Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Panevėžio apskrities VPKprašymo dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Panevėžio apskrities VPK Areštinėje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d., kuomet pareiškėjas buvo etapuotas į šią teritorinę policijos įstaigą iš Šiaulių tardymoizoliatoriaus.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d., toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m lapkričio 1 d., toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, su vėlesniu pakeitimu (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Areštinės kameroje Nr. 4, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto reikalavimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 460-564). Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Atsakovės atstovo į bylą pateikti įrodymai (b. l. 13, 25-27) patvirtinapareiškėjo skunde (b. l. 9) ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybės, kad pareiškėjas įAreštinę atvyko 2016 m. birželio 28 d. ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 4. Remiantis juose esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjasminėtoje kameroje Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, buvo laikomas iki 2016 m. liepos 1 d. Laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 30 d.pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomassu dviem, likusį laiką – su trimis asmenimis.Nors atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kokį plotą šioje kameroje užėmė sanitarinis mazgas, tačiau įvertinus kameros Nr. 4 plotą bei aplinkybę, kad pareiškėjas joje 2 paras buvo laikomas su dar trimis asmenimis (iš 20,29 kv. m kameros ploto išskaičius po 5 kv. m, turėjusius tekti kiekvienam iš keturių asmenų, laikomų šioje kameroje, sanitariniam mazgui likęs plotas tesudarė vos 0,29 kv. m, kas, teismo vertinimu, neatitinka realiai sanitarinio mazgo užimamo ploto toje kameroje),galima teigti, kad Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalaus ploto reikalavimas tuo metu buvo pažeistas.Todėl nurodytų argumentų pagrindu, konstatuotina, jog Panevėžio apskrities VPK 2 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su netinkamu sanitarinio mazgoįrengimu, netvarkingais sanitariniais įrenginiais, nepakankamu vėdinimu kamerose.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktuose nustatyta, kad teritorinės policijos įstaigos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,15–0,25 m/s. Pagal šios higienos normos12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 14), Areštinės vyriausiasis specialistasL. M. tarnybiniame pranešime (b. l. 23-24) nurodė, kad 2005 m. Areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmame korpuse buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pakeisti visi langai, sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės, visų kamerų sanitariniuose mazguose įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Areštinės kamerų langaiatsidarotiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos,langai nesudužę.Taip pat pažymėjo, kad asmenys, laikomi Areštinės kamerose, gadina inventorių, išlupinėja sanitariniuose mazguose įrengtus kabliukus, tačiau kiekvieną dieną tikrinant kameras, yra apžiūrimas inventorius, nesant kabliukų, yra įsukami nauji.Tarnybinį pranešimą byloje teikusio Areštinės pareigūno teigimu, kameroje Nr. 4 sanitariniai įrenginiai, įskaitant ir vandens nuleidimo sistemą tualete, pareiškėjo buvimo Areštinėje metu buvo tvarkingi.

Išanalizavus atsakovės atstovoteismui pateiktų Panevėžio VSC patikrinimo aktų rezultatus (b. l. 37-48), darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad šios įstaigos specialistaipareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiu būtų tikrinę kamerosNr. 4, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiktį Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai būtų atlikę oro judėjimo greičiomatavimus šioje kameroje. Taigi, ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota higienos normos pažeidimų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ar santechninių įrenginių gedimų, ventiliacijos netinkamo veikimo, langų nesidarinėjimonurodytoje kameroje. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamųlaikymo sąlygų į Areštinės administraciją ir Panevėžio VSC pareiškėjas nesikreipė, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas, nesikreipė ir kiti kameroje Nr. 4 laikomi asmenys.

Kartu įvertinusteismui pateiktų Panevėžio VSC patikrinimo aktų rezultatus (b. l. 37-48), galima teigti, kadir ne ginčo laikotarpiu tiek kameroje Nr. 4, tiek kitose Areštinės kamerose pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų šios įstaigos specialistai nenustatė. Kameroje Nr. 17, kurioje operatyvioji kontrolė atlikta 2015 m. rugsėjo 11 d., buvo nustatyta, kad yra vienas plastikinis langas su grotomis, varstomas (užsidaro ir atsidaro), neišlūžęs. Kamera vėdinama per varstomą langą, papildomai veikia kameroje įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, ventiliacijos pajėgumas yra reguliuojamas, ventiliacijos anga nėra užkimšta. Taip pat buvo nustatyta, kad oro judrumas šioje kameroje atitiko higienos normoje šiltajam metų periodui nustatytus dydžius: matuojant patalpos viduryje 0,1 m aukštyje nuo grindų, oro judėjimo greitis buvo 0,16 m/s, matuojant patalpos viduryje 1,1 m aukštyje nuo grindų, oro judrumas – 0,17 m/s (b. l. 37-40). Kameroje Nr. 18, kurioje operatyvioji kontrolė atlikta 2015 m. gruodžio 4 d., buvo nustatyta, kad kameroje yra du dvigubo stiklo paketo langai su grotomis, kurie atsidaro, sanitariniai įrenginiai – praustuvė, tualetas techniškai tvarkingi, atsukus kranus bėga vanduo praustuvėje ir tualete. Atlikus laboratorinius šiluminės aplinkos matavimus taip pat buvo nustatyta, kad oro judėjimo greitis šios kameros viduryje 0,1 m aukštyje nuo grindų buvo 0,08±0,015 m/s, o kameros viduryje 1,1 m aukštyje nuo grindų – 0,07±0,015 m/s, kas atitikoLietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte šaltuoju metų laikotarpiu nustatytus dydžius (b. l. 44-48).Atsakovės atstovo į bylą pateiktose kameros Nr. 4 fotonuotraukose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad šios kameros langai yra darinėjami, tualete yra įrengti kabliukai, ant kurių būtų galima užsidėti užtiesalą, naudojantis tualetu (b. l. 49). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiktais duomenimis. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, dėl jame nurodytų duomenų ginčo nekėlė. Pažymėtina, jog nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių nuostatų neliko, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teritorinės policijos įstaigos areštinės kameros tualete turėjo būti įrengti kabliukai, ant kurių būtų galima užkabinti užtiesalą, naudojantis tualetu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui naudojantis kameros Nr. 4 sanitariniame mazge esančiaissantechniniais įrenginiais, būtų įvykę nelaimingų atsitikimų.Tokių duomenų skunde nenurodė ir pareiškėjas. Vertintinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad kai kuriose kamerose neužsidarė langai arba jie buvo sudužę, todėl šiose kamerose buvo šalta, kadangi pareiškėjoskundu apibrėžtos nagrinėjamo administracinio ginčo ribos apėmė pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas tik laikotarpiu nuo2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 1 d., t. y. šiltuoju metų laikotarpiu.

Kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad Areštinėje įrengti per maži pasivaikščiojimo kiemeliai.

Suimtųjų teisė į pasivaikščiojimą reglamentuojama Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punktą, policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 54 punkte. Areštinių veiklos taisyklių 58 punkte nustatyta, kad saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengiama tiek specialių pasivaikščiojimo kiemų, kad ketvirtadaliui policijos areštinėje esančių kamerų tektų vienas pasivaikščiojimo kiemas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015pasivaikščiojimo kiemų įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinėje reglamentuojančių nuostatų neliko.

Pareiškėjas, teismo posėdžio metu teigdamas, kad atsisakė eiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, iš esmės ir neneigė, kad sąlygos pasinaudoti šia teise nagrinėjamu laikotarpiuPanevėžio apskrities VPK Areštinėje jam buvo sudarytos.Iš nurodyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui jame turinčio tekti plototeisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių Panevėžio apskrities VPK Areštinėje ploto, atmestini kaip nepagrįsti.