- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- A-782-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00324-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Š. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Komisariato areštinė), atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad į Komisariato areštinę atvyko 2016 m. birželio 28 d. ir kameroje Nr. 4 buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, nes šioje kameroje buvo laikomi keturi asmenys, nors buvo galima laikyti tik tris asmenis. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo normalaus vėdinimo, silpna ventiliacija, tualete nebuvo įrengtų kabliukų, ant kurių būtų galima užkabinti užtiesalą naudojantis tualetu, tualete blogai nusileisdavo vanduo arba jis nenustodavo bėgęs. Kai kuriose kamerose neužsidarė langai arba jie buvo sudužę, todėl šiose kamerose buvo šalta. Pareiškėjas paaiškino, kad kameroje Nr. 4 iki birželio 30 d. jis buvo laikomas su dviem, vėliau – su trimis asmenimis. Kameroje prastai darinėjosi langai (jeigu jie atsidarė, tai sunkiai užsidarė), todėl jų nedarinėjo, iš praustuvės lašėdavo vanduo. Būdamas Komisariato areštinėje, pareiškėjas nurodė atsisakęs eiti pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemelių plotas per mažas ir keturiems asmenims juose mažai vietos. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei į Komisariato areštinės administraciją, nei į visuomenės sveikatos centrą su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 4 ploto teko tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Areštinės kamerų langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos, be to, patalpos vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu. Dar 2005 m. ir 2013 m. atlikus Komisariato areštinės remonto darbus buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, neužsidarančių ar sudužusių langų, netinkamai veikiančių sanitarinio mazgo įrenginių, atsakovo nuomone, paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys. Atsakovas pažymėjo, kad Komisariato areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, todėl sanitariniame mazge yra įrengti kabliukai. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras patikrinimų Komisariato areštinėje 2016 metais neatliko.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Komisariatas dvi paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12, 16, 17 punktais, nustatė, kad 2005 m. areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmame korpuse, buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pakeisti visi langai, sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės, visų kamerų sanitariniuose mazguose įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Teismas rėmėsi byloje esančiu Komisariato areštinės pareigūno tarnybiniu pranešimu, išanalizavo Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatus ir darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad šios įstaigos specialistai pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje laikotarpiu būtų tikrinę kameros Nr. 4, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiktį HN 134:2015 reikalavimams, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai būtų atlikę oro judėjimo greičio matavimus šioje kameroje. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota higienos normos pažeidimų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ar santechninių įrenginių gedimų, ventiliacijos netinkamo veikimo, langų nesidarinėjimo nurodytoje kameroje. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Komisariato areštinės administraciją ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrą pareiškėjas nesikreipė, taip pat nesikreipė ir kiti kameroje Nr. 4 laikomi asmenys. Įvertinęs teismui pateiktų Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatus, teismas nurodė, kad ir ne ginčo laikotarpiu tiek kameroje Nr. 4, tiek kitose Komisariato areštinės kamerose pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų šios įstaigos specialistai nenustatė. Teismas nurodė, kad byloje pateiktose kameros Nr. 4 fotonuotraukose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog šios kameros langai yra darinėjami, tualete yra įrengti kabliukai, ant kurių būtų galima užsidėti užtiesalą, naudojantis tualetu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, dėl jame nurodytų duomenų ginčo nekėlė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių nuostatų neliko, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teritorinės policijos įstaigos areštinės kameros tualete turėjo būti įrengti kabliukai, ant kurių būtų galima užkabinti užtiesalą, naudojantis tualetu. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui naudojantis kameros Nr. 4 sanitariniame mazge esančiais santechniniais įrenginiais, būtų įvykę nelaimingų atsitikimų. Teismas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, kad kai kuriose kamerose neužsidarė langai arba jie buvo sudužę, todėl šiose kamerose buvo šalta, kadangi pareiškėjo skundu apibrėžtos nagrinėjamo administracinio ginčo ribos apėmė pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygas tik laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 1 d., t. y. šiltuoju metų laikotarpiu.Teismas darė išvadą, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ar santechninių įrenginių gedimų, ventiliacijos netinkamo veikimo, langų nesidarinėjimo kameroje Nr. 4, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Komisariato neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 7.10, 54, 58 punktais, pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 pasivaikščiojimo kiemų įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinėje reglamentuojančių nuostatų neliko. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigė, jog sąlygos pasinaudoti teise pasivaikščioti nagrinėjamu laikotarpiu Komisariato areštinėje jam buvo sudarytos. Teismas pabrėžė, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui jame turinčio tekti ploto teisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginius dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių Komisariato areštinėje ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko dvi paras), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad pareiškėjas dėl minimalaus ploto neužtikrinimo Komisariato areštinės kameroje Nr. 4 galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau, įvertinęs tokių nepatogumų trukmę ir mastą (pažeidimas truko dvi paras), teismas konstatavo, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Teismas nenustatė, jog toks suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas taip pat nenustatė, kad Komisariato areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
III.
Pareiškėjas M. Š. apeliaciniu skundu prašo priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas tvirtina, kad Komisariato areštinėje patyrė didelius nepatogumus, buvo žeminamas jo orumas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo M. Š. skundas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinus non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl jam parinkto neturtinės žalos atlyginimo būdo. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. Š. už kalinimą Komisariato areštinėje nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 1 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas valstybės atsakomybės sąlygas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista dvi paras. Parinkdamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dvi paras trukę pažeidimai buvo vienkartiniai ir trumpalaikiai, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Teismas nenustatė, kad tokie pažeidimai būtų padarę ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei, pažymėjo, kad jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas taip pat nenustatė, kad Komisariato areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pasirinktu žalos atlyginimo būdu, teigia, jog, būdamas Komisariato areštinėje, patyrė didelius nepatogumus ir jo orumo žeminimą, bei prašo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais taip pat apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).Nagrinėjamu atveju, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, pareiškėjui jo kalinimo Komisariato areštinėje metu iš visų keturių parų tik dvi paras nebuvo užtikrintas minimalus (5 kv. m) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, t. y. pažeidimai vertintini kaip mažareikšmiai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju pareiškėjui dėl minėtų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo Komisariato areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra jauno amžiaus, byloje nėra duomenų apie jo turimus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi toks nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes. Minėti pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1056-1062/2017; 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1957-438/2017). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.