Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-380/2017 Teisėja K. Baškienė Proceso Nr.1-01-1-44951-2016-5

2017 m. spalio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Dalios Kursevičienės ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016-09-29 iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo E. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš nuteistojo M. D. 5000 Eur nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo E. S. patirtos 500 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo M. D..

Laikinas nuteistojo M. D. nuosavybės teisės į visų rūšių turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, pinigines lėšas, tarp jų ir bankų sąskaitose) apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl E. S. civilinio ieškinio atlyginimo įvykdymo. Nuspręsta laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti atlyginus priteistą civilinį ieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, tai yra: 2016-09-22, apie 00.30 val., prie baro, esančio (duomenys neskelbtini), muštynių su E. S. metu, kelis kartus peiliu dūrė E. S. į ranką, koją ir pilvą, padarydamas sužalojimus: durtines-pjautines žaizdas dešinėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, krūtinės ląstos dešinėje. Dėl kiaurinio pilvaplėvės ertmės sužalojimo pakenkus klubinei žarnai, inkstui, kraujui išsiliejus į pilvaplėvės ertmę, buvo sunkiai sutrikdyta E. S. sveikata. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir M. D. išteisinti neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl įrodymų vertinimo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Be to, teismo padarytos išvados prieštarauja bylos duomenims. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje kaip kaltinančius įrodymus analizavo ir vertino nukentėjusiojo E. S. parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą, liudytojų A. K. ir R. P. parodymus. Taip pat rėmėsi liudytojo R. Z. parodymais. Tačiau šie duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, buvo vertinami atskirai, o ne jų visuma, prioritetinę reikšmę suteikiant nukentėjusiojo parodymams, jis yra bylos baigtimi suinteresuotas subjektas (nukentėjusysis tikisi patirtos žalos atlyginimo), tačiau neabejotinų duomenų, leidžiančių nuspręsti apie M. D. kaltumą, padarius inkriminuotą nusikaltimą, byloje nėra. Dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. 2016-09-22 11.50 val., apžiūrint ekspertui, nukentėjusysis apie įvykį nieko nepasakojo, sakė, kad neprisimena (t. 1, b. l. 74–75). Kitą dieną reanimacijos palatoje jis buvo apklausiamas tyrėjos, tačiau sužalojimo aplinkybių nenurodė, nes neprisiminė. Nurodė: „vaikiną, kuris mane užpuolė, atpažinčiau iš bendrų veido bruožų“ (t. 1, b. l. 46–47). BPK 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Pagal apklausoje nurodytas žymes neįmanoma atpažinti nuteistojo, o parodymo atpažinti protokole taip pat nurodyta, kad atpažino iš bendrų veido bruožų (t. 1, b. l. 50–52). Teisme nukentėjusysis paaiškino, kad apie apklausą ligoninėje ir atpažinimą jis nieko neprisimena, nes buvo tik po operacijos, o vėlesnių apklausų metu tyrėja jam pasakė, kad jis akimis parodė į M. D. nuotrauką. Žiūrint į fotolentelę, kurioje viena šalia kitos suklijuotos šešios nuotraukos, nuspėti, į kurią nuotrauką rodoma akimis, nėra įmanoma. Prie visų parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų yra pridėtos fotonuotraukos, kuriose nufotografuoti atpažįstantys asmenys, rodantys ranka į atpažįstamąjį, o prie nukentėjusiojo atpažinimo protokolo tokios nuotraukos nėra. Teismo posėdžio metu apklaustos tyrėjos, dalyvavusios parodyme atpažinti, negalėjo pagrįstai paaiškinti, kodėl nenufotografavo nukentėjusiojo, rodant į atpažįstamąjį. Vėlesnėje 2016-10-19 apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojęs asmuo buvo plikai skusta galva (t. 1, b. l. 53–56). Dar vėlesnėje 2016-11-16 apklausoje nukentėjusysis šiuos parodymus paneigė, tačiau nurodė: „susimušiau su asmeniu, kurio tą naktį neatpažinau <...> per draugus ir bare dirbusį (duomenys neskelbtini) išsiaiškinau, kad konfliktas įvyko būtent su (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 58). Apklaustas teisme liudytojas R. Z. nurodė, kad tiek nukentėjusysis, tiek (duomenys neskelbtini) buvo bare, tačiau nematė, kad jie būtų bendravę ar konfliktavę, ir nematė, kad jie būtų kartu išėję iš baro. Be to, nukentėjusysis teismo posėdžio metu pareiškė, kad esančio salėje M. D. neatpažįsta. Iš šios analizės galima padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo E. S. parodymais negalima remtis darant išvadą, jog būtent nuteistasis M. D. jį sužalojo.Liudytoja A. K. yra vienintelė liudytoja, kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus, kad matė besimušančius vyrą ir nukentėjusįjį įvykio dieną prie baro. 2016-09-27 parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu ši liudytoja nurodė, kad: „nuotraukoje Nr. 4 esantis vyras labai panašus į vyrą, kurį rugsėjo 21 d. vėlų vakarą mačiau naktinėje parduotuvėje – bare <...> nuotraukoje esantis labai panašus į man bare matytą“ (t. 1, b. l. 119). Tačiau teismo nuosprendyje nurodant šį atpažinimo protokolą rašoma, kad ši liudytoja atpažino M. D., tačiau nenurodyta, kad atpažino kaip labai panašų į M. D.. Gynėjas mano, kad šios liudytojos parodymų negalima laikyti abejonių nekeliančiais, kadangi į policiją, pamačiusi mieste M. D., ji skambino jau po parodymo atpažinti pagal nuotrauką. Be to, įvykio naktį ji buvo neblaivi. Pagal jos parodymus, nukentėjusysis lauke mušėsi su asmeniu, po to nubėgo susiėmęs už pilvo, tačiau įvykio dieną nuteistajam M. D. buvo operuota kairės rankos alkūnė ir jis negalėjo ne tik muštis, bet ir šios rankos lankstyti. Be to, liudytoja parodė, kad M. D. jai rodė mažą peiliuką, tačiau nuteistasis tai kategoriškai neigia, o, be to, mažu peiliuku nebūtų galima padaryti tokių kiaurinių pilvo sužalojimų. Muštynės lauke vyko tamsiu metu ir galima buvo įžiūrėti tik žmonių siluetus, bet ne veidus. Tiek ši liudytoja, tiek liudytoja R. P. nurodė, kad nuteistasis po muštynių vėl buvo sugrįžęs į barą, kas būtų visai nelogiška, jei nuteistasis būtų peiliu sužalojęs nukentėjusįjį. Visi kiti nuosprendyje aptarti M. D. kaltę grindžiantys įrodymai tik patvirtina, kad įvykio naktį M. D. buvo bare, tačiau nė vienas iš šių aptartų įrodymų nepatvirtina, kad būtent M. D. sužalojo nukentėjusįjį. Liudytojas D. R. parodė, kad jam žinomi asmenys, pravarde (duomenys neskelbtini), kurių vardai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) su tokia pravarde nepažįsta (t. 1, b. l. 146), todėl nukentėjusiojo draugų minimas (duomenys neskelbtini), kuris sužalojo nukentėjusįjį, galėjo būti ne M. D., o kitas tokią pravardę turintis asmuo. Dėl in dubio pro reo principo pažeidimo. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas abejonių dėl M. D. kaltės nepašalino, o nuosprendį grindė tik prielaidomis, kurios prasilenkia ne tik su logika, bet ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nekaltumo įrodinėjimo naštą perkėlė M. D. ir jį nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. D., neįsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino įrodymų visumos tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio požiūriu. M. D. kaltės klausimą sprendė ir visus kitus byloje esančius M. D. teisinančius įrodymus atmetė neargumentuotais motyvais. Visi aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, todėl nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendį panaikinti. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti ir apklausti gynybos liudytojus: A. K., R. P., A. G. ir (duomenys neskelbtini), kuri minima A. K. parodymuose. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisingas, teismo nustatytos bylos aplinkybės neatitinka tikrovės, neįrodytas tyčios buvimas, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeista jo teisė į rungimosi ir lygiateisiškumo principus, suvaržyta teisė į gynybą, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Visa tai sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį. Nuteistasis nurodo, jog asmeniui turi būti garantuota teisė į teisingą teismą. Teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, užtikrinti visų proceso dalyvių teises. Teisingo bylos nagrinėjimo principo aspektai: šalių procesinio lygiateisiškumo užtikrinimas; kaltininko teisė žinoti, kuo jis kaltinamas; teisminio nagrinėjimo aplinkybės. Lygiateisiškumo principas reiškia, kad kiekviena bylos šalis turi naudotis lygiomis galimybėmis, nė vienai jų negali būti teikiamas pranašumas, nė vienai bylos šaliai negali būti trukdoma teikti įrodymus, tiesiogiai dalyvauti juos tiriant, reikšti prašymus, ginčyti kitos šalies nuomonę bei argumentus, dėstyti savo nuomonę sprendžiamais klausimais, negali būti varžoma teisė į gynybą. Rungimosi principas garantuoja teisę kaltininkui pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba prašyti, kad tokie liudytojai būtų apklausti. Tai, kad teisme, vadovaujantis BPK 274 straipsnio 4 dalimi, kaip liudytojai buvo apklausti tie patys asmenys, kuriuos ikiteisminiame tyrime buvo apklausę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nereiškia, kad nagrinėjant bylą buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies ir BPK 44 straipsnio 5,7,8 dalyse įtvirtintų reikalavimų, užtikrinant kaltinamojo teisę į teisingą teismą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aiškinosi, ar jis kaltas, tačiau visiškai nesiaiškino, ar jis apskritai galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Byloje yra duomenų, kad nusikaltimo metu (dieną) jo kairė ranka buvo sužalota, sutvirtinta ortopediniu įtvaru. Tai patvirtina bylos duomenys bei gydytojų pažyma. Šios aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos. Būdamas tokios sveikatos būklės, tuo metu nevaldantis vienos rankos, niekaip negalėjo atlikti tokių veiksmų ir nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas. Atkreipia dėmesį į ikiteisminį tyrimą kuravusio prokuroro padarytas klaidas. Nors apylinkės teismas šias klaidas ištaisė, tačiau jam inkriminuojamos veikos baudžiamumas ir sunkumas nepasikeitė, jo situacija nepalengvėjo ir nesušvelnėjo. Todėl prašo nustatyti, ar būdamas tokios sveikatos būklės, turėdamas rimtą rankos traumą, galėjo atlikti muštynių / grumtynių veiksmus ir kitam asmeniui sutrikdyti sveikatos būklę. Ir tik po to spręsti kaltės klausimą bei nustatyti, ar skiriant bausmę teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar teisingai paskirta bausmė. Jei aptartoms aplinkybėms nustatyti nepakanka byloje esančios gydytojo pažymos dėl jo traumos, prašo papildomai iškviesti ir apklausti specialistą ar kitą asmenį, turintį specialių žinių, jo argumentams patvirtinti ir kylančioms abejonėms paneigti. Nuteistojo nuomone, byloje esantys įrodymai tik patvirtina nukentėjusiojo E. S. sunkų sveikatos sutrikdymo faktą, tačiau tie įrodymai nei atskirai, nei kaip visuma nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Remiantis nacionaline ir tarptautine teismų praktika, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nurodo, jog gynyba neturi pateikti neginčijamų nekaltumo įrodymų, jiems pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini ir nepatikimi. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, kitus duomenis įvertino nepakankamai, nesusiejo jų į vieną logišką seką. Teismas nuosprendį daugiausia grindė liudytojos A. K. parodymais, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja parodymams, duotiems teisme. Tai, kad šios liudytojos parodymai yra nepatikimi, įrodo liudytojos R. P. nuoseklūs ir vienodi parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Liudytojos A. K. parodymų patikimumu galima abejoti ir dėl tos aplinkybės, kad ji nusikaltimo metu buvo išgėrusi (vartojusi) alkoholio. Tai patvirtina liudytojos R. P. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to mano, kad tikslinga šias liudytojas pakartotinai apklausti ir išsiaiškinti tikrąsias parodymų prieštaravimo aplinkybes. Taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje figūruoja asmenys, kurie vienaip ar kitaip yra tiesiogiai susiję su įvykiu ir gali paliudyti bei patvirtinti aplinkybes, kurios teisme nebuvo tiriamos, tačiau kurios turi tiesioginės reikšmės jo nekaltumui įrodyti. Tai yra liudytojas A. G., kuris viešai išplatino informaciją ir taip suklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, neva nusikaltimą padarė būtent jis, t. y. asmuo, pravarde (duomenys neskelbtini). A. G. jo ne tik kad nepažinojo, tačiau iki įvykio, kurio metu buvo sužalotas E. S., jo net nebuvo matęs. Šis asmuo galėtų smulkiau detalizuoti įvykio aplinkybes, kurios įrodys, kad liudytojos A. K. parodymais, duotais teisme, negalima tikėti ir negalima jais grįsti nuosprendžio. Taip pat pažymi, kad liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad be jos draugės R. P. buvo ir kita mergina, vardu (duomenys neskelbtini), kurią pareigūnai privalėjo apklausti kaip įvykio liudytoją. Todėl prašo nustatyti šį asmenį ir apklausti jį kaip liudytoją. Prašo nustatyti ir šias aplinkybes: kodėl prokuroras nesiėmė visų būtinų veiksmų jo kaltei įrodyti, t. y. nebuvo atlikta DNR ekspertizė, nebuvo ieškoma kraujo pėdsakų, nebuvo ieškomi ir paimti nusikaltimo metu jo vilkėti rūbai, nusikaltimo įrankis. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas vyko kryptingai, o teismas nuosprendį priėmė tik remdamasis kaltinamuoju aktu. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinius skundus patenkinti ir nuteistąjį išteisinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Apeliaciniai skundai atmestini.Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).Kadangi nuteistasis M. D. ir jo gynėjas advokatas M. Kepenis apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo padarytomis išvadomis dėl M. D. kaltės pagal BK 135 str. 1 d., todėl jų apeliacinių skundų argumentai bus nagrinėjami kartu.Nuteistasis M. D. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas M. D. nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino įrodymus, nevertino jų visumos, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė arba iš viso nevertino, nepašalino prieštaravimų proceso dalyvių parodymuose, neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino įrodyta, kad M. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį M. D., nukentėjusįjį E. S., liudytojus A. K., R. P., R. Z., D. Š., R. B., D. P., G. B., D. S., T. R., J. K., T. K., paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. D. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. D. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl nukentėjusiojo sužalojimų ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai jas atmetė. Nuteistasis M. D. viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors aiškino 2016 m. rugsėjo 21 d. buvęs bare (duomenys neskelbtini), bendravęs su A. K. ir R. P., bet tvirtino, kad nukentėjusiojo E. S. bare nematė, su juo nekonfliktavo ir peiliu nesužalojo. Tačiau tokius nuteistojo M. D. parodymus paneigė liudytojos A. K. ir R. P., kurios matė kilusį konfliktą tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, liudytojas R. Z. patvirtino, kad bare buvo M. D. ir E. S.. Nepasitvirtino ir apeliaciniame skunde nuteistojo iškeltos versijos, kad buvo neteisingai apkaltintas dėl A. G. išplatintos informacijos, kuri suklaidino pareigūnus, kad jis negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, nes jo ranka buvo operuota. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytoją A. G., specialistę G. Andriuškevičiūtę. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. G. parodė, kad įvykio vakarą jis vaikščiojo po rajoną, eidamas pirkti alaus, praėjo pro baro-parduotuvės (duomenys neskelbtini) kitą pusę, susitiko pažįstamą (duomenys neskelbtini), su juo pasisveikino ir matė, kaip šis nuėjo link (duomenys neskelbtini) gatvės. Tai buvo apie 24–01 val. nakties. Jis perėjo į kitą gatvės pusę, nusipirko alaus, traškučių, o einant namo, jam paskambino draugas E. S. ir pasakė, kad yra subadytas. Paklausė, kas subadė, draugas atsakė, kad nepažįstamas asmuo. Tuomet jis nubėgo prie draugo laiptinės, ten susitiko nukentėjusįjį, atėjo dar keli draugai, jie iškvietė greitąją pagalbą ir E. S. išvežė į ligoninę. Po to jis nuėjo į (duomenys neskelbtini), ten jo kaimynė (duomenys neskelbtini) su drauge (duomenys neskelbtini) papasakojo apie to vakaro įvykį, tačiau niekas nieko neminėjo apie (duomenys neskelbtini). Tik po 4–5 dienų iš žmonių rajone jis sužinojo, kad E. S. sužalojo (duomenys neskelbtini). Liudytojo A. G. manymu, taip negalėjo būti, kadangi jis (duomenys neskelbtini), t. y. M. D., susitiko eidamas namo, ir tik vėliau, maždaug po 30 min., E. S. buvo sužalotas (b. l. 31–32, t. 5). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo A. G. parodymai iš esmės patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvykių seką. Pažymėtina, jog pats nuteistasis M. D., pirmosios instancijos posėdžio metu pasakodamas apie 2016 m. rugsėjo 21 d. įvykį, nurodė, jog atėjo į barą (duomenys neskelbtini) susitikti su draugu, prisėdo prie merginų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jas pavaišino. Kadangi draugas į barą neatvažiavo, M. D. nuėjo į namus jam paskambinti. Draugo telefonas buvo išjungtas, todėl M. D. grįžo atgal į barą (b. l. 132, t. 4). Kadangi nuteistasis teigia, jog įvykio vakarą buvo trumpam išėjęs iš baro (duomenys neskelbtini) ir vėl į jį sugrįžo, todėl liudytojas A. G. nuteistąjį M. D. galėjo sutikti kaip tik tuo metu, kai šis ėjo į namus paskambinti draugui, o po to sugrįžo į barą. Todėl šio liudytojo parodymai nepaneigia nei nukentėjusiojo E. S., nei liudytojų A. K., R. P. parodymų bei nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. aiškino, kad A. G. jo nepažinojo ir niekada nėra matęs, bet liudytojas tvirtino tą vakarą sutikęs pažįstamą M. D. ir su juo pasisveikino. Ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti M. D. parodymų teisingumu. Liudytojas A. G. nematė, kaip buvo sužalotas E. S., todėl negalėjo paneigti M. D. kaltės, nors tvirtino girdėjęs, kad tai padarė nepažįstamasis. Tai, kad E. S. ar kiti asmenys, su kuriais A. G. kalbėjo po įvykio, jam nepasakė, kas sužalojo nukentėjusįjį, negali paneigti jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar teisme.Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai reikalaujama atmesti nukentėjusiojo E. S. parodymus kaip nepatikimus. Pirmosios instancijos teismas analizavo visus nukentėjusiojo duotus parodymus, juos įvertino, lygino su kitais įrodymais, pasisakė, kuriais vadovaujasi ir kuriuos atmeta. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. S. parodė, kad jis (duomenys neskelbtini) gatvėje prie baro (duomenys neskelbtini) susimušė su M. D., kuris jam peiliu dūrė penkis kartus. Jis buvo neblaivus, todėl negali pasakyti, ar tai tikrai tas žmogus, bet buvo panašus į kaltinamąjį M. D.. Iš draugų ir pažįstamų sužinojo, kad jį sužalojo M. D. (b. l. 51–52, t. 4.). Nukentėjusysis teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu 2016-11-16 duotus parodymus, kad išėjęs iš baro jis susimušė su asmeniu, pravarde (duomenys neskelbtini), kurio rankoje matė peilį. Vyrą, pravarde (duomenys neskelbtini), anksčiau buvo matęs, atpažino iš tyrėjos pateiktų nuotraukų. Jis galvojo pats viską išsiaiškinti, nenorėjo žmogų apskųsti policijai, todėl kitų apklausų metu neteisingai apibūdino užpuoliką (b. l. 58–60, t. 1). Šie jo parodymai iš esmės atitinka liudytojų A. K., R. P., R. Z., D. Š. parodymus. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu E. S. iš pateiktų 6 nuotraukų atpažino M. D., kaip jį sužalojusį asmenį (b. l. 50–52, t. 1). Nors dėl šio atpažinimo apeliaciniuose skunduose keliamos įvairios abejonės, tačiau liudytojos D. P. ir G. B. patvirtino, kad ligoninėje E. S. iš pateiktų 6 nuotraukų atpažino M. D., kaip jį sužalojusį asmenį. Be to, ir pats nukentėjusysis patvirtino, kad jam buvo parodytos nuotraukos ir jis atpažino jį sužalojusį asmenį. Nukentėjusysis po įvykio, būdamas ligoninėje, galėjo visų atpažinimo aplinkybių neprisiminti, bet jis patvirtino, kad buvo atvykusios dvi pareigūnės, kad rodė nuotraukas. Parodymas atpažinti asmenį pagal nuotrauką atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimų. Nors ir nebuvo fotografuojama, kaip nukentėjusysis parodė nuotrauką asmens, kurį atpažino, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti šio ikiteisminio tyrimo veiksmo teisėtumu. E. S. pirmosios apklausos metu parodė, jog 2016 m. rugsėjo 21 d., naktį, apie 23.30 val., jis išėjo iš visą parą dirbančios alkoholiu prekiaujančios parduotuvės. Einantį namo jį užpuolė nepažįstamas vyras apie 30 m. amžiaus. Konflikto aplinkybių jis neprisiminė, nes buvo neblaivus, bet jo pirmas tikrai nepradėjo. Patvirtino, jog jį sužalojusį vyrą jis galėtų atpažintų pagal veido bruožus (b. l. 46–47, t. 1). 2016-10-19 apklausos metu E. S. parodė, jog jį užpuolęs vyras buvo aukštas, stambokas, plikai skusta galva, vilkėjo sportiniais drabužiais, nepanašus į jam parodytą M. D. nuotrauką (b. l. 53–55, t. 1). Teisme nukentėjusysis šių parodymų nepatvirtino, o ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad tokius parodymus davė nenorėdamas nurodyti jį sužalojusį asmenį. Nors nukentėjusiojo parodymai dėl jį sužalojusio asmens ikiteisminio tyrimo metu nebuvo vienodi, bet E. S. po įvykio, būdamas ligoninėje, pirmosios apklausos metu parodė, kad gali atpažinti jį sužalojusį asmenį, ir atpažino M. D., o teisme nukentėjusysis patvirtino, kad šis asmuo panašus į M. D.. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojai, kiti įrodymai, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Negalima sutikti su nuteistojo M. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusysis E. S. yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, nes tikisi patirtos žalos atlyginimo. Tačiau nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis būtų turėjęs priežastį apkaltinti būtent M. D.. Be to kiekvienoje byloje, kurioje civilinį ieškinį yra pareiškęs nukentėjusysis, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl vien šiuo pagrindu pripažinti, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, negalima. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistasis M. D. ir jo gynėjas teigia, kad liudytojos A. K. parodymai nepatikimi, jais negalima remtis, tačiau šios liudytojos parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo E. S., liudytojų R. P., R. Z. parodymams. Liudytoja A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad bare (duomenys neskelbtini) buvo su R. P., prie jų prisėdo M. D., kai atėjęs E. S. įžeidė R. P., M. D. norėjo ją užstoti. Ji matė, kad M. D. iš kišenės išsitraukė nedidelį peilį, ji bandė M. D. įspėti, bet šis pasakė, kad yra teistas ir jam tas pats. Matė, kaip nukentėjusiajam išėjus iš baro, paskui išėjo ir M. D.. Ji taip pat išėjo į lauką ir matė, kaip E. S. ir M. D. grūmėsi, po to nukentėjusysis susiėmė už pilvo ir nubėgo. Liudytoja A. K. patvirtino, kad ji gerai įsidėmėjo M. D. ir jį atpažįsta nė kiek nedvejodama, kad tai tikrai tas pats asmuo, kuris lauke grūmėsi su nukentėjusiuoju E. S. (b. l. 55, t. 4). Be to, liudytoja, pamačiusi gatvėje M. D., paskambino į Pagalbos centrą ir pranešė, kad mato ieškomą asmenį (b. l. 106,109,110, t. 4). Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, minėtus liudytojos A. K. parodymus patvirtina kitos liudytojos R. P. nuoseklūs parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kad 2016 m. rugsėjo 21–22 d. naktį bare (duomenys neskelbtini) buvo E. S. ir M. D.. Ši liudytoja patvirtino, jog E. S. ją įžeidė, o M. D. užstojo, vėliau nukentėjusysis ir nuteistasis išėjo į lauką, jiems iš paskos išėjo ir A. K.. Iš lauko grįžusi A. K. pasakė, kad M. D. turi peilį ir mušasi su E. S. (b. l. 54–55, t. 4). Šiuos abiejų liudytojų parodymus patvirtino ir liudytojas R. Z., kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nusikaltimo įvykdymo naktį dirbo parduotuvėje-bare (duomenys neskelbtini) barmenu. Tą naktį bare jis matė tiek M. D., pravarde (duomenys neskelbtini), tiek nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini), juos atpažino, jie yra nuolatiniai baro lankytojai. Patvirtino, jog M. D. sėdėjo šalia merginų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Konflikto tarp M. D. ir E. S. nematė. Teigė, jog iš lauko grįžusi (duomenys neskelbtini) pasakė, kad prie jų sėdėjęs vyras kažką padūrė, todėl jis pagalvojo, kad tai, (duomenys neskelbtini) (M. D.) (b. l. 130–131, t. 4). Šie liudytojai nurodė tas aplinkybes, kurias patys matė, jų parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, tarpusavyje sudaro bendrą visumą. Liudytojų A. K., R. P. parodymų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad M. D. sugrįžimas į barą po E. S. sužalojimo nuteistojo gynėjui atrodo nelogiškas. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė G. Andriuškevičiūtė paneigė nuteistojo M. D. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus, kad liudytojos A. K. parodymais negalima tikėti dar ir todėl, kad įvykio dieną nuteistajam M. D. buvo operuota kairė alkūnė, todėl jis negalėjo ne tik muštis, bet ir šios rankos lankstyti. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar jis, būdamas tokios sveikatos būklės, galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Specialistė G. Andriuškevičiūtė patvirtino, kad išanalizavusi medicininius dokumentus ji pastebėjo 2016-11-17 gydytojos V. B. išraše įsivėlusią klaidą, kadangi išraše minima M. D. dešinė alkūnė ir dešinysis dilbis, tačiau pagal pirminius medicininius išrašus M. D. buvo atlikta kairės rankos alkūnės tepalinio maišelio burzos pašalinimo operacija, be to, jos pačios atliktos apžiūros metu buvo sutvarstyta kairioji M. D. ranka. Specialistė patvirtino, jog būdamas tokios sveikatos būklės (po kairės rankos alkūnės sąnario operacijos) M. D. galėjo atlikti kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. galėjo durti peiliu kitam žmogui, kadangi rankos pagrindinė jėga kyla iš peties sąnario. Specialistės manymu, operuotos rankos judesiai galėjo būti riboti, tačiau galimi, kadangi kairės alkūnės uždegimas netrukdo smūgiuoti kumščiais ar rankose laikomu daiktu. Be to, specialistė pažymėjo, jog M. D. sužalojimus galėjo padaryti tiek viena, tiek kita ranka, priklausomai nuo to, ar yra dešiniarankis ar kairiarankis, dominuojančios rankos jėga yra stipresnė, tačiau smūgius suduoti galima ir nedominuojančia ranka (b. l. 30–31, t. 5). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialistės G. Andriuškevičiūtės parodymai paneigia nuteistojo M. D. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog jis dėl kairės rankos patirtos traumos, įvykio dieną negalėjo grumtis su nukentėjusiuoju ir peiliu jį sužaloti bei paneigia abejones liudytojos A. K. parodymais, jog įvykio vakarą ji matė, kaip nuteistasis M. D. grūmėsi su nukentėjusiuoju E. S..Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, byloje surinktais bei ištirtais rašytiniais įrodymais, juose užfiksuota informacija. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. D. kaltės padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Esant neginčijamai įrodytai jo kaltei, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo M. D. ir jo gynėjo advokato M. Kepenio apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. D. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinius skundus atmesti.