Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-25 · Byla Nr. ATP-244-387/2014

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2013-12-23Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-02-25Vilniaus apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2014-10-28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-25
Bylos Nr.
ATP-244-387/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-10939-2013-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algimantas Valantinas
Advokatai
Remigijus Rinkevičius
Administracinė byla Nr. ATP-244-387/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-10939-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 46;52.3;79.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valanstinas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. P. atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-23 nutarimo, kuriuo S. P. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 158 str. 2 d., ir nubausta 1250 Lt bauda be buto, esančio (duomenys neskelbtini), konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nubausta už tai, kad ji, būdama svečių namų „Central Avenue Hotel“ direktore ir bausta pagal ATPK 158 str. 1 d., 2013-04-25, apie 16.00 val., pakartotinai naudojo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, t.y. naudojo gyvenamosios paskirties patalpas komercinei (svečių namų) veiklai. Tokiais veiksmais ji padarė ATPK 158 str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu S. P. atstovas advokatas Remigijus Rinkevičius (toliau - apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-23 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą S. P. atžvilgiu nutraukti.

Apelianto skunde akcentuojama, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo apelianto nurodytu LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymu Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pasak apelianto, nakvynės ir pusryčių paslaugos teikimo tvarką (šios paslaugos aprašą) nustato Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymas Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“, kurio 6.10 p. nustatyta, kad „Nakvynės ir pusryčių paslauga – savarankiška, už užmokestį turistui teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu su nakvyne teikiami ir pusryčiai. Nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos gyvenamosiose patalpose. jų grupėje, sodyboje, kai bendras šioms paslaugoms teikti naudojamų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 10“.

Skunde teigiama, jog S. P. sutuoktiniui išduotame verslo liudijime Nr. LI527751-1 yra nustatyta teisė teikti apgyvendinimo paslaugas (nakvynės ir pusryčių paslaugas), todėl šių paslaugų, t.y. nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimo reikalavimus nustato aukščiau nurodytas Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymas Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“, kurio 6.10 p. nustato, kad nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos ir gyvenamosiose patalpose, todėl, apelianto manymu, nei S. P., nei jos sutuoktinis, kuriam išduotas verslo liudijimas, neturi pareigos keisti gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), tikslinės paskirties į viešbučių, o jos vykdoma veikla atitinka teisės aktus ir yra visiškai teisėta.

Apelianto manymu, Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymas Nr. V -141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ yra specialus teisės aktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-12 nutarimo Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo, kuriuo vadovavosi apylinkės teismas, atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad būtent šis teisės aktas reguliuoja ir nustato su apgyvendinimo paslaugomis susijusius santykius, keliamus reikalavimus ir t.t., o tarp šių dviejų teisės aktų yra akivaizdi teisės normų kolizija.

Taip pat teigia, jog Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymas Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ priešingai nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas yra priimtas vėliau, t.y. 2011-11-21 d. Be to, apelianto manymu, šis teisės aktas yra specialioji teisės norma palyginti su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašu, nes detalizuoja ir reguliuoja santykius susijusius su apgyvendinimo paslaugų teikimu, nustato apgyvendinimo paslaugų rūšių aprašą, šioms paslaugoms keliamus reikalavimus, o Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nurodo tik bendrą pobūdžio normą, reguliuojant ir nustatant statinių naudojimo pagal paskirtį taisykles, todėl apeliantas dari išvadą, kad Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymas Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ ir yra žemesnės teisinės galios aktas palyginti su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178 patvirtintu Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašu, tačiau šis teisės aktas turi daugiau požymių nurodančių, kaip išspręsti tarp šių dviejų teisės aktų susidariusią normų koliziją. Todėl, sprendžiant šį ginčą, apelianto manymu, turi būti vadovaujamasi Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymu Nr. V -141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ nuostatomis.

2014-01-27 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriame prašoma S. P. atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-23 nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad skundas neturi būti tenkinamas, kadangi : 1) nei administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu, nei bylos teisme negarinėjimo metu S. P. neneigė tos aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose gyvena ji pati ra jos šeimos nariai, ar jos yra naudojamos kitais teisėtais tikslais; 2) nė vienas iš verslo liudijimų nesuteikia S. P. teisės verstis svečių namų veikla gyvenamosios paskirties patalpose, (duomenys neskelbtini); 3) nagrinėjamu atveju reikia vadovautis LR Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo 4 p.; 4) kolizijos tarp Valstybinio turizmo departamento įsakymo ir LR statybos įstatymo bei LR Vyriausybės 2011-10-21 nutarimo Nr. 1178, nėra ir negali būti, kadangi šie teisės aktai turi nevienodą juridinę galią.

Motyvuojamoji dalis

S. P. atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 158 str. 1 d. numatyta atsakomybė už Gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių pažeidimą, neūkišką jų prižiūrėjimą, naudojimą ne pagal paskirtį, gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų, jų įrengimų ir tvarkymo objektų gadinimą. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl pakanka padaryti bent vieną iš jų, kad atsirastų atsakomybė pagal ATPK 158 str. 1 d. Pagal ATPK 158 str. 2 d. asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už tokius pačius veiksmus, padarytus asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus.

Iš teismui pateikto skundo turinio matyti, kad 2013-12-23 apylinkės teismo nutarimo pagrįstumas yra ginčijamas iš esmės akcentuojant tik vieną argumentą – būtinumą nagrinėjamu atveju vadovautis ne Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintu Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašu, kaip padarė pirmos instancijos teismas, bet Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymu Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Apeliantas akcentuoja, kad tarp šių teisės aktų yra teisės normų kolizija, tad pastarasis norminis dokumentas, taikytinas, kadangi laikytinas specialiu.

Išnagrinėjus skundą bei su juo susijusią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto argumentas dėl neva egzistuojančios teisės normų kolizijos yra visiškai nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003, todėl apelianto argumentai, kad šiuo konkrečiu atveju, nustatant statinio naudojimo pagal jo paskirtį teisėtumą, būtina vadovautis Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymu Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, kadangi jos, apelianto manymu, detalizuoja ir reguliuoja santykius susijusius su apgyvendinimo paslaugų teikimu, nustato apgyvendinimo paslaugų rūšių aprašą, šioms paslaugoms keliamus reikalavimus, o Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nurodo tik bendrą pobūdžio normą, reguliuojant ir nustatant statinių naudojimo pagal paskirtį taisykles, atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 str. 3 d. statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį, naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo (kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus suformuojant patalpas statinyje, statinius ir (ar) patalpas padalijant, atidalijant, sujungiant, perdalijant) tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

Pagal Statybos įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. statybos techniniai reglamentai priskirtini prie normatyvinių statybos techninių dokumentų ir Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai (branduolinės energetikos objektams – šios institucijos ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos teisės aktai), kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 6 punktą yra dvi pagrindinės statinių rūšys (nuoroda į Lietuvos Respublikos Statybos įstatymą):

Pastatai ir inžinieriniai statiniai.

Pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis yra naudojama tai paskirčiai.

Kai pastatą sudaro įvairių paskirčių patalpos, formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (maitinimo, sporto, mokslo ir t. t.), pastato naudojimo paskirtis nustatoma pagal didžiausio bendrojo ploto patalpos, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, paskirtį. Šios įvairių paskirčių patalpos formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, turi atitikti normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų ir kitų teisės aktų joms nustatytus reikalavimus.

Pastatą gali sudaryti: antžeminiai aukštai, pusrūsis (cokolinis aukštas), rūsys, pastogės patalpos (mansarda, mezoninas), atriumas, antresolė, galerija, priestatas, antstatas, uždara veranda, atvira veranda, terasa, erkeris, lodža, balkonas, tambūras, portikas.

Pagal paskirtį pastatai yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 VI skyriaus 8.1. punktą viešbučių paskirties pastatai priskirtini negyvenamųjų patalpų pogrupiui. Reikalavimus šio pogrupio pastatams nustato Statybos įstatymas, Turizmo įstatymas ir kiti teisės aktai. Trumpalaikio (viešbučio tipo) apgyvendinimo pastatų pogrupiui priskiriami šie pastatai (nuoroda į Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymą):

8.1.1. viešbutis – apgyvendinimo paslaugas teikti skirtas (pritaikytas) pastatas (ar jų grupė) su specialiai suplanuotomis patalpomis – kambariais (numeriais) ir bendrojo naudojimo patalpomis, taip pat inžinerine įranga bei kita reikiama įranga apgyvendinimo paslaugoms teikti. Viešbutis turi turėti ne mažiau kaip 10 vienviečių ir (ar) dviviečių kambarių (numerių);

8.1.2. motelis – viešbučio tipo pastatas (ar jų grupė), skirtas (pritaikytas) teikti apgyvendinimo paslaugas, turintis geras autotransporto privažiavimo sąlygas ir pritaikytas papildomai teikti transporto priemonių saugojimo bei aptarnavimo (autoserviso) paslaugas. Motelis turi turėti ne mažiau kaip 5 kambarius (numerius);

8.1.3. svečių namai – viešbučio tipo pastatas (ar jų grupė), skirtas (pritaikytas) teikti tik apgyvendinimo paslaugas ir patarnavimus, reikalingus turistams priimti. Svečių namai turi turėti ne mažiau kaip 5 kambarius (numerius).

Pagal pateiktus bylos duomenis S. P. yra svečių namų „Central Avenue Hotel“ direktorė. Pagal reklamuojamų bei teikiamų paslaugų pobūdį, kambarių skaičių svečių namai „Central Avenue Hotel“ priskirtini viešbučių paskirties pogrupiui bei negyvenamųjų patalpų grupei.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog Valstybinio Turizmo departamento prie LR Ūkio ministerijos 2011-11-21 įsakymo Nr. V-141 „Dėl apgyvendinimo rūšių aprašo patvirtinimo“ 6.10. punkte yra nurodyta, kad „Nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos gyvenamosiose patalpose, jų grupėje, sodyboje, kai bendras šioms paslaugoms teikti naudojamų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 10“, todėl S. P. jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. yra nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Todėl, būtent tam, kad nebūtų suvaržytos kitų žmonių teisės ir laisvės, įstatymai ir normatyviniai statybos techniniai dokumentai numato tam tikrus apribojimus vystat negamybinę veiklą gyvenamosios paskirties (vieno ar dviejų butų, daugiabučiame (trijų ir daugiau butų) pastate (name) ar patalpose.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo 1 p. nustatyta, kad statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nustato gyvenamosios paskirties pastato (namo) ar jo patalpų ir negyvenamosios paskirties pastato ar jo patalpų naudojimo ne pagal paskirtį reikalavimus.

Aprašo 4 punkte aiškiai nurodyta, kad gyvenamosios paskirties (vieno ar dviejų butų, daugiabučiame (trijų ir daugiau butų) pastate (name) ar patalpose, kurias savininkas naudoja kaip gyvenamąsias patalpas, nepakeitus jų paskirties, neįrengus papildomo įėjimo, galima Aprašo 4 punkte nurodyta negamybinė veikla, nedaranti žalos dviejų butų namo, daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam turtui ir gyvenamajai aplinkai, nepažeidžianti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų.

Pažymėtina, kad Aprašo 4 p. pateiktas sąrašas yra baigtinis. Jame nėra nurodyta, kad nepakeitus patalpų paskirties, būtų galima teikti apgyvendinimo paslaugas.

Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 V skyriaus 7.3. punktą gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai) pogrupiui priskirtini daugiabučiai namai – trijų ir daugiau butų gyvenamieji namai. Patalpos daugiabučiame name gali būti remontuojamos, rekonstruojamos ir naudojamos prekybos, viešojo maitinimo, teisėsaugos, ryšių, medicinos, spaudos platinimo, buitinių paslaugų teikimo bei kitoms negamybinėms reikmėms, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų reikalavimams. Keičiant gyvenamųjų patalpų paskirtį, jos turi būti rekonstruotos taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis rekonstravimas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos ir statybos techninius reikalavimus (nuoroda į Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą).

Taigi, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir normatyvinius statybos techninius dokumentus, iš tikrųjų, nakvynės ir pusryčių paslaugos gali būti teikiamos ir gyvenamosiose patalpose, jų grupėje, sodyboje, tačiau tuomet šios patalpos įstatymų nustatyta tvarka formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai bei turi atitikti normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų ir kitų teisės aktų joms nustatytus reikalavimus (Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 6 punktas).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad S. P. buvo pagrįstai nubausta pagal ATPK 158 str. 2 d., nustačius, jog ji, būdama svečių namų „Central Avenue Hotel“ direktore ir bausta pagal ATPK 158 str. 1 d., pakartotinai naudojo gyvenamąsias patalpas, ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-23 nutarimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. p.

nutarė:

atmesti S. P. atstovo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-23 nutarimo.

Teisėjas Algimantas Valantinas