Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lithuanian Hunter“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Oil Trade“ (toliau – ir ieškovė), patikslinusi reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lithuanian Hunter“ (toliau – ir atsakovė) 11 436,84 Eur dėl nepagrįstai sumokėtų sumų už nuomą, pripažinti ieškovės ir atsakovės 2013 m. liepos 1 d. sudarytos komercinių medžioklių organizavimo sutarties (toliau – Medžioklių organizavimo sutartis) 2.4 papunktį negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) kaip apsimestinį sandorį arba alternatyviai panaikinti šios sutarties 2.4 papunktį actio Pauliana pagrindu bei taikyti restituciją ieškovės atžvilgiu, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 16 296,57 Eur.

2. Ieškovė reikalavimus dėl 11 436,84 Eur grindė tuo, jog ši suma sumokėta atsakovei neva kaip patalpų nuoma, nors nebuvo sutartinio ar jokio kito teisinio pagrindo, todėl grąžintina ieškovei, remiantis turto gavimo be pagrindo institutu arba alternatyviai taikant atsakovei atsakomybę pagal generalinį deliktą.

3. Ieškovė reikalavimą dėl 16 296,57 Eur grąžinimo kildina iš šalių 2013 m. liepos 1 d. sudarytos Medžioklių organizavimo sutarties, kurios 2.4 papunktyje nustatytas įpareigojimas ieškovei kas mėnesį mokėti fiksuotą mokestį (6 247,02 Lt arba 1 810,73 Eur) už atsakovei priklausiusių medžioklės plotų priežiūrą ir aprūpinimą. Anot ieškovės, šis sandoris turi būti pripažintas apsimestiniu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnį arba negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovės ieškovei suteiktų medžioklės organizavimo paslaugų suma viršijo ieškovės įmokėtą avansą pagal Medžioklių organizavimo sutarties 2.1 papunkčio nuostatas, todėl darytina išvada, kad ieškovės kas mėnesį atsakovei mokėta fiksuota 6 247,02 Lt suma (iš viso ieškovė sumokėjo atsakovei 56 223,18 Lt arba 16 296,57 Eur) yra Medžioklių organizavimo sutarties 2.4 papunktyje nustatytas mokestis už medžioklės plotų priežiūrą ir aprūpinimą techninėmis priemonėmis ir pašarais. Ieškovė taip pat nurodė, kad prieiga prie buhalterinių duomenų administratoriui buvo suteikta tik 2017 m. gegužės 2 d. Todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo reikšti turi būti atnaujintas, nes jo praleidimą lėmė buhalterinių dokumentų neturėjimas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl reikalavimo priteisti nepagrįstai sumokėtus 11 436,84 Eur už nuomą

18. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl 11 436,84 Eur priteisimo už patalpų nuomą nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., konstatavo, kad ši ieškinio dalis neįrodyta. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė faktiškai naudojosi biuro patalpomis ūkinei komercinei veiklai vykdyti, todėl pagrįstai sumokėjo atsakovei už biuro nuomą. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su minėta teismo išvada teigdama, kad ieškovė realiai nesinaudojo biuro patalpomis ir ginčo šalys dėl šio nekilnojamojo turto nebuvo sudariusios rašytinės subnuomos (nuomos) sutarties, kurios pagrindu ieškovė turėtų atlyginti atsakovei biuro patalpų išlaikymo išlaidas.

19. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė su UAB „Okseta“ 2012 m. birželio 22 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovė biuro veiklai išsinuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 25–37). Sutarties šalys susitarė, kad minėta sutartis bus nutraukta 2013 m. kovo 15 d., paskutine nuomos diena laikant 2013 m. kovo 31 m., iki 2013 m. balandžio 20 d. sumokant UAB „Okseta“ priklausančius mokėjimus pagal išrašytas sąskaitas faktūras (2 t., b. l. 172).

20. 2012 m. lapkričio 2 d. Išlaidų kompensavimo sutartimi ieškovė įsipareigojo kompensuoti atsakovei išlaidas, kurias sudarytų ieškovės prašymu įsigytos prekės ir (ar) paslaugos, patalpų nuoma, komunalinės, ryšio paslaugos, kanceliarinės, IT ir kitos prekės bei paslaugos pagal pateiktus minėtas išlaidas įrodančius dokumentus (2 t., b. l. 147). Iš pačios ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. atsakovė pateikė ieškovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 11 436,84 Eur, už kanceliarines prekes, nuomą, antivirusines programas, kompiuterių priedus ir pan. (1 t., b. l. 118–120). Atsakovės keliamų reikalavimų padengti nuomos išlaidas pagrindas buvo UAB „Okseta“ išrašytos sąskaitos faktūros pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (2 t., b. l. 44).

21. Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašu, ieškovės įmonė viešame registre įregistruota 2012 m. birželio 7 d., o jos generaliniu direktoriumi nuo 2012 m. birželio 21 d. buvo E. P. (E. P.) (1 t., b. l. 21–25). Generalinio direktoriaus E. P. vizitinėje kortelėje nurodyta, kad įmonės buveinės adresas yra Vilniaus r., Avižienių sen., Senasis Ukmergės kelias 4 (2 t., b. l. 173). Be to, susipažinus su 2012 m. birželio 25 d. įeigos kontrolės magnetinių kortelių priėmimo–perdavimo aktu, pridėtu prie 2012 m. birželio 22 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, matyti, kad generaliniam direktoriui E. P. buvo suteikta įeigos į biuro patalpas kontrolės magnetinė kortelė (2 t., b. l. 42). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ant UAB „Okseta“ atsakovei išrašytos sąskaitos faktūros pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį yra atsakovės žyma „Išstatyti ...- „Oil Trade“ (2 t., b. l. 44). Teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau minėtų aplinkybių visumos pakanka konstatuoti, kad ieškovė savo veikloje realiai naudojosi biuro patalpomis. Apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas dėl įeigos kortelių suteikimo su ieškovės įmone nesusijusiems asmenims nepaneigia padarytos išvados, nes vien tai, kad generalinio direktoriaus E. P. pavardė buvo asmenų, gavusių kortelę, sąraše, patvirtina ieškovės biuro patalpų nuomos iš atsakovės faktą.

22. Apeliacinio skundo kontekste sutiktina su ieškove, kad nuomos sutartis dėl pastatų, statinių turi būti rašytinė (CK 6.531 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatyme nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro sudaryto sandorio negaliojančio (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

23. Nors nagrinėjamoje byloje ginčo šalių sudaryta Išlaidų kompensavimo sutartis nėra biuro patalpų nuomos sutartis CK 6.477 straipsnio prasme, tačiau pripažintina, kad ne tik įsipareigojimų šia sutartimi prisiėmimas, bet ir realus naudojimasis biuro patalpomis suponavo ieškovės pareigą dengti išlaidas, susijusias su patalpų faktiniu naudojimu. Ieškovė Išlaidų kompensavimo sutartimi pasižadėjo atsakovei, be kitų išlaidų, kompensuoti ir patalpų nuomos išlaidas. Kadangi byloje įrodyta, kad ieškovė savo dispozicijoje turėjo biuro patalpas, esančias Vilniaus r., Avižienių sen., Senajame Ukmergės kelyje 4, todėl ieškovei pagal Išlaidų kompensavimo sutartį kilo pareiga dengti jų išlaikymo išlaidas.

24. Apeliaciniame skunde ieškovė kvestionuoja atsakovei sumokėtų lėšų dydį, teigdama, kad maksimalus kompensacijos dydis turėjo sudaryti 7 687,25 Eur (biuro nuomos išlaidas padalijus trims buvusiems nuomininkams), o ne 11 436,84 Eur. Pažymėtina, kad ieškovė, remdamasi atsakovės pateiktomis sąskaitomis faktūromis, ir formuodama ieškinio reikalavimą dėl 11 436,84 Eur priteisimo, pati suskaičiavo ieškovės atsakovei pervestas lėšas už patalpų nuomą (1 t., b. l. 7). Ši suma yra pagrįsta ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (2 t., b. l. 118–120), kurie buvo adresuojami būtent juos priėmusiai ir apmokėjusiai ieškovei, todėl byloje nėra pagrindo abejoti minėtos sumos teisingumu.

25. Taip pat pripažintinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl ieškovei išrašytų sąskaitų už laikotarpį iki Išlaidų kompensavimo sutarties sudarymo, t. y. nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. Kaip buvo pažymėta anksčiau, Išlaidų kompensavimo sutartis šalių buvo sudaryta 2012 m. lapkričio 2 d., tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė viešame registre buvo įregistruota nuo 2012 m. birželio mėn., 2012 m. birželio 25 d. įeigos kontrolės magnetinių kortelių priėmimo–perdavimo aktu, pridėtu prie 2012 m. birželio 22 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, generaliniam direktoriui E. P. buvo suteikta įeigos į biuro patalpas kontrolės magnetinė kortelė. Visa tai leidžia teigti, jog biuro patalpomis buvo pradėta naudotis beveik nuo įmonės įregistravimo, ir sąskaitos dėl biuro patalpų išlaikymo išlaidų padengimo buvo išrašomos remiantis faktiniu turto naudojimu, o ne po Išlaidų kompensavimo sutarties sudarymo.

26. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės argumentai dėl nepagrįstų mokėjimų atsakovei už biuro patalpų nuomą atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl reikalavimo priteisti 16 296,57 Eur pagal Medžioklių organizavimo sutartį

27. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti Medžioklės organizavimo sutarties 2.4 papunktį apsimestiniu sandoriu ir (ar) negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei priteisti ieškovės naudai 16 296,57 Eur, sumokėtus pagal Medžioklių organizavimo sutarties 2.4 papunktį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. kovo 12 d. (6 247,02 Lt per mėnesį).

28. Nustatyta, kad 2013 m. liepos 1 d. ieškovė su atsakove pasirašė Medžioklių organizavimo sutartį, kurios 2.1 papunktyje numatė ieškovės įsipareigojimą įmokėti į atsakovės banko sąskaitą medžioklių organizavimo avansinį mokestį už 2013–2014 metus – 6 247,02 Lt su PVM, o pagal 2.4 papunktį ieškovė turėjo mokėti fiksuotą mėnesinį mokestį, kuris sudaro 6 247,02 Lt su PVM, už medžioklės plotų priežiūrą ir aprūpinimą techninėmis priemonėmis bei pašarais (1 t., b. l. 121).

29. Byloje neginčijama, kad 16 296,57 Eur buvo sumokėta atsakovei pagal jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 122–130). Šiuose dokumentuose nurodyta aiški mokėjimo paskirtis – „komercinių medžioklių organizavimo mokestis“. Toks mokestis nurodytas būtent Medžioklių organizavimo sutarties 2.1 papunktyje, o ne 2.4 papunktyje, kaip mano ieškovė. Ieškovė neįrodė, kodėl teismas, nustatydamas ginčo lėšų pervedimo pagrindą, turėtų nepaisyti sąskaitose faktūrose nurodytos mokėjimų paskirties. Be to, analizuojant Medžiotojų organizavimo sutarties 2.1 papunkčio turinį, negalima padaryti vienareikšmės išvados apie čia nurodyto mokėjimo vienkartinį pobūdį. Nagrinėjant bylą neginčytinai nustatyta, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. kovo 12 d. atsakovė organizuodavo medžiokles, kuriose dalyvavo ieškovės atstovai (3 t., b. l. 55–68). Kadangi ieškovei minėtu laikotarpiu buvo teikiama paslauga, sulygta Medžioklių organizavimo sutartimi, ji privalėjo periodiškai mokėti atsakovei medžioklės organizavimo mokestį. Esant nurodytiems motyvams konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą atmesti ieškinio dalį dėl 16 296,57 Eur priteisimo.

30. Ieškovė kartu su kitais reikalavimais prašė teismo taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 straipsnis) ir pripažinti sandorį, įvykdytą pagal Medžioklės organizavimo sutarties 2.4 papunktį, negaliojančiu, kadangi sudarius ir vykdant ginčijamą sandorį sumažėjo ieškovės turtas ir buvo pažeisti kreditorių interesai.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų visumos, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015 ir kt.).

32. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

33. Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

34. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nustačius, jog 16 296,57 Eur mokėjimai buvo vykdomi pagal Medžioklių organizavimo sutarties 2.1 papunktį, o ne pagal 2.4 papunktį, ieškovės reikalavimas dėl actio Pauliana taikymo 2.4 papunkčiui neturi prasmės. Tačiau net ir vertinant actio Pauliana taikymą Medžioklių organizavimo sutarties 2.1 papunkčio kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad šis sandoris turėjo įtakos ieškovės turto sumažėjimui, ir dėl to buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės.

35. Byloje esanti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis patvirtina, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, ir jis buvo pripažintas tyčiniu (1 t., b. l. 47–53). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 54–80). Atlikus nurodytų nutarčių analizę matyti, kad teismai, nagrinėję ieškovės bankroto bylą, įmonės nemokumą konstatavo 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Medžioklių organizavimo sutarties sudarymo ir praėjus daugiau kaip pusei metų po paskutinio atsiskaitymo už medžioklių organizavimą. Todėl ieškovės atstovas be pagrindo kvestionuoja atsakovei atliktus mokėjimus ieškovei buvus mokiai ir vykdžius ūkinę veiklą. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad įmonė turėjo įsiskolinimą trečiajam asmeniui iki 2014 m. pabaigos, nepaneigia nurodytos išvados ir nesuteikia teisės konstatuoti, jog tarp ginčo sandorio ir įmonės nemokumo yra tiesioginis priežastinis ryšys ir po sandorio sudarymo sumažėjo ar neliko realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

36. Taigi, spręstina, kad ieškovė neįrodė vienos iš pagrindinių actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. kreditorių teisių pažeidimo. Kaip minėta, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, todėl ieškovei neįrodžius sąlygos dėl kreditorių teisių pažeidimo, ši ieškinio dalis pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta.

37. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kitais apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, juos vertinta kaip neturinčius teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų išsamiau nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

38. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

40. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

41. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), todėl, netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, nurodytos atsakovės patirtos išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015). Atsižvelgiant į tai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lithuanian Hunter“ 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.