Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Mitkaus ir Algirdo Remeikos (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Girada“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-199-408/2012 pagal ieškovės UAB „Girada“ ieškinį atsakovei UAB „Aviacijos paslaugų centras“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad UAB „Pereza“ tinkamai panaudojo iš reikalavimo teisių perėmėjo gautas medžiagas bei tinkamai atsakovei perdavė visus dokumentus, patvirtinančius tinkamą atliktų darbų rezultato perdavimą. Šie dokumentai buvo įteikti per antstolį, teisminių ginčų ar prieštaravimų dėl jų nėra. Atsakovė prievolės perleidėjo atliktų darbų rezultatą pripažino 2009 m. gruodžio mėnesį pradėjusi naudotis priimtais darbais, pradėdama savo reikmėms eksploatuoti jai priklausantį pastatą. Lietuvos Aukščiausias Teismas laikosi nuostatos, kad užsakovas turi pareigą priimti perduodamus darbus. Nepagrįsto darbų priėmimo atsisakymo atveju, atsisakymo faktas gali būti pažymimas akte, vienašališkai pasirašant šį aktą. Tokia teisė suteikiama, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus - sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas priimti atliktus darbus. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai patvirtintu darbų perdavimo aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas nepripažįsta jo negaliojančiu. Iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto surašymo pasekmės, t.y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už atliktus darbus, perduotus jam vienašališkai pasirašytu aktu, galimas kreipimasis į teismą dėl reikalavimo priverstinai atsiskaityti, t.y. įvykdyti prievolę. (Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2009). Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė reikalavimo teisės perleidėjo darbų rezultatus ir ankščiau priiminėjo analogiškais aktais. Statybos darbų eigą bei jos rezultatų fiksavimą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyta, kad atlikti darbai yra perduodami užsakovui;atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės prievolės perleidėjui pateiktos sąskaitos faktūros nėra tinkamos ir priimtinos, tokiu būdu jos nepagrįstai buvo pripažintos nepagrįstomis;teismo padarytos išvados pagrįstos vien atsakovės atstovo vienašališkai pateiktais teiginiais, tačiau nepagrįstais jokiais įrodymais. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002 esančią nuostatą, kad teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi paremtas įrodymais bei prielaidomis, nevertinant kiekvienai bylai būtinos nors minimalių įrodymų visumos, nenagrinėjant ginčo, apsiribojant vienos šalies pateiktų dokumentų aprašomojoje sprendimo dalyje perrašymu ir išvardijimu;teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė neturi prievolės atsiskaityti. Teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovė nepateikė įrodymų tokiems savo atsikirtimams pagrįsti. Teismas sprendime pažeidė procesinių teisės normų taikymo ribas, nes neištyrė daugelio reikšmingų bei sprendimo priėmimui būtinų aplinkybių. Sprendime yra apsiribota vien atsakovės procesiniuose dokumentuose esančių prieštaringų teiginių išvardinimu, nėra nurodyti įrodomai, kuriais grindžiamas sprendimas.

ieškovė nei nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų ir teisinių argumentų dėl esminės aplinkybės, kad pradinis kreditorius UAB „Pereza“ ieškovei perleido negaliojantį reikalavimą. Piniginių reikalavimų teisė laikoma realia ir pagrįsta, jeigu ja remiantis pats pardavėjas gali išreikalauti iš pirkėjo jam priklausančią pinigų sumą. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 str. 1 d. įstatyminis reguliavimas įtvirtina bendrąjį principą, kad gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios prievolės, tačiau šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis išimtimis, kurios įtvirtintos Civiliniame kodekse (CK 6.102 str.), kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. Todėl bylos tinkamam išnagrinėjimui yra aktuali viena iš tokių išimčių - imperatyvi nuostata, kad negalima perleisti reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 str. 1 d.). Pagal kasacinio teismo suformuotą reikalavimo teisės perleidimo sutarčių vertinimo praktiką tai reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 str.), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 str. 3, 4 d.). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Savo reikalavimą byloje ieškovė kildina iš 2010-02-12 reikalavimo teisės pagal kreditoriaus įsipareigojimų perleidimo sutarties Nr.2010-02-12/01, pagal kurią skolos perleidėjas UAB “Pereza“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į 43 129,29 Lt skolos išieškojimą iš atsakovės. Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 12 d. tarp atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Pereza“ (pradinio kreditoriaus) buvo sudaryta Pavedimo (statybos valdymo) sutartis Nr. TS-125. Vadovaujantis šios Pavedimo (statybos valdymo) sutarties 14.6 p. nuostatomis, atsakovė ir UAB „Pereza“ susitarė, kad „sutarties galiojimo pabaiga (ją įvykdžius) įforminama objekto priėmimo naudoti aktu“ Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, sutartis buvo įvykdyta 2009 m. gruodžio mėnesį, kadangi tuo metu tinkamais naudoti buvo pripažinti pastatyti atsakovės objektai. Šią esminę aplinkybę patvirtino ir buvęs UAB „Pereza“ direktorius P. J. teisminio nagrinėjimo metu parodydamas, kad objektai pripažinti tinkamais naudoti, pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktus UAB „Pereza“ direktorius P. J. pasirašė be jokių pastabų ir pretenzijų. Tokia aplinkybė patvirtina pirmos instancijos teismo išvadą, kad 2009 m. gruodžio mėnesį, esant nurodytam esminiam atsakovės įsiskolinimui, pastarajai pilnai neatsiskaičius, ginčui tarp šalių, UAB „Pereza“ tuometinis direktorius, liudytojas P. J. nebūtų pasirašęs pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktų, arba būtų pasirašęs jas su pastabomis;apeliaciniame skunde nepateikiama jokių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo argumentus, kad atsakovei esant skolingai, UAB „Pereza“ taip pat nepasinaudojo 2008 m. rugsėjo 12 d. Pavedimo (statybos valdymo) sutarties 12.3.1. p. nuostatomis, kurios numatė statybos valdytojo UAB „Pereza“ teisę nutraukti sutartį, jei atsakovė nutraukė privalomuosius mokėjimus ir yra įsiskolinusi. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pateikto 2009 m. rugpjūčio 31 d. atliktų darbų akto Nr. 10, kaip ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitos - faktūros Nr. PE0000245 atsakovė nepatvirtino. Priešingai - juos atmetė. Nei aktas, nei PVM sąskaita-faktūra nėra patvirtinta atsakovės atstovo parašu, spaudu ar kitokiu būdu, kadangi jie atsakovės buvo atmesti, kaip neturintys jokio pagrindo, nepagrįsti jokiais pirminiais buhalteriniais dokumentais, o UAB „Pereza“ tokio atsakovės veiksmo neskundė ar kitaip neginčijo, bei be jokių pastabų pasirašė objektų pripažinimo tinkamais naudoti aktus;ieškovės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros tarp ieškovės ir UAB „Pereza“, turėjusios patvirtinti perleisto reikalavimo pagrįstumą, tik parodo, kad tarp šių asmenų buvo pirkimo-pardavimo santykiai, tačiau nepatvirtina, kad pagal šias sąskaitas iš ieškovės įsigytas medžiagas UAB „Pereza“ panaudojo atsakovės objektuose, todėl nepatvirtina turinčių reikšmės šiai bylai aplinkybių. Juo labiau, kad iš šių PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog buvo perkamos - parduodamos tik statybinės medžiagos, o liudytojas, UAB „Pereza“ direktorius P. J. teisminio posėdžio metu įrodinėjo, kad UAB „Pereza“ su UAB „Girada“ neatsiskaitė už mechanizmų darbą pas atsakovę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Taigi, ši norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ex officio. CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2-3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 2-3 dalyse nurodyti proceso teisės normų pažeidimai sukelia ypatingus procesinius teisinius padarinius – jie reiškia, kad tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo.

CPK 266 straipsnis draudžia teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Nagrinėjamojoje byloje kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas šią procesinės teisės normą pažeidė

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2012-01-30 Kauno rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės UAB ‚ Girada‘ ieškinį atsakovei UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Minėtos dienos galutiniu teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas, iš ieškovės UAB „ Girada“ priteista atsakovei UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ 3000 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 38,49 Lt pašto išlaidų valstybei ( b. l. 125-127 ).

Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-02-12 buvo sudaryta Reikalavimo teisės pagal kreditorinius įsipareigojimus perleidimo sutartį Nr. 2010-02-12/01( toliau – Sutartis ) tarp UAB „ Girada“ ( toliau vadinama Skolos perėmėju ) ir UAB „ Pereza“ ( toliau vadinama Skolos perleidėju) b. l. 5)). Šios Sutarties 1 punkte numatyta, kad Skolos perleidėjas UAB „ Pereza“ visas savo jam, kaip kreditoriui, priklausančias teises į jam uždarosios akcinės bendrovės „ Aviacijos paslaugų centras“, toliau vadinamos Skolininku, esamą ir įvykdytiną 43 129,21 Lt dydžio įsiskolinimą perleidžia Skolos perėmėjui uždarajai akcinei bendrovei „ Girada“. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad Skolos perleidėjas UAB „ Pereza“ laiduoja už Skolininką UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ dėl Sutartimi apibrėžtos prievolės įvykdymo. Jei Skolininkas UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ perleisto reikalavimo neįvykdo, Skolos perėmėjas UAB „ Girada“ turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų Skolos perleidėjas UAB „ Pereza“. Sutarties 3 punkte numatyta, kad Skolos perleidėjas UAB „ Pereza“ garantuoja, jog reikalavimo teisės į Skolininką UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ yra galiojančios. Jei šiame punkte nurodyta garantija yra neteisinga, Sutartis laikoma negaliojančia.

Iš viso to seka, kad teismui nustačius aplinkybę, jog UAB „ Pereza‘ perleido negaliojančią reikalavimo teisę, tai neabejotinai UAB „ Pereza“ sukels teisines pasekmes. Tačiau kaip matyti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, UAB „ Pereza“ į bylą įtraukta nebuvo. Pažymėtina, kad pati atsakovė, pateikdama teismui savo prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo, prašė byloje trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „ Pereza“ ( b. l. 26-27 ).

Iš viso to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas įtraukti naujo asmens į procesą negali, todėl teismų praktikoje susiformavo taisyklė, kad tokiais atvejais byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pakartojant pirmosios instancijos teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-522/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-1227/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-5/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-458/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-163/2006).

Be to, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Teismo sprendime nurodyta, kad ‚“ teismas įvertinęs atsakovo atstovo, teismo posėdyje apklausto liudytojo P. J. paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus konstatuoja, kad UAB „ Aviacijos paslaugų centras“ pagal 2008 m. rugsėjo 12 d. Pavedimo ( statybos valdymo ) sutartį Nr. TS-125 su UAB „ Pereza“ atsiskaitė, todėl pradinis kreditorius UAB „ Pereza“ ieškovui perleido negaliojančią reikalavimo teisę“. Kaip matyti, teismas byloje surinktų įrodymų plačiau neanalizavo, nepasisakė, kodėl vienus įrodymus priima, o kitus atmeta.

Be to, byloje yra pateiktos sąskaitos – faktūros, iš kurių matyti, kad UAB „ Girada“ pardavė, o UAB „ Pereza“ pirko statybines medžiagas bendrai 43 129,21 Lt sumai ( b. l. 93-110). Pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, ar tos medžiagos buvo panaudotos ar ne atsakovės objekte, ar už jas atsakovė atsiskaitė. Teismas tik konstatavo, kad tarp UAB „ Girada“ ir UAB „ Pereza“ buvo pirkimo – pardavimo santykiai, o įrodymų apie tų medžiagų panaudojimą atsakovė objekte byloje nėra. Tačiau kaip jau minėta, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė.

Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą neatskleidė visos bylos esmės ir padarė procesinės teisės normų pažeidimus ir dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir trūkumų negali.

Pripažinus esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui bei į tai, kad nebuvo atskleista bylos esmė, kiti apeliacinio skundo argumentai įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas ).

Be to, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas panaikintinas ir dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, todėl ieškovei grąžintinas žyminis mokestis, jos sumokėtas paduodant apeliacinį skundą ( CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas ).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovei UAB „Girada“ (į. k. 134897764 ) 2012-02-29 mokėjimo nurodymu Nr. 4652 sumokėtą žyminį mokestį 647 Lt ( šešis šimtus keturiasdešimt septynis litus ) grąžinti iš valstybės biudžeto.

.