Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2AT-55/2014

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-28
Bylos Nr.: 2AT-55/2014
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-10939-2013-9
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjai: Jonas Prapiestis (pirm.), Vladislovas Ranonis, Tomas Šeškauskas (pran.)
Pažeidėjas: S. P.
Advokatai: Remigijus Rinkevičius

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-55-2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-10939-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 46. (S) (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotojo atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu pagal ATPK 158 straipsnio 2 dalį nubausta 1250 Lt bauda be buto, esančio (duomenys neskelbtini), konfiskavimo už tai, kad ji, būdama svečių namų (duomenys neskelbtini) direktore ir bausta pagal ATPK 158 straipsnio 1 dalį, 2013 m. balandžio 25 d., apie 16.00 val., pakartotinai naudojo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, t. y. naudojo gyvenamosios paskirties patalpas komercinei (svečių namų) veiklai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgalioto atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotojo atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotasis atstovas advokatas Remigijus Rinkevičius prašo, remdamasis ATPK 302²¹ straipsnio 14 dalies 2 punktu, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį, nes šis teismas atliko netinkamą teisės aktų analizę, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, t. y. netinkamai pritaikė įstatymą, dėl to buvo priimta neteisėta bei nepagrįsta teismo nutartis, pažeidžianti pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, ir administracinio teisės pažeidimo bylą S. P. nutraukti. Atstovo nuomone, S. P. šiuo atveju yra nubausta už teisėtai vykdytą veiklą, kuri atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kad S. P. teikia nakvynės ir pusryčių paslaugas gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kuriose yra penki kambariai. Teisė verstis tokia veikla jai yra suteikta verslo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo išduotas laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Verslo liudijime nurodyta veikla, kuria gali verstis S. P. , yra nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas.

Pareiškėjas nurodo, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties matyti, jog šis teismas rėmėsi Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 VI skyriaus 8.1 punktu, kuriame nustatyta, kad viešbučių paskirties pastatai priskirtini negyvenamųjų patalpų pogrupiui, o reikalavimus šio pogrupio pastatams nustato Statybos įstatymas, Turizmo įstatymas ir kiti teisės aktai; taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo 4 punktu. Taigi apeliacinės instancijos teismas taikė dėl S. P. teisės aktus ir teisės normas, susijusius su viešbučių ar svečių namų veiklos vykdymu, nors turėjo taikyti teisės aktus, reglamentuojančius nakvynės ir pusryčių paslaugos teikimo tvarką ir taisykles. Advokatas R. Rinkevičius nurodo, kad apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesivadovavo Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-141 (toliau – Įsakymas Nr. 141) „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ 6.10 punktu, kuriame numatyta, kad: „Nakvynės ir pusryčių paslauga – savarankiška, už užmokestį turistui teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu su nakvyne teikiami ir pusryčiai. Nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos gyvenamosiose patalpose, jų grupėje, sodyboje, kai bendras šioms paslaugoms teikti naudojamų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 10“, taip pat Turizmo įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad: „Nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos gyvenamosiose patalpose, jų grupėje, sodyboje, kai bendras šioms paslaugoms teikti naudojamų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 10“. Nurodytuose teisės aktuose, anot pareiškėjo, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos gyvenamosiose patalpose, jų grupėje, sodyboje, kai bendras šioms paslaugoms teikti naudojamų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 10, tokių nuostatų advokato R. Rinkevičiaus atstovaujamoji S. P. nepažeidė. Be to, bylą nagrinėjęs teismas, kaip teisės aktus tiesiogiai taikanti institucija, argumentuotai ir motyvuotai nepasisakė dėl Įsakymo Nr. V-141 6.10 punkto bei Turizmo įstatymo 11 straipsnio 6 dalies, kaip teisės akto reikšmės bei taikymo, nepaaiškino ir motyvuotai nepagrindė, kodėl šiuo atveju pareiškėjai, teikiančiai nakvynės ir pusryčių paslaugas, yra taikomos materialiosios teisės normos, reguliuojančios ar nukreipiančios į teisės aktus, susijusius su svečių namų ar viešbučių paslaugų teikimu, tokių paslaugų teikimo tvarka, sąlygomis ir tokiai veiklai vykdyti keliamais reikalavimais, kodėl nėra taikomi būtent nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimo tvarką nustatantys teisės aktai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotojo atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus prašymą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus įgaliotasis atstovas G. L. prašo prašymą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimą dėl S. P. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 158 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepime nurodoma, kad prašyme nurodomas Įsakymas Nr. 141 yra parengtas vadovaujantis Turizmo įstatymu, kuris „nustato turizmo verslo organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje“. Pažymima, kad Statybos įstatymas „nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę“. Statybos įstatymo įgyvendinimą užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), todėl, atstovo nuomone, teismai pagrįstai nesivadovavo Įsakymu Nr. 141, nes šios administracinio teisės pažeidimo bylos teisingam išsprendimui svarbus tik tas reglamentavimas, kurį nustato Statybos įstatymas ir jį lydintis teisės aktas – Aprašas. Aprašo 3 punkte numatyta: „gyvenamosios paskirties (vieno ar dviejų butų, daugiabučiame (trijų ir daugiau butų) pastate (name) ar patalpose, kurias savininkas naudoja kaip gyvenamąsias patalpas, nepakeitus jų paskirties, neįrengus papildomo įėjimo, galima Aprašo 4 punkte nurodyta negamybinė veikla, nedaranti žalos dviejų butų namo, daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam turtui ir gyvenamajai aplinkai, nepažeidžianti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų“. Aprašo 4 punkte nėra nurodyta apgyvendinimo paslaugų ar gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veikla, o jei tokia veikla ir būtų nurodyta, ji turėtų nedaryti žalos namo gyvenamajai aplinkai, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų. Statybos įstatymo bei Aprašo nuostatų teismai negalėjo nepaisyti vadovaudamiesi vien žemesnės juridinės galios teisės aktu – Įsakymu Nr. 141. Įsakymas Nr. 141 negali prieštarauti galiojantiems įstatymams ir Vyriausybės nutarimams, todėl nepagrįsta, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, neturėjo vadovautis Statybos įstatymu ir Aprašu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 yra patvirtintas veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Šio sąrašo 38 punkte nurodyta leistina veikla – apgyvendinimo paslaugų (nakvynės ir pusryčių paslaugos) teikimas (įeina į EVRK klases 55.20; 55.90), o 46 punkte – gyvenamosios paskirties patalpų nuoma** (įeina į EVRK klases 68.20; 55.20; 55.90) **Verslo liudijimas nesuteikia teisės teikti apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugos arba nakvynės ir pusryčių paslaugos). Bet kuris asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, gali teisėtai verstis apgyvendinimo paslaugų ar gyvenamosios paskirties patalpų nuoma, tačiau tai turi daryti atitinkamos paskirties patalpose, t. y. nepažeisdamas patalpų naudojimo paskirties ir nenusižengdamas Statybos įstatymo, Aprašo ir kitų teisės aktų reikalavimams. Nė vienas iš minėtų verslo liudijimų nesuteikė teisės S. P. verstis svečių namų veikla gyvenamosios paskirties patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), todėl administracinėn atsakomybėn patraukta S. P. ir jos atstovas viso bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai teigė, kad įsigytas verslo liudijimas suteikė teisę gyvenamosios paskirties patalpas naudoti ne pagal paskirtį, t. y. svečių namų veiklai. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. spalio 15 d. rašte Nr. (4.66)-46-MPD-8722 (gauta 2013 m. spalio 16 d., reg. Nr. A50-36675) yra nurodžiusi, kad, išduodama (pratęsdama) verslo liudijimus, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje netikrina veiklos vykdymo vietos patalpų tikslinės naudojimo paskirties, nes pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 23 punktą „gyventojai, įsigiję kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimus, privalo laikytis teisės aktuose nustatytų tos veiklos taisyklių“.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotojo atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus prašymas atmestinas.

ATPK 158 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių pažeidimą, neūkišką jų prižiūrėjimą, naudojimą ne pagal paskirtį, gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų, jų įrengimų ir tvarkymo objektų gadinimą. Antroje šio straipsnio dalyje numatyta atsakomybė asmens, kuris padarė ATPK 158 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus jau būdamas baustas už tokių veiksmų atlikimą administracine nuobauda.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. P., būdama svečių namų (duomenys neskelbtini) direktore (anksčiau jau bausta pagal ATPK 158 straipsnio 1 dalį), 2013 m. balandžio 25 d., apie 16.00 val., pakartotinai naudojo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, t. y. naudojo gyvenamosios paskirties patalpas komercinei (svečių namų) veiklai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pasakytina, kad statinio paskirtis – statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. liepos 1 d., t. y. veikos padarymo metu) 2 straipsnio 77 dalis). Statybos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį, naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo (kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus suformuojant patalpas statinyje, statinius ir (ar) patalpas padalijant, atidalijant, sujungiant, perdalijant) tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą normatyviniai statybos techniniai dokumentai yra statybos techniniai reglamentai – Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai (branduolinės energetikos objektams – šios institucijos ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos teisės aktai), kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles; kurie yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms, kurių veiklą reglamentuoja Statybos įstatymas (8 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 40 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką; laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio įstatymo 4 straipsnį.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statinių techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimosi paskirtį“ 5.14 punktą statinio naudojimo paskirtis – statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose. STR 1.01.09:2003 6 punkte numatytos dvi pagrindinės statinių rūšys: pastatai ir inžinieriniai statiniai. Taip pat numatyta, kad kai pastatą sudaro įvairių paskirčių patalpos, formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (maitinimo, sporto, mokslo ir t. t.), pastato naudojimo paskirtis nustatoma pagal didžiausio bendrojo ploto patalpos, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, paskirtį. Šios įvairių paskirčių patalpos formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai ir turi atitikti normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų ir kitų teisės aktų joms nustatytus reikalavimus.

Pastatai gali būti skirstomi į gyvenamuosius (STR 1.01.09:2003 6.1.1 punktas) ir negyvenamuosius (6.1.2 punktas). STR 1.01.09:2003 8.1 punkte įtvirtinta, kad prie negyvenamosios paskirties pastatų priskiriami viešbučių paskirties pastatai; reikalavimus šio pogrupio pastatams nustato Statybos įstatymas, Turizmo įstatymas ir kiti teisės aktai. Trumpalaikio (viešbučio tipo) apgyvendinimo pastatų pogrupiui priskiriami ir svečių namai – viešbučio tipo pastatas (ar jų grupė), skirtas (pritaikytas) teikti tik apgyvendinimo paslaugas ir patarnavimus, reikalingus turistams priimti. Svečių namai turi turėti ne mažiau kaip 5 kambarius (numerius) (8.1.3 punktas). 7.3 punkte numatyta, kad gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai); daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas; patalpos daugiabučiame name gali būti remontuojamos, rekonstruojamos ir naudojamos prekybos, viešojo maitinimo, teisėsaugos, ryšių, medicinos, spaudos platinimo, buitinių paslaugų teikimo bei kitoms negamybinėms reikmėms, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų reikalavimams; keičiant gyvenamųjų patalpų paskirtį, jos turi būti rekonstruotos taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis rekonstravimas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos ir statybos techninius reikalavimus.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ 2 punktą šis reglamentas privalomas gyvenamųjų namų naudotojams, techniniams prižiūrėtojams, savivaldybių administracijoms, vykdančioms statinių naudojimo priežiūrą. Privalomųjų reikalavimų visumą sudaro, pavyzdžiui, ir reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: 5.2.1. patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse; 5.2.2. būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos.

Taigi, kaip nustatyta byloje, S. P. užsiėmė svečių namų veikla tam nepritaikytose gyvenamosios paskirties patalpose, nors, kaip nurodyta, STR 1.01.09:2003 87.3 punkte numatyta, kad gyvenamosios paskirties patalpos kitai veiklai užsiimti turi būti atitinkamai pritaikytos, įrengus atskirą įėjimą iš lauko, ir kad šis rekonstravimas turi atitikti gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos ir statybos techninius reikalavimus. Šiuo atveju gyvenamoji patalpų paskirtis nebuvo pakeista. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas nustato gyvenamosios paskirties pastato (namo) ar jo patalpų ir negyvenamosios paskirties pastato ar jo patalpų naudojimo ne pagal paskirtį reikalavimus (1 punktas). 3 punkte numatyta – gyvenamosios paskirties (vieno ar dviejų butų, daugiabučiame (trijų ir daugiau butų) pastate (name) ar patalpose, kurias savininkas naudoja kaip gyvenamąsias patalpas, nepakeitus jų paskirties, neįrengus papildomo įėjimo, galima Aprašo 4 punkte nurodyta negamybinė veikla, nedaranti žalos dviejų butų namo, daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam turtui ir gyvenamajai aplinkai, nepažeidžianti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų. 4 punkte įtvirtinta, kad vieno ar dviejų butų ir daugiabučiame name ar jo gyvenamosiose patalpose galima ši Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje, patvirtintame Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 (Žin., 2007, Nr. 119-4877), nurodytų rūšių veikla: 4.1. užsakomasis pardavimas paštu arba internetu (G47.91); 4.2. kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla (J62.01; J62.02; J62.03; J62.09); 4.3. informacinių paslaugų veikla (J63.11; J63.12); 4.4. draudimo, perdraudimo ir pensijų kaupimo, išskyrus privalomąjį socialinį draudimą, veikla (K65); 4.5. pagalbinė finansinių paslaugų ir draudimo veikla (K66); 4.6. nekilnojamojo turto operacijos (L68); 4.7. teisinė ir apskaitos veikla (M69); 4.8. konsultacinė valdymo veikla (M70.21; M70.22); 4.9. architektūros veikla (M71.11); 4.10. inžinerijos veikla ir su ja susijusios techninės konsultacijos (M71.12; M71.12.10; M71.12.20; M71.12.30; 71.12.40); 4.11. fotografavimo veikla (M74.20); 4.12. vertimo raštu ir žodžiu veikla (M74.30); 4.13. ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas (P85.10.10); 4.14. priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymas (P85.10.20); 4.15. pradinis ugdymas (P85.20); 4.16. bendrasis vidurinis ugdymas (P85.31; P85.31.10; P85.31.20); 4.17. meninė kūryba (R90.03); 4.18. bibliotekų ir archyvų veikla (R91.01); 4.19. muziejų veikla (R91.02); 4.20. nesusijusio su apgyvendinimu socialinio darbo veikla (Q88). S. P. sutuoktiniui išduotame verslo liudijime numatyta, kad jie užsiima apgyvendinimo paslaugomis (EVRK 55.20, 55.90), kurios neįvardytos prie veiklų, kuriomis galima užsiimti gyvenamosios paskirties patalpose, nepakeitus jų tikslinės paskirties.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Viešosios teisės srityje, kuri be kita ko reglamentuoja ir statinių paskirtį, jų saugą, paprastai dominuoja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos (visa, ko nenumato teisės normos, draudžiama). Atsižvelgiant į tai, S. P. turėjo įvertinti, ar jos vykdoma komercinė veikla nepažeidžia kitų asmenų teisių, laisvių ir teisėtų interesų, ir laikytis teisės aktų, o būtent Statybos įstatymo, Statybos techninių reglamentų nuostatų, nenumatančių galimybės gyvenamosios paskirties patalpose verstis apgyvendinimo paslaugų teikimo veikla.

Skunde pareiškėjo minimas Turizmo įstatymas ir kiti poįstatyminiai aktai nustato turizmo verslo organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje, o ne pastato (statinių, patalpų) naudojimosi tvarką. Taigi, nėra pagrindo teikti šioms teisės normoms prioriteto nustatant gyvenamosios paskirties patalpų naudojimo tvarkos reikalavimus, nes šią sritį reglamentuoja kiti pirmiau nurodyti teisės aktai.

Teismai spręsdami S. P. administracinės teisės pažeidimo bylą, pagrįstai nustatė, kad įvertinus bylos duomenis (interneto tinklalapiuose esančią informaciją apie (duomenys neskelbtini) teikiamas paslaugas, Ž. P. išduoto verslo liudijimą ir jame nurodytas veiklas bei kt.) (duomenys neskelbtini) vykdomos veiklos pobūdis – svečių namų veikla, kuri turėtų būti vykdoma ne gyvenamosios, o viešbučių (negyvenamosios) paskirties patalpose. Taigi S. P. (duomenys neskelbtini) direktorės) veiksmuose nustačius visus būtinuosius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 158 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, ji pagrįstai pripažinta kalta padarius šį administracinį teisės pažeidimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai vadovavosi tinkamais teisės aktais, teisingai aiškino jų turinį, skundžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimas ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis yra teisėti, šių teismų sprendimų išvados dėl S. P. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 158 straipsnio 2 dalyje, padarytos nepažeidus iš esmės materialiosios ir proceso teisės normų. Dėl to tenkinti pareiškėjo prašymą ir naikinti žemesnių teismų sprendimus – nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. įgaliotojo atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus prašymą.

Teisėjai Jonas PrapiestisVladislovas RanonisTomas Šeškauskas