Kauno apylinkės teismo sprendimas

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visi butai“ atstovui D. M., advokatui Sigitui Štaraičiui, trečiajam asmeniui ieškovės pusėje (pagal ieškinį) ir atsakovui (pagal priešieškinį) D. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visi butai“ ieškinį atsakovei I. K., trečiasis asmuo D. M., dėl tarpininkavimo mokesčio išieškojimo, ir atsakovės I. K. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Visi butai“ ir D. M. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad atsakovė yra fizinis asmuo, sutartį dėl paslaugų teikimo yra sudariusi asmeniniam naudojimui. Nekilo ginčo, kad atsakovė sutartį sudarė su Partneriais, vykdančiais verslo veiklą, kuri susijusi su tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą (butus) paslaugų teikimu. Taigi atsakovė yra vartotoja, o Partneriai – verslininkai, todėl šalių sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis pripažintina vartojimo sutartimi (CK 6.228¹ straipsnis). Pripažinus šalių sudarytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį vartojimo sutartimi, būtina jos teisminė kontrolė, siekiant įvertinti ir nustatyti, ar šios sutarties sąlygos nėra nesąžiningos CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies) prasme.

Dėl vartojimo sutarties sąlygų atitikties nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019).

D. M. nurodė, kad Sutarties forma yra tipinė. Taigi ši Sutartis buvo parengta pagal ieškovės parengtą standartinę formą, kuri buvo iš anksto atspausdinta, į ją Sutarties sudarymo vietoje (atsakovės bute) ranka įrašant tik duomenis apie pardavėją, nekilnojamojo turto objektą ir jo pardavimo kainą (40 000 arba 42 000 Eur), bei paslaugų kainą (2000 Eur). Visos kitos sutarties sąlygos yra standartinės. Atsakovė nurodė, kad bendravimas su ja vyko išimtina rusų kalba, atsakovas tvirtino kad buvo bendrauta mišriai, t. y. tiek lietuvių, tiek ir rusų kalbomis. Taigi ginčo, kad bent jau dalinai bendravimas pasirašant sutartį vyko rusų kalba, nėra. Sutarties tekstas buvo parengtas lietuvių kalba. Kadangi Sutartis buvo sudaryta atsakovės bute, tai reiškia, kad prieš sudarant vartojimo sutartį atsakovei turėjo būti suteikta būtina, teisinga, išsami ir neklaidinanti informacija, įkaitant bendrą paslaugų kainą (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6. 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis, 6. 6.228⁷ straipsnio 5 dalis). Bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomis nesąžiningomis (6.228⁴ straipsnio 6 dalis).

Atsakovė teigia, kad pasirašant Sutartį informacija apie tai, kad ji turės sumokėti 2000 Eur net ir nepardavus buto, buvo nulėpta, o apie tai ji sužinojo tik 2019 m. rugpjūčio 5 d. iš pokalbio su D. M. bosu. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kaip matyti iš Sutarties 4.5.3 punkto, nustatančiame atsakovės pareigą sumokėti už suteiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą-faktūrą ir nepardavus turto, šiame punkte konkreti suma (ar nuoroda į Sutarties 4.5.3) punktą, net nenurodoma. Tik 4.4 punkte nurodoma, kad turto nepardavimo faktas nėra pagrindas keisti Sutarties 4.1 punkte nurodytos kainos. Taigi atsakovė negalėjo daryti įtakos Sutarties daliai, kiek tai susiję su paslaugų kainos sumokėjimu net ir nepardavus buto, nes ji nebuvo individualiai aptarta. Atsakovė patvirtino, kad jai nė žodžiu nebuvo užsiminta apie tai, kad reikės atsiskaityti ir nepardavus turto. Verslininkai aplinkybės, kad ši vartojimo sutarties sąlyga aptarta individualiai, neįrodė (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai nustačius spręstina dėl šios sąlygos (4.5.3 punktas) atitikimo sąžiningumo reikalavimams. Bylos duomenys patvirtina, kad vykdant Sutartį susidarė situacija, kai atsakovė buvo įkalbinėjama sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (parduoti butą) ženkliai mažesne nei 1.2. punkte (jo pataisyme) nurodytą kainą (38 000 Eur vietoje 40 000 ar 42 000 Eur). Atsakovei su tuo nesutinkant, atsisakant sudaryti Buto pardavimo sandorį siūlomomis sąlygomis, ji pagal Sutartį turėtų sumokėti 2000 Eur tarpininkavimo mokestį. Tačiau sutarties 4.5.3 punkte iš esmės aptarta tik atsiskaitymo vykdant sutartį tvarka, paslaugų kaina numatyta kitame, 4.1 punkte. Akivaizdu, kad vykdant Sutartį turtas gali būti ir neparduotas, tačiau tai nereiškia, kad šalys negali susitarti dėl atsiskaitymo tvarkos (sąskaitos išrašymo ir atsiskaitymo terminų) tokioje situacijoje. Taigi nenustatyta, kad ši atsakovės nurodyta sąlyga būtų nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 2 dalis). Tačiau Sutarties 5.2 punkte numatyta sąlyga, nustatanti vartotojo pareigą apmokėti visą paslaugos kainą (2000 Eur) nusprendus Buto neparduoti, jei skelbimas jau patalpintas į bendrą NT sistemą (pagal Sutarties 3.2 punktą tai turi būti atlikta per 24 valandas nuo Sutarties pasirašymo), vertintina kaip nesąžininga ir pripažintina negaliojančia, nes nustato neproporcingai didelę atsakovės atsakomybę už Sutarties neįvykdymą (CK 6. 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to pagal CK 6. 6.228¹⁰ straipsnio 3 dalį ne prekybos vietoje sudarytos sutarties vartotojas gali atsisakyti per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Sprendžiant dėl Sutarties 4.4 punkto sąlygos atitikimo sąžiningumo reikalavimams teismas konstatuoja, kad buvo pažeista Sutartį sudariusių šalių teisių ir pareigų pusiausvyra silpnesnės šalies (vartotojos) nenaudai, nes atsakovės pareiga sumokėti visą paslaugų kainą, 2000 Eur sumą (nes turto nepardavimas nėra pagrindas keisti 4.1 punkte sutartą 2000 Eur kainą) pagal Sutartį egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip šią sutartį vykdo verslininkai (Partneriai). Tuo tarpu pagal Sutarties 5.5 punktą sutartį sudariusių verslininkų (Partnerių) atsakomybė ribojama tik bendra 300 Eur suma. Kadangi sutartį sudarę Partneriai, vykdydami įrodinėjimo pareigą jokių įrodymų apie tai, kad ši vartojimo sutarties sąlyga nėra nesąžininga, nepateikė (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalies) sutarties 4.4 punkto sąlyga, nustatanti kad turto nepardavimo faktas iki šios sutarties termino pabaigos nėra pagrindas keisti (mažinti) sutarties 4.1 punkte nurodytą kainą, ją vertinant kartu su 4.5.3 punktu, nustatančiu Kliento pareigą sutarčiai pasibaigus ir Turtui neparduotam už suteiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą faktūrą sumokėti į Partnerio Nr. 1 sąskaitą banke nedelsiant, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Šalių sudarytos Sutarties 1.2 punkte buvo numatyta, kad turtas gali būti parduodamas už aptartą žemesnę kainą, atsižvelgiant į rinkos vertę bei pirkėjų pasiūlymus. Teismui pripažinus anksčiau paminėtas Sutarties sąlygas nesąžiningomis, t. y. nesant atsakovės pareigos sumokėti visą paslaugos kainą ir nepardavus Buto, ši Sutarties sąlyga šalių teisių ir pareigų balanso nepažeidžia – atsakovė yra laisva pasirinkti, ar siūloma mažesnė kaina atitinka jos interesus, ir jokios pasekmės atsisakius parduoti Butą už mažesnę kainą, atsakovei netaikomos.

Dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo.

Vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228¹¹ straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis – 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymo terminas pasibaigia po keturiolikos dienų nuo sutarties dėl paslaugų sudarymo dienos – 6.228¹⁰ straipsnio 3 dalies 1 punktas. Prieš sudarydamas nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudaromą sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui informaciją dėl teisės atsisakyti sutarties: šios teisės įgyvendinimo sąlygas, terminus ir tvarką pagal šio kodekso 6.228¹⁰ straipsnį, taip pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą arba informaciją, kad vartotojas neturi teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.228¹⁰ straipsnį, arba, jei reikalinga, aplinkybes, kuriomis vartotojas praranda teisę atsisakyti sutarties – 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Kaip matyti iš į bylą pateiktos Sutarties, anksčiau aptarti įstatymo reikalavimai nebuvo įvykdyti – nebuvo nurodytas įstatyme numatytas 14 dienų terminas, per kurį atsakovė gali atsisakyti sutarties, nenurodytos kokios šios teisės įgyvendinimo sąlygos ir tvarka, taip pat nenurodyta, kad atsakovė neturi teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.228¹⁰ straipsnį (atsakovės teisė atsisakyti Sutarties nėra ribojama, ši Sutartis nepatenka į 6.228¹⁰ straipsnio 2 dalyje nurodytų sutarčių sąrašą). Taigi ieškovė šio privalomojo reikalavimo neįvykdė, tokios informacijos nepateikė, dėl ko kyla 6.228¹⁰ straipsnio 4 dalyje nurodytos pasekmės, numatančios, kad vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties per 12 mėnesių nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatytos termino pabaigos. Tai reiškia, kad atsakovė galėjo vienašališkai, net nenurodydama priežasties, atsisakyti sutarties. Ta aplinkybė, kad atsakovė pranešė ne atsisakanti sutarties, o ją nutraukianti, ginčo išsprendimui reikšmės neturi, nes atsakovės pareiškimo turinys ir jos apsisprendimas yra aiškus, juo atsakovė siekia nutraukti visus iš Sutarties kylančius santykius. Atsižvelgus į tai laikytina, kad atsakovė Sutarties teisėtai atsisakė 2019 m. rugpjūčio 7 d., todėl atsakovė už Partnerių suteiktas paslaugas mokėti neturi (CK 6.228¹¹ straipsnio 10 dalies 1 punktas), kas yra pagrindas ieškinį dėl 2000 Eur tarpininkavimo mokesčio ir kitų iš to kylančių reikalavimų (bylinėjimosi išlaidų) priteisimo atmesti, kaip nepagrįstą.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Atsakovė prašo pripažinti negaliojančia 2019 m. liepos 18 d. paslaugų teikimo sutartį. Nors atsakovė ir nurodo, kad atskiri Sutarties punktai yra akivaizdžiai nesąžiningi (konkrečiai Sutarties 4.2, 4.4, 2.5, 4.5.3), tačiau atsakovė pripažinti negaliojančiomis šias Sutarties galimai nesąžiningas sąlygas neprašė, todėl teismas ex officio atliko Sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus ir pripažino Sutarties 5.2 punktą ir sutarties 4.4 punkte nurodytą sąlygą nustatančią, kad turto nepardavimo faktas iki šios sutarties termino pabaigos nėra pagrindas keisti (mažinti) sutarties 4.1 punkte nurodytą kainą, ją vertinant kartu su 4.5.3 punktu, nustatančiu kliento pareigą sutarčiai pasibaigus ir turtui neparduotam už suteiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą faktūrą sumokėti į Partnerio Nr. 1 sąskaitą banke nedelsiant, nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Taip pat teismas patvirtino, kad Sutarties atsakovė atsisakė teisėtai, bei atmetė ieškovės reikalavimus. Taigi atsakovės – vartotojos teisės ir interesai, kiek tai susiję su Sutartimi nustatytos paslaugų kainos apmokėjimu net nepardavus turto – Buto, buvo apsaugoti. Teismas nevertina atsakovės nuomone galimai kitos nesąžiningos Sutarties sąlygos, numatytos 4.2 p., nes atsakovės atsakovė tokio reikalavimo nekėlė (CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalis), o ieškinys yra atmestas visiškai ir šios bylos išsprendimui reikšmės nebeturi; be to įvertinti šios sąlygos atitikties nesąžiningumo kriterijams net nėra galimybės, nes butas nebuvo parduotas, t. y. nei faktinė kaina, nei papildomas agentūros užmokestis nežinomas. Nors ieškovė nurodo, kad ji siekia apginti ne tik savo, bet ir kitų pardavėjų interesus, tačiau teismas pažymi, kad teisę ginčyti vartojimo sutarties sąlygas turi teisę vartotojų teises ginančios organizacijos (CK 6.228⁴ straipsnio 10 dalis), o atsakovei įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą tik dėl savo, o ne kitų asmenų pažeistų teisių gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

Tačiau atsakovei keliant reikalavimus dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, teismui ex officio sprendus tik dėl Sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo reikalavimams, t. y. siauriau nei prašo atsakovė, teismas patikrina šalių sudaryto sandorio – Sutarties atitiktį CK 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytiems reikalavimams.

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009.).

Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji pati paskambino D. M., kuris atėjo apžiūrėti butą, o vėliau atvedė pirkėjus. Jos tikroji valia ir tikslas sudarant sutartį buvo parduoti butą. Ji suprato, kad sutartis yra atlygintinė. Taigi ieškovė, sudarydama Sutartį, teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, o savo valią išreiškė pasirašydama paslaugų teikimo sutartį, kuria iš esmės už užmokestį pavedė tarpininkui parduoti Butą jo surastam pirkėjui. Taigi atsakovė, sudarydama sutartį dėl sutarties dalyko, kurio esminė sąlyga yra tarpininkavimas parduodant Butą, nesuklydo. Ieškovė tvirtina, kad jai nebuvo atskleistos Sutarties sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio už teikiamas paslaugas apmokėjimu. Tačiau suklydimu yra laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Todėl galimas detalios informacijos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio už teikiamas paslaugas apmokėjimu neturėjimas, niekaip negalėjo nulemti klaidingų prielaidų apie egzistavusius faktus (tarpininkavimo mokesčio už teikiamas paslaugas apmokėjimo), o tuo pačiu ir Sutarties sudarymo ar nesudarymo. Neturint informacijos neįmanoma suklysti ir dėl su ja susijusių pasekmių. Atsižvelgus į tai atsakovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas. Teismas atskirai pažymi, kad atsakovės teisės ir interesai dėl informacijos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio už teikiamas paslaugas apmokėjimo neturėjimu, yra apginta, todėl reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia šiuo pagrindu, taip pat negalėtų būti tenkinamas – CK 1.90 straipsnio 7 dalis.

Dėl apgaulės <..> sudarytas sandoris, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teismas sprendžia, kad byloje esančių duomenų pakanka daryti išvadai, kad Sutartis buvo sudaryta panaudojant apgaulę. Kaip jau anksčiau nustatyta, atsakovė teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, kurio viena iš esminių sąlygų buvo atlygintinas tarpininkavimas parduodant turtą, šią savo valią atsakovė išreiškė pasirašydama paslaugų teikimo sutartį lietuvių kalba. Tačiau to nepakanka spręsti, kad atsakovei pasirašant sutartį buvo atskleistos visos su tuo susijusios aplinkybės. Apgaulė sudarant Sutartį pasireiškė tam tikrų aplinkybių, kurias žinodama atsakovė nebūtų sudariusi sandorio, sąmoningu nuslėpimu (jų neatskleidimu). Visų pirmiausia ši išvada darytina dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, t. y. kad šalių pasirašytos Sutarties pagrindu ieškovės teisė į 2000 Eur tarpininkavimo mokestį kyla iš esmės nepriklausomai nuo to, kaip šią sutartį vykdo patys Partneriai (jų finansinė atsakomybė ribojama tik bendra 300 Eur suma). Teismo vertinimu, kad Sutarties pasirašymo metu dėl ieškovės atstovo neveikimo, t. y. aplinkybių neatskleidimo, nebuvo susiformavusios atsakovės laisvos valios sudaryti Sutartį, galima spręsti ir dėl to, kad bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, suvokdamas anksčiau aptarto sandorio sudarymo pasekmes (atsiskaityti su Partneriais ta pačia 2000 Eur suma nepriklausomai nuo pasiekto rezultato, t. y. už kokią kainą Butas parduotas ar iš vis neparduotas butas), laisva valia tokio sandorio nesudarytų. Šią išvadą patirtina ir atsakovės veiksmai po pokalbio su D. M. bosu (to ieškovės atstovas neneigė), po kurio ji nedelsiant ėmėsi veiksmų išsiversti Sutartį, bei tai atlikus nedelsiant pranešė ją nutraukianti (nurodydama kad ji išversta tik 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir su tokiomis sąlygomis ji nesutinka). Be to įvertinus atsakovės amžių (sandorio sudarymo metu 74 metai) ir tinkamą kalbos nemokėjimą (D. M. neneigė, kad su atsakove bendravo mišriai, t. y. tiek rusų, tiek ir lietuvių kalbomis), Sutarties 4 dalis (Paslaugų kaina ir atsiskaitymo sąlygos), susijusi su atsiskaitymu ir nepardavus turto, objektyviai vertinama kaip sudėtinga. Tai kad atsakovei pasirašant Sutartį jos sąlygos iš esmės nebuvo tinkamai išaiškintos, o Sutarties turinys jai buvo nesuprantamas patvirtina jau paminėti atsakovės veiksmai po pokalbio su D. M. bosu. Be to D. M. patvirtino, kad tarpininkavimas parduodant butus yra jo veikla, t. y. jis yra patyręs verslininkas, dėl ko savo pareigą tinkamai informuoti silpnesnę sutarties šalį – vartotoją, juolab laisvai nekalbančią lietuvių kalba, turėto atlikti ypatingai atidžiai ir rūpestingai, tačiau to nepadarė – patvirtino, kad sutarties tekstas pažodžiui nebuvo perskaitytas, taigi visiškai neaišku už ką atsakovė pasirašė. Atsižvelgus į tai teismas sprendžia, kad Sutartis sudaryta dėl vienos iš Sutarties šalies apgaulės (tylėjimo), dėl ko ji pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kadangi atsakovė pagal sudarytą Sutartį nėra nieko gavusi, todėl CK 1.91 straipsnyje numatytos pasekmės netaikytinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų išlaidų priteisimo.

Bylinėjimosi išlaidos kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla (CPK 79 straipsnis). Atsakovė patyrė 100 Eur išlaidas, susijusias su pranešimu dėl sutarties nutraukimo surašymu D. M. ir UAB „Visi butai (b. l. 54, 55). Kadangi šios išlaidos buvo patirtos ne nagrinėjamoje byloje, jos nepriskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų. Tačiau šios išlaidos yra pagrįstos, atsakovė galėjo informuoti apie Sutarties nutraukimą ir per atstovą (advokatą), todėl šios atsakovės patirtos išlaidos priteistinos iš UAB „Visi butai“ ir D. M. lygiomis dalimis, po 50 Eur.

Atsakovė teisme patyrė šias išlaidas – už atsiliepimo į ieškinį surašymą sumokėjo 150,00 Eur (b. l. 27, 35), taip pat sumokėjo 45,00 Eur žyminį mokestį už priešieškinį (b. l. 27), 200 Eur už priešieškinio surašymą, bei 300 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose (b. l. 54, 55, 56). Taigi atsakovė šioje byloje patyrė 650,00 Eur išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu. Atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai yra detalizuotos, jų dydis atitinka bylos sudėtingumą, atsakovės atstovo darbo ir laiko sąnaudas. Ieškinį atmetus, o priešieškinį tenkinus visiškai, atsakovei priteistinos 650 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, bei jos sumokėtas 45 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi visos atsakovės 650,00 Eur išlaidos, susijusios su advokato pagalba ir atstovavimu teisme, susidarė D. M. dar nesant bylos šalimi (priešieškinys įtraukiant D. M. į bylos nagrinėjimą patikslintas tik atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, 2019 m. gruodžio 18 d.), iš UAB „Visi butai“ priteistinos atsakovės turėtos 650 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir ½ dalis jos sumokėto žyminio mokesčio (22,50 Eur), bendra 672,50 Eur suma. Iš D. M. atsakovei priteistinas 22,50 Eur žyminis mokestis. Kadangi atsakovė priešieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančiu turėjo apmokėti 200 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau priešieškinys priimtas sumokėjus tik 45 Eur žyminį mokestį, todėl jos atsakovės nesumokėta 155 Eur suma lygiomis dalimis priteistina iš UAB „Visi butai“ ir D. M., valstybei (CPK 96 straipsnis). Pridėjus šioje byloje esančias pašto išlaidas, 5,37 Eur sumą, iš UAB „Visi butai“ ir D. M. lygiomis dalimis priteistina po 80,18 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 263, 270, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti. Priešieškinį tenkinti visiškai.

ex officio, kaip nesąžiningas Sutarties sąlygas pripažinti Sutarties 5.2 punktą, bei Sutarties 4.4. punkte nurodytą sąlygą nustatančią, kad turto nepardavimo faktas iki šios sutarties termino pabaigos nėra pagrindas keisti (mažinti) sutarties 4.1 punkte nurodytą kainą, ją vertinant kartu su 4.5.3 punktu, nustatančia kliento pareigą sutarčiai pasibaigus ir turtui neparduotam už suteiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą-faktūrą nedelsiant sumokėti į Partnerio Nr. 1 sąskaitą banke.

Pripažinti negaliojančia šalių 2019 m. liepos 18 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį.

Priteisti iš UAB „Visi butai“, į. k. 303082272, atsakovės I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 50 Eur (penkiasdešimt eurų) išlaidų, susijusių su sutarties nutraukimu ir 672,50 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 50 Eur (penkiasdešimt eurų) išlaidų, susijusių su sutarties nutraukimu ir 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš UAB „Visi butai“, į. k. 303082272, 80,19 Eur (aštuoniasdešimt eurų 19 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 80,19 Eur (aštuoniasdešimt eurų 19 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.