Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Braždienė rašytinio proceso tvarka spręsdama ieškinio priėmimo klausimą civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios UAB „D. E.“ ieškinį atsakovėms J. Č. ir V. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, reikšdama reikalavimą dviem atsakovėms ir prašydama priteisti iš atsakovės J. Č. 35968,91 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovės V. A. ir J. Č. solidariai 38267,02 Eur žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. liepos 25 d. J. Č. tapo vienintele UAB „D. E.“ akcininke ir šios įmonės vadove, ji pasirašė 2013 metų įmonės finansinę atskaitomybę, todėl jai puikiai žinoma, jog įmonė 2013 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 punkto (toliau - ĮBĮ) prasme. Nuo 2014 m. liepos 25 d. V. A. vykdė įmonės vadovės pareigas, tačiau taip pat nesiėmė jokių priemonių įmonės mokumui atstatyti ir/ar kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Minėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovės nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinį atsisakytina priimti.

Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali teismingumo taisyklė, nustatanti rūšinio teismingumo taisyklės išimtį, pagal kurią ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Šiuo atveju ieškinio reikalavimas grindžiamas bankrutuojančios įmonės dalyvio bei vadovų neteisėtu neveikimu, t.y. atsakovių – deliktine civiline atsakomybe.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies prasme ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams turi būti suprantami kaip bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vardu administratoriaus pareikšti ieškiniai ir reikalavimai bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės skolininkams, kuriais siekiama sugrąžinti į bankroto turto masę tai, kas buvo nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleista kitiems asmenims, ir tokiu būdu padidinti kreditorių galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus(Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-168-943/2015; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-52-464/2016; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-466-302/2016).

Įvertinus nurodytą įstatyminį reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, jog reikalavimas dėl 74235,93 Eur žalos atlyginimo yra teismingas apygardos teismui, tačiau svarbu tai, reiškiami du savarankiški reikalavimai dėl žalos atlyginimo, t.y. prašoma priteisti iš atsakovės J. Č. 35968,91 Eur žalos atlyginimo, o iš atsakovės V. A. ir J. Č. solidariai 38267,02 Eur žalos atlyginimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte taikymo taisyklė, kad, esant keliems savarankiškiems ieškinio reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Ši ieškinio sumos nustatymo taisyklė turi būti taikoma tais atvejais, kai vienas ieškovas reiškia kelis reikalavimus atsakovui arba keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą atsakovui privalomo bendrininkavimo atveju (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jei keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu – kaip to paties pobūdžio reikalavimus arba įsipareigojimus, pagrįstus ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).

CPK 43straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu ieškinio dalykas yra: 1) bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (privalomas bendrininkavimas); 2) to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas). Dažniausiai situacija, kai vieną iš šalių sudaro asmenų daugetas, kyla iš santykių, pagrįstų bendrąja nuosavybe ir prievolių nedalomumu bei solidarumu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo ir savininko civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo sąlygų, nurodo, kad juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl, taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jos sąlygų visetą. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų. Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Šiuo atveju atsakovių teisinė prigimtis ir statusas įmonėje, tuo pačiu ir kaltės pobūdis, skyrėsi: J. Č. 2013 m. liepos 25 d. tapo vienintele įmonės akcininke ir įmonės vadove, o V. A. akcininke nebuvo, nuo 2014 m. liepos 25 d. vykdė įmonės vadovės pareigas, kas leidžia daryti išvadą, jog nėra privalomo bendrininkavimo, o kiekvienas iš reikalavimų galėtų būti atskiro ieškinio dalykas.

Nesant privalomo bendrininkavimo, o atskirų reikalavimų dydžiams esant mažesniems nei teisminga apygardos teismui ir esant tokiems reikalavimams, kokie yra pareikšti, ieškinys atsisakytinas priimti kaip neteismingas (CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti ieškinį.

Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.