Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-11-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-490-576/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2020-08-12Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-19Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-19
Bylos Nr.
1A-490-576/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-44473-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
Nuteistasis
M. S.
Advokatai
Audrius Juozapavičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-490-576/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44473-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 1.2.19.3.2.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jekaterinai Proskurinai,dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistajam M. S., jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (BBND) (5000Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. S. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 17 d., 15.59 val., iki 2019 m. spalio 18 d., 9.09 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir M. S. paskirta galutinė 98 MGL (BBND) (4900 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuspręsta pinigus – dvi 50 Eur kupiūras konfiskuoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. S. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. spalio 17 d., 15.59 val., Vilniuje, Drujos ir Vitebsko gatvių sankryžoje, sėdėdamas savo automobilyje „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialios paskirties skyriaus specialistui J. P. (J. P.) davė 100 Eur kyšį, paduodamas jį kartu su automobilio registracijos liudijimu, tokiu būdu siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veikos – kad jis nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo už padarytą administracinį nusižengimą, tai yra už tai, jog 2019 m. spalio 17 d. 15.59 val., adresu Vilniuje, Drujos g., viršijo leistiną greitį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus. Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. S. gynėjas advokatas Audrius Juozapavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. S. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Gynėjo vertinimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje, nes nuosprendyje įrodymų vertinimas nesiremia išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neatitinka in dubio pro reo principo ir pažeidžia M. S. nekaltumo prezumpciją. Minėti pažeidimai, apelianto teigimu, lėmė tiek procesine, tiek materialiąja prasmėmis neteisingo nuosprendžio priėmimą.

2.2. Skunde apeliantas ginčija nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnyje, sudėties požymio – kaltės, pasireiškiančios tiesiogine tyčia, buvimą M. S. veiksmuose. Gynėjas nurodoma, kad esminė įrodinėtina faktinė aplinkybė yra M. S. žinojimas, jog paduodamame registracijos liudijime buvo 100 Eur, kuriuos jis kartu su dokumentais davė policijos pareigūnui kaip kyšį, siekdamas pageidaujamos neteisėtos veikos.

2.3. Apeliantas nurodo, kad iš nuosprendžio motyvų nėra aiškūs teismo kriterijai, pagal kuriuos teismas sprendė apie liudytojo J. P. ir M. S. parodymų patikimumą ir, atitinkamai, jais rėmėsi arba nesirėmė. Teigiama, kad teismas vartoja sąvokas: esminiai prieštaravimai, leidžiantys parodymus atmesti, nežymūs neatitikimai, neturintys reikšmės nustatant teisingas bylos faktines aplinkybes, nuoseklūs (nenuoseklūs) parodymai esminėse detalėse, tačiau neatskleidžia jų turinio. Gynėjas teigia, kad teismas remiasi liudytojo J. P. parodymais, nors didele dalimi juos laiko nenuosekliais, ir M. S. parodymais, kuriuos laiko esminėse detalėse nenuosekliais. Teigiama, kad teismas daro savitai, iš esmės be jokios aiškesnės logikos – ta parodymų dalimi, kuri, teismo vertinimu, patvirtina kaltinimą, teismas remiasi, o ta dalimi, kuri, teismo vertinimu, nepatvirtina kaltinimo, teismas nesiremia.

2.4. Apeliantas skunde detaliai aptaria ir lygina tarpusavyje liudytojo J. P. duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Apeliantas vertina minėto liudytojo parodymus dėl pinigų ištraukimo ir įdėjimo į dokumentus, teigdamas, kad liudytojo J. P. parodymai nepatvirtina tos faktinės aplinkybės, jog M. S. ištraukė pinigus ir įdėjo juos į registracijos liudijimą, be to, parodymai nepatvirtina, kad M. S., paduodamas dokumentus policijos pareigūnui, žinojo, kad juose yra pinigai. Gynėjo vertinimu, nustačius liudytojo J. P. melavimą dėl šios esmingai svarbios aplinkybės, kyla iš esmės nepašalinamos abejonės dėl visų kitų liudytojo parodymų teisingumo. Gynėjo teigimu, visiškai nepriimtinas teismo argumentavimas, kad nors ši liudytojo parodymų dalis yra nenuosekli ir ja negrindžiamas nuosprendis, tačiau „tai leidžia daryti prielaidą, jog liudytojas galbūt matė tokius kaltinamojo veiksmus, o tai iš esmės būtų itin nepalanki kaltinamajam aplinkybė", kas verčia abejoti ir teismo nešališkumu. Taip pat nurodoma, kad teismas, konstatuodamas liudytojo parodymų patikimumą, apsiribojo tik jų aprašymu, tačiau jų visiškai neanalizavo, nenustatė prieštaravimų, jų argumentuotai nepašalino. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojo J. P. parodymai yra vienintelis kaltinimo įrodymas, kuriais teismas grindžia M. S. kaltę, jie analizuotini itin įdėmiai. Teigiama, kad, sprendžiant dėl M. S. kaltės, svarbu tiksliai nustatyti įvykio faktines aplinkybes, o būtent: kaip elgėsi M. S. ir policijos pareigūnas: 1) prieš duodant dokumentus, 2) duodant dokumentus, 3) po to, kai perdavė dokumentus, 4) prie tarnybinio automobilio.

2.5. Teigiama, kad teisme J. P. patvirtino pirminius parodymus, jog M. S. vieną kartą pasiūlė susitarti ir paprašė nieko nerašyti (nefiksuoti), o, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, daugiau nieko nesakė, tik padavė dokumentus, ir nepatvirtino anksčiau duotų parodymų apie daugkartinį prašinėjimą susitarti ir daugkartinį įspėjinėjimą apie baudžiamąją atsakomybę. Nurodoma, kad liudytojo J. P. parodymų apie tai, kad duodamas dokumentus M. S. prašė (siūlė) susitarti, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Priešingai, juos paneigia nuoseklūs M. S. parodymai, kad jis nei prieš duodamas dokumentus, nei juos duodamas neprašė (nesiūlė) susitarti. Todėl, gynėjo teigimu, pagal in dubio pro reo taisyklę, faktinė aplinkybė, kad M. S. duodamas dokumentus prašė (siūlė) susitarti, negali būti laikoma nustatyta. Apeliantas nurodo, kad, esant liudytojo J. P. parodymų nenuoseklumams (prieštaravimams), negalima laikyti, jog liudytojo parodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad 1) J. P. įspėjo M. S. paiimti pinigus ir kad 2) M. S. sakė „čia jums pinigai“, „viskas gerai“ ar pan. Jokie kiti bylos įrodymai šių aplinkybių tai pat nepatvirtina, tačiau juos paneigia nuoseklūs M. S. parodymai.

2.6. Apeliantas nurodo, kad teismo argumentai dėl M. S. parodymų nenuoseklumo ir dėl to jų nepatikimumo yra paremti prielaidomis, niekuo nepagrįstomis interpretacijomis. Teigiama, kad aplinkybės (kiek kartų vairavo automobilį, buvo stabdomas ar ne) nieko neparodo apie M. S. kaltės turinį - apie tai, kad jis žinojo ar nežinojo, jog paduodamuose dokumentuose yra pinigai ir konkreti jų suma - 100 Eur, kuriais jis siekė policijos pareigūno neteisėtos veikos. Gynėjas nurodo, kad M. S. niekaip neišreiškė valios papirkti policijos pareigūno, o, priešingai, aiškiai ir tiesiogiai išreiškė savo valią nepapirkti policijos pareigūno. Yra analizuojami M. S. ir liudytojos E. N. parodymai, teigiant, kad jie yra nuoseklūs, neprieštaringi, neprieštaraujantys vieni kitiems (vieni kitus papildantys), patikimi ir paneigiantys M. S. tyčią papirkti policijos pareigūną.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą ir M. S. išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo M. S. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinis skundas atmetamas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju gynėjas ginčija kaltės, pasireiškusios tiesiogine tyčia, buvimą M. S. veiksmuose ir prašo nuteistąjį išteisinti.

6. BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, kaip teisingai nurodo ir gynėjas, būtina nustatyti tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016, 2K-140-788/2017, 2K-81-895/2020). Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-176/2014). Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011).

7. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog pagrindiniai tiesioginiai M. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, pagrindžiantys įrodymai yra policijos pareigūno J. P. parodymai, duoti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Siekiant nustatyti, ar M. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y., ar buvo realus ketinimas papirkti policijos pareigūną J. P., siekiant, kad šis neveiktų jo naudai – nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo, reikia įvertinti abiejų asmenų duotus parodymus, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek atsietai, tiek vertinant byloje esančių duomenų visumą, ką iš esmės teisingai atliko ir pirmosios instancijos teismas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Nors apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nesutinka su galutinėmis išvadomis, ir mano, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vieniems įrodymams suteikiant prioritetą prieš kitus, tačiau, apygardos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikalingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus, kuriais remiantis atmeta nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu teiktą gynybinę versiją, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai M. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas tik patikslina nuosprendžio 39 punkte nustatytą rašymo netikslumą „pasiūlytas kyšis“ į „duotas kyšis“, kadangi M. S. buvo nuteistas ne už kyšio pasiūlymą, o už jo davimą.

9. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateikta M. S. motinos mirties liudijimo kopija, patvirtinanti, kad ji mirė (duomenys neskelbtini). Visgi tai nei patvirtina, nei paneigia M. S. tiesioginės tyčios darant nusikalstamą veiką. Tai nepatvirtina ir jo neadekvačios reakcijos įvykio metu, kadangi, nepaisant to, kad toks įvykis neabejotinai sukrečia, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad asmuo nesuvokė savo veiksmų. Be to, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teisme jis ir nenurodė.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmiausia pažymėtina, kad M. S. nuteistas už tai, kad jis, sėdėdamas savo automobilyje, J. P. davė 100 Eur kyšį, paduodamas jį kartu su automobilio registracijos liudijimu, tokiu būdu siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veikos – kad jis nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo už padarytą administracinį nusižengimą. Taigi aktualios yra pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės veikos aplinkybės, kurių, be kita ko, gynėjas neskundžia, atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jų vertinti kitaip. Pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinės aplinkybės – kyšio siūlymo, kadangi tokia aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinamajame akte. Tas pats pažymėtina ir dėl to, kad M. S. nebuvo inkriminuotas pinigų įdėjimo į automobilio registracijos liudijimą faktas. Atitinkamai teisėjų kolegija neturi teisėto pagrindo siekti nustatyti ar paneigti šias aplinkybes, kadangi jos nebuvo nustatytos ir apeliaciniame skunde to neprašoma nustatyti.

11. Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo teiginiais, susijusiais su tuo, kad liudytojo J. P. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs tiek, kiek tai susiję su tuo, kaip registracijos liudijime atsirado pinigai (iš pradžių liudytojas teigė, kad M. S. įdėjo pinigus, vėliau teigė, kad pastarasis, paprašius dokumentų, muistėsi automobilyje, tačiau negali atsakyti (neatsimena), kaip pinigai atsirado registracijos liudijime), kokioje padėtyje M. S. padavė dokumentus (stovėdamas prie automobilio ar sėdėdamas jame), kaip M. S. vyko į komisariatą (tarnybiniu ar asmeniniu automobiliu), be to, pastebėtina ir tai, kad parodymai ir toje dalyje, kur buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas (tarnybiniame automobilyje ar komisariate) nebuvo nuoseklūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių nenuoseklus pateikimas nesudaro pagrindo savaime pripažinti liudytojo parodymų neteisingais ir juo labiau tokiais, kuriais nebūtų galima grįsti priimamo sprendimo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, reikia vertinti tiek M. S., tiek policijos pareigūnų parodymus tarpusavyje ir tiek vieno, tiek kito parodymais vadovautis tiek, kiek jie tarpusavyje sutampa ir tik tiek, kiek juos pagrindžia kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai.

12. Iš bylos medžiagos, įskaitant M. S. ir liudytojo parodymus, matyti, kad M. S. dokumentus padavė sėdėdamas automobilyje, tokia aplinkybė nustatyta ir kaltinamajame akte, ją nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi bet kokia abejonė liudytojo parodymų nepatikimumu buvo pašalinta. Toliau pažymėtina, kad M. S. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas tarnybiniame automobilyje, kas matyti tiek iš paties protokolo, įskaitant ir tai, kad protokolas surašytas praėjus 14 minučių po administracinio nusižengimo padarymo, tiek ir iš paties M. S. parodymų. Taigi ir šioje vietoje bet kokia abejonė liudytojo parodymų nepatikimumu yra pašalinta. Pasisakant dėl faktinės aplinkybės, kokiu automobiliu M. S. vyko į komisariatą po sulaikymo, nustatyta, kad jis vyko savo automobiliu – tai patvirtino tiek M. S., tiek jo gynėjas, to neginčijo ir liudytojas J. P.. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad jis teisiamojo posėdžio metu teigė, jog asmenį vežė tarnybiniu automobiliu, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad asmuo buvo pristatytas, nenurodant, kokiu būdu tai buvo padaryta. Teismo vertinimu, reikia atsižvelgti į tai, kad nuo įvykio iki apklausos teisme buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl, atsižvelgiant ir į liudytojo darbo specifiką, jis negalėjo tiksliai atsiminti visų aplinkybių, ką ir pats nurodė. Taigi ir šioje dalyje bet kokia abejonė liudytojo parodymų nepatikimumu laikytina pašalinta.

13. Visgi aplinkybė, kaip registracijos liudijime atsirado pinigai, šiuo konkrečiu atveju turi būti vertinama itin atidžiai ir kruopščiai. Nors liudytojas J. P. tiek tarnybiniame pranešime, tiek apklausiamas iš karto po įvykio, tiek apklausiamas trečią kartą parodė, kad matė, kaip M. S. ištraukęs pinigus iš piniginės įdėjo juos į registracijos liudijimą, tačiau akistatos metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog neatsimena, kaip pinigai atsirado registracijos liudijime. Jo teigimu, paprašius dokumentų, M. S. muistėsi ir padavė dokumentus. Pastebėtina, kad nors ši aplinkybė nėra esminė kaltinimo atžvilgiu, kadangi kaltinime tai nebuvo nurodyta, tačiau tokia aplinkybė negali būti laikoma neesmine, sprendžiant liudytojo parodymų patikimumo klausimą. Visgi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pritarti gynėjui, kad liudytojas melavo, kad tikslingai keitė parodymus, siekdamas pagrįsti M. S. kaltę, kadangi to nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. Pastebėtina, jog M. S. buvo paprašyta pateikti dokumentus – to neneigia ir pats nuteistasis, po ko, kaip jis pats nurodė, surado automobilyje registracijos liudijimą ir iš piniginės ištraukė asmens dokumentą. Taigi, teismo vertinimu, pareigūnas matė asmens dokumento ištraukimo iš piniginės faktą, atitinkamai galėjo sąžiningai klysti, vertindamas pinigų įdėjimo į registracijos liudijimo faktą. Juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad buvo paduodami du dokumentai – registracijos liudijimas ir asmens tapatybės kortelė, todėl, pamatęs registracijos liudijime pinigus, įvertinus faktą, kad matė iš piniginės ištraukiamą asmens tapatybės kortelę, pareigūnas galėjo pateikti matytų įvykių vertinimą kyšio davimo kontekste. Tuo pačiu pažymėtina, kad jis piniginėje galėjo matyti ir pinigus, kadangi, kaip matyti iš daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolo, pas M. S. buvo rasta grynųjų pinigų. Nepaisant to, kad teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad neatsimena, iš kur dokumentai buvo paimti. Be to, M. S. negalėjo kategoriškai nurodyti, ar dokumentus pateikė kartu, ar atskirai. Juo labiau, kaip ne kartą nurodė pareigūnas, M. S., prieš paduodamas dokumentus, automobilyje muistėsi. Taigi tokiu atveju, jei jis sąžiningai klydo, t. y. matydamas iš piniginės išimamą asmens tapatybės kortelę, kuri buvo paduota su registracijos liudijimu, kuriame rasti pinigai, ir manydamas, kad pinigai įdėti iš piniginės, tai negali būti laikoma melagingais parodymais. Visgi, nepaisant to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti pareigūno parodymų dalimi, susijusia su pinigų įdėjimu į registracijos liudijimą, kadangi, nepašalinus abejonių, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai nereiškia, jog kita parodymu dalimi, kuri buvo nuosekli, nebuvo galima vadovautis.

Žemesnės instancijos teismas

14. Taip pat pažymėtina ir tai, kad liudytojas, apklausiamas po kurio laiko, kai kurių detalių tiksliai neatsiminė, ką ir pats nurodė. Pareigūnas apklausiamas tiek trečią kartą, tiek akistatos metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neatsimena ir negali paaiškinti, kaip pinigai buvo įdėti. O toks nesutapimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra susijęs ne su siekiu keisti parodymus, o, kaip jau minėtu, su sąžiningu klydimu, su laiko tarpu tarp apklausų, užduodamų klausimų tikslumu, liudytojo psichologine būsena bei pareigūno darbo specifika, įskaitant ir tai, kad kyšis tarnyboje jam buvo siūlomas ne pirmą kartą. Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti liudytojo J. P. parodymais, nes įvykio metu liudytojas vykdė tarnybines pareigas, be to, tiek M. S., tiek liudytojas teigė, kad nėra pažįstami ir jų nesieja jokie ryšiai, nenustatyta, kad įvykio metu tarp jų būtų kilusi konfliktinė situacija. Taip pat nenustatyta, kad pareigūno bendravimas su M. S. nepasižymėjo profesine etika, kad būtų vartojama necenzūrinė pareigūno leksika, kad nepagrįstai būtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kas sudarytų pagrindą abejoti liudytojo parodymų patikimu, priešingai ne gynėjo nurodomoje kasacinėje byloje Nr. 2K-140-788/2017 priimtoje nutartyje. Vien tai, kad parodymus liudytojas davė vartodamas ne identiškus žodžius, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip neteisingus ir nepatikimus. Tuo pačiu pažymėtina, kad pareigūnas parodymus davė įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko" duomenimis J. P. ne kartą buvo apklausiamas liudytoju nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal BK 227 straipsnį, kas pagrindžia, kad minėtam pareigūnui ne kartą yra siūlytas kyšis. O ir teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad jam ne pirmą kartą buvo siūlomas kyšis. Taigi tai tik sustiprina vidinį teismo įsitikinimą, kad pareigūnas ne pirmą kartą susidūrė su tokia situacija ir ją įvertino objektyviai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė policijos pareigūno suinteresuotumo duoti melagingus parodymus.

15. Svarbu pažymėti, kad tiek pagal M. S., tiek pagal liudytojo J. P. parodymus galima nuosekliai sudėlioti įvykių eigą, o būtent: 1) M. S. buvo sustabdytas policijos pareigūno, 2) priėjęs pareigūnas prisistatė ir nurodė, dėl ko asmuo yra sustabdytas (nors M. S. teigia, kad pareigūnas nenurodė, kiek buvo viršytas greitis, tačiau pareigūnas nurodė, kad jis visada nurodo, dėl ko asmuo yra sustabdytas ir koks konkrečiai pažeidimas yra padarytas), 3) M. S. nurodė sutinkąs su pažeidimu, pabrėžė, kad skuba ir paklausė, ar gali važiuoti (tuo tarpu pareigūnas teigia, kad M. S. nurodė, jog skuba ir paprašė susitarti), 4) pareigūnas nurodė, kad važiuoti negalima ir įspėjo apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę už pareigūno papirkimą ir paprašo dokumentų (tai nurodo nuosekliai abu), 5) M. S. pateikė dokumentus, kuriuose yra 100 Eur ir kuriuos pamato tiek pareigūnas, tiek M. S. (kad pamatė pinigus, M. S. nurodė tik pirmosios apklausos metu, vėliau jis teigė, kad pinigus pamatė tik prie tarnybinio automobilio, tačiau kategoriškai to pasakyti negalėjo), 6) pareigūnas kelis kartus paklausė, kas čia yra, ir pakartojo apie baudžiamąją atsakomybę (tai nuosekliai viso proceso metu jie abu nurodo, nors gynėjas apeliaciniame skunde ir teigia, jog M. S. nebuvo įspėtas kelis kartus). Taigi šių aplinkybių visuma rodo, kuria dalimi pareigūno ir M. S. parodymai tarpusavyje visiškai ar bent iš dalies sutampa. Vertinant aplinkybę, kada M. S. pamatė pinigus, patikimais laikytini jo pirminiai parodymai (nurodė, kad pamatė, kai pareigūnas išvyniojo registracijos liudijimą), atsižvelgiant į jo paties parodymus: 1) teisiamojo posėdžio metu gynėjui paklausus, kada jis geriausiai prisiminė įvykį, nuteistasis nurodė, kad geriausiai atsiminė iš karto po įvykio, 2) jis pabrėžė, kad pareigūnas kelis kartus kartojo „kas čia“ ir nurodinėjo apie atsakomybę, todėl, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareigūno pasakymai „kas čia“ buvo ne vienkartiniai, be to, tuo pačiu buvo aiškinama apie baudžiamąją atsakomybę, kas akivaizdu užtruko tam tikrą laiko tarpą, pačiam M. S. tuo metu matant dokumentuose pinigus (pareigūnui išlanksčius registracijos liudijimą), ir nenurodant pareigūnui jokių pinigų atsiradimo aplinkybių, leidžia spręsti, kad M. S. suvokė dėl ko yra įspėjamas, nes tą rodo jau aptartas jo elgesys.

16. Tuo tarpu vertinant aplinkybę, ar M. S., paduodamas registracijos liudijimą, žinojo, kad jame yra pinigai, reikia vadovautis tiek ką tik paminėtais jo pirminiais parodymais, tiek netiesioginiais įrodymais, kurie tarpusavyje sudaro vientisą grandinę. Apklausiamas pirmą kartą M. S. parodė, kad pinigai buvo skirti kelionei, kurui, kuriuos jis buvo pamiršęs ir kurie buvo liudijime apie pusę metų, jie buvo likę po kelionės. Pastebėtina, jog jis nenurodė, kad pinigai jam nepriklauso, tačiau pabrėžė, kad jis juos buvo pamiršęs, sudarydamas pagrindą manymui, kad pinigai yra jo ir kad jis juos buvo palikęs. Tuo tarpu akistatos metu M. S. parodė, kad tik būdamas prie tarnybinio automobilio atsiminė, jog dokumentuose galimai yra užsilikę pinigai iš vasaros, pinigai skirti kurui, po to atsiprašė pareigūnų, papirkti pareigūnų nenorėjo. Teisiamojo posėdžio metu M. S. parodė, kad prie tarnybinio automobilio permąstęs atsiprašė, o pareigūnai pasakė, kad surašys pažeidimo sprendimą ir nurodė važiuoti paskui juos į areštinę. Pasak jo, kol pareigūnai rašė protokolą, pergalvojęs prisiminė, kad gali būti, jog ten buvo likę pinigai kurui, kurie visada laikomi kartu su automobilio techniniu pasu, jis taip pat nurodė, kad anksčiau turbūt niekada neteko naudotis šiuo automobiliu. Pastebėtina, jog ir liudytojas parodė, kad prie tarnybinio automobilio M. S. atsiprašinėjo už tai, kad davė pinigus, tačiau liudytojas taip pat nuosekliai teigė ir tai, jog jam nebuvo bandyta aiškinti, iš kur tie pinigai ir kam jie priklauso. Be to, svarbu ir tai, kad teisme M. S. teigė anksčiau šiuo automobiliu nesinaudojęs, tačiau po to, kai teismas pagarsino administracinio nusižengimo protokolus, iš kurių matyti, kad jis ne kartą baustas, jis nurodė, kad visgi teko ne kartą naudotis ir teigė, kad ne taip suprato klausimą. Svarbu ir tai, kad M. S. teisiamojo posėdžio metu, viena vertus, kategoriškai nurodė, kad pinigai visada buvo paliekami registracijos liudijime kurui, kita vertus, prokurorei paklausus, ar jis tvirtina, kad, atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, žinojo, jog pareigūnui paduodamame registracijos liudijime buvo pinigai, jis teigė, kad visgi tiksliai nurodyti negali. Be kita ko, buvo apklausiama liudytoja E. N., kuri parodė, kad su M. S. sieja draugiški santykiai, jie buvę sugyventiniai, jis dirbo jos įmonėje. Ji taip pat paaiškino, kad automobilį ne kartą yra davusi M. S., taip pat parodė, kad kartais, tačiau ne visada, palieka pinigų kurui, kad kiti darbuotojai galėtų užpilti kuro, kita vertus, nurodė, kad kitų darbuotojų įmonėje nėra. Be kita ko, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad visi administracinio nusižengimo protokolai M. S. buvo surašyti jam padarius administracinius nusižengimus, vairuojant E. N. ir MB „(duomenys neskelbtini)" priklausančius automobilius, įskaitant aptariamą ir šioje baudžiamojoje byloje. Tuo pačiu pažymėtina, kad M. S. ne kartą yra baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, be to, jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Iš administracinio nusižengimo protokolų matyti, kad byloje aptariamu automobiliu M. S. naudojosi ir 2019 m. gegužės 13 d., ir 2019 m. rugpjūčio 18 d., ir 2019 m. rugsėjo 12 d. Taigi iki nagrinėjamo įvykio jis buvo pastovus automobilio Hyundai Santa Fe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas, kas tik pagrindžia išvadą, jog M. S. žinojo, jog registracijos liudijime yra pinigai, o E. N. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino itin atidžiai, atsižvelgiant į jų tarpusavio santykius. Atsižvelgiant ir į tai, kad M. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dar nėra įmonei grąžinęs minėtų 100 Eur, jo teiginys, kad registracijos liudijime buvę 100 Eur priklauso įmonei, vertintinas kritiškai.

17. Toliau pažymėtina, kad M. S. įvykio dieną, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų, skubėjo. Tai nuosekliai tvirtino tiek jis pats, tiek ir policijos pareigūnas. Tai patvirtina ir tai, kad greitį jis viršijo daugiau nei 30 km/h. M. S. teigė, kad skubėjo į vaistinę, kad jis skubėjo patvirtina ir tai, kad jis greitį viršijo daugiau nei 30 km/h, be to, jis pareigūnui nurodė, kad labai skuba. Kad M. S. neabejotinai žinojo administracinę atsakomybę už greičio viršijimą ir kad jis negalėjo tikėtis tik įspėjimo, patvirtina tai, kad jis ne kartą buvo baustas už greičio viršijimą, be kita ko, jau buvo praradęs teisę vairuoti. Be to, nelogiška, kad ilgametę vairavimo patirtį turtintis asmuo naiviai manytų, kad greitį viršijo iki 10 km/h, kai tuo tarpu viršijo daugiau nei 30 km/h. Visgi, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju gresianti nuobauda nebūtinai buvo esminė priežastis kyšio davimui. Teismas laiko nustatyta, kad M. S. buvo suinteresuotas išvengti įprasto administracinio nusižengimo protokolo surašymo procedūros, kuri užtrunka, o, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, jis skubėjo ir neturėjo laiko laukti.

18. Svarbu pažymėti ir tai, kad liudytojas nuosekliai tvirtino, kad jam buvo siūlyta susitarti. Ir nors gynėjas teigia, kad pareigūno parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikti neturi jokio pagrindo. Tai patvirtina ir paties M. S. parodymai, kuriuos duodamas jis teigė, kad ne kartą buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės. Teismo vertinimu, tokia faktinė aplinkybė netiesiogiai patvirtina tai, kad galima baudžiamoji atsakomybė buvo nurodoma ne be reikalo, o tik esant tam pagrindui, t. y. pasiūlymui susitarti. Juo labiau, kad ir pats M. S. nurodo, kad pareigūnas, pasak jo, užduotą klausimą „ar galiu važiuoti“ galėjo suprasti kaip siūlymą susitarti. Ypač, kai, pasak jo, po to pareigūnas atsakė neigiamai ir paprašė dokumentų. Visgi susidaro keista situacija, kai asmeniui po klausimo „ar galiu važiuoti“ yra aiškinama baudžiamoji atsakomybė. Atitinkamai teismas nuteistojo klausimą „ar galiu važiuoti“ laiko gynybine pozicija, o pareigūno duotus parodymus apie tai, kad buvo siūlyta susitarti, laiko įrodymais, pagrindžiančiais M. S. tyčią nukreiptą į kyšio davimą, siekiant asmeninių interesų patenkinimo. Taigi visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog M. S. žinojo, jog registracijos liudijime, kurį jis padavė policijos pareigūnui, buvo pinigai ir tokiu veiksmu jis siekė papirkti pareigūną, kad šis nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo.

19. Nors nėra vaizdo įrašo, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad kyšį policijos pareigūnui M. S. davė sėdėdamas savo vairuotame automobilyje, su pareigūnu kalbėjosi neišlipęs iš automobilio, o prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio buvo pakviestas jau davus kyšį. Taigi akivaizdu, kad pokalbis vykęs tarp liudytojo ir nuteistojo, iš kurio būtų galima spręsti apie nuteistojo tiesioginę tyčią arba jo nekaltumą, vaizdo įraše iš tarnybinio automobilio nebūtų užfiksuotas.

20. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima pašalinti, dėl ko jas reikėtų taikyti M. S. naudai.

21. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016). Šiuo gi atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra nepagrįstos bei nepatvirtintos ištirtų įrodymų visuma. Tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad teisėjas buvo šališkas. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų. Be kita ko, apeliantas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų teisėjo šališkumą, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jame nustatytos aplinkybės yra patvirtintos teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertinant jų visetą. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išreikštos abejonės teismo šališkumu, jos atsirado tik priėmus M. S. interesų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosprendyje nepasisakyta dėl M. S. sulaikymo tvarkos. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikrinti nuosprendžio šioje dalyje. Visgi, iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. gynėjas Audrius Juozapavičius ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų veiksmus ir M. S. sulaikymo tvarką skundė prokurorei, prokurorės priimtą nutarimą jis skundė aukštesniajam prokurorui, tuo tarpu aukštesniojo prokuroro nutarimą skundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Išnagrinėjus skundus tiek prokurorai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja padarė išvadą, kad nebuvo pažeista sulaikymo tvarka, kad visi veiksmai buvo atlikti laikantis nustatytos tvarkos, nepažeidžiant M. S. teisių.

23. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, atsakė į esminius skundo argumentus ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. S. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo M. S. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio 39 punkte nustatytą rašymo netikslumą iš „pasiūlytas kyšis“ į „duotas kyšis“,

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNida Vigelienė