- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 2S-178-368/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-02110-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pran.), Regina Agota Gutauskienė, Vytautas Kursevičius
- Suinteresuotas asmuo
- S. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
kolegijos teisėjų Reginos Agotos Gutauskienės, Vytauto Kursevičiaus
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas M. Č. pateikė Šiaulių rajono apylinkės teismui pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių AVMI, D. Č., S. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti Šiaulių rajono 1-ojo notaro biuro notarę N. M. sustabdyti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimą S. B. į (duomenys neskelbtini) mirusios E. Č. palikimą ir sustabdyti paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimą S. B. į (duomenys neskelbtini) mirusio A. Č. palikimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla, kadangi, nesiėmus šios laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjo M. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo Šiaulių rajono 1-ojo notaro biuro notarę N. M. sustabdyti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimą S. B. į (duomenys neskelbtini) mirusios E. Č. palikimą ir sustabdė paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimą S. B. į (duomenys neskelbtini) mirusio A. Č. palikimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Nurodė, kad paveldimas turtas, dėl kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tapo ginčo objektu, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne įrodymų pakankamumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, jog galimas palankus pareiškėjui teismo sprendimas bus neįvykdytas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas S. B. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėjo M. Č. pareiškimas negalėjo būti priimtas, kadangi ginčai turi vykti ieškinine tvarka ir pagal pareiškimą negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymima, kad pareiškėjas M. Č. negali kreiptis į teismą, nes yra paieškomas. Teigiama, kad teismas privalėjo perduoti pareiškėjo pareiškimą policijai, taip pat, kad pareiškėjo parašas suklastotas. Apelianto vertinimu, negali būti sustabdytas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas į E. Č. turtą, kadangi byla dėl testamento nuginčijimo baigta, sprendimas įsiteisėjęs, testamentas nenuginčytas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pritaria teismo sprendimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškėjui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Pagal CPK nuostatas teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pobūdis turi būti susijęs su ieškinio reikalavimais, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, remdamasis ekonomiškumo ir kitais civilinio proceso principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Prevencinį laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, kurį nulemia jomis nustatomi draudimai ir ribojimai atlikti tam tikrus veiksmus, konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą, būdą lemia aplinkybės, susijusios su byloje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo dalyku, jo pobūdžiu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. Č. pateikė Šiaulių rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydamas turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pareiškėjas ginčija suinteresuoto asmens S. B. teisę paveldėti A. ir E. Č. turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paveldimas turtas, dėl kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones tapo ginčo objektu ir, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamuoju atveju yra susijusios su pareiškimo reikalavimais, atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus (CPK 17 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimo pasunkėjimo ar neįvykdymo grėsmės buvimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų suinteresuoto asmens (apelianto) teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Tam, kad būtų įvykdytas teisingumas (LR Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis) ir priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų išspręstas kilęs ginčas, o vėliau šis teismo sprendimas realiai ir tinkamai įvykdytas, įstatymas nustato įvairias procesines priemones. Viena jų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK normos nereikalauja, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertinti ir ieškinio (pareiškimo) pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme proceso stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės, o spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas prašymo teisinius bei faktinius argumentus privalo įvertinti tik ta apimtimi, kad jie turi būti pakankami, kad prima facie patvirtintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-698/2009).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Todėl apelianto skundo argumentai dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo pareigų ir įrodymų vertinimo plačiau neanalizuojami, kadangi šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Kiti atskirojo skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apelianto atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra įstatymo pagrindo, atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.