Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovėms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, V. Ž. dėl 2014-07-09 savavališkos statybos akto Nr. SSA-60-140709-00025 ir 2014-07-28 privalomojo nurodymo Nr. PRN-60-140728-00027 teisėtumo peržiūrėjimo bei dėl teisės pripažinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nurodė, su pirmu ir antru ieškiniais nesutinka. Savavališkos statybos aktas yra teisėtas, nesutinka, kad jis būtų panaikintas. Privalomasis nurodymas yra teisėtas, taip pat nesutinka, kad būtų panaikintas. Savavališkos statybos akte nurodyta, kad net trijuose taškuose atstumas yra viršytas. Kalbant apie V. Ž. sklypą, šis atstumas pažeidžia ir teritorijų planavimo dokumente nustatytą statinio statybos užstatymo zoną, kuri yra pagal detalųjį planą nustatyta 1.30 m. Jeigu atstumai nepažeistų 1,30 m. ribos ir nebūtų viršyti iki 1 metro, tai ieškovui būtų surašytas privalomasis nurodymas, o ne savavališkos statybos aktas. Pakoregavęs projektą, ieškovas būtų galėjęs tęsti statybą. Ieškovas turi teisę koreguoti projektą ir naują leidžiantį dokumentą. Kadangi pažeistas esminis dalykas – teritorijų planavimo dokumente numatyta statybos zona 1,3 m., tai dėl šito jis turi techninio projekto metu koreguoti detaliojo plano sprendinį, bet tam reikia gretimo žemės sklypo savininkės sutikimo. Matosi, kad ieškovas pripažįsta pažeidimą. Viena galimybė, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą, kad galėtų tą statybą įteisinti, gaudamas naują statybą leidžiantį dokumentą, tam yra reikalingas gretimo žemės sklypo savininkės sutikimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Apeliantas, sumažindamas atstumą iki gretimo žemes sklypo (duomenys neskelbtini), pažeidė detaliajame plane nustatytą statinių statybos liniją, t.y, 1,30 m atstumą, kurį atsakovė V. Ž. buvo suderinusi ir dėl jo neprieštaravo. Šis detaliojo plano sprendinys galėtų būti pakeistas tik koreguojant detaliojo plano sprendinius pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (TAR, 2014-09-23, Nr, 12709) 318.3 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu techninio projekto rengimo metu, jei koregavimas nepažeidžia įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, aukštesnio lygmens kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių ir jei detaliojo plano koregavimui raštu pritarė visi žemės sklypo valdytojai ir naudotojai bei Teritorijų planavimo komisija, kai Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais koreguojama: statybos zona, statybos riba, statybos linija. Tų pačių taisyklių 320 punkte nurodyta, kad detaliojo plano sprendinių koregavimas neturi pažeisti ar suvaržyti teisės aktuose garantuojamų ir saugomų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų labiau, negu iki tokių korekcijų atlikimo, arba turi būti gauti šių asmenų rašytiniai sutikimai dėl detaliojo plano sprendinių koregavimo.

2. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (Žin., 2010, Nr. 116-5947) 31 punkte nurodyta, kas priskiriama prie neesminių faktinių nukrypimų nuo statinio projekte nurodytų statinio bendrųjų rodiklių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo V. V. ieškinius dėl 2014-07-09 savavališkos statybos akto Nr. SSA-60-140709-00025 teisėtumo peržiūrėjimo, dėl 2014-07-28 privalomojo nurodymo Nr. PRN-60-140728-00027 teisėtumo peržiūrėjimo, dėl teisės pripažinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad Pakruojo rajono savivaldybės administracija 2012 m. birželio 14 d. statytojui V. V. išdavė leidimą Nr. LNS-64-120614-00020 statyti prekybos ir paslaugų paskirties pastatą žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos vyresnioji specialistė L. S., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybines priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. liepos 9 d. ieškovui V. V. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-60-140709-00025 už tai, kad prekybos ir paslaugų pastato statyba vykdoma pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, naujas neypatingas statinys-prekybos ir paslaugų paskirties pastatas (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statomas savavališkai: prekybos ir paslaugų paskirties pastatas statomas ne statinio projekte žemės sklypo nurodytoje vietoje, pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Savavališkos statybos aktas buvo surašytas vadovaujantis UAB „Altagis“ 2014 m. gegužės 15 d. atlikta kontroline-geodezine nuotrauka (duomenys neskelbtini), kuri buvo suderinta su Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir Statybos skyriaus Architektūros poskyrio vyriausiąja specialiste ir 2014 m. gegužės 16 d. užregistruota. Kadangi atsakovės V. Ž. pateikta G. A. IĮ sudaryta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontrolinė-geodezinė nuotrauka nebuvo pateikta derinti Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir Statybos skyriaus Architektūros poskyriui ir nėra oficialiai užregistruota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Altagis“ 2014 m. gegužės 15 d. atlikta kontroline-geodezine nuotrauka (duomenys neskelbtini). Inspekcijos Šiaulių skyrius 2014 m. liepos 28 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybines priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, surašė privalomąjį nurodymą Nr. PRN-60-140728-00027 pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nustatė statytojui terminą ne vėliau kaip iki 2015 m. sausio 28 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti savavališkai pastatytą, pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, prekybos ir paslaugų paskirties pastatą (duomenys neskelbtini). 2014 m. gruodžio 22 d. inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimu Nr. RE-379-(09.51) buvo pratęstas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius trims mėnesiams iki 2015 m. balandžio 28 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarimu V. V. buvo nubaustas ATPK 159 straipsnio 5 dalies pagrindu, kadangi pažeidė esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius statinio vietą sklype, taip pat pažeidė detaliojo plano, patvirtinto Pakruojo rajono tarybos 2006 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-190, nustatytą užstatyti leidžiamą komercinės paskirties objektų teritoriją. Už minėtą pažeidimą buvo paskirta 400 Eur bauda, kurią ieškovas sumokėjo 2015 m. vasario 9 d.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, kad ieškovas V. V. statydamas statinį nukrypo nuo projekte nurodytų atstumų, neturint atsakovės V. Ž. sutikimo, atstumą mažino nuo 1,30 metro iki 1,01 metro, dėl ko statinys buvo pastatytas 1,01 metro atstumu iki atsakovei V. Ž. priklausančio žemės sklypo, o pabaigus statinio šiltinimo ir fasado apdailos darbus minėtas atstumas sumažės iki 0,85 metro, nors pagal statybą leidžiančius dokumentus turėtų būti 1,30 m (l,38 metro). Ieškovas mano, kad neišlaikytas atstumas nėra laikytinas esminiu pažeidimu, kadangi atsakovės sutikimu minimalus atstumas nuo ieškovo statomo statinio iki atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, turėjęs būti 3 metrai, sumažėjo iki 1,30 m jai suderinus žemės sklypo detalųjį planą, tokiu būdu pagal projektą atstumas padidėjo nuo 1,30 iki 1,38 metro, todėl, jau sumažinus minimalų atstumą nuo 3 iki 1,30 metro, papildomas atstumo mažėjimas nuo 1,30 iki 0,85 metro, nėra esminis.

Tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007), palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp bylos šalių sudarytu susitarimu minimalus atstumas nuo ieškovo statomo statinio iki atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, turėjęs būti 3 metrai, sumažėjo iki 1,30 m. Atsakovė V. Ž., sutiko sumažinti atstumą tik iki 1,30 m, kas reiškia, kad ji įvertino šį atstumą kaip nepakenksiantį jos nuosavybės teisei. Tuo tarpu atsakovas atstumą dar sumažino nuo 1,30 iki 0,85 metro, dėl ko šalys nesitarė ir kas atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovė jau ir taip buvo sutikusi sumažinti atstumą tarp statinių, negali būti laikytina neesminiu pažeidimu. Galiojančio STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 8 priede, patvirtintame Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. D1-425, „Statinių išdėstymo namo sklype gretimų sklypų atžvilgiu reikalavimai“ 1 punkte įtvirtinta, kad statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų pagrįsti interesai. 1.1 punkte imperatyviai nustatomi mažiausi atstumai nuo statinių iki sklypo ribos ir gatvių raudonųjų linijų: kai pastatų aukštis siekia iki 8,5 m aukščio, nustatytas mažiausiais atstumas iki sklypo ribos ne mažesnis kaip 3 m, aukštesniems pastatams iš atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam pastato aukščio metrui. Atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu. Teisėjų kolegija vertina, kad 1,30 metro atstumo sumažėjimas iki 1,01 metro yra esminis atstumo pažeidimas, pažeidžiantis minimalių atstumų nustatymus viešuosius tikslus, kadangi iš esmės pažeidžia atsakovės nuosavybės teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė gera valia sutiko sumažinti atstumą nuo 3 iki 1,30 metro, šio jau ir taip gerokai sumažinto atstumo papildomas sumažėjimas negali būti pateisinamas. Atsakovė neturi pareigos pagrįsti savo nesutikimo papildomai sumažinti atstumui tarp statinių, kadangi atstumų sumažinimą ji įvertino sudarydama susitarimą su ieškovu. Pažymėtina, kad atsakovė, sutikdama mažinti 3 metrų minimalų atstumą iki 1,30 metro, vertino, kad tokio atstumo išlaikymas yra būtinas viešiesiems tikslams užtikrinti, t. y. priešgaisriniai, saulės užstojimo bei estetinio vaizdo kriterijams.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę reiškia, kad savininkas turi teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, t. y. atlikti su jam priklausančiu turtu bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės, kiti asmenys – nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė – pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Savininko teisių įgyvendinimas garantuojamas Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 28 straipsnis). Nuosavybės teisės ribojimai galimi tik dėl konstituciškai svarbaus tikslo, laikantis proporcingumo principo, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Tačiau savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Teismas nustatė, kad atsakovė atsisako duoti sutikimą motyvuodama tuo, kad statinio statyba pažeidžia imperatyviąsias teisės normas. Statyba – ūkinė veikla, kuri iš esmės keičia ne tik sklypo, kuriame statomas statinys, bet ir gretimų sklypų užstatymo bei galimos ūkinės veiklos sąlygas. Statinys turi būti pastatytas taip, kad nekeltų pavojaus žmonėms, jo architektūra atitiktų statinio paskirtį ir kraštovaizdį ir kita. Tai reikšmingi reikalavimai, kuriais pasiekiami viešieji tikslai statybų procese. Statytojas, įgyvendindamas savo privatų interesą, turi jį suderinti su viešaisiais tikslais, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų. Reikalavimas nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų reiškia, kad statinys turi būti statomas taip, jog statybos metu ir naudojant statinį kitų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos būtų išsaugotos, o jeigu pakeistos – tai laikantis statybos techninių ir specialiųjų reikalavimų, normatyvinių dokumentų nuostatų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010, išaiškinta, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus minimalius atstumus, yra imperatyviosios, jų statytojas privalo laikytis. Šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas aktualus dėl naujos statybos teisėtumo, todėl kai gretimo sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu, kaip teisės aktuose nustatytas, atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Taigi, pirmiau minėtame STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatytas reikalavimas siejamas su sąlyga, kad naujas statinys būtų projektuojamas ir statomas laikantis teisės aktuose nustatytų atstumų.

Ieškovo argumentai, kad Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog iki 30 centimetrų dydžio nukrypimas nuo statinio projekto yra pripažįstamas neesminiu, jog tai netrukdo pripažinti statinio statybą tinkama net nekoreguojant projektinės dokumentacijos ar statybą leidžiančio dokumento, nėra taikytini šiam ginčui, kadangi, kaip jau buvo minėta, atsakovė gera valia buvo sutikusi sumažinti atstumą tarp statinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, 30 centimetrų dydžio nukrypimas skaičiuotinas nuo 3 metrų atstumo, galėtų būti vertintinas kaip neesminis, tačiau atstumo nukrypimas nuo teisės aktuose numatyto 3 metrų atstumo iki 0,85 metrų ar 1,01 metro negali būti laikomas neesminiu, kadangi priešingu atveju, ieškovo pateikiamas teisės aktų interpretavimas sudarytų prielaidas asmenis piktnaudžiauti kaimynų nuosavybės teisėmis, kas yra nesuderinama su įstatymo leidėjo ketinamais.

Ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad kaltės forma, kuria pasireiškė statytojo įvykdytas teisės pažeidimas, nukrypimas nuo Plane nurodyto atstumo, yra tiesioginė tyčia, tvirtina, kad Planu nustatytą minimalų atstumą ieškovas pažeidė netyčia, to visiškai nenorėdamas. Teisėjų kolegija su šiuo ieškovo argumentu sutinka iš dalies. Pažymėtina, kad ieškovui gavus atsakovės sutikimą sumažinti statinių atstumą nuo 3 metrų iki 1,30 metro, jam kilo pareiga užtikrinti, kad tarp statinių bus išlaikytas 1,30 metro atstumas. Nors 29 cm atstumas vizualiai nėra aiškiai pastebimas, ką patvirtina aplinkybė, jog atsakovė nepastebėjo atstumo pažeidimo tol, kol nesusipažino su atsakovo iniciatyva padaryta ir UAB „Altagis“ 2014 m. gegužės 15 d. atlikta kontroline-geodezine nuotrauka, ieškovas neginčija aplinkybės, kad sklypo ribos jam buvo žinomos. Atsakovės teisių pažeidimą ieškovas grindžia aplinkybe, kad jo ir atsakovės sklypus skirianti tvora buvo pasislinkusi iš savo vietos, t. y. nukrypusi nuo sklypus skiriančios ribos, dėl ko ieškovo teigimu ir gavosi atstumo neatitikimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kas statybose vykdomi itin detalūs skaičiavimai, kuriems įtakos negali turėti tvoros padėties pakitimas. Kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas pažeidimą atliko tiesiogine tyčia siekdamas pažeisti šalių nustatytas statinių ribas, ieškovas nevykdė pareigos laikytis šalių sutarto atstumo, aplaidžiai vykdė savo pareigas, dėl ko teisėjų kolegija ieškovo veiksmus vertina kaip netiesioginę tyčią. Tyčios kvalifikavimas kaip tiesioginės ar netiesioginės neturi įtakos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovė V. Ž. prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius duomenis, jai iš ieškovo V. V. priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. V. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. Ž. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.