kaip pagrindas sprendžiant klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra gauta duomenų, kad A. Š. būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles, t.y. būtų viršijęs leistiną greitį ar kitokiu būdu nusižengęs Kelių eismo taisyklėms, elgęsis neatsargiai ar neapdairiai, būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, taigi atmestinas ir atsakovo atstovės argumentas, kad dėl eismo įvykio kaltas A. Š. valdęs didesnės grėsmės šaltinį. Praktiką, kuomet sprendžiant klausimą dėl padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės būtina vertinti įrodymus, susijusius su valdytojo veiksmų teisėtumu KET požiūriu, o taip pat ar jo veiksmuose nebuvo neteisėto neveikimo formuoja teismai (Žr. Vilniaus apygardos teismo 2010-03-17 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-304-115/2011).

Nuostata, kad asmens turtui padarytą žalą privalu atlyginti visiškai, įtvirtinta ir CK 6.263 straipsnio 2 dalyje. Kartu CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principą, taip pat numatyta galimybė įstatyme nustatyti šio principo išimtį. Tokia išimtis numatyta būtent CK 6.282 straipsnio 3 dalyje, kuri suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kadangi CK 6.282 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės, įtvirtintos CK 6.281 straipsnio 1 dalyje, tai ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Žalą padariusio asmens sunkios turtinės padėties sąvoka yra vertinamoji, todėl teismui apie tai paliekama spręsti pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, pagal CK 1.5 straipsnio 3 dalį, sprendžiant teismo diskrecijai priskirtus klausimus, taigi ir taikant CK 6.282 straipsnio 3 dalį, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Analizuodama CK 6.282 straipsnio 3 dalies prasmę ir turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.282 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, jeigu žalą padariusiam asmeniui būtų sudaryta galimybė nevykdyti savo deliktinės prievolės, nors tokios prievolės įvykdymas yra įmanomas. Dėl to ši teisės norma negali būti taikoma tada, kai atsakingas už padarytą žalą asmuo neįrodo, kad objektyviai jam nėra galimybių atlyginti padarytą žalą. Sprendžiant apie tokios galimybės turėjimą ar neturėjimą, teismui būtina išsiaiškinti, ar aplinkybės, dėl kurių daroma išvada apie žalą padariusio asmens sunkią padėtį, yra pastovaus ir ilgalaikio pobūdžio. Tai reiškia, kad turi būti įvertinama ne tik žalą padariusio asmens turtinė padėtis, egzistuojanti bylos nagrinėjimo metu, bet ir šio asmens sveikatos būklę, šeiminę ir socialinę padėtį apibūdinančios bei kitos reikšmingos aplinkybės, kurios gali daryti įtaką jo turtinei padėčiai tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-116/2005).

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes bei, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki, jis iš dalies yra darbingas, neturi turto, nuo 1987 m. serga nepertraukiama psichine liga, atsakovui diagnozuotas besiformuojantis psichinis sutrikimas, kuris apsunkina jo socialinę adaptaciją ir darbingumą (b.l. 94), atsakovas neturi šeimos - yra pagrindas sumažinti ieškovo prašomą priteisti žalos atlyginimui 8665,60 Lt 50 procentų (8665,60 Lt x 50 proc. – 4332, 80 Lt). Todėl ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal LR CK 6.37, 6.210 str. 1 d. iš atsakovo priteistina 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistinos 4332, 80 Lt sumos nuo ieškinio pareiškimo priėmimo dienos (2010-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.

Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93 str. nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, be to, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Nors ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau atsižvelgiant į pareikštus reikalavimus, ieškinys (reikšmingesnė jo dalis) neabejotinai buvo priimtas ieškovo naudai, ieškinys pripažintas pagrįstu, o atlygintinos žalos dydis sumažintas dėl atsakovo turinės padėties, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 130 Lt žyminio mokesčio proporcingai patenkinto reikalavimo daliai, o likusi dalis žyminio mokesčio 130 Lt (260 – 130 = 130) grąžintina ieškovui (CPK 93 str. 2 d., 4 d.).

Byloje apklaustas liudytoju A. Š. pateikė teismui prašymą (b.l. 78) dėl 83,39 Lt atlyginimo ryšium su jo atvykimu į teismo posėdį. Kadangi ieškinys (reikšmingesnė jo dalis) neabejotinai buvo priimtas ieškovo naudai, liudytojo turėtos dėl atvykimo į teismą išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 89 str. 4 d., 93 str.).

Atsakovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų 100 procentų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-12-13 sprendimais (1.7.)-S-1812-10 ir 2011-08-22, Nr. (1.7.)-ST-116-11 (b.l. 34-35, 75-76). Atsižvelgiant į minėtą, į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne atsakovo naudai, t.y. iš esmės ieškovo naudai, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos - 600 Lt, nepriteistinos (CPK 96 str., 99 str.).

CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą turi būti vadovaujamasi teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo principų, t.y. būtina atsižvelgti tiek į ieškovo (išieškotojo), tiek į atsakovo (skolininko) interesus. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti būsimo sprendimo įvykdymo išdėstymo. teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčios teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-03 nutartis civ.byloje Nr.3K-3-1110/2001; 2001-10-03 nutartis civ.byloje Nr.3K-3-903/2001 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei, kad ieškovas yra juridinis asmuo - draudimo kompanija – pelno siekianti įmonė, atsakovas fizinis asmuo, į atsakovo sunkią turtinę padėtį, kad atsakovas nėra atlyginęs nei dalies žalos ieškovui, į iš atsakovo priteistinos ieškovui draudimo išmokos dydį, kuri nagrinėjamu atveju atsakovui yra pakankamai ženkli, atsakovo gebėjimą iš karto atlyginti ieškovui priteistą sumą bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo (CK 1.5 str.), šalių lygiateisiškumo principais, teismo nuomone, yra tikslinga šiuo Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu, kuriuo iš atsakovo ieškovui priteistina 4332, 80 Lt žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2010-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 130 Lt bylinėjimosi išlaidų, vykdymą išdėstyti dalimis 24 (dvidešimt keturiems) mėnesiams, išieškant iš skolininko (atsakovo) išieškotojo (ieškovo) naudai kas mėnesį po 185,95 Lt (CPK 284 str. 1 d.). Manytina, kad toks išdėstymas neprieštaraus ieškovo (išieškotojo) ir atsakovo (skolininko) interesų pusiausvyros principui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 4332,80 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt du litus 80 ct.) žalos atlyginimo, 130 Lt (vieną šimtą trisdešimt litų) žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-05-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, a.s. Nr. 77 7300 0100 0054 3713, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, naudai, šios sprendimo dalies vykdymą, išdėstant kas mėnesį mokomomis periodinėmis įmokomis po 185,95 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis litus 95 ct.) dvidešimt keturių mėnesių laikotarpiui, pirmąją išdėstyto mokėjimo įmoką atliekant šiam teismo sprendimui įsiteisėjus.

Priteisti iš V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) liudytojui A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Taikos g. 51-20, Utena, a.s. Nr. 03 7044 0001 4061 3963, 83,39 Lt (aštuoniasdešimt tris litus 39 ct.) atvykimo į teismą išlaidų.

Grąžinti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, a.s. Nr. 77 7300 0100 0054 3713, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, 130 Lt (vieną šimtą trisdešimt litų) žyminio mokesčio.

Sprendimą dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.