Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-483-544/2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų R. Č. (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. C. ir atsakovės I. C. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-231-755/2012 pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovei I. C. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalijimo, ieškovo ieškinį atsakovėms I. C., G. M., J. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, turto padalijimo, tretieji asmenys: Česlovas ir D. C., V. C..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliaciniai skundai atmestini, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balanžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju peržengti apeliacinių skundų ribas nėra pagrindo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų sprendimų dalių, kurių teisėtumas ir pagrįstumas apeliantų ginčajamas apeliaciniuose skunduose. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, ieškovas R. C. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jis pripažintas kaltu dėl šeimos iširimo ir iš jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas atsakovei I. C., dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio ir įsiskolinimo termino nutatymo, dėl nepagrįsto uzufrukto teisės atsakovei naudotis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, gyvenamuoju namu su priklausiniais iki vaikų pilnametystės nustatymo, taip pat dėl reikalavimo pagal 2007-10-01 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 50 000 Lt sumai pripažinimo šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir 80 000 Lt reikalavimo teisės pripažinimo asmenine atsakovės I. C. nuosavybe (5 t., b. l. 4-6).

Atsakovė I. C. apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį dėl padarytos klaidos nustatant išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir CK 3.90 str. taikymo sprendžiant santuokoje įgyto turto padalijimą, dėl be pagrindo netaikyto nukrypimo nuo lygių dalių principo dalijant šalių santuokoje įgytą turtą, dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo su priklausiniais Rutų g. 3, Kėdainiuose nepagrįsto pripažinimo ieškovo R. C. asmenine nuosavybe (nepripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe arba 163 339 Lt kompensacijos už minėto nekilnojamojo turto pagerinimą nepriteisimo), dėl automobilio Opel Calibra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįsto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybė, dėl neteisingai nustatytos per mažos automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr, (duomenys neskelbtini) rinkos vertės, dėl jai buvo priteista per maža kompensacija (4 t., b. l. 185-197).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp buvusių sutuoktinių ginčus, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagridu buvo nuspręsta ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Apeliacinių skundų argumentai vertinti nepagrįstais dėl šių motyvų.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo motyvų, kad santuoka turėjo būti nutraukta tik dėl atsakovės kaltės.

Vienas iš įstatyme nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 1 d.). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas šeimos teisinius santykius reglamentuojančioje CK III knygoje ,,Šeimos teisė“ (CK 3.60 str. 2 d.). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, ar paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metu visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 str. 3 d.). Nurodytais pagrindais kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo reikia nurodyti, kuo pasireiškia kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo (CPK 382 str. 1 d. 6 p.). Atsakovės tvirtinimą, jog ieškovas jai buvo neištikimas ir šiuo metu gyvena su moterimi, dėl kurios iširo jų santuoka, žiauriai elgėsi su ja ir jos motina, paliko šeimą ir ją nesirūpino, patvirtino tarpusavyje sutampanti įrodymų visuma: R. M. parodymai, iš dalies paties ieškovo paaiškinimai, administracinės bylos dėl nuobaudos skyrimo medžiaga, taip pat baudžiamosios bylos, kuri šiuo metu nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, duomenys (1 t., b. l. 50-53, 169-182,3 t., b. l. 181, teismų sistemos „Liteko“ duomenys). CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė įrodymus ir jų turinį, kurių pagrindu sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Ieškovo apeliaciniame skundo argumentai minėtų teismo išvadų ir argumentų nepaneigia. Ieškovas, tvirtindamas, kad dėl šeimos iširimo kalta tik atsakovė, turėjo pareigą įrodyti minėtą aplinkybę. Pagrįstos pirmosios instancijos išvados, kad ieškovas kaltų atsakovės veiksmų, dėl kurių iširo šeima, neįrodė. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant (tikimybių pusiausvyros principas). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių principinių nuostatų, įrodymus vertino visapusiškai ir objektyviai, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir principais, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas preziumuoti, kad šalių santuoka iširo ne dėl atsakovės, bet dėl ieškovo kaltės. Kadangi teismas pripažino, jog santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturinę žalą (CK 3.70 str., 6.250 str.). Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija teisinį pagrindą tokios žalos reikalauti, nes mano, jog santuoka turėjo būti nutraukta dėl atsakovės kaltės, tačiau skunde nenurodyta argumentų ir motyvų apie tai, kad, jeigu yra tam teisinis pagrindas, pats neturtinės žalos dydis nustatytas neteisingai ir nesilaikant įstatymo reikalavimų, todėl šiuo klausimu išsamiau nepasisakoma.

Dėl apeliacinių skundų motyvų, susijusių su išlaikymu nepilnamečiams vaikams.

Šalys yra L. C., gim. 1997-11-19, ir K. C., gim 2001-02-28, tėvai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad materialinį išlaikymą vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3. 192 str.). Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl išlaikymo dydžio nustatymo, proporcingumo principo taikymo, taip pat procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą civiliniame procese, dėl ko priteisiamo iš ieškovo išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams nustatė tinkamo dydžio ir atitinkantį ieškovo turtinę padėtį. Teis­mas, spręs­da­mas klau­si­mą dėl vai­kų iš­lai­ky­mo dy­džio, tu­ri nu­sta­ty­ti kon­kre­taus vai­ko po­rei­kius ir abie­jų vai­ko tė­vų tur­ti­nę padė­tį. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (LAT Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 54 8 p., 9 p.). Konkretūs šalių vaikų poreikiams (mokymuisi, bendram vaikų ugdymui, maistui, drabužiams, apavui, higienos priemonėms, pravažiavimui ir pan.) reikalingų išlaidų dydžiai išdėstyti pateiktuose apskaičiavimuose ir sudaro apie 1000 Lt per mėnesį kievienam vaikui ( Nr. 2-2089-836/2010 – b. l. 9-10). Apeliantas apeliaciniame skunde neįrodinėja, kad kai kurie poreikiai nebūtini arba kad jų nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų išlaidų ir poreikių reikalingumas realus ir protingumo ribas atitinka, išlaidos apskaičiuotas beveik prieš dvejus metus, vadinasi, šiam laikui vaikų poreikiai vien dėl vaikų amžiaus padidėję. Pagal teismų praktiką, orientaciniu kriterijumi nustatant išlaikymo dydį yra CK 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri tuo metu buvo 800 Lt (pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2007-12-17 LRV nutarimas Nr. 1368). Todėl šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas 800 Lt būtinas išlaikymo dydis kiekvienam vaikui, atsivelgiant į tai, kad vaikams yra 11 ir 15 metų, yra teisingas ir pagrįstas. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Tė­vų tur­ti­nė pa­dė­tis nu­sta­to­ma at­si­žvel­giant į vi­sų rū­šių gau­na­mas pa­ja­mas, lė­šas ban­kuo­se ir ki­to­se kre­di­to įstai­go­se; kil­no­ja­mą­jį ir ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą; ver­ty­bi­nius po­pie­rius, ju­ri­di­nius as­me­nis (in­di­vi­du­a­lias įmo­nes ir kt.) bei jų tur­tą. Nu­sta­tant tė­vų tur­ti­nę pa­dė­tį reikėtų atsižvelgti ir į asmens sveikatos būklę. Nu­sta­tant pro­por­cin­gu­mą tarp vai­ko po­rei­kių ir tė­vų tur­ti­nės pa­dė­ties, atkreip­ti­nas teis­mo dė­me­sys į tai, kad vai­ko iš­lai­ky­mo dy­dis tu­ri ati­tik­ti pro­tin­gus vai­ko po­rei­kius ir tė­vų tur­ti­nę pa­dė­tį (CK 3.192 str. 2 d.). Nu­sta­tant pro­por­cin­gu­mą tarp tė­vų tur­ti­nės padėties tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta kiek­vie­no iš tė­vų da­lis iš­lai­ky­mo prie­vo­lė­je ir kon­kre­tus iš­lai­ky­mo dydis (CK 3.192 str. 3 d., LAT Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 54 11p.). Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą, būtina įvertinti, ar jį teikdami, tėvai galės tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius, ir ar dėl to nebus pažeistas proporcingumo principas. Sprendžiant dėl šalių turtinės padėties ir kiekvieno iš jų finansinės galimybės tenkinti vaiko poreikius svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 str. 1 d., 3.192 str. 1, 2 d. įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; 2008-10-22 nutartis, priimta A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008 ir kt.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų pareigos lygiai prisidėti prie vaikų išlaikymo. Nors apeliantas tvirtina, jog jis gali teikti vaikams tik po 250 Lt išlaikymą kas mėnesį kiekvienam vaikui, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas yra jauno amžiaus, darbingas, profesinio išsilavinimo, dirba UAB „Ormėjas“ vadybininku. Pats byloje įrodinėjo, jog anksčiau gyveno pakankamai pasiturinčiai, gavo dideles pajamas iš prekybos naudotais automobiliais, turi reikalavimo teisę į didielę sumą iš V. B. pagal 2007-10-01 vekselį, nuosavybės teise valdo vertingą nekilnojamąjį turtą, turi ir kilnojamojo turto, yra paaiškinęs, jog skolindavo tretiesiems asmenims ženklias pinigų sumas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu ir, pagal turimus duomenis šiuo metu, ieškovas dirba UAB „Ormėjas“. Teismas nurodė, kad ieškovo darbo pajamos buvo artimos minimalioms (3 t., b. l. 35-37). Apie vėliau ir šiuo metu gautas pajamas, susijusias su darbo teisniais santykiais, tikslių duomenų nepateikta. Tačiau pats apeliantas pripažįsta, kad, jei dirba gerai, gali gauti priedus, kad jis padeda vaikams kitais būdais (drabužiais, daiktais, duoda pinigų). Ieškovas pajamas, kurias skiria paramai kitais būdais, gali skirti teismo nustatyto dydžio išlaikymui teikti. Be to, kaip matyti iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 str. 3 d.), sprendžiant kardomųjų priemonių skyrimo, pakeitimo baudžiamojoje byloje ieškovui klausimus (Panevėžio apygardos teismo bylos Nr. 1S-807-337/2010, Nr. 1-78-72/2011), jis pats savo skunduose įrodinėjo ir tvirtino, jog nori ir gali užsiimti lengvųjų automobilių remontu, kad 2011 metais atliko darbovietėje svarbias vadybininko užduotis, vyko į komandiruotę užsienyje derėtis dėl žemės ūkio technikos įsigijimo sąlygų ir sudaryti sutartis. Todėl labiau tikėtina, kad tokias atsakingas užduotis šiuo metu vykdantis vadybininkas gauna ne minimalaus dydžio darbo užmokestį. Nors apeliantas skunde nurodo, kad turėtų būti sumažintas įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo laikotarpis, tačiau nenurodo įtikinimų argumentų, dėl kurių taip turėtų būti padaryta. Apeliantas nenuginčijo teismo nustatyto fakto, kad teisė į išlaikymą atsirado nuo 2010 metų pradžios, kada šalys ėmė gyventi skyrium ir nebevesti bendro ūkio. Teismas nurodė, jog įsiskolinimo dydis turi būti sumažintas faktiškai sumokėtu išklaikymo dydžiu. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatyti kitokį išlaikymo dydį ir įsiskolinimo priteisimo laikotarpį, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Atsakovės (apeliantės) I. C. apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo sprendime padaryta klaida nustatant išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo dydį ir laikotarpį, pagrįsti. Tačiau atsakovės prašymu (4 t., b. l. 154-155) klaidą dėl nustatyto 15 mėnesių įsiskolinimo laikotarpio ir 12 000 Lt įsiskolinimo sumos vietoje turėjusių būti 27 mėnesių laikotarpio ir 21 600 Lt sumos ištaisė pats pirmosios instancijos teismas CPK 276 str. tvarka 2011-05-02 nutartimi (4 t., b. l. 172-173). Todėl šioje dalyje tenkinti apeliantės apeliacinį skundą nebeliko pagrindo.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų dėl reikalavimo teisių pagal 2007-10-01 paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad pagal V. B. 2007-01-01 vekselį ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą reikalavimo teisė dėl 50 000 Lt išieškojimo šalims priklauso lygiomis dalimis po 25 000 Lt, o 80 000 Lt reikalavimo teisė yra asmeninė atsakovės I. C. teisė, tačiau kaip konkrečiai kitaip ši ginčo dalis turi būti išspręsta, nenurodo. Pagal skundo turinį sektų, kad apeliantas siekia, jog visa reikalavimo suma būtų pripažinta jo asmenine nuosavybe, nes visą nurodytą sumą jis buvo pasiskolinęs iš brolio V. C. (1 t., b. l. 109-110). Tačiau šie apelianto argumentai buvo išdėstyti bylos procesiniuose dokumentuose, dėl jų šalys davė paaiškinimus, teismas juos nagrinėjo, vertino visų įrodymų visumoje ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog pagal minėtą vekselį paskolino savo asmenines lėšas, o dėl 50 000 Lt sumos nepaneigė CK 3.88 str. 3 d. numatytos prezumpcijos (CPK 185 str.). Iš faktinių šios bylos duomenų dėl 2007-01-01 vekselio sudarymo aplinkybių matyti, kad pirmiausia pats ieškovas 2009-12-14, t. y. iki ginčų teisme iškėlimo, apklausoje nurodė, kad „pinigus 80 000 litų aš gavau iš savo žmonos I. C., kuri šią sumą pinigų pasiskolino iš savo motinos R. M.. Kiti 50 000 litų yra mano asmeninės santaupos“ (2 t., b. l. 182-183). Kaip teisingai nurodė ir motyvavo pirmosios instancijos teismas, trečiojo asmens V. C. ir ieškovo paaiškinimai apie pinigų skolinimosi aplinkybes nenuoseklūs, prieštaringi tarpusavyje ir su kitais įrodymais, o atsakovės paaiškinimai sutampa su minėtais ieškovo paaiškinimais, iš dalies patvirtinti rašytinių įrodymų turinio. Todėl įrodymai įvertinti tinkamai, laikantis įrodinėjimą procesą reglamentuojančių teisės normų, teismo išvados pilnai atitinka byloje minėtų įrodymų visuma nustatytas aplinkybes šioje dalyje.

Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su uzufrukto teisės nustatymu, turto balanso nustatytu, turto vertės nustatymu ir turto padalijimu.

Byloje neginčijama, kad ieškovui R. C. jo tėvai Č. ir D. C. pagal 2004-03-16 dovanojimo sutartį, kuri viešame registre įregistruota 2004-03-28 ir 2004-03-30, padovanojo 0.1226 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais Rūtų g. 3,Kėdainiuose (1 t., b. l. 12-14, 2 t., b. l. 87-91). Minėtą turtą ieškovo tėvai įgijo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ne vienu metu, ne iš vieno savininko, per kelis sandorius, už pinigus ir valstybės vienkartines išmokas. Dovanojimo sutartyje nurodyta, jog minėtas nekilnojamas turtas dovanojamas asmeninėn ieškovo nuosavybėn, jis ieškovo vardu viešame registe yra įregistruotas kaip asmeninė jo nuosavybė (CK 3.88 str. 3 d., CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kurią tinkamai motyvavo ir pagrindė savo sprendime, jog atsakovė nepaneigė prezumcijos, kad minėtas nekilnojamas turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, bei neįrodė, kad šiam turtui įgyti buvo panaudotos jos motinos dovanotos lėšos, taip pat kad turtui suremontuoti, perstatyti, rekonstruoti buvo panaudota 245 009 Lt bendrų šalių lėšų, kas sudarytų faktinį ir teisinį pagrindą taikyti CK 3.90 str. nuostatas. Apeliaciniame skunde jokių esminių naujų argumentų, įrodymų ir motyvų atsakovės teiginiams šioje dalyje pagrįsti nebuvo nurodyta. Visi faktiniai duomenys buvo atskleisti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo jie buvo tinkamai ištirti ir įvertinti. Byloje nėra įrodymų, kad šalys 1997-1999 metais disponavo tokiomis lėšomis, kad galėjo sumokėti už minėtą nekilnojamą turtą pinigais, o valstybės vienakrtinių išmokų pagal sutarties turinį taip pat nemokėjo. Apeliantė tvirtina, kad name apsigyveno 1999-2000 metais pardavę butą, vadinasi, pagal bylos duomenis iki tol jie turto nevaldė r juo nesinaudojo. Argumentai apie tai, kad namas buvo pirktas ieškovo tėvų vardu dėl ieškovo problemų su teisėsauga prieštarauja rašytiniams įrodymams (3 t., b. l. 180-186). Procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismui abi šalys iš esmės pripažįsta, jog name ir jo priklausiniuose, taip pat tvarkant aplinką aplink statinius žemės sklype jiems beveik 10 metų gyvenant minėtame name buvo atlikta išvardinti remonto, apdailos, pagerinimo darbai. Tačiau iš pateiktų įrodymų apie šių darbų apimtį, kiekį, sudėtingumą nėra pagrindo spręsti, jog dėl šių darbų ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis minėtas nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų arba atsakovės lėšomis ar darbu, kad buvo atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ar kita. Iš pateiktų rašytinių įrodymų apie stiklo paketų, langų, plytų, molio, stogo detalių ir pan. pirkimą (1 t., b. l. 92-101, 107-108, 2 t., b. l. 79-85) negalima vienareikšmiškai nustatyti, kas mokėjo pinigus už minėtas prekes, taip pat negalima daryti neginčijamos išvados, kad visos medžiagos buvo panaudotos būtent virš minėto turto remontui, tuo labiau tai nepatvirtina kapitalinio, iš esmės pagerinančio turtą, remonto fakto. Pateikta UAB „Skena“ sąmata apie galimai atliktų darbų kiekį ir tikėtiną vertę gali būti teisingi, tačiau tai nepatvirtina fakto, jog turtas buvo iš esmės pagerintas šalių bendromis lėšomis ar atsakovės lėšomis ar darbu. Iš Vį Registrų centras ir šalių pateiktų kadastro duomenų matyti, kad po to, kai gyvenamas namas su priklausniais buvo įgyti ieškovo tėvų, buvo pastatytas lauko židinys, stoginė (neįregistruoti), pastatyta tvora, aikštelės, pertvarkyti ūkiniai pastatai (2I1p, 3I1p). Leidimas (2 t., b. l. 26) garažo, ūkinio, pastato rekonstrukcijai tvoros ir kt. rekonstrukcijoms išduotas 1999 metais, pratęstas 2005 metais Č. C. (ieškovo tėvui). Jis tvirtina, jog esminiai statybos darbai buvo atlikti iki dovanojimo sutarties sudarymo iš ieškovo tėvų lėšų. Liudytojas G. K. tvirtina, jog dėl darbų apimties derėjosi su Č. C.. Esant tokiems faktiniams duomenims, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektui vertinti nepagrįstais jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais ir vertinti kaip nepagrįsta prielaida.

Kadangi pagal šiuo metu esančią padėtį namas Rūtų g. 3, Kėdainiuose yra šeimos turtas, kuris yra dviejų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenomoji vieta, prie kurios jie yra pripratę, turi tinkamas sąlygas, o atsakovė pagal pateiktus rašytinius įrodymus kito tinkamo nuolat vaikams saugiai gyventi ploto neturi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių buvo pritaikytos CK 3.84 str., 3.86 str. nuostatos dėl atsakovės teisės naudotis šeimos turtu nustatymo (uzufruktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi CK 3.117 str. 1 d. numatyta prezumcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tinkamai argumentavo ir motyvavo išvadas, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo prezumpciją, sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios, nesvarbu, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis. Būtent šis principas ir yra kertinis dalių nustatymo principas ir jis yra taikomas dalijant bendrą sutuoktinių turtą. CK 3.123 str. 1 d. numatytų aplinkybių, kurioms esant galima nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, byloje nenustatyta. Vien tas faktas, kad šalys turi du nepilnamečius vaikus, nesudaro pagrindo taikyti minėto straipsnio nuostatų, nes, esant pagrindui galima reikalauti didenio išlaikymo ir/ar prisiteisti papildomas būtinas išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2005 nurodė, kad CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis kitas aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau teismas, nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo kitomis aplinkybėmis, turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 strstr. 4 d.). Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta.

Įstatymo leidėjas numatė, kad, jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo, vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte. Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti (CK 3.123 str. 3, 4 d.). Minėtomis teisės normomis pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi ieškovui priteisdamas šalių santuokos metu turėtą, tačiau bylos eigos metu ieškovo, kaip teigia atsakovė – be jos žinios, parduotą automobilį Opel Calibra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Abi šalys šio automobilio nevertino, prie dalintino turto nenurodė, atsakovė už jį peiteisti kompensacijos neprašo, ir tai yra jos teisė (CPK 42 str.).

Dalijant santuokoje įgytą turtą teismas turi nustatyti turto vertę (CK 3.119 str.), sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 str. 1, 2 d., 3.118 str. 4 d., 3.123 str.). Apeliantė (atsakovė) sutinka ir ieškovas neprieštarauja, jog santuokoje įgytas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) natūra būtų priteistas ieškovui. Ginčas šioje dalyje kilo dėl to, kokia šio automobilio rinkos vertė. Apeliantės nuomone, automobilio rinkos vertė turėjo būti nustatyta 11 480 Lt pagal ieškovo pateiktoje ataskaitoje nurodytą minėto automobilio vertę iki koreaguotos vidutinės vertės nustatymo, todėl atsakovei už šį automobilį turėjo būti priteista 5740 Lt piniginė kompensacija (4 t., b. l. 108-116). Ieškovo pateiktą automboilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą tinkamiausiu šio turto rinkos vertės įrodymu laikė ir šalys, ir pirmosios instancijos teismas. Kad ši ataskaita yra leistinas ir priimtinas įrodymas turto rinkos vertei nustatyti pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliantės pateikta pažyma apie minėto turto vertę yra preliminari (3 t., b . l. 151). Ieškinyje minėtas automobilis buvo įvertintas 3000 Lt, priešieškinyje - 300 Lt. Jis yra 1998 metų gamybos, su virš 300 000 km rida, nuo 2006 metų registruota Lietuvoje (4 t., b. l. 198), turi defektų, kurie aptarti ataskaitoje. Techninės apžiūros rezultatų ataskaita atlikta 2010-01-27 (4 t., b. l. 198). Apeliantės kreipimasis policijai, ginčai dėl minėto automobilio įvyko 2010-11-14 (1 t., b. l. 148, 149). Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie minėto automobilio būklę tuo metu. Todėl apeliantės argumentai, kad automobilio vertė santuokinio gyvenimo pabaigoje buvo didesnė, o ieškovas tyčią tą vertę sumažino išimdamas dujų įrangą ir kitais kaltais veiksmais, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti. Esant tokioms aplinkybėms, labiau tikėtina, jog minėto automobilio rinkos vertė šalių santuokinio gyvenimo pabaigoje buvo 4070 Lt, ir nuo šios vertės apeliantei pagrįstai priteista atitinkamo dydžio kompensacija.

Išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, nepriteisiamos, nes yra mažesnės už minimalias priteistinas bylinėjimosi išlaidas (2011-11-07 LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro įsakymas Nr. IR-261/IK-355, CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.