Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui J. K., atsakovo atstovui D. G., trečiojo suinteresuoto asmens atstovui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto lėšų nepaisydama konkretus tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau vadovaujantis 2001 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo", tinkamu atsakovo atstovu laikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šiuo atveju, pagal CK 6.246-6.249, 6.271 str., atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų būvimo: (i.) valdžios institucijos atliktų neteisėtų veiksmų, (ii.) asmens patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir (iii.) padarytos žalos. Remiantis šia samprata pripažintina, kad asmuo įgyja teisę išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą, patirtą dėl priimto neteisėto įstatymo3. Šiuo atveju yra visos būtinosios atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.

Priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, yra ginami teisėti lūkesčiai, kylantys iš teisės aktų, kurie neprieštarauja pačiai Konstitucijai ar kitiems aukštesnės juridinės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010-06-29 nutarimas, 2010-04-20 nutarimas, 2008-12-24 nutarimas, 2003-03-17 nutarimas, 2003-03-04 nutarimas ir kt.). AIEĮ redakcija iki 2013-01-31 atitiko šį požymį, todėl pareiškėjui kilo pagrįsti teisėti lūkesčiai, kurie buvo pažeisti priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą. Teisėtų principų lūkestis yra pagrįstas dviem kriterijais: suinteresuotų asmenų žiniomis ir elgesio nustatymo kriterijais. Šiuo atveju pareiškėjas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad įstatymų leidėjas pablogins jam suteiktas teises ir pažeis pareiškėjo teisėtus interesus.

Taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau -Teisingumo ministerija), Vyriausybei svarstant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų, kuriose pabrėžiama, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų bei pasiūlyta atidėti naujų teisės normų įsigaliojimų terminą. Atsižvelgiant inter alia į tai, kad pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, Sutartis dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 str. 4 d. požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas AIEĮ įsigaliojimas, prašome teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013-01-17 redakcijos Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui.

Dėl priežastinio ryšio egzistavimo šiuo atveju reikšminga, tai, kad žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatos, kuriomis vadovaujantis Pareiškėjas su AB (duomenys neskelbtini) sudarė Sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys pagrindžiamas tuo, jog, jei Seimas nebūtų priėmęs AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo minėtų nuostatų, tuomet Pareiškėjui sudarant Sutartį su AB (duomenys neskelbtini) būtų buvę taikomos leidimo plėsti gamybinį pajėgumą galiojęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros energijos supirkimo tarifas (1,44 Lt/kWh), tačiau Seimas priėmė galimai Konstitucijai prieštaraujančias AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatas ir Pareiškėjui buvo pritaikytas leidimo gaminti elektros energiją dieną Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas tarifas (0,69 Lt/kWh).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjui pasirašant Sutartį su AB (duomenys neskelbtini) turėjo būti taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą išdavimo dieną nustatytas tarifas (1,44 Lt/kWh) ir šis fiksuotas tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės, naudojančios saulės energiją, pastatymo dienos (leidimo gaminti elektros energiją gavimo dienos); Pareiškėjo įrengtos elektrinės (SolarMad-SOL), naudojančios saulės energiją, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 26 600 kWh (priedas Nr. 4); elektrinės, naudojančios saulės energiją, modulių susidėvėjimo metinis procentas lygus 0,8 proc. (priedas Nr. 5); iš viso per 12 metų Pareiškėjas pardavęs elektros energiją už 1,44 Lt/kWh, būtų uždirbęs 439 956,00 Lt, tuo tarpu parduodamas už 0,69 Lt/kWh tarifą - 210 812,25 Lt. Todėl pareiškėjas per 12 metų parduodamas elektrinės, naudojančios saulės energiją, pagamintą elektros energiją tarifu 0,69 Lt/kWh patirs 229 143,75 Lt žalą.

Atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 52-60) ir teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo skundas atmestinas, kadangi pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios. Pareiškėjas prašo atlyginti žalą, susidariusią dėl šios sutarties pagrindu parduodamos elektros energijos tarifų skirtumo, tačiau nenurodo kad būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka, siekdamas nuginčyti sutartyse, kurių pagrindu parduoda elektros energiją, numatytus elektros energijos tarifus. Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas AIEĮ 20 str. ir jo 6 d. buvo nustatyta, kad „Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“. AIEĮ redakcijos iki 2013-02-01 13 str. 3 d. 2 p. buvo nustatyta, kad šio įstatymo uždavinys elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų – saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Iki 2012 m. Energetikos ministerija buvo gavusi apie 16 tūkst. prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines ir iki 2012 m. gruodžio mėn. išdavusi daugiau nei 5000 tokių leidimų. Dėl to susidarė padėtis, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė galia (visų pateiktų prašymų išduoti leidimus) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant numatytą suminę galią (10 MW) apie 50 kartų. Tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni, ateityje būtų lėmusi ženklų energijos tarifo vartotojams padidėjimą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW neturėjo galimybės įvertinti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkst. prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines ir bus sukelta grėsmė darniai atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrai. 2013-05-30 Energetikos ministerija paskelbė duomenis kiek buvo išduota leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant saulės elektrinės bei gaminti elektros energiją saulės elektrinėse, pagal kuriuos minėtas AIEĮ 13 str. 3 d. 2 p. įtvirtintas tikslas pasiekti 10 MW suminę galią buvo viršytas daugiau nei 5 kartus. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms numatytomis lėšomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-18 nutarimą Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Įgyvendinus visus projektus, dėl kurių buvo kreiptasi su prašymu išduoti leidimus, ženkliai padidėtų elektros kaina vartotojams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) jurisprudenciją, viešasis interesas suponuoja valstybės teisę atlikti ir koreguoti vykdomą ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimas, 2006-09-21 nutarimas). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d., valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šiuo atveju valstybė, atsižvelgiant į kitas konstitucines nuostatas, ypač ekonominio naudingumo, vartotojo interesų apsaugos principo, lygiateisiškumo, asmens ir visuomenės derinimo principo, imtis visų priemonių siekiant šio tikslo. Dėl to Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą. Juo buvo sudarytos galimybės VKEKK tvirtinti elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės galiojimą atgal draudžiančiam principui (lex retro non agit) egzistuoja išimčių baudžiamojoje, administracinėje teisėje ir kitose teisės šakose (Konstitucinio Teismo 1998-03-25 nutarimas). Tai, kad šis principas nėra absoliutus yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012) bei Europos Teisingumo Teismas (Europos Teisingumo Teismo 1991-02-21 sprendimas byloje Zuckerfabrik Suderdithmarshen ir Zuckerfabrik Soest, C-143/88 ir C-92/89, Rink., p. I-415 ir 2001-11-22 sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C-110/97, Rink., p. 8763. AIEĮ tikslas yra užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Dėl didelio skaičiaus pageidaujančiųjų plėtoti elektros energijos gamybą naudojant saulės energiją buvo viršytas uždavinys pasiekti saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, 10 MW dydžio įrengtąją suminę galią. Todėl susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris viršytų 400 mln. Lt ir būtų surenkamas iš kitų elektros vartotojų. Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad remiantis teisėtų lūkesčių apsauga reikia atsižvelgti į susijusias aplinkybes, jei apdairus ir išmanantis prekybininkas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (Byla 265/85 Van den Bergas lt Jurgens ir Van Dijk Food Products prieš Komisiją [1987] ECR 1166, 44 p.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir tai, kad jos buvo pasklidusios žiniasklaidoje, pareiškėjai turėjo pakankamai informacijos, kuria remiantis galėjo numatyti būsimus valstybės veiksmus. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu bylose C-260/91 ir C-261/91, kuriuo buvo pripažintas iš dalies negaliojančiu Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 744/87 – jis buvo pripažintas negaliojančiu ne dėl įsigaliojimo ankstesne nei jis buvo paskelbtas data, o dėl neatitikimo Europos Sąjungos sutarties 190 straipsniui. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas prieš priėmimą buvo viešai prieinamas per Lietuvos Respublikos Seimo teisės akų informacinės sistemos projektų registravimo posistemę ir visi suinteresuoti asmenys galėjo teikti pastabas ir pasiūlymus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244) 31.4. punktą, šiam įstatymo projektui pareiškėjo nurodyta teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma nerengiama, vertinimas ekonominiu ir socialiniu požiūriu yra išdėstytas projekto aiškinamajame rašte. Remiantis Europos Teisingumo Teismo sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94 pareiškėjas dar prieš gaudamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. VKEKK tvirtindama supirkimo tarifą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė pagal teisės aktus, reglamentuojančius jų veiklą, bei savarankiškai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo prašomos atlyginti turtinės žalos, susidariusios per dvylika metų, dydį ir faktą. Pareiškėjo teiginys, kad faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 28 497 kWh yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Ateityje pagamintos energijos kiekis gali skirtis nuo pareiškėjo nurodytos atsižvelgiant į saulės energijos elektrinių gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą, būsimas oro sąlygas, modulio įtakos ir nuolatinės srovės keitiklio į kintamąją bei dėl kitų faktorių svyravimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-236/2013). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjas neįrodė, kad buvo padaryta žala, jo negautos pajamos buvo realios ir, kad Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo neteisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimu į skundą (b. l. 61-62) prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012-10-31 išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos elektros jėgainėje (adresu (duomenys neskelbtini)), naudojančioje saulės energiją, pajėgumą Nr. LP-3241 (b. l. 58).

2013-05-28 Lietuvos Respublikos energetikos ministerija išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją elektros jėgainėje (adresu (duomenys neskelbtini)), naudojančioje saulės energiją Nr. LG-1746 (b. l. 24).

Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo pasikeitus įstatyminiam reguliavimui. Žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas (CK), kurio 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 2 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK. 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-1286/2006).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas 2013-05-28, todėl jo atžvilgiu taikomas 2013-02-28 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012-02-06 VKEKK nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. Pareiškėjas nurodo, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimu jam buvo sukelta žala. Jos dydį prilygina skirtumui tarp pajamų, kurias ateinančius 12 metų gautų, jeigu būtų taikomas 2012-02-06 VKEKK nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, ir pajamų, kurias ketina gauti taikant 2013-02-28 VKEKK nutarimu Nr. 03-58 nustatytą 0,69 Lt (be PVM) tarifą. Teismui pateikė pažymas, apie saulės elektrinėse gaminamą elektros energiją (b. l. 11-18).

Teismas pasisako, kad skundžiami valstybės veiksmai buvo atlikti teisėtai, jais nebuvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės negaliojimo atgal (lex retro non agit) ir teisinio saugumo principai.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja inter alia 2011-05-12 AIEĮ, kuriuo yra siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. AIEĮ projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Tačiau šis principas nėra absoliutus, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas; 2011-12-22 nutarimas; 2008-02-20 nutarimas ir kt.). Dėl to teisėtas lūkestis šiuo atveju negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad jis nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas Magdeburger Mühlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C?129/12; 1991-02-21 sprendimas Zuckerfabrik Suderdithmarshen ir Zuckerfabrik Soest, Nr. C-143/88 ir C-92/89; 2001-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą, Nr. C-110/97 ir kt.).

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra. Šiuo atveju yra aktualus teisėtų lūkesčių apsaugos ryšys su vartotojų teisių apsaugos ir efektyvaus valstybės lėšų panaudojimo siekiu. Iš byloje surinktų duomenų galima matyti, kad taikant AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė, kad nukentės vartotojų teisių apsaugos ir efektyvaus valstybės lėšų panaudojimo siekiai. Valstybei numačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Dėl to kilo grėsmė, kad nukentės kiti pagrįsti viešieji interesai. Tam paaiškėjus jie buvo tinkamai apginti teisių priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kartu neproporcingai nepažeidžiant pareiškėjo (ir kitų, panašioje padėtyje buvusių asmenų).

Be to, pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Reguliuojant ūkinę veiklą įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją (veikimo laisvę). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009-06-04 sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinama, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą, ar įstatyme numatytos priemonės atitiko teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės buvo būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nesuvaržė asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimą). Įgytos teisės esmė nelaikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. Todėl, be vartotojų teisių apsaugos ir valstybės lėšų efektyvaus panaudojimo svarbos, reikšminga ir tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę numatyti valstybės veiksmus bei, kad pareiškėjo lūkesčiai nebuvo pažeisti pilna apimtimi – skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje nėra duomenų, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Lex retro non agit principas suponuoja bendrą taisyklę, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams (kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo) netaikoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12). AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jo atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip analogiškoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Pareiškėjas teiginį, kad valstybės veiksmai buvo neteisėti (ir galima konstatuoti, kad egzistuoja neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų) taip pat grindžia tuo, kad priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeisti teisėkūros reikalavimai. Nurodo, kad priimant įstatymo projektą buvo neatsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, kurie buvo pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. išvadose „Dėl antrinės išvados teisės aktų projektams". Teismo nuomone, neatsižvelgimas į šias pastabas ir pasiūlymas šioje byloje vertinant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo, dėl kurio projekto buvo pateiktos šios pastabos ir pasiūlymai, teisėtumą neturi reikšmės, kadangi įstatymų leidėjas nėra saistomas šio subjekto teikiamų pastabų ir pasiūlymų. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Seimo nariams Konstitucija garantuoja laisvą mandatą, jis yra viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų (Konstitucinio Teismo 2004-07-01 nutarimas), todėl, nors įstatymų leidėjas yra saistomas atitinkamų konstitucinių ir kitų teisės aktų nuostatų, tačiau šioje byloje vykdydamas savo funkcijas jis turėjo teisę neatsižvelgti į pareiškėjo nurodytus valstybės institucijos teikiamus pasiūlymus ir pastabas priimamiems teisės aktų projektams. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, jis buvo derintas su kitų ministerijų atstovais – jam pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013-01-14 nutarimu Nr. 23, projekto rengimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisykles, patvirtintas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244). Pareiškėjas nenurodė teisėkūros subjektų įvykdytų teisės normų pažeidimų priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurių nesant pareiškėjui nebūtų kilusi jo nurodoma žala, t. y., tokių pažeidimų, kurie tiesiogiai nulėmė aptariamos įstatymo nuostatos atsiradimą ir todėl juos sieja tiesioginis priežastinis ryšys su nurodoma žala. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai nulėmė pareiškėjo sumažėjusias pajamas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo žalą sudarys ateityje per dvylikos metų laikotarpį negautos pajamos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, išaiškinta, kad turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Pareiškėjas nepagrindė nurodytos žalos realumo, todėl teismas daro išvadą, kad skundžiamais valstybės veiksmais pareiškėjui nebuvo padaryta žala.

Taip pat pažymėtina, kad 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 594, įgyvendindama Įgyvendinimo įstatymo nuostatas patvirtino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – “Aprašas”), kuriuo nustatė su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarką asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrinę buvo išduotas iki šio termino, todėl turi galimybę pasinaudoti susijusių išlaidų kompensavimo tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytą, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas teisėtai, pagrįstai siekiant apsaugoti viešuosius interesus, apsaugoti vartotojų interesus, juo įvesti teisinio reguliavimo pakeitimai ir papildymai yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams ir elektros energijos supirkimo tarifas jam taikomas tinkamai remiantis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjo nurodytais veiksmais buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiamuose veiksmuose nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atitinkamai, nėra pagrindo manyti, kad AIEĮ (2013-01-17 redakcijos Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata prieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui, dėl to atmetamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio klausimo ištyrimo.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.