Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Imber“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2216-638/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Imber“, uždarajai akcinei bendrovei „Imdo“, V. V. dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, nuomos sutarčių ir priėmimo-perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Imber“ priešieškinį dėl nuomos sutarties ir priėmimo perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – J. Č., M. Č.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

1. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad skundžiama nutartimi negalėjo būti uždrausta AB „Lesto“ nutraukti elektros energijos tiekimo. Pirma, AB LESTO neprieštaravo būti teismo įpareigota nenutraukti elektros energijos tiekimo (AB LESTO 2015 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. 12210-777). Antra, AB LESTO yra visuomeninis elektros energijos tiekėjas su specifinėmis pareigomis elektros energetikos ūkyje, t. y. jis privalo užtikrinti elektros energijos tiekimą visiems vartotojams (LR elektros energetikos įstatymo 43-44 straipsniai). Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su šios pareigos vykdymu, nes jomis siekiama užtikrinti ginčo patalpose veikiančių galutinių elektros energijos vartotojų teises. AB LESTO negali su ieškove sudaryti elektros energijos persiuntimo paslaugos sutarties, kadangi su tuo nesutinka ginčijamų sutarčių pagrindu nekilnojamojo turto registre patalpų valdytojais įsiregistravę atsakovai, nors 2015 m. spalio 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jiems draudžia trukdyti ieškovui normaliai naudotis patalpomis. Šie atsakovų veiksmai liudija apie atsakovų nesąžiningumą bei būtinybę taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.

2. UAB „Imber“ neturi teisinio pagrindo skųsti AB LESTO atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi jos neturi įtakos UAB „Imber“ teisėms ir pareigoms. Vadovaujantis LR CPK 149 straipsnio 3 dalimi, dėl į bylą neįtrauktų asmenų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių skundus gali pateikti tik šie asmenys, nes būtent jų teisės yra varžomos laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

3. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad CPK 145 straipsnyje nėra numatytos skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tokias laikinąsias apsaugos priemones numato LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktai.

4. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iškreipia teisinius santykius. Apeliantė savo paties nurodytas aplinkybes apie nuomos sutarčių sudarymą/nutraukimą laiko a priori teisingomis, nors jos patenka į nagrinėjamos bylos dalyką ir priklausomai nuo bylos baigties gali būti paneigtos. Dėl to apeliantės teiginiai apie civilinių santykių iškreipimą vertintini kritiškai.

5. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neišklausęs atsakovų nuomonės dėl pateikto prašymo. LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar pranešti atsakovui apie pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Darytina išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 str.).

Pasisakydamas dėl pastarojo apeliantės argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 147 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Taigi, teismas neprivalo pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Įvertinus minėtą įstatymo nuostatą, pripažintina, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, CPK normų bei apeliantės procesinių teisių nepažeidė. Teise būti išklausytai atsakovei buvo suteikta vėliau, t. y. kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių nenumato CPK 145 straipsnis, ir byloje nedalyvaujančio asmens atžvilgiu. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyta Civilinio proceso kodekso nuostata, priešingai nei teigia apeliantė, neįtvirtina, jog laikinąsias apsaugos priemones taikyti galima tik byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu. Be to, laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra reglamentuotas CPK 145 straipsnio pirmojoje dalyje, kurioje nurodytos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip draudimas imtis tam tikrų veiksmų bei įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 6 p., 12 p.). Šio straipsnio 1 dalies 13 punktas taip pat įtvirtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau pažymėtina, kad visais atvejais teismas gali taikyti tik tiek ir tokias laikinąsias apsaugos priemonės, kurios nepažeistų ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principų ir kurios atitinka ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir yra susijusios su sprendimo įvykdymu (CPK 144 str., 145 str. 2 d.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikęs laikinąsiais apsaugos priemones uždraudė AB LESTO (po reorganizacijos UAB „Energijos skirstymo operatorius“) nutraukti elektros energijos tiekimą objektams, esantiems (duomenys neskelbtini), įpareigodamas ieškovę mokėti už suvartotą elektros energiją šiose patalpose po šios nutarties priėmimo. Teismas, taikydamas šias ieškovės prašomas papildomas laikinąsiais apsaugos priemones rėmėsi tuo, kad ankstesne 2015-10-20 nutartimi pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones uždraudė atsakovams trukdyti ieškovei naudotis patalpomis, dėl kurių kyla ginčas, taigi, sprendė, jog ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės gali naudotis ginčo patalpomis pagal paskirtį, tame skaičiuje ir gauti elektros energiją į šias patalpas. Tačiau iš teismų infomacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Imber“ atskirąjį skundą, 2016-01-12 nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2015-10-20 nutarties dalį, kuria iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausta atsakovams UAB „Imber“, UAB „Imdo“ ir V. V. trukdyti ieškovei UAB „MDJ“ patekti į patalpas arba kitaip trukdyti naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), pagal 2011-09-05 nuomos sutarties Nr. 09/05 sąlygas, ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iš esmės leista ieškovei naudotis ginčo patalpomis, vykdant negaliojančią 2011-09-05 nuomos sutartį, ir nevykdant galiojančių nuomos sutarčių. Tuo pačiu teismui taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atnaujinus 2011-09-05 nuomos sutarties vykdymą, tapo neįmanomas ginčijamo susitarimo dėl nuomos sutarties nutraukimo bei ginčijamų nuomos sutarčių vykdymas.

Kaip patvirtina byloje esantys duomenys, ginčo 2012-10-19 susitarimas dėl nuomos sutarties nutraukimo, kaip ir 2015-06-29 ir 2015-08-27 nuomos sutartys, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti teisme, todėl yra galiojantys ir šalims privalomi (CK 6.189 str.). Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis su UAB „MDJ“ nutraukta 2015-08-31. AB LESTO 2015-09-01 sudarė elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį dėl ginčo patalpų su UAB „Imdo“ galiojančios 2015-08-27 subnuomos sutarties pagrindu (b. l. 6, 7, 16-23). Taigi, šiuo metu nesant leidimo ieškovei naudotis ginčo patalpomis, prievolė atsiskaityti su AB LESTO (po reorganizacijos UAB „Energijos skirstymo operatorius“) už suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ginčo patalpoms tenka UAB „Imdo“. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones, įpareigodamas mokėti už suvartotą elektros energiją ginčo patalpose ieškovę, kuri šiuo metu nėra šių patalpų nei naudotoja, nei valdytoja, nesant tam teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja laikinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei, kuri imperatyviai įtvirtinta CPK 144 straipsnyje.

Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko neteisingai išsprendė klausimą (CPK 329 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės UAB „MDJ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.